Jau rašiau apie dviračio šviesas ir apie jų šviesos ir kainos santykį. Nesenai atsiradęs Magicshine savo kainos ir šviesos santykiu, kai kuriais atvejais, daugiau nei dešimteriopai lenkia rinkoje jau seniai sėdinčius savo  konkurentus.

Labai panašu, jog “Magicshine” yra identiška apie 6 kart brangesnio žibinto “Lupine Tesla 4″ kopija. Kaip į tai žiūrėti; pigi abejotinos kokybės kopija ar neperkainuotas produktas? Velouosto skaitytojas pasiūlė apžiūrėti ir išbandyti šį žibintą. Ačiū jam.

Nustebino solidi pakuotė. Komplektą sudaro: žibintas, baterija, pakrovėjas, ir guminiai žiedai tvirtinimui. Kainavo 208 Lt šioje parduotuvėje

Tęsiu savo pastebėjimus apie kelius ir takelius Europoje.

Prancūzija

Tai didelė šalis, kurią jau kelis kartus kirtome tiek iš rytų į vakarus, tiek iš šiaurės į pietus bei atgal. Ir nors jos infrastruktūra mažiausiai priderinta dviračiams, prisiminimuose liko kaip smagiausia šalis man ir mano dviračiui.

Užmiestyje. Nenuostabu, kad Prancūzija keičiasi savo geografine plotme, reljefu, klimatu, tad atitinkamai ir infrastruktūra.

Pabandykite įsivaizduoti tą klaikų jausmą – grįžti iš parduotuvės ar darbovietės, o vietoje, kur buvo prirakintas jūsų dviratukas – tuščia! Tuščia ten, kur buvo paliktas žirgas, kurį jau džiaugėtės prisijaukinę kaip nepamainomą susisiekimo priemonę, o gal ir daugiau. Ne ten palikau?! Pavogė? Situaciją paaiškina šalia besimėtantis troselis, kuriuo buvote jį prirakinę. Nukirptas!!! Nebeliko…

foto šaltinis: http://www.socaltrailriders.org/forum/general-discussion/39803-swobo-folsom-stolen-20-minutes-ago.html

Tai atsitiko nevienam, kuris išdrįso dviratį naudoti kaip susisiekimo priemonę. Ir nesvarbu, ar jis kainavo 800, 2000 ar daugiau litų, visais atvejais nuostolis gali būti didelis. Ir galbūt atbaidantis nuo brangesnio dviračio įsigijimo ar apskritai dviračio naudojimo.

Dauguma iš mūsų važiuodami dviračiu turbūt suprantame, kodėl ir kaip tai darome, kodėl mums kažkas patogu ir ko norėtume kitaip. Bet kas iš mūsų dviratinę idėją palaiko už savo buities ribų? Kalbant Lietuvos, pasaulio mastu, iš socialinės ar filosofinės pusės?

Šį kartą pristatome aktyvų dviratininką, vadinamą Andriuku Dviratuku, kuris dviratį  aprėpia dar ir kaip mūsų visuomenės sistemos, žmogiškąją dalį ir daugiau. Be savo techninių patarimų,  jis pažįstamas ir iš savo ideologinių raštų, kuriuos bemaž būtų galima vadinti dviratine Biblija. Kadangi socialinė ir politinė pusė plati ir galbūt ne šiam kartui,  Andriukas Dviratukas sutiko Velouostui atsakyti į keletą paprastų klausimų.

Šį kartą – įspūdžiai apie takus ir takelius dviračių šalyje Olandijoje bei gretimoje  Belgijoje.

Olandija

Užmiestyje. Iš Vokietijos kirtę sieną į Olandiją, susidūrėme su visai kitu pasauliu. Jei po Vokietijos jautėmės atsipalaidavę, nes vairuotojai mus praleisdavo visur kur privalo ir neprivalo, Olandijoje vos ne prie pirmos sankryžos buvome stipriai užpypinti iš karto kelių automobilių. Ten kiekvienas dviračių tako ir gatvės susikirtimas yra pažymėtas trikampiais ant kelio, kurie nurodo dviračio arba automobilio pirmumą, tad reikia būti atidiems.

foto šaltinis: http://amsterdamize.com/photos/album/72157623139917869/photo/4295982881/its-friday-its-friday.html

Kartais girdžiu vertinimus apie Klaipėdos dviračių takelius. Vieni jais džiaugiasi, kiti peikia, dar kiti teigia, kad jų iš viso nėra, tad ir toliau naudojasi mašina. Šiame pasakojime nesiimu peikti ar girti pajūrio dviračio takelių, tik pasidalinti įspūdžiais apie savo dviračių kelius už Lietuvos ribų. Dauguma besiskundžiančiųjų Klaipėda mano, kad užsienyje riedėti dviračiu yra pasakiškos sąlygos. Prieš pirmąją kelionę aš irgi taip įsivaizdavau.. Keliaudama neturėjau tikslo tyrinėti, dokumentuoti ar kitaip vertinti infrastruktūros, tad kalbėsiu tik įspūdžiais iš savų prisiminimų. Gal tai skambės pernelyg sausai, bet kalba šįkart tik apie infrastruktūrą, o ne  bendrus kelionės įspūdžius.

Taigi..

Vokietija

Kelios dviratinės aktualijos iš dviratinės žiemos pusnies…

Automobilisto teisybė

Tyrėjai priėmė skundą ikiteisminio tyrimo byloje dėl dviratininko, kuris buvo partrenktas buvusios policijos pareigūnės Vaidos Pužaitės.

Priminsiu – dviratininkas iškart buvo pripažintas kaltu eismo įvykyje, nors tai ir prieštarauja KET turiniui. Pagal KET, automobiliai išvažiuodami iš kiemo privalo praleisti tiek pėsčiuosius tiek dviratinkus, kurių takas yra pagrindinio kelio dalis. (Taip pat verta prisiminti jog dviratininkas šioje situacijoje neprivalo nulipti ir persivesti dviratį, kaip kartais daug kas klaidingai tiki.)

Mano mažosios Sigma Trilled užtenka, kad tamsoje būčiau matomas kitų eismo dalyvių; ji dėl neišsenkančios baterijos ir universalaus tvirtinimo yra labai patogi turizmui, ir pakankama, pasišviesti kelią tam, kad nelėtinant važiuoti lygiame kelyje, kukliu tempu bekelėje, arba kitaip neprapulti tamsoje. Tačiau norint jaustis laisvai ir nesuvaržytam miško takuose ar nepažįstamame kelyje, jau norisi regėti toliau. Kaip matyti, galingesnis dviračio žibintas jau ir kainuos ne 10, ne 20 ir ne 40 litų.

Aišku, besirenkant dviračio šviestuvą, reikia įvertinti daugelį savybių: šviesos stiprumą, patogumą naudotis, baterijos tarnavimo laiką, šviesos spindulio pasiskirstymą ir pan. Šį kartą rašau apie rinkoje sparčiai plintančių galingesnių, diodinių žibintų šviesos stiprumo ir kainos santykį.

Natūralu, jog atėjus žiemai, susimąstome apie žieminius batus, galbūt slides, o jei jau spėjome suprasti, kad dviratis neturi sezoniškumo, tai ir apie padangas. (Apie aprangą jau rašiau čia). Pirmoji tūlo dviratininko mintis gali būti, jog žiemą yra slidu ir reikia „neslidžių“ padangų. „Neslidi“ asocijuojasi su grubia, dideliais dantimis padanga, kokias dažnai matome ant traktorių ar kitų bekelės mašinų.

Tai, be abejo,visiškai pagrįstas susirūpinimas – padanga ir žemės paviršius yra du esminiai dėmenys, rišantys dviratininką su žeme. Nuo jų santykio ir priklausys kaip jausitės ant žiemos patalo.

Kai ne per seniausiai buvo norima visiems dviratininkams privaloma tvarka uždėti šalmus tikriausiai ne vienas dviratininkas pamąstė: “O kodėl tada šalmų nereikia automobilių vairuotojams ir keleiviams?”. Pasirodo apie tai kažkas pagalvojo jau anksčiau. Devintam dešimtmety australų kompanija Davies Craig buvo sukūrusi būtent tokį šalmą, skirtą važiuojantiems automobiliu. Lengva, saugu, patogu! Puiki ekipiruotė karui keliuose.

Šaltinis: CTC

Pietinėj miesto daly neseniai įkurtas parkelis pavadintas gražiu Sąjūdžio vardu. Yra ten ir dviračių takas. Taipogi visai gražus. Būtų jis ne tik gražus, bet ir naudingas, jei tik kažkur nuvestų:

Kita vertus, kam reikia kad takas kažkur nuvestų, jei pradžios jis visvien neturi:

Kad būtų patogiau skirtingos dangos ruožus išskyriau spalvomis: plentas, vieškelis, purvas.

Savo pasivažinėjimą pradėjom Jūrininkų prospekte ties Vingio gatve, apie 11 valandą. Konkretaus maršruto nebuvom sugalvoję, nusprendėm tiesiog patraukti į pietus ir važiuojant tiesiog eksperimentuoti. Pirmiausia pravažiavom Žardės kaimelį ir netoli “Draugystės stoties” šunkeliu pasukom link viaduko vedančio į tarptautinę perkėlą.

1. Prie viaduko privažiavom iš šono, ten užvažiuoti sudėtinga, tad dviračius užsistūmėm. Iškart pervažiavę geležinkelį nusukom nuo viaduko, nusileidom statoku takeliu ir patraukėm link Dituvos sodų. Pakeliui, dar prieš “dykumą”, reikia kirsti upelį, bet ten yra nedidelis lieptelis.

Taigi, nuo pat vasaros pradžios gero dviračio forume planavę, bet dėl vienų ar kitų priežasčių niekaip negalėję susiderinti, į lapkričio galą 3 tandemų ekipažai ir vienas liudininkas pagaliau išsiruošėm į taip ilgai planuotą tandemų suvažiavimą.

Pasiruošimas paskutinėmis minutėmis truko gan ilgai, iki išnaktų Darius keitė vairus, reguliavo sėdynes, sukiojo išklerusius stipinus, montavo bagažines ir dirbo begalę kitų smulkių darbelių.

Iš Klaipėdos pajudėjom žymiai vėliau nei planavom, jau ir temti buvo pradėję, tačiau kadangi išsiruošėm visa diena anksčiau, penktadienį, o ir pirmoji distancija buvo gana neilga, per daug galvos sau dėl to nesukom.

Praeitą savaitgalį buvau tandemų sąskrydžio liudininkas. Du ekipažai iš uostamiesčio ir vienas iš Vilniaus. Susitikimo vieta – pusiaukelė tarp Vilniaus ir Klaipėdos. Šį kartą buvo pasirinktas Jurbarko miestas.

Švelnus rudens vakaras, laužas, turistiniai delikatesai, nuogos medžių šakos virš sraunios upės, ir ypatūs pokalbiai, kokie gali būti tarp keliautojų. Vengiu perteikinėti visas vakaro nuotaikas dėl žodžių siaurumo. Čia kaip ir fotografijoje – gamtos pločiai sutalpinti foto objektyve dažniausiai tampa paprastu banaliu paveikslėliu. Tik liudiju – tandemų sąskrydis įvyko!

Kalbant apie tandeminę techniką, visi trys susitiko labai individualūs ir su skirtingom istorijom. Kadangi apžvelgti uostamiesčio tandemus bus daug kitų temų, truputį plačiau užsiminsiu apie tandemą iš Vilniaus – „Bike Friday“. Techniniais,  estetiniais bei kitais gyvenimiškais atžvilgiais jis vertas dėmesio.