Sau 292010
 

Kelios dviratinės aktualijos iš dviratinės žiemos pusnies…

Automobilisto teisybė

Tyrėjai priėmė skundą ikiteisminio tyrimo byloje dėl dviratininko, kuris buvo partrenktas buvusios policijos pareigūnės Vaidos Pužaitės.

Priminsiu – dviratininkas iškart buvo pripažintas kaltu eismo įvykyje, nors tai ir prieštarauja KET turiniui. Pagal KET, automobiliai išvažiuodami iš kiemo privalo praleisti tiek pėsčiuosius tiek dviratinkus, kurių takas yra pagrindinio kelio dalis. (Taip pat verta prisiminti jog dviratininkas šioje situacijoje neprivalo nulipti ir persivesti dviratį, kaip kartais daug kas klaidingai tiki.)

Tai jau trečias skundas. Ankstesni du buvo atmesti motyvuojant vingiuotais argumentais. Vieni iš jų yra abstraktūs, susivedantys į nuosprendį, jog dviratininkas yra kaltas dėl savo neatsargaus vairavimo. Lyg tai reikštų, jog BMW vairuotoja buvo atsargi, nepraleisdama pirmenybę turinčio dviratininko…

O kitas argumentas turėjo klaidinantį teiginį, jog įvykio vieta buvo ne išvažiavimas iš kiemo, o Ryšininkų g. ir Taikos pr. sankryža. Nors teiginys abejotinai keičia pirmumo teisę, o plika akimi matosi, jog ši kelio dalis nesusiveda su Ryšininkų gatve – užklausėme savivaldybę. Gavome raštišką atsakymą, kuris tvirtina  – ši kelio dalis yra skirta patekimui į kiemų teritoriją.

Taigi, o trečias skundas priimtas, ir tuo dviratinė teisė sunkiai, tačiau pakilo iš išankstinio, aukštesnės automobilinės kastos pasmerkimo. Byla dar nebaigta, tačiau jau tai yra mažytis pavyzdys, jog teisybė randa sau vagą, jeigu tik nenuleidžiamos rankos. Tik tam reikia žinoti savo teises ir pareigas, su kuriom visus skatinu susipažinti.

Dvirtakių bėdos

Kita aktualija. „Vakarų Eksprese“ pasirodė jau trečias straipsnis apie dviračio takų problemiškumą miesto centre. Tai, kad dviračiui nėra vietos šaligatvyje miesto centre, yra aišku tiek dviratininkams, tiek pėstiesiams, nepriklausomai nuo religijos. Taip jau atsitiko, jog miesto valdžia pripaišė šių linijų, pavadino „dviračių takais“, ir tai verčia mus važiuoti per pėsčiųjų sprandus. Problema netgi pasiekė savivaldybę, kuri atrodo ėmėsi iniciatyvos ją taisyti.

Vien jau šios aktualijos iškilimas iki valdžios yra maloni žinia. Tuo labiau, kad ši ėmėsi veiksmų. Jei tai tik ir diskusija, tai jau yra veiksmas su teigiama intensija.

Problema atrodo lengvai išsprendžiama perkeliant taką į važiuojamąją dalį – pirmąją juostą skiriant tik dviratininkams ir viešajam transportui, kaip praktikuojama daugelyje Vakarų šalių.

Tačiau, panašu jog liekame ištikimi senoms sovietinėms ydoms, kai dviratis nepripažįstamas kaip pilnavertė transporto priemonė: „policijos pareigūnai kategoriškai teigė, jog geriau ne tokie pavojingi pėsčiųjų ir dviratininkų konfliktai negu pastarųjų konfrontacija su automobiliais“. Nemalonu dėl policijos kategoriškumo dviračio atžvilgiu, bet ką gi…

Jei H.Manto gatvė su dviem juostom ir lengvu transporto srautu priimtina kaip nesaugi dviratininkui, kaip turėtų atrodyti saugi gatvė? Panašu, kad atsitiktiniais argumentais dviratis vėl atmetamas kaip pilnavertė transporto priemonė kelyje, ir stumiamas į pėsčiųjų zoną. Ši idealogija labai patogi automobilistams, ir įtvirtina jų monopoliją gatvėje.

Taip, dviračių infrastruktūra gali būti ginčytinas dalykas (Valdas šią temą truputi lietė čia). Ir suprantu – daug kas iš mūsų bijome gatvės. Taip, maršrutininkai dažnai pasitaiko nervingi.. Bet nejau dėl jų mažumos liksime pasyviais pastumdėliais ant šaligatvių..?

Šiuos miesto ruožus važiuoju gatve ir norėčiau patikinti – nėra taip baisu, kaip gali atrodyti. Ir vairuotojų kultūra tik gerėja. Ne taip greitai kaip mes to norime, tačiau kodėl neįvertiname ir to..? Kodėl mes linke patys save pasistatyti „į vietą“ šalia pėsčiųjų..

Kitas labai keistas sutapimas – visuose straipsniuose minima jog  atkarpoje nuo senojo turgaus iki Biržos tilto lyg būtų dviračio takas..! Na nėra ten dviračio tako, ir nei mažiausio ženklo skelbiančio dviračio taką. Nei horizontalaus, nei vertikalaus žymėjimo… Todėl netgi eismo taisyklės šioje atkarpoje draudžia važiuoti šaligatviu, ir privalome važiuoti gatve. Ir raginu nesiskųsti tuo ~100m akmeninio grindinio. Dauguma juk važiuoja su amortizuotais kalniniais dviračiais, todėl turėtų būti gėda ropštis ten kur ir pėstieji sunkiai telpa. Jei kuris šią atkarpėlę (kaip aš) važiuoja kietai pripūstais plentiniais plonais ratais, ir neranda įkvėpimo – siūlau pažiūrėti Paris–Roubaix.

Tiesa, šios dviratinės bėdos VE yra minimos kaip „sezoninės“… O tęsiant mintį apie miesto gatves ir dviratį – Sausio 29-ą dieną, kaip ir kekvieno mėnesio paskutinį penktadienį, pasaulį ir Klaipėdą ištinka Kritinės Masės reiškinys. „Mes netrukdome eismui, mes esame eismas!“. Linkėčiau, kad šis KM šūkis būtų, ne tik šūkis kabutėse… Kviečiu to siekti nuosekliai.

Sau 092010
 

Mano mažosios Sigma Trilled užtenka, kad tamsoje būčiau matomas kitų eismo dalyvių; ji dėl neišsenkančios baterijos ir universalaus tvirtinimo yra labai patogi turizmui, ir pakankama, pasišviesti kelią tam, kad nelėtinant važiuoti lygiame kelyje, kukliu tempu bekelėje, arba kitaip neprapulti tamsoje. Tačiau norint jaustis laisvai ir nesuvaržytam miško takuose ar nepažįstamame kelyje, jau norisi regėti toliau. Kaip matyti, galingesnis dviračio žibintas jau ir kainuos ne 10, ne 20 ir ne 40 litų.

Aišku, besirenkant dviračio šviestuvą, reikia įvertinti daugelį savybių: šviesos stiprumą, patogumą naudotis, baterijos tarnavimo laiką, šviesos spindulio pasiskirstymą ir pan. Šį kartą rašau apie rinkoje sparčiai plintančių galingesnių, diodinių žibintų šviesos stiprumo ir kainos santykį.

Pradėsiu rinkoje populiariausių dviratinių šviesų kainos ir liumenų santykio palyginimu. (Liumenas – šviesos srauto vienetas, nusakantis šviesos stiprumą).

žibintas liumenai kaina litais Kaina, litais už liumeną
Sigma Karma 200 439 2,19
Sigma Mirage Evo Pro 81 299 3,69
Sigma Powerled Black 300 589 1,96
Nite Rider Pro 600 LED 600 1900 3,16
Hope Vision 2 LED 480 741 1,54
Nite Rider Minewt 400 Dual 400 950 4,94
Nite Rider Minewt Mini USB Plus 110 494 4,49
Hope Vision 1 LED 240 342 1,43
Light & Motion Stella LED 120 120 570 4,75
Light & Motion Stella LED 200 200 855 4,28
Lupine Tesla 4   700 Lu 700 1045 1,49
Exposure Toro 700 1045 1,49

*Gaminių, kurių neradau Lietuvos parduotuvėse, kainas paėmiau iš populiariausių DB internetinių parduotuvių (be nuolaidų), ir svarus paverčiau į litus.

Pirmą kartą pasidomėjus dviračio šviesų kainomis galima nustebti – iš kur jos tokios..? Kaip gali tiek kainuoti..? Ir ne be reikalo nusistebėta. Šias kainas ir liumenus palyginkime su plataus panaudojimo žibintais, kuriuos galime rasti medžiotojų ir turistų parduotuvėse, bet ne tarp dviratinių prekių:

žibintas liumenai kaina litais Kaina, litais už liumeną
Fenix TK11 225 200 0,88
Fenix PD20 180 167 0,93
Fenix PD30 220 171 0,78

*Gaminių, kurių neradau Lietuvos parduotuvėse, kainas paėmiau iš populiariausių DB internetinių parduotuvių (be nuolaidų), ir svarus paverčiau į litus.

Fenix –  tai rimtas diodinių žibintų gamintojas, o  kai kuriuos jų modelius galima rasti  „Armijai ir civiliams“ lentynose. Taigi, kokybiško Fenix prožektoriaus liumeno kaina dvigubai ir keturgubai mažesnė, nei „spec.“ dviratinių. Ir nors šie žibintai populiarūs tarp medžiotojų, turistų, tačiau nedviratiniais jų pavadinti negalima, kadangi jiems taip pat yra pagaminti dėklai prikabinimui prie vairo, šalmo, ir pasižymi viskuo, ar net daugiau, lyginant su žibintais iš dviratinių parduotuvių.

O užbaigsiu kinų firmos Magiclight prožektoriais, su naujos kartos SSC P7 diodais – 700 liumenų (nors gamintojas nurodo ir teorinius 900). Kaina prasideda nuo $69.99 (168 Lt) čia.

žibintas liumenai kaina litais Kaina, litais už liumeną
Magiclight (Magicshine) 700 168 0,24

Taigi 700 liumenų už 168 litus (!) – Liumeno kaina 6-20 kartų mažesnė lyginant su „spec.“ dviratiniais (!)…

Šie nauji prožektoriai jau turi laikiklius ant vairo, šalmo, taip pat gaminami tradicinės formos tvirtinimui ant vairo, ir jau yra plačiai aptarinėjami dviratininkų bendruomenėse, forumuose. Kolkas Lietuvoje juos galima rasti tik skelbimuose (viename medžiotojų puslapyje mačiau už 100lt) arba užsisakyti iš Ebay. Užsieny kolkas jie plinta tik per Ebay ir kelias smulkias internetines parduotuves. Kol kas…

Magiclight gaminių modeliai turi įvairius pavadinimus, kaip MJ-812, MJ-808, o paieškoje tikslinga pridurti diodo pavadinimą – SSC p7.

Šiame puslapyje galime vaizdžiai palyginti spindulių formas. Galima pastebėti jog Sigmos žibintai turi kiek beprasmiškai siaurą koncentruotą spindulį, o štai Magicshine pasižymi plačiai apimančiu šviesos kampu. Palyginimų dar galima rasti čia, ir čia.

Magicshine spindulys

Grįžtant prie kainų.. Kadangi pažangūs p7 diodai taip pat naudojami ir šešis kart brangesnėse “formaliose” dviratinėse lempose (pvz. Lupine Tesla, Exposure Toro), panašu jog susiduriame su tam tikru kainodaros burbulu. Tačiau dėka technologinės plėtros ir dviratinės bendruomenės randamų alternatyvų, galima spėti, jog rinkoje atsiras daugiau šviesos. Jei tik neprisirišime prie savo senų įsitikinimų ir įpročių.

Paveikslėliai paimti iš www.fenixtorch.co.uk , www.magiclight.co.za ir http://fonarevka.lux-rc.com puslapių ir asmeninės kolekcijos.
Gru 112009
 

Natūralu, jog atėjus žiemai, susimąstome apie žieminius batus, galbūt slides, o jei jau spėjome suprasti, kad dviratis neturi sezoniškumo, tai ir apie padangas. (Apie aprangą jau rašiau čia). Pirmoji tūlo dviratininko mintis gali būti, jog žiemą yra slidu ir reikia „neslidžių“ padangų. „Neslidi“ asocijuojasi su grubia, dideliais dantimis padanga, kokias dažnai matome ant traktorių ar kitų bekelės mašinų.

Tai, be abejo,visiškai pagrįstas susirūpinimas – padanga ir žemės paviršius yra du esminiai dėmenys, rišantys dviratininką su žemės paviršiumi. Nuo jų santykio ir priklausys kaip jausitės ant žiemos patalo.

Siūlau pažvelgti detaliau. Padangos gali skirtis pagal skersmenį, plotį, raštą, gumos sudėtį. O kelio danga – visokia, kokia tik gali būti žiemą. Taigi, beieškant tvirčiausio žemės ir ratų ryšio, būtina įvertinti jų savybes.

Plotis.

Padangos pločiai būna nuo 18 iki 60mm ir daugiau. Didesnis padangos plotis reiškia didesnį sukibimo plotį su kelio dangos paviršiumi, ir tai lengvai suprantama.

Kitas storos padangos privalumas yra minimalus oro slėgis, kurį skirtingai toleruoja skirtingo pločio padangos. Žemesnis padangos slėgis pagerins sukibimą – tuštesnė, daugiau prie žemės prisiplojusi padanga, lemia platesnį sukibimo paviršių ir tuo tvirtesnį ryšį su žeme. Žemesnis slėgis taip pat reiškia minkštesnį, daugiau amortizuojantį nelygumų įveikimą. Kratus, nelygus riedėjimas, priešingai – lemia prastesnį sulipimą ir dažnai didesnį riedėjimo pasipriešinimą. Didesnio tūrio padanga šiuo atžvilgiu pranašesnė, kadangi toleruos žemesnį minimalų slėgį lyginant su plona. Siauros padangos mažesnis tūris lemia tai, jog ratlankis yra arčiau žemės paviršiaus, ir atsiranda tikimybė juo pramušti kamerą į kietą kliūtį, pavyzdžiui, lipant ant bortelio. Todėl ją turi palaikyti aukštesnis oro slėgis.

foto šaltinis: http://katescheider.blogspot.com

Atrodo, jog platesnė padanga turi visus sukibimo privalumus. Tačiau tam tikromis sąlygomis, važiuojant per gilią, palaidą masę – purvą ar sniegą, gali pasireikšti kiti dėsniai. Štai dviračių krose (cyclocross) vyrauja prielaida, jog plonos padangos pjauna purvą su mažesniu pasipriešinimu, ir lengviau nugrimzdusios į dugną, t.y. kietą gruntą, randa sau sukibimą. Todėl purvinės cyclocross padangos yra nedaug storesnės nei plentinės, tačiau labai dantytos. Šitoks pasirinkimas gali pasiteisinti važiuojant ankstų rytą per nenukastas pusnis ar panašiose situacijose miško takuose, kur storos padangos bereikalingai pasisavintų daug jėgos gniuždant plačią sniego masės dalį.

Raštas.

Tai tikrai svarbus veiksnys:  padangos paviršiaus iškilumai, kartu su kelio danga lems jųdviejų sukibimą. Atrodo, galime rasti pačių įvairiausių padangų rašto tipų, tačiau žiemiška kelio danga bus vistiek mišresnė ir sunkiau nuspėjama.

Schwalbe Ultremo

Dažnai mūsų žiemos dienos pasižymi tiesiog rudeniškai šlapiu asfaltu. Plikos, neturinčios rašto, plentinėmis vadinamos padangos, geriausiai pasižymės sukibimu tiek ant sauso, tiek ant šlapio asfalto, kadangi lygus gumos plotas ir yra tas paviršius, reikalingas geram sukibimui lygiame asfalto paviršiuje. Guminiai protektoriaus dantys ar kitoks protektoriaus raštas nesminga į kietą kelio dangą, todėl atėmę gumos sukibimo plotą su kelio plokštuma, jie neturėtų jokios reikšmės ant asfalto. Tai, žinoma, prieštarauja įspūdžiui, kad agresyviai dantytos padangos suteikia gerą sukibimą visur. Tik ne ant asfalto. Taip pat neteisinga manyti, kad ant šlapio asfalto dviratį gali ištikti akvaplanavimas, kuris būdingas automobiliams – dviratis neišvysto tokio greičio ir net storiausios dviračio padangos būtų per plonos, pasiekti pakilimo ant vandens efektą.

Pakankamai ilgą žiemos laikotarpį, ne tik vasarą, naudoju plentines padangas asfaltiniams keliams, kaip lengviausiai riedančias ir gerai limpančias. Taip pat reikia turėti minty, jog kai kurie gamintojai turi savo rudeninių/žieminių plentinių padangų seriją su minkštu, specialiu gumos mišiniu, skirtu šlapiajam metų periodui. Štai Continental turi Grand Prix 4 Season modelį, SchwalbeUltremo Aqua. Mane maloniai nustebino Maxxis Columbiere sukibimas; jau pirmą kartą išvažiavus pajutau apčiuopiamai kibesnį santykį, lyginant su kitom savo plentinėm (Maxxis Fuse, Maxxis Detonator, Continental Ultrasport). Tačiau užteks plonos šlapdribos masės, kad plikos padangos taptų sunkiai valdomos.

agresyvi dantyta ir “semi-slick”

Dantytos, agresyvios padangos bus naudingos dangos paviršiuje, kuris savo klampumu leis dantims susmigti ir įsikabinti. Tai gali būti nestipriai suplūktas sniegas arba miško takai. Retu atstumu išdėstyti dantys turi gerą savybę, jog lengviau nusikrato limpančio sniego ar purvo. Lipnia mase apsitraukusios padangos praranda savo rašto savybes ir įgauna daug svorio. Tačiau vėlgi, agresyviai dantyta padanga visiškai praras prasmę ant kietos dangos, į kurią dantys nelenda, ir tuo pačiu turės didelį riedėjimo pasipriešinimą.

Kartais žiemos kelio danga gali būti kietai supluktas sniegas – per kietas, kad smigtų didelis guminis dantis, tačiau plentinė padanga tokiose sąlygose lengvai slidinėtų nelygiu paviršiumi. Galima tikėtis, jog pasiteisintų sausai miško dangai skirtos pusiau plikos padangos (angl. semislick). Smulkus, su daug lamelių, protektoriaus raštas atrastų santykį su presuota, bet į ledą nepavirtusia sniego danga. Toks padangos paviršius turės ir mažiausią riedėjimo pasipriešinimą asfaltui, neskaitant visiškai plikų plentinių.

Gumos sudėtis.

Nėra mato vieneto, kuris nusakytų gumos sudėtį. Padangos guma gali būti daugiau minkšta arba daugiau kieta. Sukibimo atžvilgiu minkšta guma vienareikšmiškai pranašesnė ant slidžios dangos nei kieta. Minkštos gumos trūkumas yra tik tas, jog dėvisi greičiau ant švaraus asfalto.

Tiesa, kartais gamintojas nurodo tam tikrą unikalią savo gaminio sudėtį. Pvz. Continental į kai kurių padangų sudėtį maišo savo taip vadinamą Black Chili sintetinį mišinį, o Top Contact Winter modelio viršutinis gumos sluoksnis sudarytas iš aštrių mikrogranulių, kurios turėtų užtikrinti gerą sukibimą ant slidžios dangos. Gaila, sunku rasti atsiliepimų apie pastarąsias.

Rimtos turistinės padangos, kaip Continental Travel Contact arba Scwalbe Marathon, būtų abejotinas pasirinkimas slidžiai žiemai, kadangi jos sukurtos būti ilgaamžės, su kietu gumos mišiniu, kuris tikrai bus slidus žiemos kelyje.

Skersmuo.

Didesnis padangos skersmuo lemia žymesnį jos išilgą susilietimą su kelio paviršiumi tiek posūkyje, tiek važiuojant tiesiai. Tai vėlgi sąlygoja geresnį sukibimą su paviršiumi.

Skersmuo dar lemia tai, kaip ratas įveiks kelio nelygumus. Didesnis ratas, dėl nuolaidesnio susidūrimo su kliūtimi kampo, lengviau jas perlips. Glotnesnis ir lygesnis važiavimas reiškia geresnį sukibimą ir stabilumą.

Rinkoje populiariausios yra 26-ių ir 28-ių colių skersmens padangos, kurių sukibimo skirtumas paprastai bus menkai apčiuopiamas. Tačiau visai maži ratukai, kokie būna pas sulankstomus dviratukus, jau gali turėti savų kaprizų.

Dygliuotos padangos

Žiemos metu ledas gali slėptis bet kur: po sniegu, vandeniu arba sunkiai įžiūrima plėvele ant asfalto, kuris dienos metu buvo vos drėgnas. Būtent šiom sąlygom yra sukurtos dygliuotos padangos su metaliniais dygliais. Kalbant iš neigiamos pusės, šios padangos sveria dvigubai daugiau nei tų pačių matmenų bespyglės. Ratų besisukantis svoris žymiai įtakoja riedėjimo inertiškumą, todėl šios padangos gali kiek nuslopinti gerai riedantį dviratį. Taip pat padangos  tampa beprasmiškom kai dygliukai, yra nereikalingi; jie papildo riedėjimo pasipriešinimą ir greitai dėvisi važiuojant nuogu asfaltu. Nors dygliai atlieka savo darbą tik kai kabinasi į ledą, tai vis dėlto yra saugiausias žieminės padangos pasirinkimas. (Čia galima rasti dygliuotojų padangų testo rezultatus).

Tiesa, rinkos lyderių Schwalbe ir Nokian (Suomityres) padangų dygliukai yra iš karbido – cheminio metalo junginio su anglimi. Ši medžiaga atsparesnė už plieną, todėl dygliai sunkiau dyla, ir gali būti svarbus pasirinkimo veiksnys.

Dygliuotos padangos yra brangios. Turbūt todėl savadarbiai spygliai, t.y. į padangas įsukami varžtai, turi savo pateisinimą. Internete galima rasti daug informacijos apie šį gamybos procesą. Žinau, kad Kaune velomanai yra tai darę. Bet spėju, kad toks gaminys svers dar daugiau nei gamyklinės spygliuotos, o lengvas padangas būtų neprasmiška badyti, nes jos kainuoja.

Dygliuotas padangas rinkčiaus tik nusprendęs, jog svarbiausia yra saugus stabilumas. Taip pat jos palengvintų galimybę pasimėgauti užšąlusiais ežerais ir mariomis. Užmiesčio dviračio takai ir šiaip šunkeliai dar ir pavasarį turi sukaupę storą, į vandenį bevirstančią, ledo plutą. Tai saugiausias padangos tipas visomis žiemiškomis sąlygomis. Bet gal nepats smagiausias, garsiai malant dygliukus į švarų asfaltą, su rotacinės masės prislopintu riedėjimu. Beje, tokių modelių, kaip Schwalbe Snow Stud vidurinė padangos dalis, išsipučia padidinus slėgį, o spygliukai lieka šonuose ir važiuojant tiesiai neliečia asfalto. Kai reikia slėgį galima sumažinti ir turėti ant kelio dangos nuleistus spyglius.

Tai vis dėlto, kurią padangą..?

Prieš pasirenkant, svarbu įvertinti, kuriam dangos tipui jūs labiausiai ruošiatės, ir kuris jums mažiau svarbus. Žiemą paviršius gali būti kuo įvairiausias: nuo sauso ar šlapio asfalto iki gilių pusnų, ir daugybė tarpinių variantų. Tam, kad prisitaikyti prie visų žiemos sąlygų, reikėtų turėti bent penkias poras skirtingų padangų. Siekiant tobulybės galima jas mainyti kekvieną žiemos dieną. Tačiau kelio danga ryte gali būti kitokia nei dieną ar vakare, arba varijuoti atkarpomis. Ieškant universalaus varianto reikia apsispręsti, kokios savybės yra svarbiausios ir kurias galima ignoruoti.

Greitis

Taigi, žiema sunkiau nuspėjama nei padangų raštai. Tiesa, pastarąsias suglaudina menkas pasirinkimas mūsų parduotuvėse. O žiemos išdaigas galima priimti su pagarba kaip  nedidelį iššūkį prieš savę – sotų, civilizuotą žmogų. Manau, būtų nesąmoninga iš žiemos norėti to, ką suteikia vasara. Visi mes žiemą tampame kiek kitokie. Štai lengvieji automobiliai turi didelę inertinę masę, todėl atsakingas vairuotojas slidžią žiemos dieną jį vairuoja daug mažesniu greičiu. Automobiliui paslydus, padariniai gali būti nelyginamai skaudesni nei nukritus nuo dviračio. Pėstieji taip pat nėra labai tvirti žiemą. Niekas turbūt nevaikšto su alpinistiniais batų apkaustais, ir apskritai retas renkasi apavą pagal pado protektorių. Sustabdžius dviratį dažnai paslystama padėjus pirmą koją ant žemės.

Ir visai normalu, jei slidi danga jusis net su tam skirtomis padangomis. Įvertinę tai, riedėsime lėčiau nei vasarą. Prieš posūkius gali tekti pristabdyti tam, kad išlikti kuo statesnėje padėtyje. Būtina jausti priekinio ir galinio rato stabdymo savybes; pradėjus slysti priekiniam ratui, vargu ar išsilaikysime stačiomis, o užblokavus galinį ratą, dar įmanoma išbalansuoti. Kai kuriais atvejais galinis stabdis gali tapti vieninteliu pasirinkimu. Ir iš viso stabdymas turi tapti kuo švelnesnis, jaučiant ribą, kada ratas užsiblokuoja ir slysdamas praranda savo išilgą trajektoriją. Ypatingai slidžiomis sąlygomis gali tekt įvertinti, ar apskritai stabdžiai yra naudotini. Labai svarbu justi savo ratų santykį su danga, ir tuo derinti savo važiavimo būdą net su tinkamiausiom padangom.

Pabaigai

Tęsiant apie greitį, normalu, jog taikantis prie žiemos būdo dažnai tapsime lėtesni. Tačiau ar lėteni už auto vairuotoją..? Net labai sunkią žiemą… Tam, kad tonas sverianti metalinė dėžė pajudėtų, gali tekti nusikasti sniegą, nusigramdyti apšąlusius stiklus, padūmyti tam, kad variklis įšiltų, kartais paprašyti kaimyno prikurti nusėdusį akumuliatorių, ar net pastumti, nes ratai prasisuka (jei turite mašiną arba mėgstate ryte pažiūrėti pro langą, lengvai suprantate apie šiuos žiemos malonumus). Išjudinus tą komfortabilią metalo masę ir išslydus iš kiemo, automobiliai tvarkingai stoja į lėtai slenkančią auto koloną. Tom sunkiom žiemos sąlygom net taip vadinamieji ereliai nuleidžia savo sparnus. Prie šviesoforo nuvalomi rasojantys langai, ir gerai jei nepamiršote pirštinių, nes per naktį įšalęs vairas gali rimtai nušaldyti pirštus. Ir jei tai vyksta Klaipėdos ribose, tai tikriausiai tikslą pasieksite su dar iki galo neįkaitusiu varikliu, aišku tik ne tuo atveju jei pusvalandį teko pastovėti kamštyje dėl kažkam įvykusios smulkios avarijos. Na, bet negaliu teigti, jog visas šis eigos kelias neteikia malonumo.

Dviratis, automobilis, viešasis transportas, – kiti sako, jog tai skonio reikalas. Bet siūlau pasvarstyti, gero ar blogo skonio reikalas, ypač turint omeny šiuos persirpusio vartotojiškumo ir fotelių laikus. Žinoma, daugelį mūsų būtų per anksti raginti vežti tris vaikus į darželį ant dviračio net vasarą, kaip tai įprasta Olandijoje ar Danijoje. Tačiau važiavimą vienam „komfortabilioje“ dėžėje, miesto ribose, jau labai sunku būtų gretinti su gero skonio pasirinkimu.

pabaiga

Gru 082009
 

Kai ne per seniausiai buvo norima visiems dviratininkams privaloma tvarka uždėti šalmus tikriausiai ne vienas dviratininkas pamąstė: „O kodėl tada šalmų nereikia automobilių vairuotojams ir keleiviams?“. Pasirodo apie tai kažkas pagalvojo jau anksčiau. Devintam dešimtmety australų kompanija Davies Craig buvo sukūrusi būtent tokį šalmą, skirtą važiuojantiems automobiliu. Lengva, saugu, patogu! Puiki ekipiruotė karui keliuose.

Šaltinis: CTC

Gru 012009
 

Pietinėj miesto daly neseniai įkurtas parkelis pavadintas gražiu Sąjūdžio vardu. Yra ten ir dviračių takas. Taipogi visai gražus. Būtų jis ne tik gražus, bet ir naudingas, jei tik kažkur nuvestų:

Kita vertus, kam reikia kad takas kažkur nuvestų, jei pradžios jis visvien neturi:

Lap 292009
 

Kad būtų patogiau skirtingos dangos ruožus išskyriau spalvomis: plentas, vieškelis, purvas.

Savo pasivažinėjimą pradėjom Jūrininkų prospekte ties Vingio gatve, apie 11 valandą. Konkretaus maršruto nebuvom sugalvoję, nusprendėm tiesiog patraukti į pietus ir važiuojant tiesiog eksperimentuoti. Pirmiausia pravažiavom Žardės kaimelį ir netoli „Draugystės stoties“ šunkeliu pasukom link viaduko vedančio į tarptautinę perkėlą.

1. Prie viaduko privažiavom iš šono, ten užvažiuoti sudėtinga, tad dviračius užsistūmėm. Iškart pervažiavę geležinkelį nusukom nuo viaduko, nusileidom statoku takeliu ir patraukėm link Dituvos sodų. Pakeliui, dar prieš „dykumą“, reikia kirsti upelį, bet ten yra nedidelis lieptelis.

2. Dituvos soduose porą kartų peranksti išsukom iš pagrindinio kelio. Atradom, kad sukti kairėn reikia tik pravažiavus parduotuvėlę, priešingu atveju galima atsiremti į vieną iš daugybės kanaliukų. Per sodus juosiantį kanalą persikėlėm kažkokiu nedideliu liepteliu. Tačiau vėliau pamatėm, kad toliau yra visiškai normalus išvažiavimas. Kelią iki to iš važiavimo pažymėjau punktyrine linija.

3. Priekulėje, pagrindinėje sankryžoje (už kokio 50 m. Klaipėdos link nuo paminklo Simonaitytei) pasukom link Minijos ir iki pat Šernų važiavom keliuku, pažymėtu kaip Eurovelo 10 trasa. „Eurovelo“ gal kiek perdaug pretenzingas pavadinimas tam vieškeliukui, bet pravažiuoti galima be problemų ir upė šalia taip kad skųstis gal ir nederėtų.

4. Prie Šernų tiltu pervažiavom į kitą Minijos pusę, nes prisiminiau kad dešinėj pusėj yra keletas intakėlių ir ten neišeitų pravažiuoti. Nuo kelio nusukom iškart už tilto. Toliau važiavom visai šalia upės ir takas buvo labai smagus – netrūko pelkių, purvynų ir džiaugsmo.

5. Šitoj vietoj padarėm klaidelę ir pertoli nuvažiavom paupiu. Įlindom tarp upės ir privačios teritorijos. Toliau paupys buvo nebepravažiuojamas dėl gan stataus kranto ir medžių tad teko per tą privačią teritoriją nusigauti iki vieškelio. Laimei vartai nebuvo užrakinti ir kelią pasiekėm be problemų. Vėlgi, pažymėjau punktyrais rekomenduojamą nukrypimą nuo mūsų maršruto. Kad žinot kurioj vietoj reikia nusukinėt nuo upės pasakysiu taip: jei važiuojant palei upę atsiremiama į griovį tai reikėtų per tą griovį nesikelt, o pavažiuot atgal apie 10 metrų ir ten prasidedančiu takeliu kilti link vieškelio.

6. Už Dovilų vėl pabėgom nuo plento nusukdami link Lėbartų. Šitoj vietoj važiavimas buvo gan bjaurus- vietovė atvira, o vėjas kaip dažniausiai būna mūsų krašte pūtė iš vakarų. Lėbartuose yra X sankryža ir ten sukom į dešinę.

7. Netoli auto greitkelio staiga atsirado asfaltinė danga ir privažiavom T formos sankryžą. Sankryžoje yra medinė nuoroda į „Mini Zoo“, pasukom į priešingą pusę. Toliau tas kelias veda link greitkelio, bet mums jis visai netiko, nes pervažiavimo į kitą greitkelio pusę ten nėra. Nusukom provėžomis tarp miškelio ir lauko. Ir čia buvo pati žiauriausia važiavimo atkarpa. Gal prie to prisidėjo ir pravažiuoti kilometrai, bet pastoviais per purvus prasisukantis galinis ratas labai išvargino. Ko gero pirmą kartą pajaučiau poreikį agresyvesniam protektoriui. Galiausiai išvažiavom į vieškelį ir greitkelį kirtom toj vietoj kur yra nuvažiavimas į buvusį oro uostą.

8. Klėmiškėje nusukom į dešinę, nes nuvažiavus tiesiai nėra kaip kirsti kelio į Palangą. Dangą Ginduliuose pažymėjau ne visai tiksliai. Kažkurioj vietoj ten prasideda asfaltas, bet jis yra labai duobėtas, tai galima vadinti ir vieškeliu. Už Gindulių, pravažiavę viaduką nusukom į kairėje esantį dviračių taką. Tas takas eina iki pat „Senukų“ ir didžiojoj dalį yra visai geras, asfaltuotas, tik už tilto per Dangę prasideda visokie nesklandumai su vidurį tako kyšančiom kažkokiom vėdinimo angom ir panašiai.

Prie Smiltelės gatvės Simas užmetė akį į spidometrą. Iš viso nuvažiavom apie 75 kilometrus.

Lap 262009
 

Taigi, nuo pat vasaros pradžios gero dviračio forume planavę, bet dėl vienų ar kitų priežasčių niekaip negalėję susiderinti, į lapkričio galą 3 tandemų ekipažai ir vienas liudininkas pagaliau išsiruošėm į taip ilgai planuotą tandemų suvažiavimą.

Pasiruošimas paskutinėmis minutėmis truko gan ilgai, iki išnaktų Darius keitė vairus, reguliavo sėdynes, sukiojo išklerusius stipinus, montavo bagažines ir dirbo begalę kitų smulkių darbelių.

Iš Klaipėdos pajudėjom žymiai vėliau nei planavom, jau ir temti buvo pradėję, tačiau kadangi išsiruošėm visa diena anksčiau, penktadienį, o ir pirmoji distancija buvo gana neilga, per daug galvos sau dėl to nesukom.

Pastebėjom, kad saugumo sumetimais sutemus užmiesčio keliais apsimoka važiuoti užsiėmus visą juostą, nepaliekant vietos pavojingiems lenkiamiesiems manevrams – daugumos automobilių buvome be galo pagarbiai apvažiuojami saugiu atstumu, su visais posūkių signalais. Pasak Dariaus, Anglijoje toks dviračių važiavimas vienas šalia kito yra visiškai legalus.

Asfaltas baigėsi labai greitai, teko nelengva užduotis – pravažiuoti nemažą distanciją duobėtais, neapšviestais, o vietomis ir apsemtais žvyrkeliais. Dar kelionės pradžioje pastebėjau, kad nuolat atsilaisvina 4 galinio rato stipinai, dėl to jutau dar didesnę įtampą laikydama vairą ir, įsmeigus žvilgsnį į lempos skleidžiamą šviesą, stengiausi išvengti duobių.

Nors ir nuvažiavom netoli, tačiau dėl dienos (ir prieš tai buvusios nakties) darbų, o gal dėl anksti nusileidusios saulės jautėmės gan pavargę, tad ilgai nevakarojom ir gana anksti nuėjom miegoti užsistatę žadintuvus 6 valandai ryto, planuodami anksti judėti link Jurbarko.

Keltis buvo labai sunku, o Renatos įkalbinėjimai pamiegoti dar vieną valandą ir tamsa už lango padarė savo. Išsikapstėm tiktai apie pusę 10, na bet per daug dėl to nesigraužėm. Nusprendėm važiuoti per Šilutę, tad atkarpą iki jos teko įveikti su šiokiu tokiu vėjo pasipriešinimu. Nuo Šilutės pasukus link Jurbarko vėją palikome sau už nugaros, tačiau važiavosi gana sunkiai.

Pakeliui sustodavom paveržti mano išsiklaipiusius stipinus, pasistiprinti, iš pakelės prekeivio įsigyti pintą krepšį ar į parapiją užsipilti geriamo vandens. Nors buvom gerokai sukaitę, žmonės atrodė nustebę, o gal net išsigandę, matydami dviratininkus vėlyvą rudenį, dauguma teiravosi ar ne šalta.

Taip jau išėjo, kad ir mes, ir ekipažas iš Vilniaus dėl vienų ar kitų priežasčių riebiai vėlavom, tad Jurbarke turėjom pasirodyti panašiu metu, taigi susitarėm susitikti autobusų stotyje. Su nekantrumu laukėm iš tolo pasirodančių dviračio lempų.

Tuo tarpu spėjome pabendrauti ir su vietine fauna – tandemai traukia visų akį. Kiek vėliau paaiškėjo, kad žinia apie mūsų susitikimą jau pasklidusi po Jurbarką – Giedrės ir Tomo ekipažas susilaukė raginimo važiuoti į stotį, nes mes jau laukiame.

Džiaugsmo šūksniais pasitikę vilniečius ir šiek tiek susipažinę patraukėme į parduotuvę apsipirkti maisto ir kitų subtilių dalykėlių vakarui, ten pat sutikome ir kaip bitę iš Klaipėdos atskuodusį Simą. Iš šalia esančio daugiabučio gyventojų per langą ir kitais būdais apsirūpinę vandeniu arbatai ir grikiams virti, patraukėme ieškoti vietelės įsikurti. Darius kaip tik žinojo vieną – šiek tiek paklaidžioję vakarinio Jurbarko apylinkėmis ją radome. Iš pradžių manęs ji netenkino, pasirodė esanti pernelyg arti civilizacijos, tačiau kolegoms nutarus nusprendėm įsikurti atokiam kampelyje, kuris visgi buvo gana jaukus.

Pasistiprinę kaip visada gamtoje nepaprastai skania grikių koše ir pasišildę arbatėle susikūrėme lauželį, kuris dar ilgai teikė jaukų prieglobstį ilgoms keliautojų šnekoms, juokui ir kitoms smagybėms, kurių nelabai įmanoma, o gal ir neverta aprašinėti. Vakaro kulminacija – Dariaus maudynės lediniame upelyje.

Dėl spaudžiančių mokslų turėjau keltis anksti, bet kaip ir visada, šiek tiek pramigau. Atsikėlėme jau pradėjus švisti. Naktis buvo neapsakomai šilta – nepanaudojau krūvos su savimi temptų drabužių. Na, bet mano šio žygio šūkis buvo „geriau per daug, nei per mažai“, mat nesu patyrusi keliautoja, o ypač tokiu metų laiku.

Skubėjimo nuotaika kaip mat dingo, kol pusryčiavome ir kaitėmės arbatą. Išvažiavę ant asfaltuotos dangos dar pasibandėme vieni kitų tandemus, gaila, bet dėl per žemos (gale) ar per aukštos (priekyje) sėdynių nesugebėjau pilnai pasimėgauti Simo išgirtuoju elegantiškuoju „Bike Friday“. Dar šiek tiek pasišnekučiavę, įsiamžinę suvažiavimo nuotraukoje atsisveikinome, atsibučiavome ir pasižadėjom dar būtinai ne kartą susitikti.

Kelias link namų pasirodė greitesnis, nei važiuojant į Jurbarką, nors ir judėjome lėčiau. Dar keli sustojimai užkąsti, atsigerti ar tiesiog pasiilsėti, ir Šilutė jau netoli. Taip jau gavosi, kad atsiskyrėme su Dariaus ir Renatos ekipažu, sustojusiu užvalgyti, tačiau taip skubėjau į kitą dieną laukiantį kontrolinį (kuriam dar reikėjo ir pasiruošti), kad su Aleksandru ir Simu nusprendėm judėti toliau. Užėjęs lietutis, o gal tiksliau prasti Panther’ių purvasaugiai tuoj pat kiaurai permerkė mano kojas, tačiau šalta nebuvo. Netruko sutemti, pedalus spaudėm vis stipriau, nors ir pavargę, tačiau norėjosi kuo greičiau į Klaipėdą. Džiaugsmo teikė kultūringi vairuotojai, saugiai lenkiantys ar laukiantys kitame tilto gale, esant mūsų pirmenybei. Privažiavus prie Rimkų teko netikėtai atsiskirti su Simu, nuleidus jo dviračio padangai.

Per Klaipėdą pravažiavome labai greitai – užsiėmę visą juostą, pavargę, sušlapę, nuvažiavę apie 150 km, norėjome kuo greičiau užtempti tandemą į namus (8 aukštas kartais džiaugsmo neteikia) ir prisėsti ant minkštos sofos. O manęs dar laukė ilga bemiegė naktis prie užrašų.

Tačiau nuostabiai praleistas savaitgalis su nuostabiais žmonėmis dar ilgai neišėjo iš galvos…

Lap 252009
 

Praeitą savaitgalį buvau tandemų sąskrydžio liudininkas. Du ekipažai iš uostamiesčio ir vienas iš Vilniaus. Susitikimo vieta – pusiaukelė tarp Vilniaus ir Klaipėdos. Šį kartą buvo pasirinktas Jurbarko miestas.

Švelnus rudens vakaras, laužas, turistiniai delikatesai, nuogos medžių šakos virš sraunios upės, ir ypatūs pokalbiai, kokie gali būti tarp keliautojų. Vengiu perteikinėti visas vakaro nuotaikas dėl žodžių siaurumo. Čia kaip ir fotografijoje – gamtos pločiai sutalpinti foto objektyve dažniausiai tampa paprastu banaliu paveikslėliu. Tik liudiju – tandemų sąskrydis įvyko!

Kalbant apie tandeminę techniką, visi trys susitiko labai individualūs ir su skirtingom istorijom. Kadangi apžvelgti uostamiesčio tandemus bus daug kitų temų, truputį plačiau užsiminsiu apie tandemą iš Vilniaus – „Bike Friday“. Techniniais,  estetiniais bei kitais gyvenimiškais atžvilgiais jis vertas dėmesio.

Individualumas prasideda rėmo geometrija, kuri jau gamykloje pritaikyta prie abiejų tandemo narių fizinių proporcijų. Patiko plačiu žvilgsniu ir tuo pačiu taikliai parinkti techniniai mazgai, kurie atsižvelgiant į tandemo turistinę specifiką, susiveda į sodrų funkcinį vienetą. Tai modernios, protingos kategorijos važiuoklės dalys darinyje su klasikiniais elementais, kaip Brooks sėdynės. Šiuo atveju žodis eklektika įgauna išminties ir gero skonio atspalvį. Mobilumo elementai – maži ratai bei išnarstomas rėmas. Svarbiausia jokio atsitiktinumo ne tik funkcijų visumoje, ko dažnai stinga kitiems turistiniams monstrams, bet ir iš estetinės pusės. Tas elegantiškai lakoniškas spalvų derinys – baltas rėmas, ir rudi elementai (odinės sėdynės ir vairo juostos) suteikia jaukų pojūtį ir prisilietimui. Tokį įvairiapusiškai darnų tvarinį gali sukurti tik gražūs žmonės, kurie juo dar ir Indiją apkeliauja. Taip jau atsitiko, kad neturiu šio tandemo atskiros fotografijos. Žaviausi momentai paprastai neužfiksuojami.

Dar iš asmeninių įspūdžių; likau nustebintas jog visą  kelią, Panemunės plentu iki Jurbarko (143km), didžioji dauguma mašinų lenkė saugiu atstumu ir dažnai netgi posūkio signalus rodė (!). Kas tai? Pagarba dviratininkams? Gal per mažai Lietuvos plentais keliauju, todėl iš visumos nuotaikų tikiuos visai priešingo? Tiesa, važiavau su ryškia liemene ir šviesomis, gal tai prisidėjo prie abipusės pagarbos…

Taigi, apibendrinant, tiesiog geras dviratinis rudens savaitgalis. Ir galbūt mano kuklų rašinį papildys kitų dalyvių įspūdžiai…

Lap 232009
 

Šįvakar grįžinėdamas iš Dariaus rūsio pastebėjau, kad važiuodamas keliu ir stengdamasis laikytis kuo arčiau dešinio krašto važiuoju per ištisinę balą. Su vėjo pagalba vanduo aptaškė koją net aukščiau bachilo. Galiausiai prie Kauno gatvės nusprendžiau, kad užteks šlapint kelnes- sausiau bus važiuoti dviračių taku. Ir toliau čia nebūtų būvę ką pasakot jei atkarpoj tarp Baltijos prospekto ir Debreceno gatvės nebūčiau pakėlęs galvos ir žvilgtelėjęs į ženklą: žmogeliukai nuo dviračio atskirti vertikalia linija, žmogeliukai – kairėj, dviratis – dešinėj. Rodos viskas su tuo ženklu tvarkoj. Ir staiga dingtelėjo: „Ė! Taigi čia tas ženklas kur atvirkščiai pastatytas buvo!“. Sustojau. Apsisukau. Grįžau. Na tikrai teisingai stovi. Pažiūrėjau iš kitos pusės – irgi viskas tvarkoj. Vistiek nesitiki. Galvojau reik pačiupinėt – gal jis lengvai apie savo ašį sukinėjasi ir kokie dviratininkai patvarkė. Bet ne, laikosi tvirtai. Tikrai kažkas turėjo specialiai atvažiuoti ir sutvarkyti. Stebuklas! Kažkas tikrai atkreipė dėmesį į netvarką ir padarė tvarką. 1:0 chaoso nenaudai. Nežinau, kas ir kodėl tą ženklą sutvarkė ir ar prie to prisidėjo mano ankstesnis įrašas, bet nuo savęs ir kitų dviratininkų tariu ačiū.

Lap 202009
 

Dar 1984 Lund universitete Švedijoje Leif Linderholm atliko tyrimą, kurio dalis buvo skirta nustatyti kaip šalia kelio esantis dviračių takas įtakoja dviratininkų saugumą sankryžose.

Taigi, palyginus su važiavimu gatve tiesiai, rizika patekti į avariją yra:

  • 3.4 karto didesnė sukant į kairę
  • 3.4 karto didesnė važiuojant dviračių tako ir kelio sankirta
  • 11 kartų didesnė sukant į kairę iš dviračių tako
  • 11.9 karto didesnė važiuojant dviračių tako ir kelio sankirta priešinga eismui kryptimi
Lap 192009
 

Ne viena studija yra padaryta norint ištirti kaip dviračių takų infrastruktūra padidina dviratininkų saugumą mieste. Patį rimčiausią ir išsamiausią tyrimą 2006-aisiais metais atliko danai. Buvo ištirta virš 8500 eismo įvykių Kopenhagoj prieš ir po tam tikros dviračių tako atkarpos atsiradimo. Taipogi buvo apklausta virš 1000 dviratininkų siekiant išsiaiškinti ar jie jaučiasi saugesni važiuodami dviračių takais nei važiuodami gatve.

Pasirodo nutiesus dviračių takus atkarpose tarp sankryžų avarijų skaičius sumažėjo nuo 4 iki 10 %, priklausomai nuo to ar tai buvo dviračiams skirta eismo juosta ar atskirtas nuo eismo dviračių takas. Tačiau sankryžose avarijų skaičius išaugo 18 %. Susumavus išeina, kad dviratininkų avarijų ir sužalojimų kiekis išaugo 9 – 10 %.

Kita vertus, apklausos parodė, kad nepaisant išaugusio avaringumo dviratininkai dviračių takuose jaučiasi saugesni. To padidėjusio saugumo jausmo rezultatas: 18 – 20 % padidėjęs dviratininkų skaičius ir 9 – 10 % sumažėjęs automobilių eismas. Taigi danai padarė išvadą – kadangi bendras dviratininkų skaičius padidėjo gerokai daugiau nei sužalotų žmonių skaičius tai dviračių takus tiesti apsimoka…

Lap 152009
 

Pilies gatvėj yra neblogas testas dviratininkų pastabumui patikrinti.

Štai čia atsiranda dvirtakis:

DSC_0063

O čia dingsta:

DSC_0064

O čia vėl atsiranda … tik jau kitoj gatvės pusėj…

DSC_0068

Be abejo už tilto jis vėl dingsta…

DSC_0070

O čia jau suprask kaip nori- yra čia dvirtakis ar ne? Matyt „Vitės“ statytojams liko nepanaudotas ženklas, tai negi gerą daiktą išmesi:

DSC_0075