Kartais girdžiu vertinimus apie Klaipėdos dviračių takelius. Vieni jais džiaugiasi, kiti peikia, dar kiti teigia, kad jų iš viso nėra, tad ir toliau naudojasi mašina. Šiame pasakojime nesiimu peikti ar girti pajūrio dviračio takelių, tik pasidalinti įspūdžiais apie savo dviračių kelius už Lietuvos ribų. Dauguma besiskundžiančiųjų Klaipėda mano, kad užsienyje riedėti dviračiu yra pasakiškos sąlygos. Prieš pirmąją kelionę aš irgi taip įsivaizdavau.. Keliaudama neturėjau tikslo tyrinėti, dokumentuoti ar kitaip vertinti infrastruktūros, tad kalbėsiu tik įspūdžiais iš savų prisiminimų. Gal tai skambės pernelyg sausai, bet kalba šįkart tik apie infrastruktūrą, o ne  bendrus kelionės įspūdžius.

Taigi..

Vokietija

Vokietija buvo mūsų pirmoji šalis, į kurią įriedėjome dviračiu, persikėlus keltu į Zasnicą. Man pažįstama tik jos šiaurinė dalis, kurią daugiau nei keletą kartų teko kirsti su tikslu pasiekti Amsterdamą.

Pirmą kartą išvykusi į tokią kelionę baidžiausi važiavimo gatve, trūko pasitikėjimo. Tad buvo smagu didžiąją Vokietijos dalį važiuoti atskirtais dviračių takeliais.

Užmiestyje. Dvirtakiai buvo beveik tarp kiekvieno kaimelio ar miesto: šalia gatvės, bet atskirti, asfaltuoti ir beveik visiškai tušti. Panašu kad vokiečiai mažai jais naudojasi, išskyrus karts nuo karto sutinkant gausų vokiečių, dažniausiai pagyvenusių, būrį. Tokių grupių vis dažniau galima sutikti Kuršių Nerijoje. Greitai perpratome taisykles.  Vienas, du, trys. Plati šypsena. Guten Tag. Guten tag. Guten Tag.. Mažiausiai 20 kartų. Pakelia nuotaiką! O dviračių takų danga beveik ideali, neskaitant vis pasikartojančių ruožų su visiška tarka, kai medžių šaknys iš apačios iškraipo asfaltą. Tarp nedidelių kaimų dažnai pasitaikydavo ir tankų takelių – dviejų vėžių betono blokai, kuriais kartais ir automobiliai pravažiuoja.

Svarbi takų Vokietijoje dalis yra informaciniai ženklai – rodyklės žyminčios kryptį ir atstumą iki sekančio miesto. Rekreaciniai maršrutai turėdavo atskirus ženklus su savo skirtingais logotipais. Tai dažnai būdavo keliai per mišką, palei upę ar kanalą, laukus. Ne visada asfaltuoti, po lietaus – purvas, bet dažniausiai smagūs. Jei greta vandens telkinių, tai dažniausiai žvyrkelis, ties gyvenvietėmis paprastai grįsti akmenimis.

Su vienu tokiu pramoginiu maršrutu susidūrėme jau pirmosiomis kelionės dienomis, vedančiu tiesiai į Hamburgą. Ėmėme juo sekti ir pradžia žavėjo: vingiuoti įvairiapusiai takai, greta kanalo arba kaimo keliukais, o kartais miško takeliais, su lengvomis įkalnėmis ir smagiomis nuokalnėmis. Bet kuo toliau, tuo dažniau ženklai mus paklaidindavo. Dažnai jie labai tiksliai mus nuvesdavo į miestą, bet nebeišvesdavo iš jo. Pradžioje džiugino vokiečiai, kurie iš didelio noro padėti ar bendrauti, prieidavo patys, bet… 99.9% visų kartų, nukreipdavo bloga linkme. Tad gana greitai supratome, jog šitaip vingiuotai ir dar su vingiuotesniais paklaidžiojimais, kelionės tikslo – Viduržemio jūros – galime greitai nepasiekti; Vokietijos pramoginių maršrutų tikslas nėra tiesus susisiekimas. Tad ėmėme važiuoti asfaltuotais, šalia kelio dvirtakiais, nuobodžiais ir gana triukšmingais dėl nesustojamo automobilių srauto. Ir labiau pasitikėjome automobiliams skirtais ženklais, kai dviratiniai vis stengėsi išvesti mus iš tiesaus kelio.  Tie, kurie norėtų važiuoti tik į Vokietiją, tai patarčiau pabandyt susirast tokių rekreacinių maršrutų žemėlapius internete ir turėti nuostabų pasivažinėjimą šiaurinės Vokietijos gamtos pašonėje.

Gyvenvietės. Gyvenvietes dažniausiai tik kirsdavome, labai neklaidžiojant jose. Sunku viską prisiminti, bet įstrigo, jog dviračių takai dažniausiai būdavo ant šaligatvių. Tiesa, raudonos smulkios plytelės, sudėtos įstrižai, ir ten yra populiari dvirtakio danga. Tikrai pasitaikydavo ir statesnių briaunų bei kitokių nelygumų. Senamiestyje dažnai tekdavo riedėti akmenimis grįstu keliu, be jokio kito pasirinkimo. Tokia danga ten labai populiari tiek mažame kaimelyje, tiek didesnio miesto centre. Kirsdami gyvenvietes, ilgainiui nustojome naudotis dviratine infrastruktūra, nors ji beveik tobulai būdavo integruota į esamas sąlygas, važiavimas dviračių taku būdavo apsunkintas dėl dažnų šalutinių keliukų ir išvažiavimų kirtimo. Kalbant apie išvažiavimus iš šalutinių gatvių – pirmosios kelionės pabaigoje esam apturėję nemalonų nuotykį, kurį aprašysiu vėliau.

Ištrūkus iš gyvenvietės, malonu būdavo grįžti į dviračių takelį. O tokie didesni miestai  kaip Hamburgas, Berlynas, Bremenas turėjo savo didmiesčio specifiką.

Didmiesčiai. Įvažiavimai į Vokietijos didmiesčius yra platūs, labai pagelbėdavo rodyklės, nurodančios kryptį ir atstumą iki centro. Džiaugdavomės radę dviračių takus. Įvažiavus į miestą patekdavome į mišrią infrastruktūrą: tai ir takeliai atbrėžti gatvės pakraštyje, kartais dar paryškinti žalia spalva, o neretai ir takai ant šaligatvių. Kaip taisyklė pastarieji turi daugiausiai kliūčių, ir kartais savisaugos instinktas kuždėjo, jog šalmas tokiems takeliams labiausiai reikalingas dėl įvairių vertikalių kliūčių: stulpų, medžių, įvairių atitvarų, kartais praeivių.

Man  patiko Vokietijos didmiesčių dviratininkai. Kad ir tame pačiame Berlyne jie  patys įvairiausi: nuo olandiškų gulbių iki plentinukų, bei gausybė tarpinių variantų. O Fiksas – populiarus aksesuaras prie stiliaus. Beja, dviratininkų skaičius čia pastebimai didesnis.

Užstrigo gana buitiška akimirka. Bremene po stiprios liūties, moteris dviratininkė važiavo apsemta gatve, ir  lenkiantis autobusas ją visiškai   perliejo. Mane smogė užuojauta, tačiau ji tik šūktelėjo, nusižviegė, ir iš jos išraiškos mačiau, kad jai nuotaika nebent tik pagerėjo. Taip viskas paprasta, ir buitiška. Kaip kasdienybė. Kartais lietus, kartais sausa..

Vairuotojų kultūra. Vokietija šiuo atžvilgiu paliko geriausią įspūdį. Vairuotojai iš šalutinių gatvelių išsuka labai atsargiai, apsižvalgo praleisti pėsčiųjų ir dviratininkų. Iš tolo matydavome, kaip iš kiemo nori išsukti mašina, bet stovi ilgai, ir laukia kol mes pravažiuosime, vietoj to, kad praslįstų.  Bet visko būna – apie tai vėliau.

Sekantį kartą apie Olandiją ir Belgiją