Bir 012016
 

Turėjom vėsų pavasarį, kažkuris dar nespėjo surinkti bazės, o maratonas jau ant nosies. Minant prieš žvarbų vėją, širdis, lyg koks prievartaujamas, staiga iš žiemos miego pakeltas žvėriukas, verčia jaustis pusiau lavonu. O štai Petras, kuris dviratiniame forume visada kuklinasi esąs ne formoje, tyliai paslapčia jau prasuko kelis tūkstančius nykių, bazei rinkti skirtų, kilometrų.

dviraciu sportas

5 priežastys net nepradėti vytis Petro ir pamiršti dviračių sportą:

1. Sveikata. Lenktynės ar bet kuri neapskaičiuota treniruotė reiškia, jog kūnas bus tampomas iki ištvermės ribų. Neturėdami savo asmeninio trenerio ar bene akademinio lygio treniruočių plano ir priežiūros, rizikuojate nesukontroliuoti, peržengti, pertempti savo organizmą. Vieną dieną galite pastebėti, jog širdies dūžiai grybauja kažkur į šoną, kaip koks nesuderintas, vaiko grojamas muzikos instrumentas. Pasekmės neatstatomos.

2. Kosmetinės priežastys. Ar nepastebėjote pas profesionalius plento lenktyninkus vieno bendro veido bruožo – gilių raukšlių kaktoje? Tai mimikos raukšlės, kurios susidaro dėl ilgo sėdėjimo, pakėlus antakius kompensuojant žiūrėjimo kampą suriestoje aerodinaminėje pozoje. Savo raukšles pastebėjau po kasdienio darbo dviračių kurjeriu. Suvokęs priežastis vairą pakėliau aukščiau. Tačiau, jei sportuojate plente, aerodinaminė poza yra neišvengiama.

3. Prasmė beprasmybėje. Kaip manote, kelinti šiemet būsite maratone? 34-ti? 56-ti? O gal net 11-ti? Lieka kalbėti apie tai, kad rezultatas svarbus tik jums patiems, svarbu nugalėti save ir… tik tiek. Šis punktas negalioja, jei pretenduojate į trejetuką.

4. Apribojate save. Siekiant sportinių rezultatų dviračiavimas virsta į skaičius – pulsas, kadensas, visokios technokratinės lentelės ir diagramos, kurias siūlo įvairios sporto programėlės. Po tokios laužančios patirties tampa sunku grįžti į tiesiog mėgavimosi dviračiu potyrį. Minti drauge su nesportuojančiais ar silpnesniais draugais ima atrodyti kaip beprasmė nuobodybė. Net ir riedėjimas sau vienam, bet neskubant, darosi nebeįmanomas. Sportas jus pripratino prie buko vanojimo ties riba, o kolegos dviratinkai virto į dvi kategorijas: silpnesni arba stipresni.

5. Tai nėra kieta. O gal net ir visai nekieta, kai po žiemos bazę pradėjęs minti sportininkas, pradžioje iš aukšto nužvelgęs mane „turistą“ su plačiais šortais ir platforminiais pedalais, vėliau nebegali išsilaikyti minant štai pvz į Smiltinės kalniuką.

Tuo tarpu su dviračiu galima veikti daug.. Tarptautinės kelionės, kasdienis mynimas į darbą… Tačiau kitas, mažiau buitinis ir tuo pačiu labai prieinamas pasimėgavimo būdas, yra naujų takų ieškojimas. Kaip štai naiviai nuklysti kažkurio žvėries išmintu takeliu į tankmę, o išbristi sukandžiotam dilgėlių išdžiūvusio upelio dugnu. Tam, kad patirti – čia kelio nėra. Arba naktinė išvyka su bičiuliu, kuris pabėgo nuo žmonos. Sustoti prie tilto, pajusti savo mažumą šalia pradundančio traukinio, mėnesienoje atsidaryti sklenkę alaus – išgirsti kažkur iš vienkiemių kaukiančius šunis. Kaip naktinei lapei prasėlinti šalimais pramoninių užkampių, patikrinti uosto šviesas. Paslapčia prasmukti pro geležinkelio doką ir likti nepagautiems, arba pagautiems. Tai yra nuotykis, kuris tuo pačiu derinasi su fotografija. O kita išvyka gali būti ir iššūkis, pvz -20 laipsniu temperatūroje atlikti pakampių apžvalgą, nesušalus ir nesuprakaitavus… Visgi mano mėgstamiausias dviračiavimo sezonas yra žiema, kai ilsisi sportininkai – kiekvieną dieną dangos sąlygos vis kitos – kartais ištežę, kitą kartą buvus šlapia masė sušąla į tvirtą plutą ir miške tarp medžių gali riedėti lyg ant kieto asfalto. Ir daugybę kitų tarpinių ir kraštutinių sąlygų, potyrių. Vienas romantiškesnių – saugiai užšąlusiu ledu išriedėti ant marių paviršiaus ir kaip laivo kapitonui rasti kryptį orientuojantis, tarp švyturio šviesų.

dviratis ziema

Jei ne dviratis, niekada nebūčiau įsivaizdavęs kiek aplinkui miestą yra keisčiausių, bene vaiduokliškų užkampių. O ir iki šiol nesuprantu, kas pramina tuos mažyčius takelius žolėje.. laputės? Katinėliai? Nes niekada nesutinku žmogaus.

Taigi tiek. Nesupraskite manęs klaidingai – lygiai taip pat galima rasti priežasčių sportuoti, lenktyniauti. Bet apie tai gal kitą kartą, nors tikriausiai neprireiks… Taigi sėkmės, ir tegul ratai sukasi laisvai visiems!

Rgs 202014
 

Tiltų gatvė – tai istorinė Klaipėdos gysla, kertanti nediduką Klaipėdos senamiestį. Jos akmeniniu grindiniu riedėjo mūsų prosenelių minami dviračiai ir arkliais traukiami vežimai. Prisiliesdami prie seno Tiltų gatvės akmens mes išlaikome jungtį su mūsų miesto praeitimi, šio krašto žmonėmis, kurie statė ir paliko šį miestą mums ir tuo metu turbūt buvo tokie pat gražūs gyvybingi kaip ir mes dabar. Tai tik 400metrų atkarpa, pripažinta istorine vertybe.

tiltu gatve dviraciai 3
Tiltų gatvė, Klaipėda, 2014

 

Tačiau pastaruoju dešimtmečiu ši atkarpėlė tapo tam tikru nesusipratimų ir nepasitenkinimo objektu neseniai atsiradusių dviratininkų tarpe. Dabartiniai dviratininkai atsisakė naudotis važiuojamaja šios gatvės dalimi ir vietoj jos pasirinko nardymą tarp pėsčiųjų ant siauro šaligatvio.

Vieni važiavo šaligatviu dėl dviratiniams naujokams būdingų priežasčių. Kiti sekė kitus, kol tai netapo masiniu įpročiu. Prieš atsirandant šiai naujajai dviratininkų kartai mūsų miestas neturėjo jokių tvirtų dviratinių tradicijų; galima teigti, jog dauguma mūsų šalies dviratininkų yra visiški naujokai. Tarp jų atsirado tokių, kurie snobiškai aiškino, jog grindinys per grubus jų dviračių ratams (paklauskite, kaip prancūzaitės rieda akmeninėmis Paryžiaus gatvėmis); jog gatve važiuoti „ekstremalu“ (nors kitose Europos miestuose dviračiai rieda bemaž 10 kart intensyvesniame ir sudėtingesniame eisme) ir panašios lepūniškos bėdos.

Tačiau ši trumpa nesusipratimo istorija ėmė „tiesintis“, dviratis grįžta į važiuojamąją gatvės dalį, o nardymas tarp žmonių ant šaligatvio liks kaip smulkus praeities nesusipratimas, kurio net neverta prisiminti. Viskas stojasi į savo vietą, kitaip ir būti negali gyvenant gražiame mieste tarp gražių žmonių.

tiltu gatve dviraciai 9
tiltu gatve dviraciai 3 tiltu gatve dviraciai 7
tiltu gatve dviraciai 15
tiltu gatve dviraciai 17 tiltu gatve dviraciai 16
tiltu gatve dviraciai 12
tiltu gatve dviraciai 10 tiltu gatve dviraciai 13

 

 

 

 

 

 

Kaip dėl autobusų vairuotojų? Ar jie vis dar spaudžia dviračius į pakraštį? Jau seniai negirdėjau tokio atvejo, pataisykite mane, jei ko nežinau, tačiau panašu, jog autobusų vairuotojai kantriai seka iš paskos dviratininkams, nesiimdami jokių auklėjamųjų veiksmų. Gaila, kol kas negaliu to paties pasakyti apie kitas miesto atkarpas, kuriose dviratis vis dar formaliai yra nustumtas į šaligatvį.

Kas paskatino pokyčius?

tiltu gatve dviraciai 18Kas paskatino dviratinį eismą grįžti į gatvę? Visų pirma pėstieji miesto gyventojai, jų skundai dėl jų saugumo ir patirtų traumų besidalijant šaligatvį su dviračiais. Sprendimo ėmėsi mūsų Klaipėdos miesto valdžia, kuri tiesiog pirštu parodė dviratinkams į gatvę – ant grindinio nudažė baltą juostą, kuri nurodo jų vietą važiuojamojoje gatvės dalyje. Ši juosta atliko savo rodomojo piršto paskirtį šioje atkarpoje. Nors manau gatvės bjaurojimo dažais buvo galima išvengti; štai kitose šalyse tvarkomasi paprasčiau – šaligatviu važiuojančius dviratininkus (jei tokių pasitaiko) baudžia policija, kitais atvejais užtenka ir įspėjimo).

draudziama vaziuoti saligatviu

Štai kitose šalyse tvarkomasi paprasčiau – šaligatviu važiuojančius dviratininkus baudžia policija

Nuskriausti, atrodo, liko tik dviratiniai aktyvistai, kuriems važiavimas šios ramios gatvės bendrame eismo sraute atrodė kaip „ne sprendimas“. Kokių tik teiginių nebuvo galima girdėti, keletas jų: „dviratininko ir su pagaliu į gatvę niekas neišvarys“, „kol nebus tokios infrastruktūros kaip Olandijoje žmonės bijos važiuoti gatve“, „gatve gali važiuoti tik ekstremalai“ ir panašūs absurdai. Dviratininkai (ne aktyvistai) įrodė jog tai netiesa; mes dviratininkai bręstame ir mums užtenka pasitikėjimo važiuoti ramia gatvele, būti pilnaverčiais eismo dalyviais, galime gyventi ir be „olandiško“ sprendimo. „Olandiško“ rašau kabutėse, nes toje pačioje Olandijoje dviratininkai dažnai važiuoja atvirame eisme, jau nekalbant apie kitas Europos šalis, kur dviratis dalinasi gatve bemaž 10 kart aktyvesniame bei sudėtingesniame eisme nei mūsų Tiltų gatvė. Dviratinis gyvenimas nėra ir negali būti vien dviračių takais klotas.

Įpročiai

Tačiau tyliai prasitarsiu, jog nėra taip idealu, kaip galbūt čia nuskambėjo, o ir apskritai niekur nieko tobulo šiam pasauly nėra ir nebūna. Sėdėdamas ant suolelio rytinio piko valandą skaičiavau dviratininkus ir bandžiau suvesti statistiką, išsiaiškinti, kuri dalis dviratininkų naudojasi gatve ir kuri dar užsilikusi ant šaligatvio. Rezultate tik 1 iš 3-ų pravažiuojančių dviratininkų riedėjo važiuojamaja gatvės dalimi, kiti vis dar naudojosi šaligatviu. Bandžiau rasti kažkokį dėsningumą priklausantį nuo amžiaus ir lyties.. Galbūt gatves renkasi tik jauni vyrai „ekstremalai“, o senoliai ir moterys kažko bijo ir rieda šaligatviu? Tačiau greitai mečiau šį grupavimą, nes buvo akivaizdu, jog čia čia nėra jokio ryšio, o vien atsitiktinės sekos. Kartą jauna mergina pravažiuoja gatve, po jos seka subrendęs gyvenimo matęs vyras šaligatviu. Paskui viskas atvirkščiai – senolis gatvėje, o jaunas vaikinas prasklendžia pro pėsčiuosius ant šaligatvio ir toliau viskas kartojasi be jokio dėsningumo.. Šiuo atveju važiuojamosios dalies pasirinkimas nepriklausė nei nuo lyties, nei nuo amžiaus ir bergždžia čia ieškoti kažkokio ryšio.

tiltu gatve dviraciai 5
tiltu gatve dviraciai 1 tiltu gatve dviraciai 2

 

 

 

 

 

tiltu gatve dviraciai 6

tiltu gatve dviraciai 4

 

 

 

 

 

 

 

 

Tad kas tai lemia? Kodėl vieni laisvai jaučiasi gatvėje, o kiti toliau manevruoja šaligatviu?

Tai tiesiog ĮPROTIS, kuris priklauso nuo individo. Gera žinia tai, jog įpročiai nėra amžini ir tai įrodo trečdalis į mano statistiką papuolusių dviratininkų. Jeigu panašius skaičiavimus būčiau atlikęs prieš metus ar kelis, rezultatai būtų buvę gerokai prastesni. Pamenu ankščiau šios gatvės važiuojamojoje dalyje beveik išvis nebuvo matyti dviratininkų,  išskyrus mane, kelis mano draugus ir vokiečių turistus. Pastariesiems riedėjimas ant siauro pėsčiųjų šaligatvio yra visiškai nesuprantamas.

Įpročiai kinta, o kai kurie netgi privalo keistis: automobilistai privalo nuleisti svorį nuo gazo pedalo (tiesa, tai nėra didelė Klaipėdos problema), labiau įtempti akis, o dviratininkams nėra jokio pasiteisinimo riedėti siauru šaligatviu, kai šalia rami senamiesčio gatvelė, ypač tokia kaip Tiltų. Kuo įprotis ilgiau užlaikomas, tuo jis labiau įsikeroja ir sunkiau išraunamas vėliau.

Netgi kažkada Klaipėdoje viešėjęs Europos dviratininkų federacijos vice-prezidentas nusistebėjo tuo, jog Klaipėdos gatvės plačios, o dviratininkai kažkodėl išskirtinai rieda šaligatviais. Visų pirma, tai pirmapradis mūsų valdžios ir dviračių aktyvistų įsitikinimas tuo, kad dviračiui atviroje gatvėje ne vieta, o toliau seka įprotis, dviratininkų prisirišimas prie šaligatvio ir dviratininkų nematymas kelyje iš automobilių pusės. O kaip gi tuos dviračius gatvėje matyti, jei jų ten tiesiog nėra..

Ar neperdaug žodžių apie 400 metrų Klaipėdos atkarpą? Galbūt, tačiau juk viskas prasideda nuo nedidelių žingsnelių. Gal pagaliau sekantis žingsnis galėtų būti H.Manto gatvė, ant kurios šaligatvio šiuo metu jaustis saugiai neįmanoma? Kas drįstu ten su vaiku už rankos prasieiti? Noriu paraginti dviratininkus keisti savo įpročius ankščiau nei to imsis pasipiktinusi visuomenė ir miesto valdžia. Palikime šaligatvius pėstiesiams, vaikams, gatvės muzikantams, lauko kavinėms ir visai šiai smulkiai gatvės kultūrai. Juk patys kulniuodami pėsti norime būt ramūs, jog ant mūsų kaulų neužlėks kokia tai dzinguliuojanti metalo konstrukcija. Tikrai neraginu dviratininkų minti tokiom greitom magistralinėm gatvėm kaip Šiaurės ar Jūrininkų prospektas – kalbu apie ramaus eismo centrines vietas. Prisijaukinkime šias gatveles dviem ratais, jauskime savo vietą, kurkime gražias tradicijas! Simas

P.S.

Video iš Hamburgo, dviratininkai atviroje gatvėje, daug sudėtingesnio eismo sraute nei mūsų Tiltų gatvė:


Londone:

o čia keletas  filmuotų nuo mano šalmo kameros Londone:

 

Lie 062014
 

Dviračio mylėtojams išverčiau įkvepiantį straipsnelį. Tai britiška odė dviračiui, kuri įkvėpta Anglijoje šiom dienom vykstančiu Tour de France ir atkeliausiančiu į Londoną pirmadienį. Dar visai neseniai Londonas buvo atgrasus ir nedraugiškas dviračiams, nes jų čia paprasčiausiai nelabai ir buvo. Palengva iš kažkur jie pradėjo atsirasti. Pradžioje tarp vairuotojų (ypač taksistų) ir dviratininkų kunkuliavo daug pykčio bei nesutarimo. Tačiau anie pavargo.

8009097414_d9d6c1cbcc_z

 
Eismas Londone eilinę dieną

 Tiesiog nebeliko prasmės kovoti prieš dviratę masę; dviratį teko pripažinti kaip pilnavertį eismo dalyvį. Ir visa tai įvyko per 10-15 metų laikotarpį.  Šiandienos situacija, kai prie šviesoforo laukia 20-30 dviratininkų, būtų neįsivaizduojama anksčiau. Aš asmeniškai tiek dviratininkų matydavau tik keliaujant per Olandiją. Londone dviračių daugėja geometrine progresija ir pati esu šio virsmo dalyvė bei liudininkė. Ir visa ši transformacija tokia gyva ir savalaikė! Priežastys, atvedusios iki šios aušros, trumpai yra paminėtos straipsnyje. Tik užbėgsiu už akių ir pasakysiu, jog šiame mieste neįvyko jokie stebuklai; niekas londoniečiams nepaklojo auksinių takelių infrastruktūros. Neprireikė griauti namų tam, kad įterpti dviratį. Todėl visus Klaipėdos dviratininkus noriu paskatinti nustoti skųstis ir vietoj to pasidžiaugti, jog mūsų miestas, kitaip nei Londonas, jau savaime yra pritaikytas dviračiui ir mažai ką reikia keisti: atstumai nedideli, sankryžos nesudėtingos, miestas yra paprastos struktūros. Tad nustokim ieškoti priežasčių nevažiuoti dviračiu, o tiesiog sėskim ir koškim vėją. Kai masiškai imsime riedėt, kaip pilnaverčiai eismo dalyviai, išsispręs ir dabartiniai nesutarimai su vairuotojais. Prisidėkit prie šio pasaulinio viruso! Smagių akimirkų stebint Tour de France nuotaikas! O aš dar sugrižiu su nuotraukomis, nes tikrai ten būsiu, Londone, ir kai Ramūnas Navardauskas važiuos pro šalį, cypsiu ir rėksiu. Šaunuolis!

Evelina

——————————————

Straipsnį parašęs Rob Penn yra knygos ‘It‘s all about the Bike‘ autorius ir Bikeaction direktorius. Žmogus, metęs teisininko karjerą tam, kad dviračiu apkeliautų pasaulį. Jo meilė ir aistra dviračiui perteikiama šiame straipsnyje:

Niekada nedalyvavau dviračių lenktynėse, tačiau visada dievinau Tour de France. Esu įsitikinęs, jog jei nors kartą važiuodamas dviračiu patyrei pagarbios baimės ar laisvės blyksnį, išgyvenai transformacijos skrydį nuo liūdesio iki dviejų besisukančių ratų ritmo, užkopus į kalvos viršūnę, pastangų rasai padengus tavo kaktą, pajutai vilties atgimimą, nerdamas nuo stačio ilgo kalno it koks paukštis, susimąstei apie aplinkinio pasaulio tylą, ir jei nors kartą sėdėjai ant dviračio su dainuojančia širdimi, tada tu daliniesi kažkuo esminiu su visais dviratininkais, taip pat ir profesionalais.

enhanced-23252-1404387881-13

John Giles/PA Wire/Press Association Images

Didysis atvykimas (The Grand Depart) į Londoną ateinantį pirmadienį yra išaugusio susidomėjimo dviračiavimu ir priežastis, ir  padarinys. Tour de France organizatoriai per kanalą atplukdė savo numylėtasias lenktynes, nes žino, kad visa Didžioji Britanija nusidažys geltonai. Jei Sky (televizijos kanalas) nežinotų, kad tauta sės ant dviračių, nepumpuotų milijonų į sportą (o paskiau neinvestuotų į GoSkyRide schemas). Galbūt jie, kaip ir aš, nujaučia, jog šioje šalyje mes greičiausiai esame ant naujo dviračių aukso amžiaus slenksčio.

Dviratis užpildo itin platų panaudojimo diapozoną- praktinį, fizinį ir emocinį.  Aš važiuoju su dviračiu į darbą, dažnai dėl darbo, dėl geros fizinės formos, dėl to, kad neišprotėčiau, kad išsimaudyčiau gryname ore ir saulėje, apsipirkčiau, kad pasigardžiuočiau fizine ir emocine draugyste, riedėčiau su draugais, keliaučiau, dėl grakštingų akimirkų apsvaigusiame pasaulyje, kartkarčiais norėdamas save išgąsdinti ar išgirsti savo vidinio berniuko juoką.  O kartais aš važiuoju dviračiu dėl paties važiavimo. Turiu jų 11. Man visi 11 nereikalingi, bet negalėčiau gyventi be nė vieno iš jų.

Dviratis yra pati efektyviausia žmogaus jėga varoma transporto priemonė ir vienas iš geriausių žmonijos išradimų. Jis yra toje pačioje gretoje su  spausdinimo mašina, elektriniu motoru, telefonu, penicilinu ir Internetu.  Dviratis taipogi populiariausia transporto priemonė planetoje: egzistuojanti jau ilgiau nei šimtmetį. Mūsų protėviai jį laikė vienu puikiausių pasiekimų. Ši idėja pamažu sugrįžta į madą, nes vis daugiau ir daugiau iš mūsų ima vertinti šios mašinos paprastumą ir naudą.

Tour de France 2014 1st stage

Fotografija: Kim Ludbrook/EPA

Dviračių lenktynės savo populiarumą pasiekė per paskutinį dviračių aukso amžių 1890-aisiais – laikais, kai ši transporto priemonė buvo masiškai naudojama praktiniais tikslais. 1891-ais metais iškilmingai pradėtos Bordeaux-Paris 560 km nakties ir dienos lenktynės, Paris-Brest-Paris taipogi 1891-ais, Liege-Bastogne-Liege – 1892-ais, Paris-Roubaix – 1896-ais, o Tour de France – 1903-ais – visi šie renginiai sukūrė ilgalaikį ryšį tarp sporto ir žmogiškosios kančios.

Kai bendro starto Tour de France plento lenktynės tapo norma žemyne, tuo metu Britanijoje sportas buvo uždusintas Viktorijos laikams būdingų konservatyvių tradicijų. Mes pasirinkome atskiro starto lenktynes, pirmąkart susistemintas Frederick Thomas Bidlake – žmogaus, jaučiančio asmeninę aistrą britiškam punktualumui: varžybų dalyviai startuodavo tam tikrais laiko intervalais ir lenktyniaudavo po vieną, kovodami dėl geriausio laiko, važiuodavo pirmyn ir atgal vietiniais keliais, grumdamiesi su vėju.

Londono Olimpiadoje Seras Bradley Wiggins, pasinaudojęs savo atskiro starto meistriškumu, užtikrintai iškovojo auksą. Tačiau bendro starto važiavimai yra daug labiau intriguojantys.  Tokio tipo lenktynės žada grupių atsiskyrimus ir sprintą finiše, persekiojimą ir griūtis, kančią ir vienybę, taktikas ir sąjungas, grupes ir varžymąsi, tuštybę ir šlovę. Bendro starto lenktynės yra paremtos pelatono (susiformavusi dviratininkų grupė lenktynėse) nerašytų taisyklių etiketu, kuris yra toks komplikuotas, jog net Viktorijos laikų anglui jo nepavyktų susisteminti į taisyklių rinkinį.

8f49ec4f-4261-4b7a-9872-c565ba67cf0e-620x372

Fotografija: Shaun Flannery/SWpix.com

Didžiąją XX amžiaus dalį britams bendro starto plento lenktynėse nesisekė. Tommy Simpson būtų žinomiausias iš mažos saujelės anglų dviratininkų, kurie pateko į žemyno lenktynes.  Jis mirė 1967-ais per Tour de France, likus 1,5 kilometro iki liūdnai pagarsėjusios Mont Ventoux viršūnės. Tačiau Simpson didžiuotųsi dabartine britų dviratininkų karta, kuri pagaliau įžiebė platų susidomėjimą vienu iškiliausių sporto reginių.

Dviračiai dabar yra madingi. Galbūt tai nesitęs, tačiau tai rodo, kad rūpestis sveikata, transporto problemos, aplinkosauga, dviračių sportas, naftos kaina ir miesto gerovės kėlimas – visos šios priežastys stumia dviratį į visuomenės sąmoningumo centrą. Tai, kad Londono Meras, ilgamečiai politikai, laikraščių redaktoriai, svarbūs medijos atstovai, buvę sportininkai, mados guru ir verslininkų lyderiai važiuoja dviračiu ir dažnai užsiima advokatavimu – prieš 20 metų visa tai buvo neįsivaizduojama.

Pedal+Power+Mayor+London+Boris+Johnson+pedals+lLZlYmjtzAml

J.Boris, Londono meras, pats važinėja dviračiu. Šaltinis: PacificCoastNews.com

Turbūt galima teigti, jog Londonas šiuo metu yra pasaulio dviračių kultūros centras. Čia gimsta daugiau su dviračiais susijusių koncepcijų ir pardavimo idėjų nei bet kuriame kitame mieste, kaip ir didžiulis skaičius mažų, klestinčių dviratinių verslų. Tai nuostabu, turint omeny, jog Londonas laikomas vienu nepatogiausių miestų dviračiauti.

Dviratis turi savybę įžiebti naujas subkultūras. Jo augantis populiarumas mus drąsina burtis į tam tikras grupes. Tarp jų išskiriamos – Mamils‘ai (Middle-Aged Men in Lycra- vidutinio amžiaus vyrai dėvintys Lykrą), fiksuotos pavaros pamišėliai, komiuteriai, klubų lenktyninkai, kalnų dviratininkai. Jei per piko valandą, važiuokite nuo Hackney (rajonas Šiaurės Rytų Londone) iki Richmond parko (Vakarų Londone), jūs garantuoju sutiksite visas šias ratuotas subkultūras. Įtariu, jog jie bus pasklidę per visą Tour de France atkarpą sostinėje pirmadienį.

Pirmasis pasaulio dviratinis žurnalas, Le Velocipede Illustre, 1869-aisiais redaktoriaus žodyje, apibendrino: „Plieninis arklys užpildo modernaus gyvenimo plyšį. Jis yra atsakymas ne tik dėl savo būtinybės, bet ir dėl įkvėpimo.. Neabejotinai jis čia ir liks.“

Jeigu tiki, kad šie žodžiai galioja ir šiandien,  tu turi gerą priežastį pasveikinti žmogų, kuris dėvės Maillot Jaune (geltonos spalvos marškinėliai tradičiškai perduodami Tour de France lyderiui) ir skinsis kelią per Victoria Embankment (gatvė palei Temzę, netoli finišo) iki Mall‘o (finišas prie Bekinghemo rūmų) rytoj.

923916aa-f39b-4e50-a804-f5e05c9c42d5-620x372

Laukimas. Fotografija: Ian Forsyth/Getty Images

Nuoroda į originalų straipsnį anglų kalba: http://www.standard.co.uk/comment/rob-penn-this-could-be-the-dawn-of-a-golden-age-of-the-bicycle-9583991.html

Bal 132014
 

Jau anksčiau rašiau apie savo pastebėjimus ir įspūdžius iš dviratinių kelionių Olandijoje. Šiame straipsnyje noriu pasidalinti dar kai kuriais momentais, kurie dažnai lieka nepaminėti populiariojoje dviratinėje medijoje. Šį kartą apie tai, kuo skiriasi mūsų šalies olandiškos „gulbės“ vairuotojas nuo olando, skubančio į darbą.

amsterdamas2

 

Lietuviškasis vairuotojas

Olandiškas tradicinis dviratis… Turbūt suprantate ką turiu omeny – gulbės linijų rėmas su aukštai iškeltu vairu, plati sėdynė – archaiškų dalių grėmėzdiškas dviratis.

Ir apie jų vairuotojus… Pažinojau bent dvi merginas, kurios šio tipo dviračius savotiškai fetišizavo. Šio tipo dviratis joms buvo asmeninio stiliaus, aprangos tęsinys. Plevėsuojanti suknia, į gėlėmis apkaišiotą dviračio krepšį tabaluojantis vintažinis rankinukas.

Šie dviračiai paprastai transportuojasi šaligatviais. Nors kartais galima pamatyti ir gatvėje, pvz., važiuojant prieš eismą ir kitose žvilgsnį kliūnančiose situacijose. Jei šiems vairuotojams priminsime, kad dviračiams taip pat galioja eismo taisyklės – jie šią mintį sutiks tuščiu bereikšmiu žvilgsniu… O pakalbinus apie elementarų saugumą – jų akys nukrypsta kažkur įstrižai į viršų…

Su šio tipo dviračiais tenka prasilenkti mūsų dviračių takeliuose ir tai geriau daryti kuo platesniu, bent kelių metrų atstumu. Ne kartą esu pakliuvęs į panašią situaciją, kai priešpriešais mano dešinėje juostoje atriedanti dama nesitraukia ir tęsia kursą tiesiai į mane… Net jei jos žvilgsnis nukreiptas į mano akis, tai niekaip nekeičia jos judėjimo krypties ir mes artėjame vienas į kitą, kol visiškai nieko nesupratęs pasitraukiu į pievą.. O priartėjus iš galo tenka spręsti iš kokios pusės šią būtybę geriau lenkti, nes ji neužima jokios aiškios pozicijos take, o kiek beprilėtinčiau greitį – aplenkiant ji visvien susvirduliuos ir privers mane jaustis grubiu smarkuoliu.

Šio tipo dviračiai Lietuvoje retai atlieka kitokią nei rekreacinę funkciją. Tačiau pastarųjų vairuotojai dažniausiai reprezentuojami kaip silpniausi dviratiniai eismo dalyviai. Tuo pačiu jie ir brangiausi – nusipelnę patogiausių dviračių takų, ištaigingiausios infrastruktūros.

dviratis-perejoje © Sauliaus VENCKAUS („Respublika“) nuotr.

Tiesa tai, kad šie eismo dalyviai dažnai pakliūna į nelaimingus įvykius. Tipiškas atvejis – išriedėjimas į gatvę pėsčiųjų perėjoje net neapsidairius… Tačiau šių eismo dalyvių negelbsti net izoliacija nuo motorinio transporto. Prisiminkime Klaipėdos Girulių dviračių taką, kuris atrodo būtų ideali vieta taikiam riedėjimui… Tačiau, kaip jau ne aš pirmas pastebiu, ši vieta panaši į kamikadzių erdves – sumuštos galvos, krauju aptaškytas asfaltas.. Dėl to šio takelio vingiai tapo gerai pažįstami ir „greitukės“ vairuotojams. Labai vengiu panašių takų – eismas atviroje gatvėje atrodo daug labiau prognozuojamas… Vėlgi, iki tol, kol jos staiga nekerta netikėta romantiškoji „gulbė“….

Olandijoje

Dabar apie Olandiją ir tuos pačius gulbės linijų dviračius. Tai tradiciniai olandų dviračiai, kurie per 100 metų išliko beveik nepakitę. Šie neprižiūrėti, vargiai pripūstomis padangomis kledarai kelia nuostabą, kad apskritai rieda.. Tačiau jie tokie ne dėl to, kad čia būtų vertinama jų girgždanti retro estetika, o dėl olandiško gyvenimo būdo ir atsainaus požiūrio į šį daiktą. Kaip man apibūdino pažįstama olandė – olandams dviratis tai kaip šlepetės. Dviratis jiems tai kasdienės rutinos, bet ne stiliaus ar hobio dalis. Ir, kaip mes pastebėjom, kasdien mindami į darbą olandai net nesišypso..

Nors šie dviračiai panašūs į tuos, kuriuos renkasi mūsų saulėtų dienų stileivos, tačiau visiškai skiriasi jų panaudojimas ir tai, kaip jie valdomi. Olandai šiuos dviračius valdo ir valdo puikiai, jie su šiais dviračiais tiesiog suaugę.

amsterdamas3

Kai kurie dviračiavimo pavyzdžiai Olandijoje gali atrodyti virtuoziški.. Štai du, kartais trys ant dviračio susodinti vaikai, ant rankenos pakabintas didelis celofaninis krepšys maisto produktų – rankoje telefonas.. Ir ši motina niekuo neišsiskiria iš kitų piko valandos sraute skubančių kažkur namo. Sunku perpasakoti visus tuos mūsų akiai neįprastus vaizdus, jei to neteko matyti savo akimis.

Šiuo metu paplitęs klaidinantis reiškinys – olandijos dviračių eismą vaizduoti reklaminiais metodais – išsaldintais klipukais, atrinktais vaizdeliais, „as easy as riding a bike“.. Taip, Olandijoje daug kur išties galima patirti idilišką ramų važiavimą, tačiau ne ten, kur vyksta pagrindinis veiksmas – miesto centras, skubėjimas į darbą, iš darbo. Dviračių takai, susikirtimai, gatvė, vėl takas, mažytės sankryžėlės – būtina ne tik posūkio signalus ranka rodyti, tačiau ir susigaudyti kieno pirmumas, jausti ryšį su aplinka, kitais eismo dalyviais, tarp kurių – dviračiai, mopedai, automobiliai, tramvajai, o kartais ir raiteliai.

amsterdamas4    amsterdamas1amsterdamas5

 

 

 

 

 

amsterdamas6    amsterdamas7

Savotiška Amsterdame stebėti turistus, išsinuomavusius šiuos gulbiškus dviračius – įtampos iškreipti veidai, atspindintys sunkias pastangas likti oriais, neužkliūtais ir stačiais tame daug dėmesio reikalaujančiame sraute.
Pamenu, kai mes pirmą kartą prieš 7 metus dviračiais atsiritome iki Grioningeno, prieš drįsdami įsilieti į eismo srautą, nutarėm valandėlei prisėsti ant suolelio ir akimis perprasti, įžiūrėti nors kokią tvarką šiuose eismo verpetuose, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip visiškas chaosas. Ir taip, vietiniai olandai nekenčia dviračiais žioplinėjančių turistų.Nors kartais galima pastebėti olandus, dviračiais kertančius raudoną šviesą, tačiau jie suvokia, ką daro, kaip ir eismo taisykles jie neabejotinai žino. Švietimas – viena svarbiausių olandų dviratinės kultūros sudedamųjų dalių.

Olandų vaikai dar pradinėje mokykloje pratinami prie dviračio, mokomi elgesio gatvėje, o būdami maždaug 12 metų laiko praktinį egzaminą – išlaikę gauna sertifikatą. Ar šį egzaminą išlaikytų mūsų olandiškų dviračių svajotojai?

Tiesa, dviračių mokymai Olandijoje vyksta ne tik vaikams, bet ir suaugusiems neturintiems praktikos ir žinių, imigrantams iš kitų šalių. Motorinių transporto priemonių vairuotojai, prieš įgijant teisę vairuoti, taip pat mokomi sąveikos su dviratininkais.

Pabaigai

Prašau neužsigauti merginų, stilingų žmonių ar olandiškų dviračių mėgėjų. Visur yra išimčių ir ne dviračio stilius yra svarbiausia, o tai kaip mes jį vairuojame, kokią jaučiame atsakomybę prieš save ir aplinkinius. Turime suprasti, kad dviratis yra ne tik laisvalaikio žaislas, bet ir žaloti ar net žudyti galinti transporto priemonė, o dalyvavimas eisme reikalauja dėmesio ir įgūdžių. Nepasigaukime ties romantiškaja „as easy as riding a bike“ kliše. Deja, kadangi dviratinis mokymas, kaip ir eismo kultūros supratimas yra kažkur toli už švietimo sistemos ribų – saviugda ir dviratine branda turime užsiimti patys. Gero Vėjo!

 

 

Gru 022012
 
Kažkur tarp brendimo ir surimtėjimo.  Kiekvienas tai yra patyręs.. 

Seniai ieškojau progos parašyti filmo recenziją; tai mano pirmoji ant popieriaus sugulusi, pažiūrėjus Breaking Away. (Didelė garbė ją iškloti Velouoste).

Breaking Away – Peterio Yates‘o filmas, karaliaujantis visų laikų geriausių dviratinių filmų viršūnėse. Filmas gavo 15 apdovanojimų  (Oskarą, Auksinį Gaublį, BAFTA ir t.t.),  supažindino visuomenę su plentinukų kultūra bei  įkvėpė ne vieną atsisėsti ant dviračio.

 

Teigti, jog Breaking Away yra išskirtinai dviratinis filmas, kuriame dviratis atlieka svarbiausią vaidmenį, būtų ne visai tiesa.  Šis filmas labiau apie jaunuolius, atsidūrusiusius kryžkelėje:  baigę mokyklą, pradėję bręsti, bet nesuaugę ir  dar neradę savo tikslo, dvejojantys dėl ateities, užstrigę limbo būsenoje. Dennio Christopherio įkūnytas personažas –  Deivas Stohleris – kaip ir jo trys draugai, sprendžia dilemą: pradėti dirbti, o gal stoti į koledžą. Deivas vangiai svarsto ateities klausimą, treniruojasi, dalyvauja vietinėse dviračių varžybose ir svajoja apie profesionalaus dviratininko karjerą bei svaigsta apie Italiją ir jos Cinzano komandą . O dar, apsimesdamas italu, mainų programos studentu, bando suvilioti merginą iš koledžo, draugaujančią su kiečiausiu bernu.  Deivo meilė Italijai kilo, kai laimėjęs dviračio rungtynes gavo apdovanojimą – oranžinį itališką Masi dviratį. Taigi dviratis čia visada šalia, kaip koks ištikimas šuo, ir tik filmo pabaigoje, per  kasmetines  Indianos universito varžybas  Little 500 tampa svarbiausiu objektu. Tuo metu tai buvo svarbiausios dviračių rungtynės Amerikoje, o šiems keturiems jaunuoliams – galimybė įrodyti ne tik studentams, o svarbiausia patiems sau, jog jie nėra nevykėliai.

http://www.little500.com/breakingaway/

http://www.little500.com/breakingaway/

Amerikoje anuomet dviračio tradicijos buvo kiek kitokios nei Europoje, nematome jokių specialių dviratinių marškinėlių, taip pat neįprastos dviračių rungtynės. Varžybose Little 500 dalyvauja komandos, sudarytos iš keturių dviratininkų, kurie perduodami dviratį vienas kitam, važiuoja 200 ratų (50 mylių), 400m ilgio treku, iš viso 80,46km (50 mylių).  Vietą starte gali išsikovoti 33 komandos, praėjusios kvalifikacinius bandymus. Man keisčiausia pasirodė, jog nebuvo jokios sistemos, kada perduodamas dviratis; kaip komandos dalyvis jaučiasi, tiek ir mina. O įspūdingiausias pats dviračio perdavimo procesas.

Dramatiškiausias momentas filme, kai Cinzano komanda atvyksta iš Italijos ir Deivas varžosi kartu su savo svajonių komanda. Nesinori atksleisti visų detalių, tačiau po šių rungtynių jaunuolis suvokia, jog visi sukčiauja, tik jis to nežinojo.  Tai esminis posūkis filme – jaunuolis nustoja būti naivuoliu, tampa atsakingas bei ryžtingas, o filmo nuotaika suaštrėja.

Filmas sukurtas 1979 metais. Tad Velouosto Senosios Prieplaukos flotilė turėtų, kur akis paganyti.  Graži kinematografija, polaroidinė spalvų gama,  plieniniai plentinukai ir senovinė apranga. Visiškai tikėtina, jog šita juosta pradėjo dviratinių kepurėlių madą Amerikoje.

Ši dviratinė komedija su švelniais dramos elementais yra lengva ir įkvepianti, tuo pačiu jautri ir nuoširdi. Su saldžiu kartėliu. Išskirtinai mažai veiksmo, jokių specialiųjų efektų, scenarijus su šmaikščiais dialogais.  Gal tikroviško nuoširdumo ir natūralumo pridėjo faktas,  jog Oskarą už šią juostą laimėjęs  scenaristas Steve Tesich pats, būdamas studentas, dalyvavo Little 500. O pakilios atmosferos priduoda klasikinės Rosinio overtiūros ir Mendelsono simfonijos. Gera pailsėti nuo perdėto veiksmo, taip būdingo dabartiniams filmams, neišskiriant ir dviratinių.  Puikiai parinkti aktoriai gerai suvokia savo įkūnijamus charakterius. Deivio tėvas  Rėjus Stolleris (aktorius Paul Dooley) be jokios konkurencijos išsikovoja juokingiausio veikėjo prizą.  Jo nuolatinės replikos apie sūnaus aistrą dviračiams ir italų kultūrai, rodo tėvo išgąstį, jo suerzintą vyriškumą.  Jis nusivylęs sūnumi, o iš to seka stiprūs, bet ironiški dialogai su žmona, Deivo motina (akt. Barbara Barrie):

Mom: He was very sickly until he started riding around on that bicycle.

Dad: Yeah… well… now his body’s fine, but his mind is gone.

—————

Dad: He‘s shaving….He‘s shaving… his legs….

—————

Dad: He’s never tired. He’s never miserable. He used to be a normal kid.

Mom: He’s young.

Dad: When I was young I was tired and miserable.

—————

Dave: Buon giorno, papa!

Dad: I’m not „papa.“ I’m your god-damned father.

Juosta nepaklusni laiko tėkmei,  brandos ir savęs ieškojimo problemos buvo ir bus aktualios visada. Tik dviračiai nebe tie.

Bir 192012
 

Šis Andrew Gimson’o straipsnis „The bike whose theft keeps me awake at nights“ populiariame Londono dienraštyje  pasirodė dar žiemą. Iš naujo jį prisiminiau; mat akis vis užkliūva už naujų istorijų apie pavogtus dviračius. Pamaniau, gal šios nuoširdžios emocijos dar kažkam pasirodys įkvepiančios pasirūpinti dviračio saugumu. Kol dar ne vėlu.. Apie spynas kartotis nesinori, Simas prieš porą metų jau buvo parašęs apie tai

……………………………………………………………………………………………………………

Šokas, sumišimas, nerimas, viltis, jog yra kažkoks nekaltas paaiškinimas ir, galų gale, suvokimas, jog  jo nėra. Štai tokie jausmai užplūdo mano apsvaigusią galvą, kai pasirodžiau Great Portland gatvėje, 10.30 vakaro – ir neradau savo dviračio.

Iki tos akimirkos, nesupratau, kiek daug mano dviratis man reiškė. Suvokiau jį tik kaip naudingą aparatą, gabenantį mane per visą Londoną.

Bet dabar pasijutau netekęs proto. Buvome kartu šešerius metus, kas šiame mieste reiškią rimtą ilgalaikę draugystę. „Ištikimas žirgas“, šoktelėjo galvon. Jis niekada neturėjo vardo, bet jo rėmo numeris buvo AT5100597.

Aš vaikščiojau pirmyn ir atgal Great Portland gatve, ieškodamas jo: absurdiškas elgesys, gi žinojau, kur konkrečiai jį palikau; prirakinau prie stovo, viena iš tų plieninių dviračio spynų, kurios forma primena kroketo vartus, kitoje pusėje gatvės, netoli restorano, pavadinimu Villandry.

Apėmus kitam krizės etapui, as paskambinau žmonai. Ji juokėsi. Suvokiau, kaip kitas žmogus menkai supranta manąjį dviračio praradimą.

Ir niekas kitas nerodė užuojautos. Tokio tipo paradimas yra tokia natūrali dviratininko gyvenimo dalis, jog atrodo beviltiška pykti ant apgailėtino niekšo, kuris jį pavogė.

O vakaras taip gerai praėjo. Sutikau keletą draugų, išgėrėm kiek vyno ir turėjom malonų laiką.

Po tokio beprotiško vakaro, niekas negali geriau išvalyti smegenų nei prasiriedėjimas dviračiu per vėsų nakties orą. Vietoj to, radau save besiplaikstantį Great Portland gatve ir beieškantį autobuso.

Nors norėjau išleisti mažiau pinigų, susistabdžiau taksi. Kainavo 16 svarų. Kai papasakojau vairuotojui, kad mano dviratis buvo pavogtas, jis leptelėjo, jog dviratis yra absurdiškai brangus daiktas, kurio neverta palikti gatvėje, ir davė išmintingą patarimą niekada nevažinėti brangesniu nei 40 svarų dviračiu.

Vyno dėka, aš sugebėjau užmigti. Ketvirtą nakties pabudau, galvodamas apie dviratį.

Galvojau, kokias nuostabias keliones mes kartu turėjome. Netgi laikai, kai pasiėmiau jį kartu į traukinį, važiuojantį į Milton Keynes, o ten pasiklydau riedėdamas link Open University.  Ir negalėjau rasti jokių pėsčiųjų, pasiteirauti krypties, vis sukau ratus vidury kažkokių miškų, imdamas jausti tam tikrą žavesį susiklosčiusiai situacijai.

Didžiąją laiko dalį, dviratis davė tai, ko aš norėjau. Retais atvejais, gera kompanija Simpsons Cycles, esanti Malden kelyje, pataisydavo jį. Porą kartų nukritau, bet tai buvo vien tik mano kaltė.

Leiskite pabaigti su pripažinimu, jog kai kurie dviratininkai elgiasi kaip stačiokai ir daro gėdą visiems likusiems. Tai ne mano atvejis. Savo kampanija siekiau nežymiai ir greičiausiai ne itin sėkmingai pagerinti santykius tarp dviratininkų ir automobilistų, mojuodamas kiekvienam vairuotojui, kuris buvo pakankamai malonus nepervažiuoti manęs.

Andrew Gimson

Šaltinis: http://www.standard.co.uk/news/the-bike-whose-theft-keeps-me-awake-at-nights-7306134.html 

Rgs 152011
 

Trumpėjant dienoms ir ilgėjant naktims nebėra jau taip jauku važinėtis dviračiu, tad keletas linksmų savigynos patarimų iš dar 1901 metais leisto anglų žurnalo-knygos “Pearson’s Magazine”. Kaip ir šiais laikais, taip ir praėjusio amžiaus pradžioje buvo pilna nenaudėlių, kurie vienaip ar kitaip norėjo kenkti dviratininkams. Tais laikais žmonės labiau pasitikėdavo savimi ir savo kumščiais, apsigindavo ir duodavo atkirtį visiems niekšeliams, nelaukdami jokios pagalbos iš šalies. Šiuos patarimus galima būtų pritaikyti ir šiuolaikiniame gyvenime.

Šios pamokėlės vaizdžiai parodo kaip greitis, gudrumas ir pats dviratis gali tapti gera savigynos priemone. XX a. pradžioje dviratis dar buvo retenybė ir prabangos daiktas, ne visi galėjo važinėti tokia transporto priemone, todėl daugelis ir kentėjo nuo visokių žulikų užpuolimo ir bandymų pagrobti dviratį.

Jei matote užpuoliką pasiruošusį jus pulti, tai dviratis gali tapti gera užtvara-skydu. Stenkitės dviračiu atsitverti, kad apsigintumėte nuo bandymų jums suduoti ir išlaukti momento savo sėkmingam smūgiui anam nenaudėliui.

Jeigu jūsų kelyje stovi girtas ar agresyviai nusiteikęs žmogus, tai galite pabandyti jį netikėtai sugluminti. Greitai važiuokite tiesiai į jį, o paskutiniu momentu staigiai apvažiuokite, vargu ar jis suspės sureaguoti į tokius veiksmus. Jei nuspręsite apvažiuoti didesniu lanku, tai toks manevras duoda šansą niekšeliui įkišti pagalį į jūsų ratus, o tai neišvengiamas griūvimas.

Vandens pistoletas (tokie gal buvo naudojami savigynai XX a. pradžioje?) ar dujų balionėlis – ne pati geriausia priemonė apsiginti važiuojant dviračiu, geriau naudoti kokį gerą strypą (tiktų ir metalinė ilga pompa), galite smagiai suduoti užpuolikui.

Vaizdelis viršuje puikiai parodo, kaip sėkmingai dviratį galima paversti ginklu, pradžioje ginantis, paskui bet kuriuo momentu nuo gynybos pereinant prie puolimo.

.

Netikėtumas – jūsų sėkmės garantas. Stumtelkite dviratį į užpuoliką, kad šis sekundei susimėtytų, tai duos jums galimybę suduoti gerą smūgį.

Didelis greitis yra jūsų sąjungininkas. Jei nebėra kitos išeities, tai netikėtas šuolis nuo dviračio ant užpuoliko ne tik kad neduos jam atsipeikėti, bet ir gerokai jam pakenks.

Jei jus vejasi nepažįstamas žmogus, tai galima lengvai juo atsikratyti. Jam arčiau privažiavus, staigiai stabdykite, jis trenksis į jūsų dviračio galinį ratą ir nugrius, jums beliks tik pamojus nuvažiuoti.

🙂

Geg 262011
 

Apie Kauno dviračių maratoną buvo nemažai diskutuota Velouosto forume. Tai buvo tikrai vykęs renginys, kuriame keli forumiečiai pirmą kartą startavo Velouostas.lt komandos sudėtyje. Rezultatus, atsiliepimus bei kitas įdomybes galima sužinoti forumo susirašinėjimuose.

Algirdas, simas ir aš (garas) startavome sporto grupėje, Doncė – mėgėjų grupėje. Nipelis sporto grupėje važiavo individualiai, kadangi į forumą atėjo kiek vėliau ir nespėjo prisijungti prie komandos.

Tad keletas pastebėjimų…

Sporto grupė… Šioje grupėje startavo gana įvairaus lygio ir pajėgumo dviratininkai – nuo aktyviai sportuojančių profesionalų iki mėgėjiškai važinėjančių dviratininkų, kurie panoro save iš bandyti beveik 80 km ilgio žiedinėje trasoje.

Nors dviratininkų „uniforminė“ apranga ir marga, bet grupėje jie visi labai suvienodėja ir gana sunku atskirti, kas yra kas, retas kuris vilkėjo išskirtinius apdarus, kad galėtų išsiskirti. Greičiausią posūkį po ilgosios nuokalnės, kaip ir priklauso patyrusiems dviratininkams, dauguma įveikdavo gana atsargiai, dėl per didelio pramuštgalviškumo vengdami griūties (nors vis tik ir neišvengdami).

Priekiniame plane matote man žinomą žmogų iš sportinės jaunystės laikų, dabar V40 amžiaus grupėje puikiai rungtyniaujantį uteniškį Darių Tamošiūną (aukštas – mėlynai geltonas). Kai šnekėjausi su juo po varžybų, tai papasakojo man, kad vėl aktyvus važinėjimas dviračiu jam padėjo atsikratyti nereikalingos draugystės su medikais, su kuriais teko prieš kurį laiką daug bendrauti dėl įvairių nemalonių sveikatos sutrikimų…

Šio žilo veterano asmeniškai nepažįstu, bet tai, kad jis važiuoja „oldschool‘iniu“ Colnago dviračiu, daug ką pasako apie jį.

Čia jau daugiau jaunimo, kai kurie pasidabinę tautinėmis spalvomis…

Mėgėjų grupė… važiavo šiek tiek daugiau nei 30 km. Čia jau daug daugiau įvairumo ir smagių personažų, bei pramuštgalviškumo.

Drąsūs greiti viražai ant slydimo ribos, nesvarbu, kad dviračių svorio centras aukštai. Pirmojo rato greitajame posūkyje iš karto du padraugavimai su asfaltu, begalinės drąsos rezultatas…

Truputį atsargesnis posūkis…

Mažiau atsargesnis…

Beveik profesionalus…

MTB su „slikais“ niekuom nenusileidžia plentinukams…

Šiose nuotraukose puikiai matosi begalinės drąsos posūkyje rezultatas, bet žmogus valingas – toliau važiuoja.

Merginos taip pat puikiai mynė pedalus, ne vieną vyruką palikdamos už savęs.

Šiš personažas man labiau prie širdies –  senas Peugeot plentinukas ir prie jo tinkanti apranga.

… ir mėgėjų įvairovė, saviti charakteriai…

… tik Doncė su savo ramaus „akmeninio“ veido įvaizdžiu toks ir išliko visą distanciją, santūriai atsargus…

„Y“ rėmo prekybcentrių dviračiai puikiausiai tiko įveikti sunkią distanciją…

Taip pat ir kruizeris neatsiliko nuo visų kitų, pasirodo gali būti ir greitas dviratis, o myniko apranga ir šalmas labai tiko prie šio greičio.

Kai kurie tėveliai pradžiugino savo atžalas, suteikdami jiems greičio ir varžybų potyrį.

O besiplaikstantys „treningai“ visai nesukelia jokio vėjo pasipriešinimo…

kaip ir Juodulio talismanas triušis, jis įkalnėje turėjo labai padėti jo vežikui, taip ir buvo…

Buvo smagu dalyvauti ir žiūrėti…

(Saulašarės ir Simo nuotraukos. Daugiau iš jų foto: https://picasaweb.google.com/simas.vaikasas/KaunoDviraciuMaratonas2011# )

Geg 052011
 

1. Stebėkite visus eismo dalyvius.

Važiuoti bendrame eisme nėra sudėtinga, jei ir yra pradžioje baimė, tai ji greitai praeina, pabandžius važiuoti gatvėmis ir teisingai elgiantis. Visada turite atsiminti – kelyje jūs ne vienas, su jumis važiuoja kiti dviratininkai, automobiliai, šalia jūsų vaikštinėja pėstieji. Nors būna, kad ir užsisvajojate, ir jaučiate važiavimo dviračiu malonumą, bet nereikia prarasti dėmesio, akies kraštelių visada stebėkite aplinką. Kiti geri žmonės dažnai įvairiais ženklais parodo apie galimą pavojų, tuos ženklus reikėtų suprasti ir atkreipti į juos dėmesį, pristabdyti iš anksto.

Ypatingai reikia stebėti vairuotojus išvažiuojančius iš šalutinių kelių, ir gaudyti akių kontaktą. Dažnas atvejis, kad toks vairuotojas dar ir mobiliu telefonu šnekasi, tad vienas jo smegenų pusrutulis yra atjungtas, jis gali žiūrėti į jus, bet jūsų nematyti, būkite atidūs ir pasiruošę stabdyti.

2. Užimkite sau priklausančią erdvę ant kelio.

Nesispauskite kelyje ir gatvėje, jūs toks pat eismo dalyvis kaip ir kiti. Jei pradėsite per daug spaustis prie kelkraščio, tai iš karto prarasite visą erdvę – vairuotojai paprasčiausiai tuo naglai pasinaudos. Tačiau nereikėtų tuo piktnaudžiauti, ypač esant intensyviam eismui, važiuokite kraštinės juostos dešinėje pusėje taip, kad jums būtų pakankamai vietos (padorus atstumas nuo kelkraščio ~ 1,00 – 1,50 m). Jei kelio juostos plotis nepakankamas saugiai ja aplenkti dviratininką, reikėtų važiuoti užsiėmus maždaug trečdalį juostos nuo kelkraščio, to pakanka, kad dviratininkas būtų lenkiamas tik persirikiavus į kitą juostą (važiuoti juostos viduriu per daug provokuoja ir pykdo vairuotojus). Kaip žinia, vairuotojai pasižymi nekantrumu, tad galite susilaukti garsinių signalų, stenkitės jų neišsigąsti, būkite mandagūs, bet atkaklūs, o taip pat neužmirškite ir Kelių eismo taisyklių. Stenkitės netrukdyti kitiems eismo dalyviams.

Galima rinktis daug alternatyvių kelių, kad pasiekti tikslą dviračiu. Visada rinkitės jums saugesnį kelią, nesvarbu, kad jis gali būti ir truputį ilgesnis.

3. Venkite automobilinio transporto “aklųjų zonų”.

“Akloji zona” – tai nedidelis plotas, kuris nematomas per šoninius galinio vaizdo veidrodėlius. Būkite dėmesingi, ši zona yra šalia automobilio durelių ir paties šoninio galinio vaizdo veidrodėlio. Stenkitės išvengti šios zonos, dažniausiai vairuotojai iš įpročio žiūri tik į veidrodėlį ir gali pašonėje jūsų nepastebėti. Tai pavojinga posūkiuose ir persirikiuojant, bei ekstremaliose situacijose, kai kelyje kyla pavojus ir vairuotojas staigiu manevru stengiasi jo išvengti.

Patys pavojingiausi kelyje – tai didžiagabaričiai sunkvežimiai, ypač “fūros”, dar ir autobusai. Miesto maršrutiniai autobusai gal kiek mažiau grėsmingi, jie dažniausiai aprūpinti geresniais galinio vaizdo šoniniais veidrodžiais, kad vairuotojai galėtų stebėti keleivius stotelėse, tad didesnė tikimybė, kad jie matys ir dviratininkus važiuojančius šalia. Vairuoti dideles transporto priemones vairuotojams yra gana sudėtinga, todėl reikia vengti važiuoti šalia jų, paprasčiausias posūkis gali jums būti netikėtas (jūs gi nematote “fūros” posūkio lempučių) ir baigtis nelaimingu atsitikimu – tai, deja, ne retas atvejis pasaulio gatvėse. Būkite kantrūs ir važiuokite paskui didelę transporto priemonę laikydamiesi protingo atstumo, o jei jau atsitiko taip, kad esate lenkiami tokios transporto priemonės ta pačia eismo juosta ir jaučiate, kad tai gali blogai jums baigtis, tai geriau sustokite ir praleiskite gigantą, tegul sau važiuoja, kur jam reikia, jūs taip pat nuvažiuosite ten, kur jums reikia.

Važiuodami šalia gatvės pakraštyje priparkuotų automobilių, stenkitės laikytis tinkamo atstumo nuo jų, kartais kokiame automobilyje būna žmogelis ir gali panorėti išlipti, įprastai negirdėdamas variklio burzgesio net nepasižiūri ar kas neatvažiuoja iš galo ir lipa, atsitrenkus dviračiu į atidarytas dureles gali būti skaudžiai.

4. Teisingai sukite galvą žvalgydamiesi.

Daugelis žmonių šį paprastą veiksmą atlieka neteisingai. Negalima galvos sukti kartu su pečiais – bus prarasta važiavimo kontrolė, galite nevalingai nuvažiuoti ne ten kur reikia, o netikėtumo atveju, net maža duobutė ar akmuo, nelygumas ant kelio gali būti nemalonaus griūvimo priežastimi, nes svorio centras bus išderintas, tada nukrisite ant šono, o tai gali baigtis raktikaulio ar šonkaulių lūžiu. Jei reikia pasižiūrėti į šoną ar atgal, tai sukite tik galvą (kaklas dažniausiai lankstosi) prispausdami smakrą prie peties – tai geriausias variantas, ypač norint įvertinti padėtį už savęs.

5. Taisyklingai stabdykite.

Stabdymo procesas turi daug niuansų, todėl būtina išmokti taisyklingai naudoti dviračio stabdžius. Svarbiausia – staigiai nespauskite priekinio stabdžio, gerame greityje garantuotas skrydis per vairą. Taip pat pavojinga stipriai stabdyti galiniu stabdžiu ant šlapio asfalto, žvyro, smėlio ir purvyne. Važiuodami šlapiu keliu geriau per daug neįsibėgėkite, šlapias kelio dangos ženklinimas (ypač ilgas ištisinis ar “zebras”) tampa panašūs į ledą, labai lengva nusiversti, o jei jūs gatvėje, o paskui jus važiuoja automobilis, tai pasekmės nekokios.

Stabdžių rankenėlę spauskite vienu ar dviem pirštais, turite jausti stabdymo jėgą ir ją reikiamai dozuoti. Daugelis stabdžių rankenėlę bando nuspausti visais plaštakos pirštai, tuomet prarandama vairavimo kontrolė. Jei tai sunku, sureguliuokite stabdžius ir naudokite kokybiškus jų komponentus (kaladėles, troselius, troselių šarvus ir t.t.).

6. Būkite gerai matomi tamsiuoju paros metu.

Pasirūpinkite, kad jūsų dviratis turėtų visus privalomus atšvaitus ir šviesas. Važiuoti prietemoje be priekinio ir galinio žibinto – tikra savižudybė. Ir patys blogai matote kur važiuojate, o ir kiti jūsų tamsoje gali nepamatyti. Tokie “vaiduokliai” blogo matomumo metu, labai pykdo vairuotojus, o mes juk norime juos pripratinti prie dviratininkų. Šviesos yra būtinos!

Straipsnis apie tai .

7. Važinėkite naktimis lėtai.

Yra smagu prasilėkti sutemus ištuštėjusiomis gatvėmis, kai praretėja oras, kai gražiai žibintų šviesoje žiba dviračio ratų stipinai… Bet daugiausia avarijų įvyksta būtent naktimis, kai prietemoje yra sumažėjusi jūsų reakcija ir nepakankamas matomumas. Pats kelias gali būti pavojingas su savo nelygumais ir bloga kokybe, tamsoje galite to nepastebėti. Dažnai tokie susitikimai su netikėtumais baigiasi skrydžiu per vairą, o sutemus jūs net nematote to momento, kai asfaltas staiga priartėja prie jūsų, pasekmės būna labiau skaudžios.

Jei esate su prastesniu regėjimu, pasirūpinkite ypatingai stipriomis priekinėmis dviračio lempomis ir rinkitės apšviestus kelio ruožus.

8. Dėmesingai važiuokite vietose, kur jūsų keliai kertasi su pėsčiųjų.

Atminkite – ne kiekvienas praeivis jus mato, jo reakcija jums yra mįslė. Gali jis staiga pakeisti savo judėjimo kryptį ar pasisukti… Lenkdami pėsčiuosius jiems iš nugaros, stenkitės jų neišgąsdinti, išsigandę jie būtinai šoka į ta pačią pusę į kurią ir jūs važiuojate, praneškite apie save iš tolėliau, o panaudoję dviračio skambutį, atsiprašykite praeivių (kitokie dviračių signalai, nei skambučiai, nelabai pasiteisina, visi tie trimitavimai nėra įprasti pėstiesiems, dažniausiai jie nesuvokia jų arba išsigąsta). Visada numatykite pėsčiųjų judėjimo kryptį, pravažiuokite jiems už nugaros kirsdami jų praeitą kelią, o ne būsimą.

Ypač būkite dėmesingi pravažiuodami būrelį pėsčiųjų, dažniausiai jie mielai tarpusavyje šnekučiuojasi, nekreipdami dėmesio į aplinkinius, o kitiems gali būti įdomu jums kaip nors patrukdyti. Šiai kategorijai priskiriami išgėrę ir agresyvūs “elementai”, jie gali panorėti provokuoti jus, o gerokai padauginę tokie žmonės savęs nekontroliuoja,  juos gerokai gali “užnešti” į šoną.

Ypatingą dėmesį reikia atkreipti į vaikus, kurie gali netikėtai pradėti bėgti, šuoliuoti į šonus ar susidomėti jumis, ar išsigąsti ir sustoti jums ant kelio. Kitas atvejis – mielieji gyvūnėliai. Greitai judantis objektas juos dažniausiai domina, o pulti jus – įprasta reakcija. Todėl tokiose situacijose visada mažinkite greitį, per didelis skubėjimas gali virsti nemielomis pasekmėmis.

Labai svarbus momentas – BMX’eriai ir XC’šnikai, bei kiti ekstremalai. Dabar madingi visokie fiksai “Brakeless”, t.y. dviračiai be stabdžių. Jais važinėja ne tik patyrę važiuotojai, kurie dažniausiai gali sustabdyti, nors ir ne visada, o taip pat ir pradedantys žiopliai, sėdę ant dviračio vakar. Kadangi negalėsite atskirti kuris iš jų važiuoja prieš jus ar šalia jūsų, tad būkite dėmesingi su visais.

9. Važinėkite saugiai apsirengę.

Važiuojant dviračiu dėvėti šalmą ar ne – nuomonės yra prieštaringos,  bet visada turite galimybę pasirinkti. Manote, kad tai nereikalinga apsaugos priemonė, bet šis, jums atrodantis kvailas ir nepatogus daiktas gali kada nors jums išgelbėti gyvybę. Šalmų būna ir gražių, puošiančių dviratininko įvaizdį. Kažkada „profai“ taip pat važinėdavo savo turus be šalmų, dabar jau ne vienam nekyla klausimas, kad jis nereikalingas.

Pirkite važiuoti dviračiu pritaikytus rūbus, jie turėtų būti ryškesnių spalvų, geriau net su šviesą atspindinčiais elementais (tai prisideda prie saugumo), labiau aptempiantys visus jūsų apvalumus, dėl to galite atrodyti kiek komiškai, bet tai padės jums greičiau važiuoti, mažinant vėjo pasipriešinimą, o daugiau ir greičiau važinėdami gal net pamatysite, kad tie apvalumai kažkur dingsta, paskui gal ir mažesnio dydžio rūbų prireiks…

Taip pat pasirūpinkite nepralyjama apranga, pas mus juk Lietuva – lietūs lyja.

Svarbu turėti kelnes su neplevėsuojančiomis klešnėmis (kliošais) arba jas susegti (tam labai gerai tinka šviesą atspindinčios juostos su “lipučkomis”), kad rūbas nepatektų į grandinę ar neužkibtų už žvaigždžių, pedalų ir švaistiklių, toks apsileidimas – dažna griūvimo priežastis. Tas pats ir su batų raišteliais, kaip ne keista, jie labai nori draugauti su grandinėmis ir priekinėmis žvaigždėmis, bet ta draugystė jiems baigiasi liūdnai, tad pagalvokite, kaip šito išvengti…

Mūvėkite dviratininko pirštines, geriausiai iš natūralios odos, jos minkštos ir gerai sugeria delnų drėgmę, vairas neslidinės rankose ir mažiau jausite nuovargį delnuose.

Dviratininko akiniai apsaugo nuo žalingų saulės spindulių, akmenukų iš po ratų, dulkių ir vabzdžių…

10. Laikykitės kelių eismo ir bendrų gero elgesio taisyklių.

Stenkitės protingai laikytis KET reikalavimų, nesvarbu, kad jos jums gali atrodyti kai kuriais atvejais ir absurdiškos. Niekada nevažiuokite degant raudonam šviesoforo signalui, neerzinkit tokiais nusižengimais vairuotojų ir pėsčiųjų, taip pat ir policininkų. Nepiktnaudžiaukite policininkų geranoriškumu, jei išvesite juos iš kantrybės, jie gali paskelbti karą visai dviratininkų giminei, tada bus riesta visiems.

Važiuoti dviračių išgėrus ar kitaip apsvaigus – nevalia, kaip ir automobilių vairuotojai, jūs rizikuojate savo ir aplinkinių sveikata, o taip pat ir savo materialine gerove. Padauginote alkoholio, dviratį galite tik vestis.

Elkitės kultūringai, pagarbiai ir geranoriškai visiems eismo dalyviams, būkite geru pavyzdžiu. Neprovokuokite ir nepasiduokite provokacijoms, dauguma aplinkinių yra geranoriški ir jums.

…Ir saugokite savo dviratį.

Dviračio vagystė – kelių sekundžių darbas, jei norite kur nors paėjėti į šalį, negailėkite laiko ir prirakinkite savo dviratį. Tačiau daugelis dviratinių spynų, tai tik formalumas, apeinamas per akimirką. Naudokite arba specialią „U“ spyną iš grūdinto plieno, arba stiprią spyną-grandinę. Prikabinkite ne tik rėmą, bet ir ratus, kitus vertingus aksesuarus. Ratai labai greit nusiima, ypač su greitveržlėmis, tokias patartina pakeisti į panašias, bet priveržiamas raktais (tas pats galioja ir kitoms dalims, tvirtinamoms tuo pačiu būdu – patogu, tai patogu, bet patogu ir ne tik jums), vagiui bus daugiau darbo, gal patingės vargti… Jei rakinate dviratį, tai pasirinkite tokią vietą, kad ji būtų gerai apžvelgiama, o ne koks užkampis, sėdite kavinėje, matykite dviratį pro langą ir t.t. Nemanykite, kad jūsų dviračiui saugu rakinamoje laiptinėje ar sandėliuke, jei jis ten ir užrakintas, dar prirakinkite savo draugą ir dviratinėmis spynomis, o saugiausia dviračiui nakvoti šalia jūsų, jūsų kambaryje, kai kam gal ir lovoje :).

Pirkdami naują dviratį, prašykite, kad pardavėjas iš karto priregistruotų jūsų dviratį policijoje ir atitinkamai pažymėtų.  Jei pardavėjas neteikia tokios paslaugos, pasirūpinkite dviračio registracija patys. Tokia registracija neapsaugos nuo galimos vagystės, bet bus lengviau įrodyti, kad dviratis jūsų, jei po tokios nelaimės jį pavyktų surasti. Jei kyla įtarimas, kad dviratis gali būti vogtas – jokiu būdu šio dviračio nepirkite. Matote vagiamą dviratį – šaukite, rėkite, jei esate stipresnis už vagį, duokit jam į snukį, sulaikykite ir perduokite policininkams.

___________________________________________________________________________________

Informacijos šaltiniai:

Rgs 212010
 

Saulės ratui besiritant žemyn, mūsų žemę vis plačiau užkloja šešėlis. Diena susilygina su naktim, iš žalios vasaros gamta ima virsti į žiemą – Rudens Lygiadienis.

Savaitgalį Europos miestuose nuvilnijo „Judriosios savaitės“ renginiai. Prisidėdama prie šios Europos Sąjungos iniciatyvos, skirtos miesto klimatui gerinti, Klaipėdos miesto savivaldybė, tarp kitų gražių renginių, suorganizavo renginį dviratininkams, kurį pavadino dviračių sezono uždarymu… Paradoksalu. Ir nekeista, jog net organizuodama ekologinį renginį, valdžia išsiduoda dviratį suprantanti tik kaip sezoninę, proginę priemonę.

Savivaldybės požiūris taip ir lieka biurokratine beprasmybe, tuo tarpu miestietis besinaudojantis dviračiu šiam laikotarpiui pasirūpina apranga nuo vėjo ir lietaus, galbūt purvasaugiais, žibintais ir panašia dviratine buitimi.

Gyvename po plačiu dangumi ir taip jau surėdyta, kad žmogus taikosi prie dangaus, bet ne atvirkščiai. Kaip sako skandinavai „nėra blogo oro, o tik bloga apranga“. Kaip niekada ankščiau, šiame technikos amžiuje, žmogus turi platų specializuotos aprangos pasirinkimą, tačiau didelė civilizacijos išlepinta tautiečių dalis nuo rudeninio vėjelio mieliau slepiasi už automobilio stiklų, kaip kokie lepūs pomidorai už šiltnamio sienų.

Štai kitose Europos šalyse prasideda smagiai purvinas dviračių kroso lenktyninis sezonas (angl. Cyclocross). Lietuvoje vyksta tiek pat gaivūs rudeniniai maratonai. Smagu pervažiuoti slidžius rudens lapus, purviną vėžę užmiesčio takely, ir taip prisiliesti prie gyvo rudens.

Viešėdamas Škotijoje turiu smagią progą praminti kalnų takelius. Čia upelių vandens net vasara neįšildė, augalai nyksta rudeninėm spalvom, kalnus apteka žvarbus vėjas. Nedidelis foto įspūdis akiai iš šios šiaurinės Europos dalies, galbūt rudens dviratiniam apetitui palaikyti.

Gru 082009
 

Kai ne per seniausiai buvo norima visiems dviratininkams privaloma tvarka uždėti šalmus tikriausiai ne vienas dviratininkas pamąstė: „O kodėl tada šalmų nereikia automobilių vairuotojams ir keleiviams?“. Pasirodo apie tai kažkas pagalvojo jau anksčiau. Devintam dešimtmety australų kompanija Davies Craig buvo sukūrusi būtent tokį šalmą, skirtą važiuojantiems automobiliu. Lengva, saugu, patogu! Puiki ekipiruotė karui keliuose.

Šaltinis: CTC

Lap 292009
 

Kad būtų patogiau skirtingos dangos ruožus išskyriau spalvomis: plentas, vieškelis, purvas.

Savo pasivažinėjimą pradėjom Jūrininkų prospekte ties Vingio gatve, apie 11 valandą. Konkretaus maršruto nebuvom sugalvoję, nusprendėm tiesiog patraukti į pietus ir važiuojant tiesiog eksperimentuoti. Pirmiausia pravažiavom Žardės kaimelį ir netoli „Draugystės stoties“ šunkeliu pasukom link viaduko vedančio į tarptautinę perkėlą.

1. Prie viaduko privažiavom iš šono, ten užvažiuoti sudėtinga, tad dviračius užsistūmėm. Iškart pervažiavę geležinkelį nusukom nuo viaduko, nusileidom statoku takeliu ir patraukėm link Dituvos sodų. Pakeliui, dar prieš „dykumą“, reikia kirsti upelį, bet ten yra nedidelis lieptelis.

2. Dituvos soduose porą kartų peranksti išsukom iš pagrindinio kelio. Atradom, kad sukti kairėn reikia tik pravažiavus parduotuvėlę, priešingu atveju galima atsiremti į vieną iš daugybės kanaliukų. Per sodus juosiantį kanalą persikėlėm kažkokiu nedideliu liepteliu. Tačiau vėliau pamatėm, kad toliau yra visiškai normalus išvažiavimas. Kelią iki to iš važiavimo pažymėjau punktyrine linija.

3. Priekulėje, pagrindinėje sankryžoje (už kokio 50 m. Klaipėdos link nuo paminklo Simonaitytei) pasukom link Minijos ir iki pat Šernų važiavom keliuku, pažymėtu kaip Eurovelo 10 trasa. „Eurovelo“ gal kiek perdaug pretenzingas pavadinimas tam vieškeliukui, bet pravažiuoti galima be problemų ir upė šalia taip kad skųstis gal ir nederėtų.

4. Prie Šernų tiltu pervažiavom į kitą Minijos pusę, nes prisiminiau kad dešinėj pusėj yra keletas intakėlių ir ten neišeitų pravažiuoti. Nuo kelio nusukom iškart už tilto. Toliau važiavom visai šalia upės ir takas buvo labai smagus – netrūko pelkių, purvynų ir džiaugsmo.

5. Šitoj vietoj padarėm klaidelę ir pertoli nuvažiavom paupiu. Įlindom tarp upės ir privačios teritorijos. Toliau paupys buvo nebepravažiuojamas dėl gan stataus kranto ir medžių tad teko per tą privačią teritoriją nusigauti iki vieškelio. Laimei vartai nebuvo užrakinti ir kelią pasiekėm be problemų. Vėlgi, pažymėjau punktyrais rekomenduojamą nukrypimą nuo mūsų maršruto. Kad žinot kurioj vietoj reikia nusukinėt nuo upės pasakysiu taip: jei važiuojant palei upę atsiremiama į griovį tai reikėtų per tą griovį nesikelt, o pavažiuot atgal apie 10 metrų ir ten prasidedančiu takeliu kilti link vieškelio.

6. Už Dovilų vėl pabėgom nuo plento nusukdami link Lėbartų. Šitoj vietoj važiavimas buvo gan bjaurus- vietovė atvira, o vėjas kaip dažniausiai būna mūsų krašte pūtė iš vakarų. Lėbartuose yra X sankryža ir ten sukom į dešinę.

7. Netoli auto greitkelio staiga atsirado asfaltinė danga ir privažiavom T formos sankryžą. Sankryžoje yra medinė nuoroda į „Mini Zoo“, pasukom į priešingą pusę. Toliau tas kelias veda link greitkelio, bet mums jis visai netiko, nes pervažiavimo į kitą greitkelio pusę ten nėra. Nusukom provėžomis tarp miškelio ir lauko. Ir čia buvo pati žiauriausia važiavimo atkarpa. Gal prie to prisidėjo ir pravažiuoti kilometrai, bet pastoviais per purvus prasisukantis galinis ratas labai išvargino. Ko gero pirmą kartą pajaučiau poreikį agresyvesniam protektoriui. Galiausiai išvažiavom į vieškelį ir greitkelį kirtom toj vietoj kur yra nuvažiavimas į buvusį oro uostą.

8. Klėmiškėje nusukom į dešinę, nes nuvažiavus tiesiai nėra kaip kirsti kelio į Palangą. Dangą Ginduliuose pažymėjau ne visai tiksliai. Kažkurioj vietoj ten prasideda asfaltas, bet jis yra labai duobėtas, tai galima vadinti ir vieškeliu. Už Gindulių, pravažiavę viaduką nusukom į kairėje esantį dviračių taką. Tas takas eina iki pat „Senukų“ ir didžiojoj dalį yra visai geras, asfaltuotas, tik už tilto per Dangę prasideda visokie nesklandumai su vidurį tako kyšančiom kažkokiom vėdinimo angom ir panašiai.

Prie Smiltelės gatvės Simas užmetė akį į spidometrą. Iš viso nuvažiavom apie 75 kilometrus.

Lap 232009
 

Šįvakar grįžinėdamas iš Dariaus rūsio pastebėjau, kad važiuodamas keliu ir stengdamasis laikytis kuo arčiau dešinio krašto važiuoju per ištisinę balą. Su vėjo pagalba vanduo aptaškė koją net aukščiau bachilo. Galiausiai prie Kauno gatvės nusprendžiau, kad užteks šlapint kelnes- sausiau bus važiuoti dviračių taku. Ir toliau čia nebūtų būvę ką pasakot jei atkarpoj tarp Baltijos prospekto ir Debreceno gatvės nebūčiau pakėlęs galvos ir žvilgtelėjęs į ženklą: žmogeliukai nuo dviračio atskirti vertikalia linija, žmogeliukai – kairėj, dviratis – dešinėj. Rodos viskas su tuo ženklu tvarkoj. Ir staiga dingtelėjo: „Ė! Taigi čia tas ženklas kur atvirkščiai pastatytas buvo!“. Sustojau. Apsisukau. Grįžau. Na tikrai teisingai stovi. Pažiūrėjau iš kitos pusės – irgi viskas tvarkoj. Vistiek nesitiki. Galvojau reik pačiupinėt – gal jis lengvai apie savo ašį sukinėjasi ir kokie dviratininkai patvarkė. Bet ne, laikosi tvirtai. Tikrai kažkas turėjo specialiai atvažiuoti ir sutvarkyti. Stebuklas! Kažkas tikrai atkreipė dėmesį į netvarką ir padarė tvarką. 1:0 chaoso nenaudai. Nežinau, kas ir kodėl tą ženklą sutvarkė ir ar prie to prisidėjo mano ankstesnis įrašas, bet nuo savęs ir kitų dviratininkų tariu ačiū.