5 priežastys nesportuoti

   Nuomonės, Visa kita  17 Atsakymai »
Bir 012016
 

Turėjom vėsų pavasarį, kažkuris dar nespėjo surinkti bazės, o maratonas jau ant nosies. Minant prieš žvarbų vėją, širdis, lyg koks prievartaujamas, staiga iš žiemos miego pakeltas žvėriukas, verčia jaustis pusiau lavonu. O štai Petras, kuris dviratiniame forume visada kuklinasi esąs ne formoje, tyliai paslapčia jau prasuko kelis tūkstančius nykių, bazei rinkti skirtų, kilometrų.

dviraciu sportas

5 priežastys net nepradėti vytis Petro ir pamiršti dviračių sportą:

1. Sveikata. Lenktynės ar bet kuri neapskaičiuota treniruotė reiškia, jog kūnas bus tampomas iki ištvermės ribų. Neturėdami savo asmeninio trenerio ar bene akademinio lygio treniruočių plano ir priežiūros, rizikuojate nesukontroliuoti, peržengti, pertempti savo organizmą. Vieną dieną galite pastebėti, jog širdies dūžiai grybauja kažkur į šoną, kaip koks nesuderintas, vaiko grojamas muzikos instrumentas. Pasekmės neatstatomos.

2. Kosmetinės priežastys. Ar nepastebėjote pas profesionalius plento lenktyninkus vieno bendro veido bruožo – gilių raukšlių kaktoje? Tai mimikos raukšlės, kurios susidaro dėl ilgo sėdėjimo, pakėlus antakius kompensuojant žiūrėjimo kampą suriestoje aerodinaminėje pozoje. Savo raukšles pastebėjau po kasdienio darbo dviračių kurjeriu. Suvokęs priežastis vairą pakėliau aukščiau. Tačiau, jei sportuojate plente, aerodinaminė poza yra neišvengiama.

3. Prasmė beprasmybėje. Kaip manote, kelinti šiemet būsite maratone? 34-ti? 56-ti? O gal net 11-ti? Lieka kalbėti apie tai, kad rezultatas svarbus tik jums patiems, svarbu nugalėti save ir… tik tiek. Šis punktas negalioja, jei pretenduojate į trejetuką.

4. Apribojate save. Siekiant sportinių rezultatų dviračiavimas virsta į skaičius – pulsas, kadensas, visokios technokratinės lentelės ir diagramos, kurias siūlo įvairios sporto programėlės. Po tokios laužančios patirties tampa sunku grįžti į tiesiog mėgavimosi dviračiu potyrį. Minti drauge su nesportuojančiais ar silpnesniais draugais ima atrodyti kaip beprasmė nuobodybė. Net ir riedėjimas sau vienam, bet neskubant, darosi nebeįmanomas. Sportas jus pripratino prie buko vanojimo ties riba, o kolegos dviratinkai virto į dvi kategorijas: silpnesni arba stipresni.

5. Tai nėra kieta. O gal net ir visai nekieta, kai po žiemos bazę pradėjęs minti sportininkas, pradžioje iš aukšto nužvelgęs mane „turistą“ su plačiais šortais ir platforminiais pedalais, vėliau nebegali išsilaikyti minant štai pvz į Smiltinės kalniuką.

Tuo tarpu su dviračiu galima veikti daug.. Tarptautinės kelionės, kasdienis mynimas į darbą… Tačiau kitas, mažiau buitinis ir tuo pačiu labai prieinamas pasimėgavimo būdas, yra naujų takų ieškojimas. Kaip štai naiviai nuklysti kažkurio žvėries išmintu takeliu į tankmę, o išbristi sukandžiotam dilgėlių išdžiūvusio upelio dugnu. Tam, kad patirti – čia kelio nėra. Arba naktinė išvyka su bičiuliu, kuris pabėgo nuo žmonos. Sustoti prie tilto, pajusti savo mažumą šalia pradundančio traukinio, mėnesienoje atsidaryti sklenkę alaus – išgirsti kažkur iš vienkiemių kaukiančius šunis. Kaip naktinei lapei prasėlinti šalimais pramoninių užkampių, patikrinti uosto šviesas. Paslapčia prasmukti pro geležinkelio doką ir likti nepagautiems, arba pagautiems. Tai yra nuotykis, kuris tuo pačiu derinasi su fotografija. O kita išvyka gali būti ir iššūkis, pvz -20 laipsniu temperatūroje atlikti pakampių apžvalgą, nesušalus ir nesuprakaitavus… Visgi mano mėgstamiausias dviračiavimo sezonas yra žiema, kai ilsisi sportininkai – kiekvieną dieną dangos sąlygos vis kitos – kartais ištežę, kitą kartą buvus šlapia masė sušąla į tvirtą plutą ir miške tarp medžių gali riedėti lyg ant kieto asfalto. Ir daugybę kitų tarpinių ir kraštutinių sąlygų, potyrių. Vienas romantiškesnių – saugiai užšąlusiu ledu išriedėti ant marių paviršiaus ir kaip laivo kapitonui rasti kryptį orientuojantis, tarp švyturio šviesų.

dviratis ziema

Jei ne dviratis, niekada nebūčiau įsivaizdavęs kiek aplinkui miestą yra keisčiausių, bene vaiduokliškų užkampių. O ir iki šiol nesuprantu, kas pramina tuos mažyčius takelius žolėje.. laputės? Katinėliai? Nes niekada nesutinku žmogaus.

Taigi tiek. Nesupraskite manęs klaidingai – lygiai taip pat galima rasti priežasčių sportuoti, lenktyniauti. Bet apie tai gal kitą kartą, nors tikriausiai neprireiks… Taigi sėkmės, ir tegul ratai sukasi laisvai visiems!

Šviesos trūkumas dviratininkų galvose

   Nuomonės  Komentarų nėra »
Lie 052014
 

sviesa

Apie nuo Liepos 1-osios įsigaliojusį įstatymą, kuris dviratininkų vairuotojus net šviesios paros metu reikalauja dėvėti ryškiaspalvę liemenę arba turėti šviečiančius žibintus. Ir apie kitus pakeitimus, nesikabinėjant prie smulkmenų ir nesileidžiant į begalines interpretacijas..

Kaip siekiame saugumo

Ar dėl naujų reikalavimų tapsime saugesni? (Primenu, kad įstatymas reikalauja arba liemenės arba žibintų.) Dėl žibintų tai labai abejotina. Dauguma jų dienos metu paprasčiausiai neturi jokio efekto. O liemenė? Manau akivaizdu, kad ryškus rūbas daro mus matomesniais kelyje. Automobiliams privalomos šviesos dienos metu skandina smulkesnių eismo dalyvių matomumą kelyje, todėl žiūrint tiesmukai – reikalavimas dėvėti ryškiaspalvę liemenę turi loginį pagrindą. Tačiau ar tokiomis ir panašiomis priemonėmis turėtų būt gerinamas dviratinis saugumas? Na gal ir ne..

Automobilis yra padidinto pavojaus šaltinis, todėl greičio ribojimai, teisinės atsakomybės griežtinimas autovairuotojams būtų tiesesnis kelias saugumo link. Tačiau šiuo atžvilgiu automobilistai taip pat susilaukė keletos naujovių. Sugriežtintos bausmės neblaiviems vairuotojams, priimta daug formalių nepatogumų neapdraustų ir techniškai netvarkingų automobilių vairuotojams. Ogi po pusmečio dargi laukia „0 promilių“ įstatymo pataisa.

Tikslai teisingi, tačiau parinktos priemonės tarsi kirviu nutašytos. O kai kurie reikalavimai tiesiog nelogiški ir pertekliniai. Pavyzdžiui dėl civilinės atsakomybės privalomojo draudimo. Nuo šiol neapdrausta transporto priemonė bus automatiškai išregistruojama. Pvz jei per žiemą savo motociklą laikysite neapdraustu, jis bus automatiškai nurašytas, o valstybinės registracijos numerio ženklus privalėsite grąžinti „Regitrai“. Pavasarį prasidėjus sezonui, galėsite kreiptis dėl valstybinio numerio, teisės dalyvauti eisme. Žiauru, brangu ir nelogiška.

Todėl norėčiau nuraminti tuos dviratininkus, kuriems šie įstatymų pakeitimai sukėlė eilinę nuskriaustojo isteriją.. Įstatymas nėra išskirtinai nukreiptas prieš dviratį ir jus. Visi eismo dalyviai susilaukėme mažesnių ir didesnių nepatogumų, kurie efektyvumo atžvilgiu kelia pagrįstas abejones.

 Šviesos trūkumas

Tačiau saugumas didžiausia dalimi priklauso nuo pačio dviratininko ir jo noro saugotis. O šiuo atveju dviratininkų sąmoningumas blyškesnis už lempeles dienos metu…

Kartą buvau atriedėjęs į Klaipėdos „Naktinę Kritinę Masę“. Turbūt visiems pažįstami šūkiai: „Mes esame eismas!“, „Parodysime kad mes esame!“ ir pan. Tačiau.. nei vienas iš „eismo dalyvių“ neturėjo jokio žiburėlio.. Klaipėdos gatvėmis praslinko tamsus, tačiau entuziastingas šešėlis. Pasiteiravau: „Kur jūsų šviesos?“ Atsakymas buvo.. „Mes ne milijonieriai, kad lempas pirktume“… Jei šie tamsuoliai yra vadinami „dviratininkais“, prašau nepainiokite manęs su jais, neturiu ir nenoriu turėti nieko bendro. Ir nereikia po to stebėtis, kaip dviratinės kultūros reprezentacija ataidi viešojoje erdvėje, kaip kad „Kritinis smegenų masės trūkumas“.

O štai čia Vilniaus Kritinė Masė.. Kiek žibintų matome?

Kiekvieną dieną matau dviratininkus aklai kertančius gatvę, besielgiančius taip lyg nieko daugiau aplinkui nebūtų.. Nesistebėčiau žinodamas, jog taip elgiasi internatinių mokyklų auklėtiniai, vaikai, kuriems gyvenimas neparūpino elementaraus tėvų auklėjimo, žinių apie saugumą.. Jie dėl to nekalti. Tačiau ne – taip elgiasi visiškai suaugę žmonės..

O kai įvyksta nelaimė, kada koks dviratininkas be stabdžių nuo šaligatvio įvažiuoja tiesiai autobusui į šoną, dviratiniuose forumuose pasipila prakeiksmai vairuotojams, pasakos apie užsienio šalis, kuriose neva šventieji dviratininkai visur praleidžiami..

Keista, kodėl dviratininkus taip sujaudino šie nauji reikalavimai dienos metu, jei jiems seniausiai nusispjaut į bet kuriuos kitus KET ir elementaraus saugumo reikalavimus? Nes jie Dviratininkai – amžinai „nuskriaustųjų“ neliečiamųjų kasta.

 Dviratinis suvaikėjimas

Dviratiniai aktyvistai skundžiasi, jog šios pataisos Seime buvo priimtos vienapusiškai ir neatsižvelgiant į jiems prieštaraujančius argumentus. Iš tiesu tai kelia apmaudą ir pyktį.

Tačiau prisiminkime ir kitą naujovę, kuri mus gali pasiekti po pusmečio ir kurią inicijavo pastaroji dviratininkų aktyvistų saujelė. Vienpusiškai ir visiškai nesiskaitant su kitų nuomonėmis, o į prieštaraujančius argumentus atsakant išsikoliojimais. Štai tokiomis aplinkybėmis greit atsiras KET pataisa įteisinanti dviratinį eismą ant šaligatvio. Tai kas kitose šalyse draudžiama, baudžiama ir pačių dviratininkų laikoma gėdingu elgesiu – mūsuose šis žalingas įprotis greit taps legaliu. Ir kas beviltiškiausia – pačių dviratininkų iniciatyva… Tiksliau, grupelės nepraustaburnių, apsimetančių visų dviratininkų atstovais, iniciatyva.

Važiavimas šaligatviu – dviratiniams naujokams būdingas elgesys, iš kurio ankščiau ar vėliau išaugama. Deja, mūsuose dėl nebaudžiamumo ši yda užsitesė pernelyg ilgai; patapo tiesiog įpročiu, sisteminiu reiškiniu. Negana to užsimota įteisinti!

Sunku apčiuopti šio sprendimo argumentus. Vienas iš iniciatorių L.Vainys – „nes tai masinis reiškinys“… Taip, važiavimas šaligatviais yra masinis. Tačiau kodėl dėl savo masiškumo jis turėtų būti įteisintas? Nejaugi siūlytume šalinti greitį ribojančius reikalavimus automobilistams, argumentuojant tuo, jog greičio viršijimas yra masinis reiškinys..? Visiškai nuslydusi logika..

Kitas daug kartų girdėtas ir keistu kampu įkištas argumentas – „vaikai“.. Neva leidimas važiuot šaligatviu reikalingas dėl vaikų.. Nežinau, kuris KET punktas iki šiol draudė vaikams važiuoti šaligatviu.. Jei toks ir buvo, tai ir taisykime šią konkrečią KET spragą. Vietoj to, dabar visi suaugę nusiritome iki vaikų lygio..

Važiavimas šaligatviu žalingas dėl keliamo pavojaus pėstiesiams. Taip pat jis pavojingas patiems dviratininkams . O žiūrint plačiau, jis daro žalą visam dviratinės kultūros įvaizdžiui. Dviratis ir toliau lieka šaligatvinio žaislo pavidale. Stebimės ir piktinamės, jog autovairuotojai mūsų nepriima į gatvę, tačiau juk patys pasirinkome šaligatvius.

Vaikų darželis

Dviratinių aktyvistų „rūpestis“ vaikais kelia tokį pat šleikštulį, kaip Venckienės mergaitės „globa“. Jei pastebit, „vaikai“ tapo universaliu argumentu, lanksčiai pritaikomu bet kurioms dviratinėms užmačioms paaiškinti ir tuo pačiu pateisinti įsiveržimą į pėsčiųjų erdvę. Eismas turi būti pritaikytas vaikams, infrastruktūra vaikams, dviračiai vaikams.. Tačiau niekur taip pasaulyje nėra – miesto gatvės tai ne vaikų darželis. Ir tuo labiau tai negali tapti pretekstu suaugusiems ratuotiems žmonėms masiškai naudotis šaligatviais.

„Rūpinamės“ vaikais ant dviračio, tačiau aš ir mano mažylis, visų pirma, norime būti saugūs, kai mes pėsti. Mes turėtumę turėti teisę saugiai ir atsipaidavę praeiti H.Manto gatvės šaligatviu, pasiklausyti gatvės muzikantų. Vietoj to, mes braukiamės palei sieną tam, kad praleistume pro šalį lekiančius ratuotus dėdes, bijančius važiuoti šalimais ramia gatve. Dėl tos pačios priežasties, čia nėra ir negali būti gatvės muzikantų, prekiautojų ar kitos spalvingos kultūros, paprasčiausio atsipalaidavimo. „Ačiū“ dviratiniams aktyvistams už tai, kad eilę metų priešinasi Klaipėdos miesto savivaldybės planams patraukti dviratininkus į gatvę, ten kur jiems ir būtų vieta. Suidealizuotos olandiškos dviratinės infrastrukūros nebuvimas negali tapti pretekstu nesinaudoti ramia gatvele. Toj pačioj Olandijoj dviratininkai neretai tenkinasi daug sudėtingesnėm eismo sąlygom atviroje gatvėje, be jokių įpatingų priemonių.

Taip pat aš ir mano mažylis norėtume užlipti ant gražaus pėsčiųjų tilto (jau nebe) virš geležinkelio ir sustojus žiūrėti į pravažiuojančius traukinukus. „Ačiū“ vienam dviratiniam aktyvistui už tai, kad šiam siauram tiltui išmušė pėsčiųjų\dviratininkų tilto statusą. Kaip jis pats giriasi: „gera daryti darbus po LDB vėliava“.. Dabar mes turime saugotis vasarinių dviratininkų, kurie pro mūsų šonus prašvilpia atkabintais stabdžiais. Ir visiškai nesvarbu, kad jie pralekia „su pėsčiųjų pirmenybe“. Mes netekome formalios teisės skųstis ar tuo labiau reikalauti nulipti nuo dviračio.

Ačiū visiems už gerus norus, o gavosi kaip gavosi. Svarbu ratai sukasi, tikiuos ir jums. Gerų „Tour de France“ akimirkų!

Apie filmą – Breaking Away (1979)

   Nuomonės, Visa kita  3 Atsakymai »
Gru 022012
 
Kažkur tarp brendimo ir surimtėjimo.  Kiekvienas tai yra patyręs.. 

Seniai ieškojau progos parašyti filmo recenziją; tai mano pirmoji ant popieriaus sugulusi, pažiūrėjus Breaking Away. (Didelė garbė ją iškloti Velouoste).

Breaking Away – Peterio Yates‘o filmas, karaliaujantis visų laikų geriausių dviratinių filmų viršūnėse. Filmas gavo 15 apdovanojimų  (Oskarą, Auksinį Gaublį, BAFTA ir t.t.),  supažindino visuomenę su plentinukų kultūra bei  įkvėpė ne vieną atsisėsti ant dviračio.

 

Teigti, jog Breaking Away yra išskirtinai dviratinis filmas, kuriame dviratis atlieka svarbiausią vaidmenį, būtų ne visai tiesa.  Šis filmas labiau apie jaunuolius, atsidūrusiusius kryžkelėje:  baigę mokyklą, pradėję bręsti, bet nesuaugę ir  dar neradę savo tikslo, dvejojantys dėl ateities, užstrigę limbo būsenoje. Dennio Christopherio įkūnytas personažas –  Deivas Stohleris – kaip ir jo trys draugai, sprendžia dilemą: pradėti dirbti, o gal stoti į koledžą. Deivas vangiai svarsto ateities klausimą, treniruojasi, dalyvauja vietinėse dviračių varžybose ir svajoja apie profesionalaus dviratininko karjerą bei svaigsta apie Italiją ir jos Cinzano komandą . O dar, apsimesdamas italu, mainų programos studentu, bando suvilioti merginą iš koledžo, draugaujančią su kiečiausiu bernu.  Deivo meilė Italijai kilo, kai laimėjęs dviračio rungtynes gavo apdovanojimą – oranžinį itališką Masi dviratį. Taigi dviratis čia visada šalia, kaip koks ištikimas šuo, ir tik filmo pabaigoje, per  kasmetines  Indianos universito varžybas  Little 500 tampa svarbiausiu objektu. Tuo metu tai buvo svarbiausios dviračių rungtynės Amerikoje, o šiems keturiems jaunuoliams – galimybė įrodyti ne tik studentams, o svarbiausia patiems sau, jog jie nėra nevykėliai.

http://www.little500.com/breakingaway/

http://www.little500.com/breakingaway/

Amerikoje anuomet dviračio tradicijos buvo kiek kitokios nei Europoje, nematome jokių specialių dviratinių marškinėlių, taip pat neįprastos dviračių rungtynės. Varžybose Little 500 dalyvauja komandos, sudarytos iš keturių dviratininkų, kurie perduodami dviratį vienas kitam, važiuoja 200 ratų (50 mylių), 400m ilgio treku, iš viso 80,46km (50 mylių).  Vietą starte gali išsikovoti 33 komandos, praėjusios kvalifikacinius bandymus. Man keisčiausia pasirodė, jog nebuvo jokios sistemos, kada perduodamas dviratis; kaip komandos dalyvis jaučiasi, tiek ir mina. O įspūdingiausias pats dviračio perdavimo procesas.

Dramatiškiausias momentas filme, kai Cinzano komanda atvyksta iš Italijos ir Deivas varžosi kartu su savo svajonių komanda. Nesinori atksleisti visų detalių, tačiau po šių rungtynių jaunuolis suvokia, jog visi sukčiauja, tik jis to nežinojo.  Tai esminis posūkis filme – jaunuolis nustoja būti naivuoliu, tampa atsakingas bei ryžtingas, o filmo nuotaika suaštrėja.

Filmas sukurtas 1979 metais. Tad Velouosto Senosios Prieplaukos flotilė turėtų, kur akis paganyti.  Graži kinematografija, polaroidinė spalvų gama,  plieniniai plentinukai ir senovinė apranga. Visiškai tikėtina, jog šita juosta pradėjo dviratinių kepurėlių madą Amerikoje.

Ši dviratinė komedija su švelniais dramos elementais yra lengva ir įkvepianti, tuo pačiu jautri ir nuoširdi. Su saldžiu kartėliu. Išskirtinai mažai veiksmo, jokių specialiųjų efektų, scenarijus su šmaikščiais dialogais.  Gal tikroviško nuoširdumo ir natūralumo pridėjo faktas,  jog Oskarą už šią juostą laimėjęs  scenaristas Steve Tesich pats, būdamas studentas, dalyvavo Little 500. O pakilios atmosferos priduoda klasikinės Rosinio overtiūros ir Mendelsono simfonijos. Gera pailsėti nuo perdėto veiksmo, taip būdingo dabartiniams filmams, neišskiriant ir dviratinių.  Puikiai parinkti aktoriai gerai suvokia savo įkūnijamus charakterius. Deivio tėvas  Rėjus Stolleris (aktorius Paul Dooley) be jokios konkurencijos išsikovoja juokingiausio veikėjo prizą.  Jo nuolatinės replikos apie sūnaus aistrą dviračiams ir italų kultūrai, rodo tėvo išgąstį, jo suerzintą vyriškumą.  Jis nusivylęs sūnumi, o iš to seka stiprūs, bet ironiški dialogai su žmona, Deivo motina (akt. Barbara Barrie):

Mom: He was very sickly until he started riding around on that bicycle.

Dad: Yeah… well… now his body’s fine, but his mind is gone.

—————

Dad: He‘s shaving….He‘s shaving… his legs….

—————

Dad: He’s never tired. He’s never miserable. He used to be a normal kid.

Mom: He’s young.

Dad: When I was young I was tired and miserable.

—————

Dave: Buon giorno, papa!

Dad: I’m not „papa.“ I’m your god-damned father.

Juosta nepaklusni laiko tėkmei,  brandos ir savęs ieškojimo problemos buvo ir bus aktualios visada. Tik dviračiai nebe tie.

Žmogus ir dviratis

   Nuomonės  3 Atsakymai »
Lap 112011
 

Pamenu nutikimą viename dviračių forume. Tema vadinosi „Girls in action“. Nežinau kodėl jie tarpusavyje bendrauja angliškai (forumas lietuviškas), bet sprendžiant iš pavadinimo ši tema buvo skirta nuotraukoms, kuriose merginos vairuoja dviračius. Šią skiltį pastebėjo viena nauja forumo mergina, kuri likusiems forumiečiams (visuma vyrai) ėmė reikšti jiems nesuprantamas pretenzijas. Kodėl nuotraukose merginos nuogos? Kodėl jos net nevairuoja dviračio? Dviratis nuotraukose yra, bet užima antraplanį ir visiškai neesminį vaidmenį. Jei esmė nuogume, tai kodėl kitoje temoje pavadinimu „LT riders in action“  vaikinai vairuoja dviračius apsirengę..? Niekas nesuprato, dėl ko piktinamasi ir „keliamos bangos“. Juk moteris savaime asocijuojasi su seksu. Tema vėliau buvo pervadinta į „Merginos ir dviračiai“ ir tada tarp pavadinimo ir turinio didesnės prieštaros neliko. Jei merginos, tai savaime aišku, kad nuogos… kaipgi kitaip..?

Sakysite, o kas gi čia blogo, juk tai gražu…

Kadangi mano profesija tiesiogiai susijusi su grožiu, galiu tik pritarti – taip, nuogas žmogaus kūnas yra gražus (netgi jei jis būtų pateiktas tiesmukišai ir neskoningai). Iš savo patiniškos pozicijos dar pridursiu, kad tai glosto instinktus. Nei viename, nei kitame nėra nieko blogo.

Tačiau kai viešoje vaizdinėje medžiagoje vienas motyvas dažnai kartojasi (reklamos būdas), jis paliečia mūsų pasąmonę ir suvokimą (reklamos tikslas).  Štai  Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) sesijoje Strasbūre buvo priimta rezoliucija „Dėl moterų vaizdavimo reklamoje”. Dokumente skelbiama, kad moteris reklamoje yra suvulgarinama, sudaiktinama, pateikiama kaip sekso objektas, toks įvaizdis visiškai neatitinka moters padėties šiuolaikinėje visuomenėje ir diskriminuoja, žeidžia bei žemina jos orumą.

O kai kurių dviratininkų virtualios sienos tampa panašios  į tolimųjų reisų vairuotojų kabinas su iškabintais „gražuolių“ plakatais. Lyg gyvos moters čia nėra ir nebūtų. Erotika.. menas.. Būna ir taip, bet tuo pačiu dviratininkų bendruomenės tampa lyg uždari patinų klubai. Mes prarandame moterį kaip žmogų,  nuasmeniname ją iki sekso objekto.

O gal dviratis yra tik vyriškas užsiėmimas,  kuriame moteris gali užimti tik nuogo aksesuaro vaidmenį? Keistai jaučiuos keldamas tokį klausimą, kai ilgose dviratinėse kelionėse ir sudėtingesnėse situacijose galiu pasikliauti vieninteliu žmogumi bendrakeleiviu – mergina. Jau nekalbu apie kasdienę kelionės eigą: kai kopiama per ištisas kalnų grandines, ieškoma nakvynės miške ir t.t. Šiuo atveju nėra skirtumo vyras ar moteris, dviratis modernioje visuomenėje negali priklaustyti tik tam tikrai lyčiai. O kiti velouostiečiai dar gali prisiminti 300km maratoną. Gaila jame dalyvavo tik viena mergina, tačiau ir tai įrodo, kad tai buvo ištvermės išbandymas visiems, o ne kuriai nors konkrečiai lyčiai.

Taip pat pastebiu, kad bendrose išvykose mes susitinkame apsirengę daugiau nei stringais ir nuogom krūtinėm,  ir neaptarinėjame vienas kito seksualumo (bent jau garsiai). Tad kodėl tokį, vienišiems patinams būdingą užsiėmimą, kaip erotinių puslapių vartymą, mes perkeliame į savo viešą virtualios bendruomenės erdvę?

Nenorėčiau, kad dviratininkų kultūra būtų panaši į mačistinę baikerių kultūrą. Moteris yra visiškai pajėgi vairuoti motociklą, tačiau normos lemia ne daug daugiau nei stringų, papų ir purvasaugių vaidmenį.  „Save gerbiantys“ motociklininkų klubai moterų į klubą nepriima. Tačiau sakoma,  kad moteris gali kartu važiuoti, kad purvas baikeriui nugaros neaptaškytų…

Tarp „fikserių“ moters vieta bendruomenėje panaši. Internete sukurtas albumas su šimtais nuotraukų, kuriame apsinuoginusios merginos pozuoja prie fiksuotos pavaros dviračių. Fotosesijai kviečiami gražų dviratį turintys vaikinai, kur jų išblizgintas žirgas bus įamžintas su apsižergusia nuoga pozuotoja (kuri net gali nemokėti važiuoti dviračiu).  Taigi, susikrovus visas blizgančias detales ir „upgradus“ dar lieka toks aksesuaras kaip papai.

Viskas normalu; mažytės dviratininkų subkultūros tik perima olialia pupyčių ir zvonkių masinę kultūrą, kur papas yra svarbiau už žmogaus galvą.

Visada buvo ir bus nedidelis procentas savo lyties atstovų(ių), kurie(ios) save realizuos per lytį (pradedant porno aktoriais, prostitutėmis, baigiant manekenais ir pan.). Bent jau aš tame nieko blogo nematau. Tačiau jei tai tampa masiniu lūkesčiu ir stereotipu…

foto šaltinis iš straipsnio "Female Riders in Fixed Freestyle": http://www.urbanvelo.org/issue23/p38-39.html

Štai UrbanVelo žurnale merginos kalba apie tai kaip joms sunku įsilieti į  laisvo stiliaus fiksuotos pavaros (fixed gear freestyle) renginius, kuriuose dominuoja vaikinai. Nors techniniais įgūdžiais nedaug nusileidžia vaikinams, merginos jaučiasi vertinamos tik pagal tai, kaip viliojančiai atrodo ant dviračio (kaip kad įprasta forumų vaizdinėje medžiagoje).  „Aš stengiuos ne tam, kad kažkam atrodyčiau graži. Aš darau tai dėl to, kad man patinka riedėti, noriu tobulėti ir būti gerbiama kaip dviratininkė. “ Ir visas straipsnis apie tai, koks svarbus vaikinų palaikymas matant ir gerbiant jas kaip dviratininkes, o ne seilėjantis kaip į sekso objektus. Sakysit, niekas jų per prievartą nenurenginėja. Taip, tačiau pripažinkime – šiuo atveju aplinkos lūkesčiai ir masinės medijos formuojami stereotipai gali kelti tam tikrą vidinį nepatogumą, o gal ir pažeminimą.

Dar seniau, mūsų visuomenei atrodė normalu, tai jog moteris neturi balsavimo teisės, gauna žymiai mažesnį atlyginimą nei vyrai, ir jos vieta ne daugiau nei po vyro padu. Nors tai nesusiję su dviračiais, įdomu pažiūrėti į ne taip senai vyravusį moters vaidmenį reklamoje:

Daugiau panašios reklamos čia: http://summerabbit.blogspot.com/2010/10/crazy-shocking-sexism-vintage-ads.html

Stebina? Ir visa tai ne taip senai atrodė visiškai normalu ir priimtina. Situaciją kiek pakeitė prasidėjęs feminizmo judėjimas, kuris dabar dažniausiai suprantamas tik iš kraštutinės pusės, kaip kova už lygias teises kilnoti spintą. Tradicinė patriarchato sistema, seksizmas, ir visuomenės nupapėjimai per vaizdinę žiniasklaidą.. tai sudėtingi ir platūs kultūriniai reiškiniai, kurių dažnai net neįsisamoniname, nes esame su tuo suaugę. Jei perskaičius šį straipsnį pasirodė, kad pasisakau prieš nuogą kūną ir jo vaizdavimą – skaitykite iš naujo, o gal ir nesivarginkite.

Pabaigai visiems linkiu seksualumo ir grožio, bet visų pirmą kitame matyti ir patiems likti žmonėmis.

Straipsniai spaudoje panašia tema:
http://www.mediabv.lt/res_zinpr_det.php?id=15620
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2007-07-05-geidziamas-kunas-salia-geidziamos-prekes/29651
http://www.gap.lt/main.php/id/764/lang/1#seksualus_objektas
http://www.ieva.lt/naujiena/1358/nekenciu-reklamos
http://www.verslobanga.lt/lt/patark.full/45a90185a637d
http://www.15min.lt/naujiena/zmones/lietuviai/automobiliai-pusnuogiu-merginu-fone-masalas-nepilnaverciams-vyrams-3-154920
http://verslas.delfi.lt/Media/aburneikiene-lyciu-stereotipai-reklamoje-nenykstantis-reiskinys.d?id=13693130

29eris ir individualumo paieškos

   Nuomonės, Subkultūros  Komentarų nėra »
Geg 212010
 

Turbūt visi žinome, kad kalnų dviratis turi 26 colio skersmens ratus, o plentinis 28”. Kodėl taip yra? Mes tiesiog žinome, kad taip yra, nes mes juos matome tokius. Kas tai lėmė? Be abejo 26” ir 28” ratai turi skirtingas riedėjimo savybes, tačiau lėmė ne tai. O istorija.

Viskas prasidėjo nuo beach cruiser‘ių, o tiksliau, nuo poreikio važiuoti bekele. Septintajame dešimtmetyje dviratiniam jaunimui Kalifornijoje pabodo plentas ir lenktynės juo. Hipiškas jaunimas (Gary Fisher tame tarpe) pramoginiais tikslais ėmė naudoti dviračius bekelei, nusileidimams nuo kalnų.  Pramoginiai beach cruizer‘iai tuo metu buvo tinkamiausi tam, nes tik jie turėjo storas padangas ant savo 26” ratų. Betobulinant, jie virto į mums pažįstamus modernius kalnų dviračius, kartu su visa sporto disciplina. Dabartiniai kalnų dviračiai  skiriasi savo amortizacijos sprendimais, rėmais, ir apskritai viskuo, ką lėmė 40 metų pažanga dviračių technologijoje. Kalnų dviratis iš savo pirmtako beach cruiser‘io paveldėjo tik vieną – 26-ių colio ratus. 26“ ilgą laiką buvo vientelis ratų dydis, kuriam buvo gaminamos plačios padangos.

Tačiau kaip yra dabar? Mažai ką mes žinome, kai kalnų dviračio istorija rutuliojasi kažkur toli nuo mūsų, ten kur ir prasidėjo – už Atlanto vandenyno. Nors buvo bandymų ir seniau, 1999 metais pradėta gaminti WTB Nanoraptor buvo pirmoji tikra bekelės padanga 28“ ratams. Kadangi didelio tūrio padanga (nuo 49mm pločio) kartu su 28” sudaro 29 colius išorinio skersmens, šios padangos jau laikomos 29 colių. Taigi 29eris.

Kokie riedėjimo skirtumai lyginant 29” su 26”? Trumpai:

– 29” didesnio skersmens ratas lengviau perlipa nelygumus ir kliūtis, lyginant su 26”.

– 29” dėl didesnio savo išilginio ploto, geriau sukimba su danga.

– 29” ratai visada bus sunkesni nei 26”, ir dėl didesnio savo svorio lėčiau įsibėgės; kita vertus, ilgiau išlaikys riedėjimą savo inercine mase.

– 29erio geometrija gali būti ilgesnio galinio trikampio tam, kad tilptų stora padanga. Todėl 29eriai dažnai būna ilgesni, mažiau manevringi, ir sunkiau pakeliamo priekio. Kita vertus, labiau stabilūs didesniame greityje. Tačiau naujų 29erių proporcijos dažnai jau neturi šios ydos ar privalumo.

– Dėl didesnio skersmens, ilgesnių stipinų  29” ratai yra silpnesni.

Neskaitant mažai žinomų gamintojų, Gary Fisher yra pirmoji iš stambesnių kompanijų, ėmusi gaminti 29erio rėmus. Ir taip kalnų dviračių pionieriaus vardas nuskamba dar kartą. Šakių, ratų gamintojai tik neseniai papildė savo produkcijos asortimentą 29” ratams.  Nors 29” padangų pasirinkimas lyginant su 26“ kolkas nėra labai turtingas, tačiau 29eris sparčiai kinta ir tobulėja. Bet kuriuo atveju technikos pasirinkimas yra pasiekęs profesionalų lygį, o ir nestovi vietoje. Atsiradę kaip keista alternatyva, 29” ratai jau skina laurus pasaulinio lygio kalnų dviračio lenktynėse.

Kas nuostabaus atsitinka, besipurtant besivelkančios 26” ratų istorijos? 29” dėka kai kurios dviratinės formos susiliejo į vieną ir tapo sunkiai atskiriamos. Kalnų dviratis gimė Amerikoje, kai Europa turėjo savo bekelės dviračio išraišką – cyclocross, kuri mažai paklydusi nuo klasikinio plentinio stiliaus. Ant klasikinės plentinio rėmo geometrijos su plentiniu vairu pridėjus 29” ratus, cyclocross įgavo monstercross vardą. Tiesa, į modernų cyclocross rėmą, 29” dažnai netelpa ir šiuo atveju prisimenami, jau buvę primiršti mažieji plieninių rėmų virintojai  kaip Surly, Salsa ir kiti.

Tiesus, įprastas kalninio dviračio vairas, savaime turi savo privalumų bekelėje. Tačiau pažvelgus į istoriją, plentinis vairas bekelėje kurį laiką jau buvo sėkmingai naudojamas ir Amerikoje, bet revoliucinėmis nuotaikomis beužgimstanti kalnų dviračio sąvoka tuo metu vertė atmesti viską, kas nors kiek susiję su plento disciplina ir dalimis. Panašiai atsitiko ir su ratais.

Panašu, kad nusistovėję kalnų dviračio įvaizdžio elementai šiuo metu jau blunka. Ima aiškėti, kad kalnų dviratis gali turėti plentinio tipo vairą; kieta šakė tam tikroje trasoje gali būti smagesnis pasirinkimas nei amortizuojanti, o plieniniai rėmai sunkesni, tačiau turi savo bekelės nelygumus sugeriantį minkštumą; iš naujo atrandamos sporte primirštos odinės Brooks sedynės, ir visa kita. Tačiau neatmetama moderni važiuoklės ar amortizacijų sistema – 29erius kaip ir 26erius galima rasti pačioje pažangiausioje karbono visumoje, arba daugiau mažiau maišytus, minėtais klasikos elementais. Kaip rėmo medžiaga iš naujo įvertinami plienas ir titanas.  Eklektikos ir daug individualumo galima rasti šioje srovėje.

Tačiau tęsiant apie ratų skersmenį, 29eriai ir 26eriai  – nėra viskas. Kai kurie dviračių gamintojai siūlo 69erius – priekinis ratas 29”, galinis 26”. Priekinis didesnis ratas reikalingas geresniam sukibimui, o 26” gale turi lengviau įgenamą svorį. 26” ir 29” privalumai viename.

Taigi nauja srovė, ir galbūt naujas įkvėpimas išlyginti aštrius dviratinės istorijos kampus, pasiimti tai, kas vertingiausia individualiam dviratiniui stiliui ar trasai – laisvė nuo jau spėjusių nusistovėti uniformų. Būkime laisvi, sukdami savo ratus!

paveikslėliai paimti iš http://forums.mtbr.com

Velouostas kalbina. Andriukas Dviratukas

   Nuomonės  6 Atsakymai »
Kov 202010
 

Dauguma iš mūsų važiuodami dviračiu turbūt suprantame, kodėl ir kaip tai darome, kodėl mums kažkas patogu ir ko norėtume kitaip. Bet kas iš mūsų dviratinę idėją palaiko už savo buities ribų? Kalbant Lietuvos, pasaulio mastu, iš socialinės ar filosofinės pusės?

Šį kartą pristatome aktyvų dviratininką, vadinamą Andriuku Dviratuku, kuris dviratį  aprėpia dar ir kaip mūsų visuomenės sistemos, žmogiškąją dalį ir daugiau. Be savo techninių patarimų,  jis pažįstamas ir iš savo ideologinių raštų, kuriuos bemaž būtų galima vadinti dviratine Biblija. Kadangi socialinė ir politinė pusė plati ir galbūt ne šiam kartui,  Andriukas Dviratukas sutiko Velouostui atsakyti į keletą paprastų klausimų.

Ačiū Andriukui Dviratukui už lakius atsakymus, išmintį ir visiems, kad skaitote.

Kada pradėjote važiuoti dviračiu, koks buvo pirmasis dviratis?

Jis buvo vaikiškas. Nuo jo kritau daug, kol išmokau. Niekaip nesupratau, kaip jis laikosi ant ratų. Paskui tiesiog važiavau ir dar ilgai nesupratau kaip.

Dabar jau žinau kaip maždaug dviratis važiuoja. Tai užtruko ilgus metus.

Kaip tęsėsi jūsų tolimesnės pažintis su dviračiu?

Nėra jokios pažinties su dviračiu. Yra pasaulio pažinimas.

Kitiems žmonėms jį atstoja savo jausmų ir savęs pažinimas ir atsiribojimas nuo pasaulio.

Dviratinių kelionių prasme didžiausią naudą davė Vilniaus palaidas klubas. Kurį aprašau iškylų puslapyje: http://andrius.konferencijos.lt/iskylos

Pirmą kelionę su juo dariau iškarto ilgą – apie 120 km, šaltą vasario mėnesį. Nelenktyniavome. Bet tai buvo beveik kaip lenktynės. Važiavome kuo greičiau, vorele (sporte vadintume pelotonu). Niekas nenorėjo atsilikti. Visi paslapčia išnaudodavo kiekvieną progą sustoti bet kokia dingstimi. Tada pailsėdavom, bet vaidinom, kad nesiilsime ir nealsuojame.

Daugeliui žinomas tas nevilties jausmas, kad kelias niekuomet nepasibaigs. Be to, jis buvo nuolat į kalną, ypač, kai skubėjome ant nakties grįžti.

Ar dažnai keičiate dviračius ir jo dalis?

Kai buvau naujokas, man dalis keisdavo meistrai.

Brangiai už tai sumokėjau pinigais ir sugaištu laiku.

Kartą net galvą prasiskėliau į stovinčią geldą. Nes nukreipiau dėmesį į klybantį veleną.

Kiek dviračių turite?

Ne vieną.

Vienas iš jų visai kledaras. Matyt teks rėmą į laužą dėti. Kita vertus, jis važiuoja ir visai ne kledaras yra, nes nėra dviratyje kam sugesti. Jis net bėgių neturi. Tereikia vieną dalį gauti.

Jis tarybinių laikų gamybos. Nėra blogas. Ant naujoviško dviračio uždėjau jo padangą su kamera laikinai kaip atsarginę. Atlaiko. Jei reikės, ratą ar kitą dalį panaudosiu.

Pravartu turėti atsarginių dviračių ir dalių pasirinkimą po ranka. Tą seną Tarybinę padangą panaudojau, nes pristigau kamerų. Liko tik šita. O ji per plati nelenda į naujoviškas siauresnes padangas. Ratą paėmiau dar nuo kito dviračio, nes pro esamą ventilis nepakankamai ilgas išlenda – nepripūsi; ir truputį platesnis ratlankis šiai plačiai padangai.

Įvairovė – gerai. Kaupi. Paskui kažką gali pritaikyti.

Ar teko turėti dviratį kuris galbūt kažkuo nuvylė?

Ne.

Atvirkščiai: apsidžiaugiu, kad atsiranda patirtis.

Patirtis greitai rodo kurias dalis naudoti. Net ir blogą dviratį galiausiai perrenku kol taps geru ir galėsiu jį „padovanoti“ vagiui.

Dviratis gali nuvilti tiktai tuos, kuriems jis yra vienas, nedalijamas, nesuvokiamas.  Toks žmogus neįgalus. Jis verčiau meistrui nuneš, negu pats padangą pripūs.

Kas žino, tas pakeičia reikiamas dalis.

Kad dviratis nuviltų jis tūri būti visiškai nepravažiuojamas. Nežinau koks jis toks galėtų būti. Ir nepamenu tokių.

Gal treniruoklis.

Kokį atstumą vidutiniškai nuvažiuojate per mėnesį?

Apie 10000km per metus. Kiaurus metus.

Ar jums svarbi dviračio spalva?

Taip. Dviratis turi būti gražus.

Bet neverkšlenu dėl to. Svarbiau kokybė.

Kaip vadinate savo dviratį?

Dviratis.

Ar jūsų dviračiai turi vardus?

Nesąmonė.

Bet pravartu užrašyti ant jų kažką asmeniško. Tegul kiekvienas sprendžia savaip.

Ar kada užsiiminėjote dviračių sportu?

Taip.

Nuobodus dalykas. Visiškai nesupratau ko jie iš manęs nori. Kvailos treniruotės. Kvailas mynimas. – Ne apie reikalą.

Juokingas atvejis buvo, kai treneriai netikėtai pamatė, kad esu geriausias, greičiausias. Nors nebuvau ne iš tolo jų nužiūrėtas.  – Buvau „ne tas žmogus“. Jie iš anksto pasirinko kitą, jį rengė, ar dorojo. Staiga paaiškėjo, kad ne tą…

Nuo to laiko su manim jie nebekalbėjo. Bet aš ir nesiveržiau. Netrukus palikau juos.

Man vienodai: ar atbėgsiu pirmas ar paskutinis, ar išvis paklysiu.

Žaisti būna įdomu. Žaidime gali stengtis.

Bet sportas nėra žaidimas.

Kaip žiūrite į profesionalų dviračių sportą?

Dviratį mėgsta vos keletas. Kiti – karjeristai, automobilastai.

Ką manote apie dabartinį techninį dviračių progresą, apie rinkoje šiuo metu esančias dalis ir medžiagas?

Gali būti geriau. Valdo kvaili vadovai. Gerus daiktus „marina“. „Stumia“ šlamštą.

Geros įmonės bankrutuoja be jokio tam reikalo.

Jas superka masinio šlamšto gamintojai.

Apie progresą negaliu kalbėti. Dviratis – paprastas. Nėra ką labai tobulinti.

Variklio pritaisymas – nėra progresas, nes tampa nebe dviračiu.

O visokių smulkmenų tobulinti nėra kam. Daugelis gamina šlamštą.

Kiek galiu, pagaminu pats. – Žvaigždes, bagažines. Sudėtingesniam dalykui reikia skirti daugiau laiko. To nenoriu. O šiaip, galėčiau teoriškai tapti dviračių gamykla. Žinočiau ką ir kaip gaminti.

Medžiagas vertinu atsargiai. Anglies pluoštas yra pavojingas sveikatai, panašiai kaip azbestas. Jo atplaušos ypatingai smulkios. Jos skverbiasi net į kraujagysles. Labiausiai tos dulkės pavojingos gamybos metu. Bet ir padengtas laku, pavojus išlieka. Visada gali lūžti, aptrupėti… Be to, nepatvarus.

Metalas – mieliau.

Anglies pluoštas ir bet koks plastikas nesuyra chemiškai.  Jie subyra vis į smulkesnes daleles.

Gal turite mėgstamiausią dviračio markę?

Aš pats.

Dviratis tėra dalių kruva. Kiekvienas gamintojas surenka ir gerą ir blogą. Tobulos krūvos dar nemačiau: http://andrius.konferencijos.lt/dviratis/koks

Todėl renku juos pats: http://andrius.konferencijos.lt/dviratis#Dviratis

Ką manote apie naują dviratinę tendenciją, kai fiksuotos pavaros dviračiai naudojami susisiekimui?

Kaip minėjau, tokį turiu sukiužusį.

Jo privalumas – ne pavarų skaičius (1), bet kaina.

Jo negaila palikti gatvėje visai nepažįstamam vagiui.

Kas nori, tas naudoja tokį. Aš naudoju kitokį.

Svarbu naudoti ką nori ir ką gali.

Pirkti dar vieną „Kolhozniką“ tam tikslui neketinu. Kuo daugiau turto, tuo daugiau rūpesčių.

Kurias šalis esate aplankęs dviračiu?

Nedaug.

Netolimos praeities surašiau čia:

http://andrew.konferencijos.lt

Lietuva, Latvija, Estija, Suomija, Rusija, Karaliaučiaus sritis, Ispanija, Portugalija.

Smulkius vietinius pasivažinėjimus kitose šalyse neskaičiuojame.

Tarptautinės kelionės neturėtų būti vieninteliu gyvenimo tikslu. Kuo daugiau matai, tuo labiau viskas suvienodėja.

O jei kelis metus praleisi kelionėje, tai visai gali tapti niekam nereikalingas, pamiršęs net kas esi.

Taip nutiko kai kuriem žygio aplink pasaulį 2000 metų dalyviams. – Neprisitaikė.

Kuriose pasaulio ir Lietuvos vietose jums labiausiai patiko vairuoti dviratį?

Visiškai vienodai.

Yra gražių vietų visur.

Jei pradėsiu vardinti įsimintinas vietas, kai kurie žmonės manys, kad tik jų ir teverta ieškoti.

Lietuvoje vienoks grožis.

Portugalijoje – kitoks.

Gyventojų nuotaikomis galbūt labiausiai įsiminė Porto. Atsipalaidavęs, palankus miestas.

Na o Lietuvą visi pažįstat. Čia yra tiktai gamta (su šiukšlėmis). O žmonių nėra.

Koks buvo jūsų ilgiausios kelionės atstumas?

Apie 2500km dviračiu ir galbūt tiek pat viešuoju transportu.

Tai buvo apie Pirėnų pusiasalį su gabaliuku Ispaniškos Afrikos.

Kokį tolimiausią atstumą esate nuvažiavę per dieną?

240 km Kaunas-Klaipėda senuoju keliu.

Per tą dieną spėjau labai daug aplankyti, pavalgyti, pakalbėti, pasimaudyti.

Ji užtruko apie 16 valandų iki nakties.

Kiek sveria jūsų kelionės manta?

Nežinau. Gal 9kg. Dar 10kg vanduo.

Dviratis – ne daugiau 15kg.

Nedaug daiktų imu. Krepšiai pustušti.

Svarbiausias krovinys: 10L vandens. Plačiau čia: http://andrew.konferencijos.lt/iberia

Koks jūsų mėgstamiausias metų laikas važiuoti dviračiu ir kodėl?

Nėra tokio.

Žiema minkšta.

Rūdenį geltona ir tyku.

Vasarą randi atokių ežerų.

Pavasarį – saulė arba lietus.

Koks buvo jūsų nemaloniausias nuotykis su dviračiu?

12 chuliganų gauja Sevilijoje.

Nesuskaičiuojamos gaujos ir pavieniai kvailiai bei nusikaltėliai Lietuvoje.

Kritimų nuo dviračių ir traumų neskaičiuoju. Tai vieni iš malonesnių prisiminimų.

Ar mokate kokių dviratinių triukų?

Pašokti abiem ratais iš vietos. Pašokti į šoną.

Pavažiuoju ant priekinio rato, nenaudojant stabdžių.

Pavažiuoju ant galinio.

Užvažiuoju laipteliais aukštyn (nedaug), žemyn.

Nušoku nuo laiptelių. Bet nuo didelio aukščio neverta – pavojinga.

Kojos ant vairo (ne padais) ir paleidžiu rankas. (Labai pavojinga.)

Minu sedėdamas atbulai.

Minu, paleidęs rankas.

Viražai.

Kitų smulkmenų nevardiju. Su dideliu dviračiu daug nenuveiksi.

Reikia suvokti, kad stačiom sienom dviratis nėra pritaikytas važiuoti. Nedaryk ko negali, kas neįmanoma. Dviratis yra padarytas važiavimui. Jį ir lavink.

Vežu antrą dviratį.

Tempiu jį šalia, pats važiuoju.

Vežu savo krovinį, žmogų ir jo dviratį. Jam sugedo. O važiuoti reikia. Jo krovinis netilpo. Davėm kitiems dviratastams.

Darau kitus panašius vartotojiškus „triukus“.

Mėgstate važiuoti vienas ar su draugais?

Mėgstu ir vienas, ir grupėje.

Savaitgaliais važinėjamės:

http://andrius.konferencijos.lt/iskylos

Ar tenka kartais pasinaudoti viešuoju transportu, ar automobiliu?

Tik tarpmiestiniu.

http://andrius.konferencijos.lt/dviratis/gabenimas

Geldos neturiu, nevairuoju. Džiaugiuosi dėl to.

Turtui reikia tarnauti. Jau nekalbu, kad kiekvienas privalo jausti atsakomybę už turto perteklių… Tame tarpe ir už išmetamas dujas.

Klaipėdoje atsirado gausus pulkas naujų dviratininkų, ko jiems palinkėtumėte?

Nepažįstu jų. Todėl linkėti nesu linkęs nieko.

Bendrai, dviratininkui derėtų būti savarankiškam, drąsiam, nagingam, protingam.

Neimanoma viso šito tikėtis iš visų. Kokia tauta, toks ir vidutinis dviratininkas.

Gailma tikėtis, kad dviratininkas yra truputį geresnis, dėl savaiminės, savanoriškos atrankos pagal pomėgį, kuris skatina gerumą. Bet skirtumas nežymus.

Kuo daugiau dviratastų, tuo margesnė liaudis, tuo daugiau tautos atstovų ir labiau panaši į likusios tautos sudėtį. Nėra jie nei vienodi, nei vieningi. Kaip nėra tokia bet kokia žmonių minia.

O prašymą jiems turiu vieną:

http://andrius.konferencijos.lt/LDB

http://andrius.konferencijos.lt/kadaryti#LDB

Išvaikyti „organizaciją“, kuri niekus veikia jų vardu.

Dėl to niekas labai nepagerės. Dviratis kaip važiavo, taip ir važiuos.

Bet bent iš vienos vietos kvailius išvytume. – Vis mažiau žalos.

Svarbiausias palinkėjimas būtų sukurti visuomenę. Jos Lietuvoje nėra. Yra nebent keletas pabirų bendruomenių. Yra dar susibūrimai, kurie galvoja esą bendruomenės ir neva jų kuitimasis tarpusavyje kažką esminio pasieks.

Vieni žmonės švaisto savo jėgas.

Dauguma – išvis nieko nesiekia, nusišalino nuo gyvenimo.

Kas naujo?

   Nuomonės  22 Atsakymai »
Sau 292010
 

Kelios dviratinės aktualijos iš dviratinės žiemos pusnies…

Automobilisto teisybė

Tyrėjai priėmė skundą ikiteisminio tyrimo byloje dėl dviratininko, kuris buvo partrenktas buvusios policijos pareigūnės Vaidos Pužaitės.

Priminsiu – dviratininkas iškart buvo pripažintas kaltu eismo įvykyje, nors tai ir prieštarauja KET turiniui. Pagal KET, automobiliai išvažiuodami iš kiemo privalo praleisti tiek pėsčiuosius tiek dviratinkus, kurių takas yra pagrindinio kelio dalis. (Taip pat verta prisiminti jog dviratininkas šioje situacijoje neprivalo nulipti ir persivesti dviratį, kaip kartais daug kas klaidingai tiki.)

Tai jau trečias skundas. Ankstesni du buvo atmesti motyvuojant vingiuotais argumentais. Vieni iš jų yra abstraktūs, susivedantys į nuosprendį, jog dviratininkas yra kaltas dėl savo neatsargaus vairavimo. Lyg tai reikštų, jog BMW vairuotoja buvo atsargi, nepraleisdama pirmenybę turinčio dviratininko…

O kitas argumentas turėjo klaidinantį teiginį, jog įvykio vieta buvo ne išvažiavimas iš kiemo, o Ryšininkų g. ir Taikos pr. sankryža. Nors teiginys abejotinai keičia pirmumo teisę, o plika akimi matosi, jog ši kelio dalis nesusiveda su Ryšininkų gatve – užklausėme savivaldybę. Gavome raštišką atsakymą, kuris tvirtina  – ši kelio dalis yra skirta patekimui į kiemų teritoriją.

Taigi, o trečias skundas priimtas, ir tuo dviratinė teisė sunkiai, tačiau pakilo iš išankstinio, aukštesnės automobilinės kastos pasmerkimo. Byla dar nebaigta, tačiau jau tai yra mažytis pavyzdys, jog teisybė randa sau vagą, jeigu tik nenuleidžiamos rankos. Tik tam reikia žinoti savo teises ir pareigas, su kuriom visus skatinu susipažinti.

Dvirtakių bėdos

Kita aktualija. „Vakarų Eksprese“ pasirodė jau trečias straipsnis apie dviračio takų problemiškumą miesto centre. Tai, kad dviračiui nėra vietos šaligatvyje miesto centre, yra aišku tiek dviratininkams, tiek pėstiesiams, nepriklausomai nuo religijos. Taip jau atsitiko, jog miesto valdžia pripaišė šių linijų, pavadino „dviračių takais“, ir tai verčia mus važiuoti per pėsčiųjų sprandus. Problema netgi pasiekė savivaldybę, kuri atrodo ėmėsi iniciatyvos ją taisyti.

Vien jau šios aktualijos iškilimas iki valdžios yra maloni žinia. Tuo labiau, kad ši ėmėsi veiksmų. Jei tai tik ir diskusija, tai jau yra veiksmas su teigiama intensija.

Problema atrodo lengvai išsprendžiama perkeliant taką į važiuojamąją dalį – pirmąją juostą skiriant tik dviratininkams ir viešajam transportui, kaip praktikuojama daugelyje Vakarų šalių.

Tačiau, panašu jog liekame ištikimi senoms sovietinėms ydoms, kai dviratis nepripažįstamas kaip pilnavertė transporto priemonė: „policijos pareigūnai kategoriškai teigė, jog geriau ne tokie pavojingi pėsčiųjų ir dviratininkų konfliktai negu pastarųjų konfrontacija su automobiliais“. Nemalonu dėl policijos kategoriškumo dviračio atžvilgiu, bet ką gi…

Jei H.Manto gatvė su dviem juostom ir lengvu transporto srautu priimtina kaip nesaugi dviratininkui, kaip turėtų atrodyti saugi gatvė? Panašu, kad atsitiktiniais argumentais dviratis vėl atmetamas kaip pilnavertė transporto priemonė kelyje, ir stumiamas į pėsčiųjų zoną. Ši idealogija labai patogi automobilistams, ir įtvirtina jų monopoliją gatvėje.

Taip, dviračių infrastruktūra gali būti ginčytinas dalykas (Valdas šią temą truputi lietė čia). Ir suprantu – daug kas iš mūsų bijome gatvės. Taip, maršrutininkai dažnai pasitaiko nervingi.. Bet nejau dėl jų mažumos liksime pasyviais pastumdėliais ant šaligatvių..?

Šiuos miesto ruožus važiuoju gatve ir norėčiau patikinti – nėra taip baisu, kaip gali atrodyti. Ir vairuotojų kultūra tik gerėja. Ne taip greitai kaip mes to norime, tačiau kodėl neįvertiname ir to..? Kodėl mes linke patys save pasistatyti „į vietą“ šalia pėsčiųjų..

Kitas labai keistas sutapimas – visuose straipsniuose minima jog  atkarpoje nuo senojo turgaus iki Biržos tilto lyg būtų dviračio takas..! Na nėra ten dviračio tako, ir nei mažiausio ženklo skelbiančio dviračio taką. Nei horizontalaus, nei vertikalaus žymėjimo… Todėl netgi eismo taisyklės šioje atkarpoje draudžia važiuoti šaligatviu, ir privalome važiuoti gatve. Ir raginu nesiskųsti tuo ~100m akmeninio grindinio. Dauguma juk važiuoja su amortizuotais kalniniais dviračiais, todėl turėtų būti gėda ropštis ten kur ir pėstieji sunkiai telpa. Jei kuris šią atkarpėlę (kaip aš) važiuoja kietai pripūstais plentiniais plonais ratais, ir neranda įkvėpimo – siūlau pažiūrėti Paris–Roubaix.

Tiesa, šios dviratinės bėdos VE yra minimos kaip „sezoninės“… O tęsiant mintį apie miesto gatves ir dviratį – Sausio 29-ą dieną, kaip ir kekvieno mėnesio paskutinį penktadienį, pasaulį ir Klaipėdą ištinka Kritinės Masės reiškinys. „Mes netrukdome eismui, mes esame eismas!“. Linkėčiau, kad šis KM šūkis būtų, ne tik šūkis kabutėse… Kviečiu to siekti nuosekliai.

Kiek kainuoja dviračio šviesa?

   Nuomonės, Patarimai ir apžvalgos  5 Atsakymai »
Sau 092010
 

Mano mažosios Sigma Trilled užtenka, kad tamsoje būčiau matomas kitų eismo dalyvių; ji dėl neišsenkančios baterijos ir universalaus tvirtinimo yra labai patogi turizmui, ir pakankama, pasišviesti kelią tam, kad nelėtinant važiuoti lygiame kelyje, kukliu tempu bekelėje, arba kitaip neprapulti tamsoje. Tačiau norint jaustis laisvai ir nesuvaržytam miško takuose ar nepažįstamame kelyje, jau norisi regėti toliau. Kaip matyti, galingesnis dviračio žibintas jau ir kainuos ne 10, ne 20 ir ne 40 litų.

Aišku, besirenkant dviračio šviestuvą, reikia įvertinti daugelį savybių: šviesos stiprumą, patogumą naudotis, baterijos tarnavimo laiką, šviesos spindulio pasiskirstymą ir pan. Šį kartą rašau apie rinkoje sparčiai plintančių galingesnių, diodinių žibintų šviesos stiprumo ir kainos santykį.

Pradėsiu rinkoje populiariausių dviratinių šviesų kainos ir liumenų santykio palyginimu. (Liumenas – šviesos srauto vienetas, nusakantis šviesos stiprumą).

žibintas liumenai kaina litais Kaina, litais už liumeną
Sigma Karma 200 439 2,19
Sigma Mirage Evo Pro 81 299 3,69
Sigma Powerled Black 300 589 1,96
Nite Rider Pro 600 LED 600 1900 3,16
Hope Vision 2 LED 480 741 1,54
Nite Rider Minewt 400 Dual 400 950 4,94
Nite Rider Minewt Mini USB Plus 110 494 4,49
Hope Vision 1 LED 240 342 1,43
Light & Motion Stella LED 120 120 570 4,75
Light & Motion Stella LED 200 200 855 4,28
Lupine Tesla 4   700 Lu 700 1045 1,49
Exposure Toro 700 1045 1,49

*Gaminių, kurių neradau Lietuvos parduotuvėse, kainas paėmiau iš populiariausių DB internetinių parduotuvių (be nuolaidų), ir svarus paverčiau į litus.

Pirmą kartą pasidomėjus dviračio šviesų kainomis galima nustebti – iš kur jos tokios..? Kaip gali tiek kainuoti..? Ir ne be reikalo nusistebėta. Šias kainas ir liumenus palyginkime su plataus panaudojimo žibintais, kuriuos galime rasti medžiotojų ir turistų parduotuvėse, bet ne tarp dviratinių prekių:

žibintas liumenai kaina litais Kaina, litais už liumeną
Fenix TK11 225 200 0,88
Fenix PD20 180 167 0,93
Fenix PD30 220 171 0,78

*Gaminių, kurių neradau Lietuvos parduotuvėse, kainas paėmiau iš populiariausių DB internetinių parduotuvių (be nuolaidų), ir svarus paverčiau į litus.

Fenix –  tai rimtas diodinių žibintų gamintojas, o  kai kuriuos jų modelius galima rasti  „Armijai ir civiliams“ lentynose. Taigi, kokybiško Fenix prožektoriaus liumeno kaina dvigubai ir keturgubai mažesnė, nei „spec.“ dviratinių. Ir nors šie žibintai populiarūs tarp medžiotojų, turistų, tačiau nedviratiniais jų pavadinti negalima, kadangi jiems taip pat yra pagaminti dėklai prikabinimui prie vairo, šalmo, ir pasižymi viskuo, ar net daugiau, lyginant su žibintais iš dviratinių parduotuvių.

O užbaigsiu kinų firmos Magiclight prožektoriais, su naujos kartos SSC P7 diodais – 700 liumenų (nors gamintojas nurodo ir teorinius 900). Kaina prasideda nuo $69.99 (168 Lt) čia.

žibintas liumenai kaina litais Kaina, litais už liumeną
Magiclight (Magicshine) 700 168 0,24

Taigi 700 liumenų už 168 litus (!) – Liumeno kaina 6-20 kartų mažesnė lyginant su „spec.“ dviratiniais (!)…

Šie nauji prožektoriai jau turi laikiklius ant vairo, šalmo, taip pat gaminami tradicinės formos tvirtinimui ant vairo, ir jau yra plačiai aptarinėjami dviratininkų bendruomenėse, forumuose. Kolkas Lietuvoje juos galima rasti tik skelbimuose (viename medžiotojų puslapyje mačiau už 100lt) arba užsisakyti iš Ebay. Užsieny kolkas jie plinta tik per Ebay ir kelias smulkias internetines parduotuves. Kol kas…

Magiclight gaminių modeliai turi įvairius pavadinimus, kaip MJ-812, MJ-808, o paieškoje tikslinga pridurti diodo pavadinimą – SSC p7.

Šiame puslapyje galime vaizdžiai palyginti spindulių formas. Galima pastebėti jog Sigmos žibintai turi kiek beprasmiškai siaurą koncentruotą spindulį, o štai Magicshine pasižymi plačiai apimančiu šviesos kampu. Palyginimų dar galima rasti čia, ir čia.

Magicshine spindulys

Grįžtant prie kainų.. Kadangi pažangūs p7 diodai taip pat naudojami ir šešis kart brangesnėse “formaliose” dviratinėse lempose (pvz. Lupine Tesla, Exposure Toro), panašu jog susiduriame su tam tikru kainodaros burbulu. Tačiau dėka technologinės plėtros ir dviratinės bendruomenės randamų alternatyvų, galima spėti, jog rinkoje atsiras daugiau šviesos. Jei tik neprisirišime prie savo senų įsitikinimų ir įpročių.

Paveikslėliai paimti iš www.fenixtorch.co.uk , www.magiclight.co.za ir http://fonarevka.lux-rc.com puslapių ir asmeninės kolekcijos.

Kam dviratininkui tamsiu paros metu reikalingos šviesos?

   Nuomonės  5 Atsakymai »
Lap 112009
 

Šviesiajai paros daliai vis trumpėjant, išlindo tamsioji dviratininkų pusė – dviratininkai šešėliai. Tai dviratininkų kategorija, kuri dėl vienų ar kitų priežasčių neturi jokių šviesos signalų. Tiesa, ši dviratinkų rūšis reiškiasi ir vasarą, tačiau dėl trumpos nakties mažiau matoma.

dviratis nakty

Ar dviračiui reikalingos šviesos?

Transporto pasaulyje yra susiklosčiusi racionali praktika – šviesos signalai. Lėktuvai ir laivai turi įvairias šviesas, net jei jie savo erdvėje juda palyginti labai tolimais atstumais vienas nuo kito. Šviesos reikalingos tam, kad transporto priemonės orientuotųsi aplinkoje ir matytų vienas kito judėjimo kryptis. Sausumos keliai turi didžiausią transporto priemonių koncentraciją, todėl nekeista, kad automobiliai privalo judėti įjungę žibintus, rodyti posūkių signalus. Ar dviratininkas yra išimtis? Dviratis miesto gatvėse yra bendro transporto srauto dalis, todėl natūralu, jog auto vairuotojas privalo matyti dviratininką, o dviratininkas – būti matomu. Jo judėjimo kryptis turi būti aiški ne tik vairuotojams, bet ir kitiems dviratininkams, pėstiesiems, kertantiems gatvę ar esantiems šalia dviračio tako. Tai tiesiog pilnaverčio komunikavimo sąlyga.

Ar yra rimtų priežasčių nenaudoti šviesų?

  • „Lemputė per sunki mano lengvam sportiniam dviračiui“. Bandykime pasiaiškinti, kiek sunki yra lemputė. kepureKadangi didelių, generatoriais maitinamų, lempų laikai baigiasi, pasverkime Sigma Micro lemputę – 22 gramai. Ar tai daug? Palyginkime 22 gramus su mano mobilaus telefono svoriu – 92g, kepurė – 82g, pirštinės – 113g. Taigi ar daug sveria lemputė? Dar galime palyginti kiek sveria lemputė santykyje su karboniniu Scott Scale 20 sveriančiu lygiai 10kg. Paskaičiuojame ir gauname 0.22%. Daug? Dar galime pridėti 75kg sveriantį dviratininką, ir lemputė bendrame dviratininko ir dviračio svorio santykyje svers 0.06%. Taigi, ar 0.06% viso svorio yra daug?
  • „Lemputė gadina mano dviračio vaizdą“. Tai dar vienas argumentas, dažniausiai girdimas „rimtai sportuojančių“ tarpe. Dažniausiai jų dviračiai būna margesni už genį, tad lemputė dviračio dalių ir spalvų visumoje vaidintų vizualiai neapčiuopiamą ir procentais neišreiškiamą vaidmenį. Tačiau po šia priežastimi dažnai slepiasi garsiai neišreikšta poza: „aš esu sportininkas, lopams skirtos lemputės gadina mano cool įvaizdį“. Šiai problemai sprendimas ateina tik su branda, arba per išorinį įsikišmą – kontaktą su kita tranporto priemone, arba gauta kelių policijos bauda.
  • „Aš tiesiog neturiu lemputės“… Sprendimas galėtų būti labai paprastas – nusipirkti lemputę (dažnu atveju lėšų jai turi kekvienas dviratininkas). Bet kadangi lemputė iki šiol neįsigyta, realūs veiksmai galėtų būtų vėlgi saviaukla arba tiesiog branda. Provincijoje į šią bėdą reiktų žiūrėti kaip į bendras kaimo problemas.
  • „Aš turiu atšvaistus, todėl esu ir taip gerai matomas“. Atšvaitai turi trūkumą, jog tam tikrose sąlygose yra tiesiog nematomi. Jie gerai atspindi šviesą tik būdami ne didesniu nei 20 laipsniai kampu statmenai mašinos šviesai. Esant didesniam kampui atšvaitas atspindi labai mažai arba visai nieko. Taip pat atšvaito nemato kiti dviratininkai ar pėstieji, kurie turi mažą arba jokio šviesos šaltinio.
  • „Aš nevažinėju naktimis“. Kadangi rudenį tamsioji paros pusė prasideda nuo 18 val. ir anksčiau, vadinasi jūs nevažinėjate ir dieną. Ar tikrai vengiant įsigyti lemputę verta nesinaudoti dviračiu?
  • „Aš nevažinėju gatvėmis“. Važiuojant dviračių takais ar šaligatviais (važiuoti šaligatviu draudžia eismo taisyklės), taip pat turite būti matomi pėstiesiems ir kitiems dviratininkams. Reikia suprasti, kad dviejų dviračių, arba pėsčiojo ir dviratininko susidūrimas gali turėti labai rimtas ar net mirtinas pasekmes. Be to, ar sunkiai įžiūrimi ir greitai pralekiantys šešėliai turi teisę kelti psichologinę įtampą pėsčiajam?
  • „Gatvės yra apšviestos, aš ir taip matomas„. Gal ir matomas įtempus akis, tačiau turint omeny dviračio gabaritų menkumą, jūs esate sunkiai įžiūrimas. Mašinos būdamos daug didesnės ir tuo matomesnės, juk nevažinėja išjungtais žibintais apšviestose vietose nakty. Tuo labiau nėra jokio logiško pateisinimo tai daryti dviratininkui.

Panašių priežasčių gali būti ir daugiau, bet ar tikrai jos pagrįstos ir verta jomis vadovautis? Kaip minėjau, šviesos signalai yra būtina priemonė pilnaverčiui komunikavimui transporto pasaulyje, ypač tokiai pažeidžiamai transporto priemonei kaip dviratis. Be abejo, jaunas vairuotojas, turintis geras akis ir greitą reakciją, palankiomis aplinkybėmis pastebės jūsų tamsų šešėlį transporto sraute. Tačiau, natūralu, kad automobilius vairuoja ne tik pelėdos akis turintys žmonės. Be to, savo tamsiu šešėliu keliate pavojų tam pačiam vairuotojui, kuris atiduodamas didžiąją dalį dėmesio jums, mažiau jo skiria keliui ir aplinkinėms transporto priemonėms. Tai yra egoistiška, ir galbūt nusikalstama.

Tamsūs dviratininkų šešėliai taip pat daro žalą beužgimstančiai dviratininkų kultūrai Lietuvoje, kuri sunkiai skinasi kelią kaip pilnaverčiai eismo dalyviai. Tamsūs dviratininkai atitinka stereotipinį sovietinį dviratės transporto priemonės įvaizdį – nebrandaus, skurdaus, neatsakingo piliečio pasirinkimą. Tai nėra tinkamas įvaizdis, siekiant pilnaverčio buvimo kelyje. Dviratininkų reiklumas automobilių vairuotojų atžvilgiu teigiamai veikia bendrą eismo kultūrą, tačiau jis visiškai praranda prasmę jei dviratininkas elgiasi taip pat neatsakingai kaip ir auto vairuotojas. Kai auto vairuotojas nerodo posūkio signalų, mes pagrįstai piktinamės. Tačiau kaip iš šalies atrodo dviratis, kuris tamsoje visai neturi šviesų..?

sigma microNenorom turiu paminėti ir eismo taisyklių dalį: „Dviračio gale turi būti raudonas šviesos atšvaitas, iš abiejų šonų – oranžiniai šviesos atšvaitai arba kiti šviesą atspindintys elementai, pritvirtinti prie ratų stipinų. Važiuojant keliu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, dviračio priekyje turi degti baltos šviesos žibintas, o dviračio gale – raudonos šviesos žibintas, dviračio vairuotojas privalo dėvėti šviesą atspindinčią liemenę arba būti prie drabužių kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje prisisegęs šviesą atspindinčius elementus.“

Eismo taisyklės, atrodo, yra daug reiklesnės nei norėtųsi, o atsitikus eismo įvykiui gali turėti lemiamą argumentą nustatant įvykio kaltininką. Tai be abejo labai reikšmingas momentas, tačiau manau, kad svarbiausia pilnavertiško buvimo kelyje sąlyga yra priekinis baltos spalvos ir galinis raudonos spalvos žibintai. Dvi skirtingų spalvų šviesos reikalingos važiavimo krypčiai numatyti.

Visa tai nėra daug – laivai, lėktuvai, automobiliai turi daug sudėtingesnę šviesos signalų sistemą. Tad, kodėl dviratis kaip transporto priemonė, turėtų likti tamsiu šešėliu?