Ispanija

Prieš važiuodami į Ispaniją jau buvome nusiteikę, jog ši šalis savo vairuotojais, eismu ir keliais yra ne itin draugiška dviratininkams. Kelionę į priekį numatėme Šv. Jokūbo keliu (Camino de Santiago), kuris sutampa su Eurovelo 3 rekomenduojamu maršrutu (apie 800km). Tuo tarpu grįžome šiaurine pakrante palei vandenyną, vadinamuoju Camino del Norte (irgi piligrimų kelias, tik mažiau populiarus, tad jausitės labiau vieni).

Užmiestyje riedėjome daugiau ar mažiau intensyviais automobilių keliais, žvyrkeliais, piligrimams skirtais takais arba tiesiog bekele. Piligrimų takeliai ir bekelės pasirodė žavūs tokie, kokie yra, tad nenuostabu, jog dviratinės infrastruktūros ten nepasigedome. Daug prasčiau būdavo išlindus iš bekelės į gatves, kurios dažnai buvo bepradedančios virsti į greitkelius, su draudžiamu dviračiams eismu. Sparčiai plintantis greitkelių tinklas Ispanijoje – pastarųjų metų tendencija. Tad patarimas būtų, turėti kuo naujesnio leidimo žemėlapį.

Ispanija labai kalnuota, turbūt dėl to dviratis, kaip transporto priemonė, čia turi mažai pretenzijų. Bet mus gausiai lenkė karboniniai plentinukai, ypač rytinėje Ispanijoje, kur treniruojasi Tour De France dalyviai.

Kai kuriuose miestuose sutikome kelis dviračių takelius, bet jie nekeitė situacijos, nebent tik į blogą, nes jei jau yra takas, mes pagal taisykles buvome pririšti prie jo. Tik šiaip geras dalykas, jog bent jau Camino de Santiago yra puikus ženklinimas, skirtas piligrimams. Geltona kriauklė mėlyname fone kuo puikiausiai atvesdavo mus į miesto centrą ir taip pat sklandžiai išvesdavo iš jo, tad miestuose žemėlapio nė neprireikdavo. Tačiau tai jau ne „dviratinė infrastruktūra“.

Vairuotojų kultūra.

Apie karštakošių ispanų vairavimą liko ne patys geriausi įspūdžiai: dažnas dėmesio į dviratininką nekreipimas, savo viršumo rodymas, neretas signalizavimas, agresyvus aplenkimas, netikėtai atsidarančios durelės, laukinis automobilių parkavimas. Būtų galima tęsti ir tęsti. Lietuvoje jaučiuosi tarp kuklesnių ir ramesnių žmonių. Smalsu tik kaip būtų Barselonoje, kuri dažnai minima tarp dviračiui patogiausių miestų.

Vokietija II

Anksčiau jau rašiau apie pedantišką Vokietijos automobilių vairuotojų kultūrą  bei visur esančius dviračių takelius. Tačiau apibendrinimui turėčiau paminėti ir mums atsitikusį nemalonų nuotykį.

Važiavome per miestą, puikiai nutiestu dviračių takeliu. Jis buvo ant šaligatvio, su dvipusiu eismu. Prieš mus, iš šalutinio kelio norinti išvažiuoti mašina, stovėjo ir laukė, praleidinėdama automobilius, riedančius pagrindiniu keliu. Kadangi vairuotojas išsukinėjo į dešinę, tai žvalgėsi tik į kairę ir nesitikėjo transporto priemonių iš dviratininkų takelio, ypač iš dešinės. Mums kertant gatvę priešais jį, automobilis staiga pajudėjo. Šiek tiek kliudė mano galinį ratą, bet išsilaikiau. Tačiau iš paskos važiuojantis bendrakeleivis buvo taranuotas ir skrido kelis metrus priešais automobilį. Tiesa, viskas baigėsi gerai, be sužalojimų ir be nuostolių. Tik su išgąsčiu, ypač iš vairuotojo pusės. Jis paprasčiausiai nesitikėjo, kad kas nors gali atvažiuoti dvirtakiu ir dar iš dešinės.

Į tokią situaciją nebūtume pakliuvę, jei būtume važiavę atvira gatve, nes vairuotojas mus matytų kaip ir visas kitas transporto priemones. Nenoriu daryti griežtų išvadų, kur dviratis turėtų važiuoti – keliu ar dviračių taku ant šaligatvio; tai turbūt priklauso nuo atskirų situacijų ir sąlygų mieste bei užmiestyje. Tačiau aišku, kad toks atvejis yra ne pirmas ir ne paskutinis, kai ‘saugusis’  dvirtakis daro meškos paslaugą dviratininkui..

Aberdynas, Škotija

Aberdynas – kalvuotas Klaipėdos dydžio pajūrio miestas, kuriame į darbą, esantį priemiestyje, ir atgal važiuoju savo kuklius 17km. Dviračių infrastruktūra yra mišri. Itin populiari kelkraštyje dviračiams atbrėžta juosta. Tiesa, gatvė dėl pastarųjų nepraplatėja, nebent tik suteikia saugumo įspūdį. Mišri dviračių ir viešojo transporto ‚Bus/taxi‘ juosta –  ideali. Dar pasitaiko dviračių takelių ant šaligatvio – aš jų vengiu, nes ten daug stiklo šukių, žmonių, autobusų stotelių, nelygi kelio danga, ypač bjaurus sankryžų ir išvažiavimų kirtimas, todėl paprasčiau riedėti gatve. Tiesa, tie takeliai ant šaligatvių puikiai pasitarnauja per transporto kamščius, čia jau dviračio lankstumas atsiskleidžia visame gražume.

Tačiau dviratis tinkamesnis pasirinkimas ne tik per transporto kamščius. Į darbą galėčiau važiuoti autobusu. Tačiau autobusu aš sugaiščiau  geriausiu atveju 45 minutes (15min iki stotelės, 0-20min laukti autobuso, 30-40min autobusu, priklausomai nuo eismo intensyvumo), kai tuo tarpu dviračiu tik 20-30min (nuo eismo esu beveik nepriklausoma; vėjas yra tas, kuris nulemia mano greitį). Tad visai suprantama, kodėl Aberdyne sutinku nemažai, aktyviai važinėjančių į darbą, dviratininkų. O ir vairuotojai čia pastebimai kultūringesni: vilksis iš paskos, bet nelenks, jeigu nors kiek nesaugu.

Išvažiavus už miesto, turiu visišką laisvę judėti smulkiais pakrantės ūkininkų keliukais, ir jokios specialios infrastruktūros nepasigendu.

Eurovelo maršrutai

Daugelis mūsų maršrutų Europoje sutapo su Eurovelo. Nežinau visų tikslų, kurių  Europos dviratininkų federacija yra užsibrėžusi šiais maršrutais. Tačiau žinau, kad dauguma jų teisingai parinkti, nes atsižvelgiama į lankytinas vietas ir mažiausią transporto apkrautumą. Tai tiesiog protingi maršrutai dviračių turizmui. Bet nereikėtų manyti, jog ten vien dviračių takai. Anaiptol. Tiesa, vienintelės šalys, kuriose teko matyti ženklais sužymėtus Eurovelo, yra Anglija (Eurovelo 1) ir Lietuva (Klaipėdoje – Eurovelo 10). Visur kitur tai buvo tik vietinių maršrutų visuma be jokių Eurovelo inicialų.

Klaipėda

Esu ne klaipėdietė, tad Klaipėdą iš dviratinės pusės pažįstu tik tiek, kiek man kartais ją tenka kirsti, kad nusigaučiau į pajūrį šiaurinėje pusėje ar panašiai. Klaipėda  – vienintelis mano matytas Europos miestas, kur nėra nei vieno dviračių tako gatvės dalyje ar ‚A‘ juostoje. Atrodo, visas dviratinis eismas nustumtas į šaligatvius. Matyt dėl to, jog dviratis suprantamas tik kaip pramogos, bet ne transporto priemonė.

Nepaisant to, keliaujančiajam dviračiu, pravažiuoti tokį miestą kaip Klaipėda, būtų paprasčiau nei dažną Prancūzijos miestą, kirstą mūsų kelionių metu. Ir ne tik dėl tokių dviratinių magistralių kaip nuo cerkvės pietiniame rajone iki Baltijos prospekto, bet ir dėl palyginti ramių ir plačių išilginių plentų. Tad labai keistai atrodo nusiskundimai iš dviratininkų – ‚mėgėjų‘ (gal labiau tiktų vadinti pilvotais automobilistais?) pusės, neva „važiuočiau, jei tik takai būtų tokie kaip tenai (Europoje)“. O palyginti turime beveik idealų dviračiavimui miestą, kuriam net dviračių takai mažai reikalingi, o gal net trukdo.