Apie nuo Liepos 1-osios įsigaliojusį įstatymą, kuris dviratininkų vairuotojus net šviesios paros metu reikalauja dėvėti ryškiaspalvę liemenę arba turėti šviečiančius žibintus. Ir apie kitus pakeitimus, nesikabinėjant prie smulkmenų ir nesileidžiant į begalines interpretacijas..

Kaip siekiame saugumo

Ar dėl naujų reikalavimų tapsime saugesni? (Primenu, kad įstatymas reikalauja arba liemenės arba žibintų.) Dėl žibintų tai labai abejotina. Dauguma jų dienos metu paprasčiausiai neturi jokio efekto. O liemenė? Manau akivaizdu, kad ryškus rūbas daro mus matomesniais kelyje. Automobiliams privalomos šviesos dienos metu skandina smulkesnių eismo dalyvių matomumą kelyje, todėl žiūrint tiesmukai – reikalavimas dėvėti ryškiaspalvę liemenę turi loginį pagrindą. Tačiau ar tokiomis ir panašiomis priemonėmis turėtų būt gerinamas dviratinis saugumas? Na gal ir ne..

Automobilis yra padidinto pavojaus šaltinis, todėl greičio ribojimai, teisinės atsakomybės griežtinimas autovairuotojams būtų tiesesnis kelias saugumo link. Tačiau šiuo atžvilgiu automobilistai taip pat susilaukė keletos naujovių. Sugriežtintos bausmės neblaiviems vairuotojams, priimta daug formalių nepatogumų neapdraustų ir techniškai netvarkingų automobilių vairuotojams. Ogi po pusmečio dargi laukia „0 promilių“ įstatymo pataisa.

Tikslai teisingi, tačiau parinktos priemonės tarsi kirviu nutašytos. O kai kurie reikalavimai tiesiog nelogiški ir pertekliniai. Pavyzdžiui dėl civilinės atsakomybės privalomojo draudimo. Nuo šiol neapdrausta transporto priemonė bus automatiškai išregistruojama. Pvz jei per žiemą savo motociklą laikysite neapdraustu, jis bus automatiškai nurašytas, o valstybinės registracijos numerio ženklus privalėsite grąžinti „Regitrai“. Pavasarį prasidėjus sezonui, galėsite kreiptis dėl valstybinio numerio, teisės dalyvauti eisme. Žiauru, brangu ir nelogiška.

Todėl norėčiau nuraminti tuos dviratininkus, kuriems šie įstatymų pakeitimai sukėlė eilinę nuskriaustojo isteriją.. Įstatymas nėra išskirtinai nukreiptas prieš dviratį ir jus. Visi eismo dalyviai susilaukėme mažesnių ir didesnių nepatogumų, kurie efektyvumo atžvilgiu kelia pagrįstas abejones.

 Šviesos trūkumas

Tačiau saugumas didžiausia dalimi priklauso nuo pačio dviratininko ir jo noro saugotis. O šiuo atveju dviratininkų sąmoningumas blyškesnis už lempeles dienos metu…

Kartą buvau atriedėjęs į Klaipėdos „Naktinę Kritinę Masę“. Turbūt visiems pažįstami šūkiai: „Mes esame eismas!“, „Parodysime kad mes esame!“ ir pan. Tačiau.. nei vienas iš „eismo dalyvių“ neturėjo jokio žiburėlio.. Klaipėdos gatvėmis praslinko tamsus, tačiau entuziastingas šešėlis. Pasiteiravau: „Kur jūsų šviesos?“ Atsakymas buvo.. „Mes ne milijonieriai, kad lempas pirktume“… Jei šie tamsuoliai yra vadinami „dviratininkais“, prašau nepainiokite manęs su jais, neturiu ir nenoriu turėti nieko bendro. Ir nereikia po to stebėtis, kaip dviratinės kultūros reprezentacija ataidi viešojoje erdvėje, kaip kad „Kritinis smegenų masės trūkumas“.

O štai čia Vilniaus Kritinė Masė.. Kiek žibintų matome?

Kiekvieną dieną matau dviratininkus aklai kertančius gatvę, besielgiančius taip lyg nieko daugiau aplinkui nebūtų.. Nesistebėčiau žinodamas, jog taip elgiasi internatinių mokyklų auklėtiniai, vaikai, kuriems gyvenimas neparūpino elementaraus tėvų auklėjimo, žinių apie saugumą.. Jie dėl to nekalti. Tačiau ne – taip elgiasi visiškai suaugę žmonės..

O kai įvyksta nelaimė, kada koks dviratininkas be stabdžių nuo šaligatvio įvažiuoja tiesiai autobusui į šoną, dviratiniuose forumuose pasipila prakeiksmai vairuotojams, pasakos apie užsienio šalis, kuriose neva šventieji dviratininkai visur praleidžiami..

Keista, kodėl dviratininkus taip sujaudino šie nauji reikalavimai dienos metu, jei jiems seniausiai nusispjaut į bet kuriuos kitus KET ir elementaraus saugumo reikalavimus? Nes jie Dviratininkai – amžinai „nuskriaustųjų“ neliečiamųjų kasta.

 Dviratinis suvaikėjimas

Dviratiniai aktyvistai skundžiasi, jog šios pataisos Seime buvo priimtos vienapusiškai ir neatsižvelgiant į jiems prieštaraujančius argumentus. Iš tiesu tai kelia apmaudą ir pyktį.

Tačiau prisiminkime ir kitą naujovę, kuri mus gali pasiekti po pusmečio ir kurią inicijavo pastaroji dviratininkų aktyvistų saujelė. Vienpusiškai ir visiškai nesiskaitant su kitų nuomonėmis, o į prieštaraujančius argumentus atsakant išsikoliojimais. Štai tokiomis aplinkybėmis greit atsiras KET pataisa įteisinanti dviratinį eismą ant šaligatvio. Tai kas kitose šalyse draudžiama, baudžiama ir pačių dviratininkų laikoma gėdingu elgesiu – mūsuose šis žalingas įprotis greit taps legaliu. Ir kas beviltiškiausia – pačių dviratininkų iniciatyva… Tiksliau, grupelės nepraustaburnių, apsimetančių visų dviratininkų atstovais, iniciatyva.

Važiavimas šaligatviu – dviratiniams naujokams būdingas elgesys, iš kurio ankščiau ar vėliau išaugama. Deja, mūsuose dėl nebaudžiamumo ši yda užsitesė pernelyg ilgai; patapo tiesiog įpročiu, sisteminiu reiškiniu. Negana to užsimota įteisinti!

Sunku apčiuopti šio sprendimo argumentus. Vienas iš iniciatorių L.Vainys – „nes tai masinis reiškinys“… Taip, važiavimas šaligatviais yra masinis. Tačiau kodėl dėl savo masiškumo jis turėtų būti įteisintas? Nejaugi siūlytume šalinti greitį ribojančius reikalavimus automobilistams, argumentuojant tuo, jog greičio viršijimas yra masinis reiškinys..? Visiškai nuslydusi logika..

Kitas daug kartų girdėtas ir keistu kampu įkištas argumentas – „vaikai“.. Neva leidimas važiuot šaligatviu reikalingas dėl vaikų.. Nežinau, kuris KET punktas iki šiol draudė vaikams važiuoti šaligatviu.. Jei toks ir buvo, tai ir taisykime šią konkrečią KET spragą. Vietoj to, dabar visi suaugę nusiritome iki vaikų lygio..

Važiavimas šaligatviu žalingas dėl keliamo pavojaus pėstiesiams. Taip pat jis pavojingas patiems dviratininkams . O žiūrint plačiau, jis daro žalą visam dviratinės kultūros įvaizdžiui. Dviratis ir toliau lieka šaligatvinio žaislo pavidale. Stebimės ir piktinamės, jog autovairuotojai mūsų nepriima į gatvę, tačiau juk patys pasirinkome šaligatvius.

Vaikų darželis

Dviratinių aktyvistų „rūpestis“ vaikais kelia tokį pat šleikštulį, kaip Venckienės mergaitės „globa“. Jei pastebit, „vaikai“ tapo universaliu argumentu, lanksčiai pritaikomu bet kurioms dviratinėms užmačioms paaiškinti ir tuo pačiu pateisinti įsiveržimą į pėsčiųjų erdvę. Eismas turi būti pritaikytas vaikams, infrastruktūra vaikams, dviračiai vaikams.. Tačiau niekur taip pasaulyje nėra – miesto gatvės tai ne vaikų darželis. Ir tuo labiau tai negali tapti pretekstu suaugusiems ratuotiems žmonėms masiškai naudotis šaligatviais.

„Rūpinamės“ vaikais ant dviračio, tačiau aš ir mano mažylis, visų pirma, norime būti saugūs, kai mes pėsti. Mes turėtumę turėti teisę saugiai ir atsipaidavę praeiti H.Manto gatvės šaligatviu, pasiklausyti gatvės muzikantų. Vietoj to, mes braukiamės palei sieną tam, kad praleistume pro šalį lekiančius ratuotus dėdes, bijančius važiuoti šalimais ramia gatve. Dėl tos pačios priežasties, čia nėra ir negali būti gatvės muzikantų, prekiautojų ar kitos spalvingos kultūros, paprasčiausio atsipalaidavimo. „Ačiū“ dviratiniams aktyvistams už tai, kad eilę metų priešinasi Klaipėdos miesto savivaldybės planams patraukti dviratininkus į gatvę, ten kur jiems ir būtų vieta. Suidealizuotos olandiškos dviratinės infrastrukūros nebuvimas negali tapti pretekstu nesinaudoti ramia gatvele. Toj pačioj Olandijoj dviratininkai neretai tenkinasi daug sudėtingesnėm eismo sąlygom atviroje gatvėje, be jokių įpatingų priemonių.

Taip pat aš ir mano mažylis norėtume užlipti ant gražaus pėsčiųjų tilto (jau nebe) virš geležinkelio ir sustojus žiūrėti į pravažiuojančius traukinukus. „Ačiū“ vienam dviratiniam aktyvistui už tai, kad šiam siauram tiltui išmušė pėsčiųjų\dviratininkų tilto statusą. Kaip jis pats giriasi: „gera daryti darbus po LDB vėliava“.. Dabar mes turime saugotis vasarinių dviratininkų, kurie pro mūsų šonus prašvilpia atkabintais stabdžiais. Ir visiškai nesvarbu, kad jie pralekia „su pėsčiųjų pirmenybe“. Mes netekome formalios teisės skųstis ar tuo labiau reikalauti nulipti nuo dviračio.

Ačiū visiems už gerus norus, o gavosi kaip gavosi. Svarbu ratai sukasi, tikiuos ir jums. Gerų „Tour de France“ akimirkų!