Atlantas, Pietų Europa ir truputėli Afrikos – kelionės įspūdžiai

   Kelionės  14 Atsakymai »
Gru 212011
 

Šios, mūsų 5-osios, dviratinės kelionės tikslas buvo pietiniai kraštai, pradedant mums jau pažįstamomis vietomis Prancūzijoje, Ispanijoje, ir tęsiant – Portugalija ir Maroku. (Apie mano ir Evulės ankstesnę kelionę galite rasti čia)

Prancūzija

Ispanija, Portugalija

Marokas

…………………………

La Rochelle

Kelionę pradėjom La Rochelle mieste Prancūzijoje. Norėjome dar kartą aplankyti šį pakrantės miestą ir šalia jos esančią Ile De Re salą, paragauti jūros patiekalų. O piečiau, šalia vandenyno, prasideda didelis jaukus spygliuočių miškas. Puiki vieta pradžiai.

Po keletos dienų kelio automobiliu jaučiausi surambėjęs ir atbukęs, tarsi pavirtęs į medį. Buvo sunku pagalvoti apie tai, kaip reiks sėsti ant dviračio ir pereiti į aktyvią organizmo būseną. Nutarėme kelias dienas čia pasiblaškyti ir dar neapsikrovus kelioniniais krepšiais aplankyti salą. Norėjome pakvėpuoti tuo sūriu vandenyno gaivalu, ir dar kartą aplankyti jūros gėrybių restoranėlį, kuris likęs mūsų prisiminimuose iš ankstesnės kelionės.

Miestą ir salą jungia 3 km tiltas. Saloje šalia jūros išsidėstę keletas gyvenviečių. Laivų uosteliai ir nuo vandenyno šliaužiantis sūrus jūros ir dumblių kvapas, perteikus spalvomis, sutampa su baltais nameliais ir jų turkio spalvos langinėmis. Mes įsimylėję šios salos atmosferą.

Ir dar ne viskas. Šį vaizdiškai ir uosliškai dumblo sūrumo atmosferą galima paliesti skonio receptoriais. Norėjome rasti jūros gėrybių restoranėlį, kurį jau lankėme prieš dvejus metus. Restoranų čia netrūksta, bet šis buvo kitoks.  Gal tiksliau jį būtų vadinti jūros gėrybių sodyba ar tai gamyklėle. Atokiau nuo gyvenvietės, ant vandenyno stovi mūrinis pastatėlis. Čia pat auga dumbliais aplipusios austrių ir moliuskų kolonos, kurios dienos metu neužlietos potvynio. Jūros gėrybės surenkamos, kibirėliais ir traktoriuku, atvežamos į „gamyklėlę“. Ten jos nuplaunamos ir kitaip paruošiamos ir išgabenamos po apylinkės restoranus parduotuves ar kitur. Čia tokių gamyklėlių taip pat netrūksta, bet šios kieme buvo pamesta keletas plastikinių kėdžių, staliukų ir valgiaraštis. Tiesiai prieš vandenyną, uodžiant jo kvapą –  šviežios ta pačia jūra permirkusios austrės, moliuskai ir vynas. Šviežia ir natūraliau nei mieste esančiuose turistiniuose restoranuose.

Deja, bet ši kartą restoranėlis buvo uždarytas. Šiek tiek pasiblaškę po salą gryžom į La Rochelle. Galvojom atsigriebsim čia. Tačiau miesto centre esantis restoranas nuvylė; moliuskai buvo mažučiai ir net to švelnaus jūros skonio neturėjo. Tiesiog nepataikėm.. Tiesa, Prancūzijoje tai atsitinka labai retai. Kaip ten bebūtų La Rochelle nuostabus miestas su savo atostogų atmosfera – jachtų prieplaukos, viduramžių jūros vartai.. Netgi tai, kad čia pilna turistų, negadina jo dvasios.

Po šios dienos jaučiaus visiškai išsijudinęs ir atsigavęs po sustingimo mašinoje. Oras buvo puikus ir kitos dienos rytą turėjome užsimesti kelioninius krepšius ir pradėti kelionę pietų kryptimi.

Atlanto pakrantė

Atitrūkus nuo La Rochelle matėm tą pačią dumblėtą pakrantę, vėliau pravažiavom pilį:

Antros dienos vakare persikėlėme per Biskajaus įlanka kur prasidėjo mums gerai pažįstamas Landes miškas..

Landes miškas ir pakrantė labai panašūs į Kuršių Nerijos. Pušų miškas taip pat dirbtinai užsodintas, užima 10,000 km2 plotą. Prie Atlanto viskas atrodo kokius 10 kartų plačiau.  Kankorėžiai maždaug ananaso dydžio, apsauginė kopa didesnė. Net ir stovint ant kranto, vandenynas į abu kraštus atrodo platesnis, o dangus su debesim aukščiau, nei Nerijoje prie Baltijos.

Nuo vandenyno slenka sūri drėgmė; tik atidarius foto objektyvo dangtelį, jį greitai užneša druska ir sunkiai nusivalo.

Maudytis čia labai pavojinga, net jei oras ramus, vandenyne labai stiprios srovės. Stovint net atokiau atsiritusi vandens banga užlieja iki kelių ir atslūgdama verčia iš kojų. Tačiau gyvenvietėse aptvertas nedidelis plotelis būna stebimas gelbėtojų.

Taip pat čia banglentininkų mėgstama vieta.

O tarp gyvenviečių – tušti platūs laukiniai paplūdimiai. Kiekvieną vakarą stengėmės stovyklavietei apsitosti arčiau vandens, ir visiškoje vienovėje sutikti tamsą ant šio plataus kranto. Užgeriant buteliu vyno, o miegant girdėti galingą vandenyno bangų mušą. Tai jaukiausia kelionės maršruto dalis.

Dar reikia paminėti aukščiausią Europos kopą. Keista, kad leidžiamą ją niokoti.

Šį kartą kaip ir prieš du metus pūtė pietvakarių vėjas. Nestiprus tačiau iki pat Pirėnų jautėme nedidelį pasipriešinimą.

Pirėnai, piligrimų kelias

Atsisveikinom su vandenynu ir pasiekėme Bayonne:

Gražus pietietiškos dvasios miestas, bet jame kaip ir prieš dvejus metus ilgai neužsibūname, skubame tam, kad rytojaus pirmoje dienos pusėje susitikti su Pirėnais ir pradėti kopti.

Artėjome link Saint-Jean-Pied-de-Port ir iš ištolo matėme Pirėnų kalnų viršūnes – mūsų lengvas lygus riedėjimas greit baigsis.

Pirėnų papėdėje dar Prancūzijoje esantis Saint-Jean-Pied-de-Port miestukas – tradicinė piligrimų kelio pradžia iki Santiago de Compastella Ispanijoje:

Šį piligrimų maršrutą pravažiavom prieš dvejus metus. Įdomiausia buvo jos pirmoji pusė, todėl šį kartą jį įpusėjus, žadėjome kirsti tiesiai link Porto Portugalijoje, ir piligrimų tikslo Compastela nesiekti; jau turėjome piligrimų pasą ir įveikto maršruto pažymėjimą, o šį kartą tikslas buvo greičiau pasiekti Portugaliją.

Kopimas į Pirėnus prasideda iškart, tik išvažiavus pro Saint-Jean-Pied-de-Port miesto vartus, siauru asfaltuotu keliuku, istoriniu Napoleono maršrutu. Pirmus 10 km kopiama žemiausia pavara (26-32), atsistojus ant pedalų. Neskubėjom, sustojus pailsėt išsitraukdavome fotoparatus. Būdavo sudėtinga vėl užlipus ant pedalų įsiminti, nes labai statu. Važiavau zigzagais.

Už 10km asfaltuotas keliukas pasibaigia ir prasideda mažiau status, bet natūralaus grunto takelis; akmenys, uolos, žvyras, purvas. Ši atkarpa tesėsi gal 8km. Kol pasiekėme viršūnę – Prancūzijos – Ispanijos pasienį.

Kaip ir visada prieš nusileidinėjant šilčiau apsirengiame, viens kitam primenam: „atsargiai“, ir leidžiamės. Iš kažkur mus apsupo debesys ir rūkas, takelis vingiuotas, status, todėl įsibėgėti negalėjom, stabdžiai buvo stipriai užspausti.

Susidūriau su nauja technine patirtimi – nusileidinėjant teko du kartus pakeisti kamerą. Ir visiškai nesupratau per kur išėjo oras, neradau jokios skylės. Be abejo tai susiję su tuo, kad nuo stabdymo ratlankiai buvo labai įkaitę ir karštis persidavė kameros gumai. Nežinau per kur išėjo oras; gal per įkaitusius ventilius, o gal įkaitę atsiklijavo (o paskui vėl sukibo) klijuotos kameros lopeliai (kameros buvo ne naujos). Vėliau šias kameras be jokio taisymo dar sėkmingai naudojau. Šiaip, prieš kelionę, yra geriau pasikeisti į šviežias naujas kameras.

Baskų kraštas

Tad nusileidinėjome ilgiau nei planavom. Anapus, vėjas ėmė pūsti nuo kalnų, mums į nugaras. Bet kaip ir ankstesnėje kelionėje, už 200km susidūrėme su šiaurės vakariu, prieš kurį yrėmės iki pat Portugalijos.

Šioje atkarpoje įveikėme dar dvejas kalnų grandines. Savotiškas  Baskų žemės kraštovaizdis; kalnų grandinės, tarp jų kalvos išvagotos vynuogynais ar plikos stepės. Vienai atkarpai būdingas tamsiai raudonas dirvožemis. Kiekviename regione gėrėm tik to krašto vyną.

Nedidelės gyvenvietės dažniausiai buvo statomos ant kalvos. Jau ištolo būdavo matyti iškilusi kalva apaugusi namukais, dažnai moliniais. Tipiškai virš visų stogų kyšo bažnyčios varpai, o ant jų dar ir gandralizdis.

Šis kraštas išlaikęs dalį savo archaiškumo.  O štai įvažiave į vieną miestuką susidūrėme su didele avių banda, genama piemens ir šunų, kuri užliejusi miestelio gatves, apsėmusi  sustojusius austomobilius, praslinko per visą miestą. (Mūsų automobilistai būtų pasipiktinę: „gatvės skirtos ne avims!!!“..).

Architektūrinis paveldas,primenantis piligrimų kelio svarbą jau nuo senų laikų; romaninio stiliaus bažnyčios, tiltai, o kai kur romėnų kelio akmeniniai likučiai (labai nelygu).

Kiek įmanoma vengėme plento, kuris perkrautas sunkvežimių eismu. Rinkomės neasfaltuotus piligrimų takelius, per kuriuos kartais reikėdavo ir pasistumti.

Šioje Ispanijos dalyje oras – nenuspėjamas. Nors vidurvasaris, tačiau vakarais ir kartais dienomis vilkėdavom visus rūbus, buvo vėsu. Vis pasirodydavo tiršti tamsūs lietaus debesys.

Rasti laisvą stovyklavietę čia sudėtingiau; arba labai atvira vieta, arba dygus šabarkštynas, medžių čia mažai.

Vieną vakarą, bėgdami nuo lietaus, nusprendėme pernakvoti piligrimų nakvynės namuose – albergėje (nakvynės kaina tik 4 eurai žmogui). Tai vieta, kur piligrimai laižosi savo nutrintas kojas, ir gan anksti eina miegoti. 20 žmonių patalpoje visiškai neišsimiegojom – knarkiantis choras. Išsinešdinti su visais pilgrimais teko taip pat labai anksti. Daugiau jokių albergių…

Patiko piligrimų meniu nedidelėse kaimo užeigose. Į kainą įeidavo du patiekalai (mažiausiai iš keturių galimų pasirinkti), desertas ir  galiausiai vanduo arba  pusę vyno butelio pasirinktinai (visas butelys dviems pietautojams). Sotūs ir natūralūs pietūs, ir visa tai tik už 8 eurus kokioj kaimo užeigėlėj, su visiškai autentiška ispaniška atmosfera.

Pamplonos mieste už kelių dienų turėjo vykti tradicinis bėgimas su buliais gatvėje. Tačiau neužsibuvom; mūsų dar laukė ilgas kelias. Tiesa, bulių kautynių atmosfera čia visur: užeigose kautynės transliuojamos per televiziją, o žmonės miesto gatvėje su tradicine apranga.

Burgos mieste išsukom iš piligrimų maršruto ir kirtom link Porto. Čia prasidėjo nuobodžiausia kelionės atkarpa. Lygumos, žemdirbystės laukai, kirsdavom leisgyvius apleistus kaimukus; apgriuvę moliniai namai, tik vienas kitas senyvas žmogus, dažniausiai tik aplink laukuose burzgiantis traktoriukas gyvas. Jau virš savaitės stūmėmės prieš šiaurės vakarų vėją ir po truputi jautėm vis gilesnį nuovargį.

Portugalija

Kirtę kalnais apsuptą Douro upę su hidroelektrine, pasiekėme Portugalijos sieną. Reljefas iškart tapo banguotas, kalnai neaukšti, bet dažni – pakilimai ir nusileidimai vargino. Ir vis tas vakarų vėjas.

Iškart pajutome kitą eismo kultūrą. Panašu, kad vietiniai čia nematę dviratininkų, atitinkamai ir vairuoja. Lyg mūsų nebūtų – savo pikapais (kurie čia labai populiarūs) pralekia minimaliu atstumu. Bet žmonės čia nėra pikti, jie draugiškai ir smalsiai šypsosi, tik deja jie nežino kaip elgtis, kelyje sutikus dvirtatininką.

Vieną kartą aš vos spėjau pasitraukti į kelkraštį, prasilenkiant dviem sunkvežimiams, kurie į mane nekreipė dėmesio, mat pristabdyti, kylant į kalną, jiems sudėtinga. Plente jautėmės nejaukiai, buvom jau pavargę, o šiaurės vakarų vėjas nerimo. Pailsėti žadėjome Porte, iki kurio liko tik 300km. Lyg ir nedaug, jei ne tas banguotas reljefas, vėjas, nuovargis ir sunkiai pakenčiamas vairuotojų būdas.

Maršrutų planavimo patirties dėka, šios atkarpos galimas nuotaikas ir sąlygas jau buvome numatę ir turėjom atsarginį planą – išnaudoti geležinkelį, kuris prasideda Poccinho miestelyje ir Douro upės slėniu veda iki pat Porto. Vienbalsiai nusprendėme juo pasinaudoti. Stovyklavome aštriame bruzgyne, netoli miestuko, o ryte įlipom į pirmąjį traukinį. Dviračių transportavimas čia nekainavo, tačiau jiems nebuvo specialios vietos – atrėmėme į duris, o stotelėse tekdavo vis patraukti.

Labai vykęs sprendimas, nes pro traukinio langus stebėjome įspūdingą upės slėnį – stačiose terasose augančius vynuogynus:

Nebūtume to matę važiuojant ant dviejų ratų, nes geležinkelis ten buvo vienintelis kelias..

Portugalija

Apsistojome kempinge ir dvi dienas skyrėm Porto apžvalgai.

Pirmąkart lankėmės šiame mieste ir likome sužavėti. Porto kitoks nei kiti Europos miestai, toks natūralus, gyvas ir savitas.

Porto įsikūręs Douro upės žiotyse. Miesto statiniai ant stataus kranto išsidėstę terasomis, kaip ir prieš tai matyti vynuogynai. Šia upe į miestą mažais laiveliais buvo plukdomas vyno statinės. Porto vynas – mums kažkas naujo ir įdomaus, tiesa, daug neišgėrėm- saldus ir stiprokas.

Upę kerta 6 tiltai, iš kurių labiausiai pastebimas dviaukštis metalinis „Dom Luiz“, kurį projektavo Teofilas Seyringas (Gustavo Eifelio mokinys) – sąvotiška sąsaja su Paryžium.

Porte nesijaučia to turistams skirto sterilumo, kuris dažnai būdingas kitiems Europos senamiesčiams. Viešai skalbiami rūbai, vietinių barniai ir buitis – gyvas ir neiščiustitas senamiestis, natūralūs, be dirbtinių šypsenų, žmonės.

Viešas rūbų skalbyklas (skalbiama rankomis, trinant į akmeninę tarką) pastebėjom tik įvažiavę į Portugaliją ir neiškarto supratome, kas tai yra.

Važiavimą mieste apsunkina pakilimai. Iš pradžių šios siauros ir perpildytos gatvelės atrodė nejaukiai, tačiau auto vairuotojai su mumis, dviratininkais, elgėsi pagarbiai ir atsargiai. Visai kitaip nei šalies rytinėje dalyje.

Siauros gatvelės, mažyčiai kiemeliai su atvira gyventojų buitimi, pačiame senamiesčio centre pigios santechnikos parduotuvėlės, šalia juvelyrikos. Ir istorinė architektūra, įsimintiniausias laimikis – „Lello & Irmao“ knygynas,  Art Deco interjeras.

Visai vykęs pasirinkimas buvo nuošaliau nuo centro vietinių lankomas restoranėlis, kur žuvis buvo grilinama tiesiai prie įėjimo. Tai buvo pirmoji mūsų pažintis su Portugalijos žuvies valgymo tradicijomis.

Portas – Lisabona

Šioje atkarpoje įdomūs buvo nebent pakrantės miestukai ir uosteliai. Kuo toliau, tuo stipriau užuodėme svilinamą žuvį. Dūmelis sklisdavo beveik iš kiekvienos sodybos. Ir šis kvapas mus kabino.

Portugalijos namų fasadai ar net visos sienos padengtos smulkiom keramikinėm glazūruotom plytelėm. Dažniausiai baltos su mėlynais ornamentais. Mums priminė sovietinių laikų tualeto sienas. Keista, kad nesimatė nei vienos aptrupėjusios ar nukritusios plytelės – kažkaip atsilaiko prieš vėjuotą ir drėgną pakrantės klimatą.

Nakvynei stengdavomės apsistoti prie vandenyno, tarp spygliuočių, jei toliau nuo kranto – tai po kamštiniais medžiais, iš kurių žievės gaminami kamščiai vyno buteliams. Ne iškarto pastebėjome, kad šiuose medžiuose gyvena žiurkės. Jos ten kabarojasi kaip voveraitės ir ypač aktyvios būdavo naktį, kartais jausdavom jas prabėgant palei palapinės sieną.

Stiprus ir šaltas vandenyno vėjas – vasaros vidury, pietuose, kartais susivilkdavom visus savo turimus rūbus. Ir kaip buvom numatę, šioje pakrantėje jis pūtė stabiliai – iš šiaurės vakarų. Čia sutikom ir pirmuosius dviratinius keliautojus, važiuojančius priešinga kryptimi, prieš vėją. Palinkėdavom ištvermės ir stiprybės pasiekti Porto.

Nors ir važiavom pavėjui, vistiek jautėm nuovargį, gal dėl kartais labai intensyvaus poilsiautojų eismo, gal dėl painaus ir vingiuoto kelio. Bandydami kirsti tiesesne kryptimi užtaikėm ant pačios baisiausios asfalto dangos kokia tik yra tekę važiuoti – vargino daugiau nei akmeninė danga. Keista girdėti kai skundžiamasi duobėtais Lietuvos keliais…

Lisabona

Nors iš šio miesto daug nesitikėjome, dviem naktim apsistojome kempinge. Miestas labai nejaukiai apraizgytas greitkeliais, kartais sunku būdavo išlaviruoti, ieškant dviračiams legalaus kelio.

Po 1755m žemės drebėjimo senosios architektūros mažai likę. Tačiau šį tą radome, pvz Belemo bokštas – manuelinos stiliaus pavyzdys, primenantis šios šalies jūrinę šlovę.

Aplankėm šalia esančią Sintros gyvenvietę, kalną su maurų pilies likučiais. Nuėjoms į modernaus meno muziejų.

Ir be abejo užsisakėm žuvies patiekalų. Vėlgi sužavėjo tas paprastas paruošimas. Tiesiog svilinta menkė, šalia paprasčiausiai išvirtas kiaušinis, bulvės, salotos ir viskas paskendę alyvuogių aliejuje. Tiesa šioje šalyje žinoma mažiausiai 350 menkės paruošimo būdų. Bet viskas, ką ragavome paprasta, natūralu ir šviežia.

Žuvis mus užkabino. Daug jos rūšių buvo parduodama prekybos centruose – šviežia, šaldyta ar vytinta druskoje. Kelionėje mes neturime jokios kepimo ar virimo įrangos, tad ant vienkartinio grilio kempinge pasikepėm kažkurios rūšies žuvų, su visais vietiniais garnyrais. Šioje šaly kaip niekur niekad pamėgau žuvį. Gal dėlto, jog čia ji šviežia.

Kalbant apie Porte ir Lisabonoje lankytus kempingus, iš kitų europietiškų išsiskyrė tuo, jog čia galima deginti grilių, ar net užsikurti nedidelį lauželį. Abiejuose kempingose tos pačios viešos skalbyklos.

Lisabona – Rokos ragas

Iš Lisabonos ištrūkti buvo sunku, bėgom nuo greitkelių, bet vistiek mus lydėjo bjaurus eismas.

Tačiau viskas greitai turėtų pasikeisti, šioje atkarpoje buvom numatę pasimėgauti uolėtais laukiniais paplūdimiais, pakrantės miškais ir pasiekti Rokos ragą esantį šalies pietvakariuose.

Sunkiai sekėsi prisiliesti prie laukinių paplūdimių, apie kuriuos girdėjome. Tai daugiau atrodė tik kaip neformalūs, be gelbėtojų, uolėti paplūdymiai. Per naktį ant uolos išsirikiuodavo hipiškų nuotaikų kemperių gyventojai – nemokamas parkingas. Bet pasiekti tokį jaukų vienovės plotą kaip Prancūzijos pakrantėje, nesisekė.

Pagaliau pasiekėm iškyšulį. Vėjas pūtė visu pajėgumu. Tai didžiulė uola, ir, aišku, su švyturiu, nuo kurios vandenynas atsiveria visa didybe. Radome skulptūrą dviračio tematika, su pažymėta kažkokio dviratinio maršruto pradžia – palikome Velouosto lipduką.

Sevilija

Nuo Rokos rago pasukome 90 laipsniu kampu į Seviliją. Uolėtos pakrantės akmenys puikiai tiko ugniakuro statybai, tik malkų buvo sunku rasti:

Pravažiavome dar kelis baltų namukų pakrantės kaimelius ir atitolome nuo jūros, tiek vakarinio, tiek pietinio kranto.

Atkarpa iki pat Sevilijos nebuvo kažkuo įpatinga ar įdomi. Na nebent  keletas baltų miestelių ant kalvų, kurie iš tolo atrodė savotiškai ir priminė, jog esame pietuose. Pakelėse auga didžiuliai kaktusai, vėliau Maroke sužinojom, kad jų vaisiai, nuvalius dyglius, yra valgomi. Tolstant nuo vandenyno, vėjo kryptis keisdavos kelis kartus per dieną, dienos darėsi vis karštesnės. Ir pagaliau pasiekėme Seviliją.

Apsistojome kempinge ir vieną dieną skyrėm miestui. Kadangi tai buvo pirmoji karsčio banga šioje kelionėje, mieste laisviau pasimėgauti galėjome tik nusileidus saulei. Tada miestas pabunda, atsidaro barai, ‚tap‘ restoranai. Pastarieji labai savotiški. Atsisėdom vos ne ant laiptų, užsisakėm užkandžių. Niekada nebūčiau sugalvojęs tokių keistų ir įvairių užkandžių prie alaus. Net nesupratau iš ko jie.

Tarifa

Iki Tarifos kelias buvo gan nuobodokas, prasilenkėm su keliais miestukais, baltais namukais:

Pasiekėm Tarifą – tai miestas, kuris turėjo mus palydėt į visai naują, mums nematytą pasaulį – Afriką, Maroką.

Besisukinėjant mieste susipažinome su Vera. Paaiškėjo, kad ji viena iš Olandijos keliauja dviračiu, ir beveik tokiu pat maršrutu kaip mes. Vera papasakojo apie savo buvusį darbą Londone dviračių siuntų tarnyboje, apie kuriamas eiles niekam nepanaudojamam „fiksui“ ir apie savo dviratines keliones. Atrodytų, kad olandai pripratę prie savo dviračių takų ir bijo gatvės.. – nieko panašaus. Gera sutikti tos pačios pakraipos žmogų šioje automobilizuotoje visuomenėje..! Išgėrėm butelį vyno ir atsisveikinom.

Nakvojome tiesiog paplūdimyje, per Gibraltaro sąsiaurį matėsi kitas krantas – kyšančios smailios kalnų viršūnės – Marokas.  Užsipirkome vyno – žinojome, kad aname krante jo nerasime. Sekantį rytą stumiant dviračius į keltą, prie manes pribėgo labai linksmai nusiteikęs kelto darbuotojas, plačia šypsena griebė mano dviračio vairą, pasukiojo ir sušuko: „Good good, very good!“, paplojo man per petį ir nubėgo toliau… Supratau, kad tai marokietis.

Marokas

Marokas, buvusi Prancūzijos kolonija. Apie šios šalies istoriją, politinę situaciją nepasakosiu, apie tai galima daug kur pasiskaityti. O apie kultūrą kartais turbūt beprasmiška ir skaityti, nes ją sunku suvokti net su ja susidūrus.

Tik apie tai, ką mes matėm ir jautėm, apie įspūdingiausią visos kelionės dalį, kuriai reikėjo nusiteikti, būti pailsėjusiam ir lanksčiam. Buvome prisiskaitę daug patarimų. Vėliau supratome, kad jie daugiau būdingi dideliam miestui (apie kurį vėliau), bet ne užmiesčiui, kurį keliautojai pamato nebent pro automobilio langą, greitai pralekiant. Mūsų kelionėje tai buvo 300km ir dvi atsitiktinės nakvynės lauke iki Feso, kuriame pasilikome dviem savaitėm.

Taigi nuo pradžių. Iš kelto išlipome Tanger mieste. Daug nesižvalgėm, nes iš aprašymų šis miestas nebuvo labai jaukus. Užgniaužę kvapą pajudėjom, lydimi tankaus eismo: sunkvežimiai, mopedai, motociklai, daug išmetamųjų juodų dūmų ir įvairūs asilų arba žmonių traukiami vežimai. Stengėmės daug nesižvalgyti, nes marokiečiai labai mėgsta bendrauti, o mums reikėjo dar apsiprasti.

Ir atitrūkom… po truputį atsivėrė Maroko periferija. Kol laikėmės šalia vandenyno šiek tiek gaivino vėjelis. Paplūdimys tuščias, nykus ir šiukšlinas. Vėliau matėm šiukšlėm nuklotus ištisus laukus. Jau atrodo pasijusdavom vieni ir atitolę nuo gyvenviečių, bet žvilgsnis vistiek užkliūdavo už iš atliekų surestų žmogaus guolių, netikėčiausiose vietose. Kaip ir žmonės, kurie išlįsdavo iš miško, gulėdavo pakrūmėje, ar bet kur kitur. Jie tiesiog guli, iš lėto eina arba kitaip nieko neveikia.

Asilah miestelis, kaip vėliau supratome, dar buvo pakankamai turistinis; nebuvome labai atitolę nuo sąsiaurio. Bet gražus savo žydrais namukais, pakrantės siena.

Pirmajai nakvynei įsikūrėme ant kalnelio. Kažkur tolumoje skalijant šunims. Atrodė ramu. Ir jei kas iš tolo matė mūsų siluetus, neatpažino ir tikrai nesistebėjo, nes čia įprasta stovyklauti, miegoti gyventi bet kur – po krūmu mieste ar miške, miegoti ant šaligatvio į kelią ikištom kojom, ir bele kaip kitaip. Žmonės jaučia tokia pat laisvę kaip šunys, nesivaržo išsitiesti bet kur ir tai nėra koks nors viešos tvarkos pažeidimas. Šia prasme galima jaustis daug laisviau nei sterilioje Europoje.

Kitos dienos ryte, pasiekus Larache, įvažiavome tiesiog į savartyną mieste. Žmonių nematėme, tik vieną kitą šlubuojantį varguolį. Įsižiūrėjus pastatai, nors ir apleisti, atrodė gražūs ir nepigūs (prancūzų palikimas), tačiau atrodė jog čia išsklaidytas visas šiukšlynas. Dvokė. Įsižiūrėjus, tai vakarietiško gerbūvio šiukšlės, plastikinės pakuotės ir pan., sumaišytos su natūraliom Maroko atliekom – žuvų galvos, gyvulių žarnos. Įspūdinga, netgi fotoparato neišsitraukiau.

Gaila, kartais per retai išsitraukdavau fotoparatą. Reikėjo apsiprasti su visu tuo dėmesiu mums. Pakelėj senukas pakėlęs galvą į mus tiesiog nušvito kaip saulė savo bedante šypsena. Lygiai taip pat sunkvežimio vairuotojas, kuris prieš tai nuobodžiavo prie vairo, pamatęs mus, iškišo galvą pro bestiklį langą ir išsišiepęs mojavo, sveikinos. Ir visi taip. Dažniausiai imdavo žerti prancūziškus sveikinimus ir kompliemtus, oro bučinius. Niekada nesam sulaukę tiek dėmesio, jautėmės ypatingai sureikšminti. Įvažiavus į gyvenvietę ant šaligatvių, sėdinčių vyrų žandikauliai ištįsdavo, kiti pristodavo kalbinti. Kartais, turintys dviratį, mus lydėdavo.

O dar esant visų dėmesio centre mums reikėjo nusipirkti duonos ir vandens… Tikrai gaila, kad daug akimirkų liko neužfiksuota foto.

Apie 200km važiavom daug neatitrūkdami nuo vandenyno. Vėjas gaivino ir nesipriešino. Atėjo laikas nusukti nuo pakrantės giliau į žemyną – Feso miestą. Likę 100km atrodė visai nedaug. Bet tai buvo įspūdingiausi ir nuotykingiausi kilometrai per visą mūsų kelionę.

Čia prasidėjo kalvos, neaukšti kalnai, kuriuos dengė išdžiūvę šiaudai. Vaizdas truputį priminė Kuršių Nerijos Negyvasias kopas. Tarp tų kalvų ir apsinakvojome, šalia dar buvo išdžiūvęs upelis.

Karštis

Ryte pabudę netoliese matėme šienaujančią šeimynėlę. Žavu, kai žmonės naudojasi niekam nepriklausančia žeme savo gyvenimui. Iš tolo ir mes atrodėme kaip eiliniai klajokliai savo kuklioje stovyklavietėje. Kitaip nei Europoje čia negresia, jog kas nors paskųs policijai dėl stovyklavimo ne tam skirtoje vietoje, kaip mums buvo nutikę Ispanijoje prieš dvejus metus.

Pajudėjome, tarp šių kalvų jautėm vis labiau besitvenkiantį karštį. Kelkrašty vis išvysdavom ką nors gulintį – žmogų, negyvą asilą, ar net šunį, kurį negyvą valgė kitas šuo.

Ne visuose kaimeliuose rasdavom nusipirkti vandens. Mat atvažiavom per ramadano mėnesį – tuo metu musulmonai valgyt ir gerti pradeda tik nusileidus saulei. Pagrindinis maistas – duona, čia buvo sausa ir beskonė.

Karštis po truputį ėmė darytis vis sunkiau pakeliamas. Nedidelis atradimas – mūsų dviratinis šalmas geriau saugojo galvą nuo karščio nei medvilninė kepurėlė, per kurią saulė, atrodo, kiaurai skrodė. Nežinau ar dėl karščio vėliau savo šalmą radau skilusį.

Gyvenvietėse pirkdavome po penkis litrus vandens, kuris greitai baigdavosi. Vanduo iškart susiliedavo su aplinkos temperatūra ir geriant nejautėm jokio pasitenkinimo. Bet gėrėm daug.

Eismas pasidarė taip pat nemalonus, supratome, kad jei lenkiasi du sunkvežimiai, reikia pasitraukti nuo kelio, niekas dėl mūsų nepristabdys net jei draugiškai išsišiepę mojuodami sveikinasi. Jei iš priešpriešais mašina lenkia kitą, nieko nelieka kaip tik vėl pasitraukti. Ir kokia gėda – šitaip besielgiančias pastebėjom kelias mašinas vokiškais numeriais. Tokiu būdu civilizuoti europiečiai įsilieja į šalies kultūrą, savo šaly vokiečiai taip nesielgia.

Gerai, kol pakelėje buvo medžių, krūmų ir kito šešėlio. Arčiau Feso prasidėjo slėnis, apsuptas kalnais. Medžių vis mažėjo, karštis ėmė darytis nebepakeliamas. Nusižiūrėdavome sekantį medį, važiuodavom iki jo ir atsiguldavom šešėly. Pagulėdavom ir važiuodavom iki sekančio šešėlio. Fesas, kuris palyginti visai šalia, atrodė nepasiekiamas. Svajojome apie šaltą vonią.

Vos nevos užmynėme į kalną. Iki šiol iš savo praktikos kalnuose žinojome, kad net karštą dieną, leidžiantis dideliu greičiu, bus vėsu. Vėsumos nesitikėjome, bet manėme, kad kažkiek atsigaivinsim. Tačiau to dar nebuvom patyrę – leidžiantis mus „gaivino“ karšta oro srovė, tartum važiuotume priešais didelį plaukų džiovintuvą. Nežinau, kiek buvo laipsnių, tačiau vėliau atvažiavę į Fesą pasiaiškinom jog buvo gerokai virš 40 C. Toks karštis buvo nebūdingas netgi šiam šiauriniui kraštui.

Sunkvežimiai pralenkdavo su dar didesne karščio banga iš duslintuvo ir įkaitusio variklio. Mūsų vanduo ėmė baiginėtis. O prieš akis matės dar keli stambūs pakilimai ir be jokio pavėsio ar kaimelio. Vėliau tolumoje pamatęs kalvos viršūnėje kelio ženklą myniau, jausdamas paskutines savo energijos atsargas. Ir kritom į tą nedidelį kelio ženklo pavėsį. Ačiū vienam sunkvežimio keleiviui, kuris pro langą mus apipylė vandeniu.  Iki Feso liko tikrai nedaug, vakarėjo, bet karštis nesitraukė.

Su paskutiniais vandens gurkšniais pagaliau pasiekėme kažkokią gana vakarietiškai atrodančią degalinę. Mus pasikvietė į vidų, kurį netgi aušino kondicionierius. Išgyvenome. Nusipirkome daug vandens, ir vietoje užsivertėm kelis butelius. Nors gerti šalia marokiečių buvo nemandagu, nes ramadano metu jie pasninkavo be valgio ir vandens iki pat tamsos.

Dar kelios dešimtys kilometrų ir temstant pasiekėme Fesą. Tai buvo visais atžvilgiais pats kritiškiausias mūsų 100 kilometrų per visą dviratinę patirtį.

Fesas, kempingas

Fesas – buvusi Maroko sostinė, dabar vadinamas dvasine šalies sostine. Tai kiek kitoks Marokas nei matėme važiuojant per provincijas. Miesto gyventojai labiau pratę prie europiečių. Tačiau mieste taip pat viskas sunkiai nuspėjama ar suprantama, o kiekviena diena – nuotykis.

Iki planuoto kempingo turėjome pervažiuoti visą miestą. Eismas buvo labai nejaukus, chaotiškas, apie jį vėliau.

Kempingo vartus pasiekėme jau tamsoje. Budėtojas mus maloniai pasitiko. Mes jam paaiškinome, jog norime apsistoti savo palapinėje. Jis mus nukreipė į kitą kempingo dalį – ranka parodė važiuoti palei tvorą ir paskui pasukti pro vartelius. Taip ir padarėm, tačiau už vartelių radome tiesiog tamsų parką ar tai miškelį. O ant vartelių ranka patepliotas ženklas, draudžiantis dviračius…  Na ne.. Mums reikia šalto dušo ir oficialaus kempingo. Grįžome atgal ir pradėjome dėstyti situaciją, rodyti internete atspausdintą informaciją apie dušą ir kitą. Mums vėl buvo paaiškinta važiuoti būten ten. Sakome: „bet gi ten miškas!“. Mums labai rimtai atsako: „Yes, wood..“. Nenusileidome, trūkus kantrybei darbuotojas nutarė mus pats nuvesti kur reikia. Ah, pasirodo viskas gerai. Mums tik reikėjo praeiti pro tą tamsoje skendintį mįšką ir paskui nusileidus rasti kempingo dalį skirtą palapinėms.

Kempingas buvo geriausia, ko galima tikėtis. Turėjome palyginti labai nedaug kaimynų: visi europiečiai, daugiausia su savo ekspedicijom paruoštais visureigiais. Vietiniai per ramadaną stovyklauti negali.

Bet svarbiausia – truputį atokiau buvo įrengtas didelis žydras baseinas!

O dar geriau, šalia buvo įkurta scena, kur kiekvieną vakarą po ramadano grodavo vietos muzikantai, pasiturintis miesto jaunimas čia susirinkdavo linksmintis. Buvo labai įdomi kultūrinė patirtis.

Koncertas vykdavo moderniais ir kartu tradiciniais instrumentais. Kiekvieną vakarą grodavo vis tos pačios keturios grupės, ir beveik tą pačią programą. Reikėjo atiderinti klausą, nes rytietiška melodijų struktūra visai kita. Įdomūs ritmo sprendimai, kurie kartais imdavo kartotis, keldami tranzo būseną. Pirmoji dalis buvo labiau pramoginė. Kita grupė vėliau atlikdavo apeiginę programą su tradiciniais rūbais, instrumentais ir šokančiomis merginomis. Dar iki šiol mano galvoje skamba ta savotiška pasikartojanti melodija. Nieko panašaus nebuvome girdėję. Bet ne iš pirmo vakaro apčiuopėme tos muzikos formą.

Vietiniai alkoholio nevartoja. Gal dėl to buvo galima jaustis visiškai saugiai, jokios agresijos. Mačiau rūkant koksą, šniokščiant kokainą – čia rinkosi labiausiai pasiturinti miestečių dalis.

Buvo netgi europietiškai atvirai apsirengusių moterų. Bet jos eidavo šokti paskutinės. Laisviausiai šokdavo vaikinai – vaikinas su vaikinu, keisčiausiais judesiais.

Šio kempingo baseine mirkdavom beveik visą dieną, o vakare išvažiuodavome į senajį miestą (mediną), ir grįždavome tiesiai į koncertą. Vėliau prie mūsų prisijungė lėktuvu atskridusi velouostietė Akvilė. Šitaip praleidome dvi savaites.

Už kempingo, taksi

Pirma diena išėjus pro kempingo vartus iškart prasidėjo su nuotykiu. Leidomės užkalbinami vietinio vyruko, kuris, kaip vėliau išsiaiškinom, yra atsotogaujantis gydytojas, išėjęs tiesiog pasivaikščioti su žmona. Mes ieškojome taksi, tačiai jis autostopu sustabdė mašiną. Mašina buvo iš Sirijos. Be vairuotojo jau sėdėjo du keleiviai (vienas gale), vietos buvo nebent dviem žmonėm, o mūsų buvo keturi. Tačiau labai natūraliai mes visi viens kitam susėdom ant kelių ir penkiese tilpom gale. Tiesa, jau ir pakeliui, važiuojant per kaimus pastebėjome, jog vieta transporte išnaudojama iki paskutinės pėdos. Kartais matydavom kaip mikroaustobusiukas veža bene pusę kaimo vyrų.

Kitomis dienomis iš kempingo važiavom taksi. Dviračius palikdavom, nes buvo karšta, nejaukus eismas ir norėjome tiesiog atsipūsti. Su dviračiais važiuodavome tik iki artimiausios parduotuvės.

Kiekvienas nuvykimas ar grįžimas taksi būdavo atskiras nuotykis. Įsėdus vairuotojas beveik pareikalaudavo nesisegti saugos diržo. Galinio vaizdo veidrodėlio šiose mašinose nėra, o jei yra, tai nukreiptas kur nors į viršų. Mašina dažniausiai stipriai barškėdavo ir leisdavo garsus, panašiai kaip olandiški dviračiai.

Važiuojant stipriai įsispirdavau kojom į mašinos dugną ir įsitverdavau rankomis. Eismo taisyklės, jei tik jos galiojo, tai nebent tik kaip rekomendacinio pobūdžio (įskaitant ir raudoną šviesoforo signalą). Stabdžiai naudojami tik paskutinėm sekundėm, kai jau atrodo jokios galimybės sustoti iki kliūties nėra, tačiau per centimetrą sustodavom. Lendama, kur tik lendasi. Iki senamiesčio mažiausiai kelis kartus vos nenutrenkdavom pėsčiojo, mopedo ar dviratininko. Tačiau dviratininkai čia važiuoja ir gatvės vidury, arba tai vienam ar kitam pakrašty, visiškai laisvai ir jokio pavojaus atrodo jie nejautė. Tuo labiau nei vieno nematėm važiuojant šaligatviu. Net jei tempiamas vežimas, ar vedamas asilas, tai daroma gatvėje. Net nežinau ar saugiau buvo važiuoti taksi ar dviračiu, tačiau taksi buvo nauja patirtis.

Jau buvom pasiskaitę apie taksi skaitliukus ir apgaudinėjimo būdus. Tačiau vistiek likdavom vienaip ar kitaip apgauti. Pasimokydavom, kitą kartą elgdavomės atitinkamai, tačiau atsidurdavom naujoj situacijoj ir vėl tas pats. Bet kuriuo atveju taksi kainuodavo labai nedaug – jei pasisekdavo be apgavysčių, 10km mūsų kelio kainuodavo apie 2 eurus, apgaulės atveju užmokėdavom apie 3-3,5. Savotiškai smagu stebėti marokiečių  komunikabilų suktumą.

Feso senamiestis

Senamiestis sudarytas iš 9000 siaurų gatvelių labirinto. Du asilai neprasilenkdavo. Parduotuvėlės, turgūs, amatai. Kiekvienas mus šaukdavo, kviesdavo, kalbindavo, pristodavo. Ir kartais labai įkyriai, tiesiog reikalaujant.

Žmonės čia labai bendraujantys ir komunikabilūs. Ir neįmanoma nuspėti, ar iš savanaudiškų paskatų (parduoti, iškaulyti) ar tiesiog nesavanaudiškai nori padėti (kartais be jokio užmokesčio parodydavo kelio kryptį, nuvaikydavo mus apstojusius vaikus ir pan.).

Supratome, kad kaimuose žmonės daug mažiau savanaudžiai, skaitėm, jog kitus dviratinius keliautojus kaime pakviesdavo į savo namus nakvynei ir net siūlant neimdavo užmokesčio. O ir patys, važiuojant per provinciją nesusidūrėm su pinigų kaulytojais, tik išskyrus būrį vaikų. O Fese į europietį žiūrima kaip į pinigų maišą, kaip į retą progą pasipelnyti, kurios negalima praleisti. Ir tiesa, turistų čia sutikome tik vieną kitą.

Senamiesčio sienos pakraščiai užversti šiukšlėmis. Netgi tas mažytis upelis, tekantis šalia  – matėm kaip žmonės ateina ir tiesiog suverčia į jį šiukšles.

„Higiena“ čia tikriausiai nelabai reikalingas žodis. Mėsa turguje kabo karštyje ir aplipusi musėmis. Ant prekystalio vakare vaikšto vaikai, katinai, guli žmonės, o sekančią dieną čia vėl išdėliojamas maistas.

Standartinė vaikų kartojama frazė: “Thousand times welcome!!!”… Paskui kurį sekdavo įkyrus siūlymas kur nors nuvesti, parodyti, tikinant, kad “nemokamai”, pvz. pažiūrėti odos raugyklų. Tas “nemokamai” vėliau baigdavosi teatrališka scena šaukiant: “Five dirhams is nothing!!!”. Politika tokia: kiek jie begautų visada bus per mažai. Viename užkampyje girdėjome kaip vaikai vienas kitą moko visokių standartinių frazių, skirtų europiečiams.

Žmonės čia tiesiog reikalauja bendravimo. Ir labai supyksta, jeigu juos ignoruojame. Įvairiai bandėm atsikratyti dėmesio; atsakydavom lietuviškai arba klausiami iš kurios šalies esame – atsakydavom išgalvotą neegzistuojančią šalį (pvz. Kona). Tačiau tai neveikė, jie pykdavo, jausdami mūsų nenuoširdumą. Ir ištikrųjų, šiais siaurais praėjimais mes vaikštome beveik po jų namus, jų kultūrą, atrodome turtingi, nenuoširdūs svetimšaliai. Kartą mums iš paskos rėkė: “Why don’t you talk to me?!! I’ll kill you, next time I see you!! Open your hearts!!!”

Supratome, kad nieko nebus – reikia atsiduoti ir bendrauti; nuoširdžiai, argumentuotai ir kantriai paaiškinti, kodėl mums nereikia vienos ar kitos prekės, kodėl mes nenorim užeiti vienur ar kitur ir pan.

Kelis kartus leidomės nuvedami į audyklą; mūsų tiesiog maldavo apsilankyti ir pažadėjo, kad nedarys jokio spaudimo pirkti. Tačiau buvo tik laiko klausimas, kada pokalbyje prasidės įkyri tema apie pinigus.

Gaila, kad viešai fotografuoti čia buvo sudėtinga; jei kas nors pamato, pareikalauja pinigų už gražų vaizdą. Čia kaip supratome kažkas iš magijos atributų; džiovinti driežai, pelės, ožio ragai:

Gyvi ir nesuvaidinti amatai. Žmonės audžia, siuva (dažniausiai vyrai), kala puodus, akmenis ir t.t. Ir, svarbiausia, iš to gyvena. Jei pasaulinę ekonomiką ištiktų katastrofa, šiems žmonėms gyvenimas nebent tik pagerėtų. Tiesa, turguje matėm daug kinietiškų prekių. Audėjas mums pasakojo, kad dėl jų užsidarė dalis amatininkų. Keista, kad kiniška produkcija iki šiol visiškai jų nesunaikino.

Vienai dienai buvom nuvykę iki netoliese esančio Mekneso. Kiekviena diena ir valanda miestuose buvo nuotykis, kurių neįmanoma perpasakoti ar pateikti fotografijose (įdomiausi kadrai liko neužfiksuoti, nes savo dideliais fotoparatais tiesiog nedrįsdavome dar labiau provokuoti situacijos).

Grįžimas

Laikas buvo trauktis iš Feso. Mūsų planuose dar buvo Ispanijos pietinė ir rytinė pakrantė, Barselona ir per Pirėnus atgal į La Rochelle. Bet kadangi Fese užsibuvome ilgiau nei planavome, įspūdžių jau buvo gana, nusprendėme trumpinti maršrutą. Nuėjome į stotį ir nusipirkom bilietą iki pat Bordo, nuo kurio iki mūsų mašinos tik 300km. Taigi, nukandom virš 1000km mūsų planuoto maršruto.

Kaina buvo nedidelė, už dviračius papildomai sumokėjom tik 10 eurų. Dar važiuojant Maroke, naktį autobusas sustojo ir išlaipino visus. Šalia kažkas buvo kepama, sklido tiršti dūmai. Ir aišku prie mūsų pristojo vietiniai. Toks buvo mūsų atsisveikinimas su Maroku.

Išlipome Bordo, ir per tris dienas grįžome ta pačia jaukia Atlanto pakrante. Kaip minėjau, tas dviračių takas ir visa aplinka panaši į Kuršių Neriją, tik keistas dalykas tas geležinkelis šalia tako, tarsi primena kažkurį mano keistą sapną apie Neriją. Grįžę į La Rochelle apsidžiaugėm radę savo  automobiliuką sveiką, užsisakėm jūros gėrybių.

Susipakavom ir automobiliu patraukėm link namų, sustojant prie Prancūzijos pilių ir dvarų, tradiciškai kelioms dienoms pasilikom Amsterdame.

……………………………………………………….

Truputi skaičių

Kelionėje  nuo La Rochelle iki La Rochelle praleidom 50 dienų. Nukeliavom 3382 dviratinių km (neįskaitant traukinuko,  autobuso, keltų per upes ir įlankas). Apkeliautos 4 šalys  ir du kontinentai.

Jei kas nors ketina panašiais maršrutais keliauti ar reikalinga bet kuri informacija, su malonumu pasidalinsime. Klauskit visų smulkmenų; patogiausia tai būtų Velouosto forume.

Dunojus, Adrija, Alpės – kelionės įspūdžiai

   Kelionės  6 Atsakymai »
Gru 102010
 

Tai mūsų ketvirtos dviratinės kelionės Europoje aprašymas. Seniau mėgom klajoti ir naujas vietas patirti motorinėmis transporto priemonėmis, tačiau supratome, jog tikroji pažintis įvyksta keliaujant dviračiu – savo skruostais perbraukiant erdvę, kurioje keičiasi kultūra, geografinė aplinka.  Šios vasaros tikslas – šalys, kurių dar nelietė mūsų dviračių padangos – Vidurio Europa ir Balkanų pusiasalis. Kelionės eigoje maršrutas nedaug keitėsi nuo suplanuoto, pagrindiniai taškai buvo Viena, Budapeštas, Balatono ežeras, Plitvicos ežerai, Adrijos salos, Venecija, Alpės.

Palikę Čekijos miestą Zlin pajudėjom link Austrijos sienos, už kurios tuoj pat ir Viena. Dvi apsiniaukusios dienos Čekijoje – miškai, kalvos ir vingiuoti keliai. Platūs ir jaukūs spygliuočių miškai nekėlė rūpesčio dėl stovyklavietės.

Keista, prie bažnyčių nerasdavome vandens kranelio, kaip kad įprasta kitose šalyse, nežina ar tai susiję su vyraujančiu ateizmu, kurį lėmė Čekijos istorija. Tiesa, čia pigus alus, kurio Čekijoje išgeriama daugiau nei bet kur kitur pasaulyje.

Kirtus Austrijos sieną, gamtovaizdis pakito – 100km iki Vienos švelniai bangavo vien žali žemdirbystės laukai.

Viena

Kaip ir kiti istoriniai didmiesčiai, Viena sulaiko mane nuo pastangų aprašyti, apibūdinti jos atmosferą, gyvastį, išvardinti visus architektūros kampelius. Per dvi dienas apvažiavom dėmesio vertus architektūros objektus, tarpais pasisėdint ant Dunojaus kranto ar kitame mielame kampely, kurių čia daug, įsispraudusių tarp turistinių taškų. Klimtas, Kokoschka, Schiele – aplankėm meno galeriją ‘Albertina’. Stengėmės apeiti, nepraleisti secesinės architektūros ir kaip visada truputį atitrūkti nuo turistinių srautų –nuklydom į senas, apžėlusias kapinaites.

Dviprasmė infratruktūra – miesto gatvės čia paverstos bemaž į greitkelius, dviračiui ten ne vieta. Dviračiams skirtas tankus takų tinklas šaligatvio srityje, techniškai tobulai įrengtas ir paženklintas, tačiau neišvengta didelio susipriešinimo su pėsčiaisiais. Taip pat daug laiko sugaištama kertant didesnę sankryžą, mažiausiai trijose eismo salelėse laukiant, kol užsidegs dviračiams skirto šviesoforo signalo žalia šviesa, praūžus triukšmingai masei motorizuoto eismo. Automobilizmas atima daug jaukumo, net jei infrastruktūra likusiems eismo dalyviams tobulai sutvarkyta. Smulkmeniškai įrengtas dviračių takų tinklas akivaizdžiai suvaržo dviratinį judėjimą, tačiau atveria laisvus greitkelius auto vairuotojams.

Dviratininkai į pėsčiuosius, masiškai vaikščiojančius dviračių take, atrodo nekreipia daug dėmesio – apvažiuoja padzindziliuodami, tačiau pėstieji su šaligatvyje važiuojančiu dviratininku nesitaiksto. Kartą mums nuo atbrėžto tako nukrypus į šaligatvį, simpatiška nėriniuota senutė parodė vidurinį pirštą ir pasakė “fak jū”. Taip pat matėm kaip lauko bare sėdintys dėdės apšaukė kitus, į šaligatvį nuklydusius dviratininkus. Užtai automobiliai – laisvi ir nevaržomi.

Dunojus

Kempingas, kuriame apsistojome, driekėsi prie Dunojaus kranto, rytinėje miesto dalyje. Dunojus mus turėjo vesti iki Bratislavos ir Budapešto. Mūsų maršrutas sutapo su Eurovelo 9, kuris buvo netgi paženklintas. Labai greitai tas ženklinimas pradėjo klaidinti, vesdavo bereikšmiais vingiais, dažnai nuvedęs į šoną dingdavo. Iš ankstesnių kelionių patirties jau buvom pasimokę, jog neverta sekti dviratinių maršrutų ženklais, jei kelionė ilga ir nėra laiko bereikšmiams nukrypimams, ar poreikio pamatyti kiekvieną lauką ir kiemą.

Dunojų regėjom patvinusį – kai kurie keliai buvo nepravažiuojami, ieškodavome apvažiavimo. Dažnai persikeldavome tai į vieną, tai į kitą upės krantą. Patvinę laukai, sodybos, miestų parkai, o apsistojus nakvynei – aštrūs uodų antpuoliai, palaikomi rėksmingo varlių choro. Tačiau taip išvengėm kalnų, kurie vis glaudžiau supo mus, artėjant prie Budapešto. Šioje atkarpoje prasilenkėm su daug dviratinių keliautojų – populiarus maršrutas.

Slovakijos sostinei Bratislavai daug dėmesio neskyrėme – pasižvalgėme po senamiestį ir prisėdom prie šalia vykstančio koncerto, užkandom. Toliau vijomės Dunojų, prasilenkdami su kitais turtinga istorija alsuojančiais miestais. Dardėdami akmeniniu gatvės grindiniu trumpam apžvalgėm Gyor miesto architektūrinį palikimą. Vėliau prasilenkėm su pirmąja Vengrijos sostine, karališkuoju Esztergom. O Visegrad miesto bokštų likučiai liudijo priklausymą romėnų imperijai; pasak istorinių šaltinių per šventes iš marmurinių fontanų čia tekėjo vynas.

Nustebino Vengrijos keliai, kurių dauguma turėjo ženklą, draudžiantį dviračių eismą! Klajoti žemėlapyje nepažymėtais šunkeliais neturėjome laiko, tad kai kur nutarėm nusižengti taisyklėms. Tiesa, tokie patys ženklai buvo netgi gyvenvietėse, ramiose kaimo gatvelėse! Nekreipėme dėmesio, kaip ir mums pažeidėjams, niekas nesignalizavo, ir labai kultūringai prasilenkdavom, įskaitant ir policijos ekipažus. Matyt velnias pametė tuos ženklus ir niekas neturi laiko jų nuimti, o galbūt tai tik pamirštas palikimas iš gūdžios sovietinės praeities.

Budapeštas

Į Budapeštą įvažiavome braudamiesi per ilgą auto kamštį. Lenkėm tas dėžes ir iš kairės, ir dešinės, kartais išvažiuodami į baisiai duobėtą kelkraštį, ar tiesiog žolę šalia plento. Vis spėliojau, ar Evulės nauji lengvučiai ratlankiai išliks tiesūs (išliko). Skubėjom, norėjom iki nakties užsiregistruoti kempinge. Pagaliau prasibrovėm į miesto centrinę dalį, ir jau įsinaktojus, pasiekėme kempingą. Eismas Budapešte baisus, nepavydėtina vieta dviračiui, kurių čia visgi yra nemažai, ir labai suprantamas budapeštiečių protestas – didžiausia pasaulyje Kritinė Masė.

Budapešte praleidome dvi dienas, pagrindinį dėmesį vėl skyrėme secesinės architektūros medžioklei šiauriniame miesto krante. Istorinės architektūros tankumyne secesinė architektūra išbrenda savo šviežiu ir nuoširdžiu rafinuotumu. Tai trumpai trukęs kūrybinis epizodas meno istorijoje – nuo 1895 iki 1914m. Pastatų formos veši vingria augaline ornamentika, kuri savo stilizavimu neprimena nieko matyto. Laki gyvybė tarp istoriškai konservatyvios architektūros palikimo ir individualumą prarandančių vėlesnių modernistinių objektų.

Pietinę miesto dalį su pilimi ant kalno apėjome tik paskutinę dieną, artėjant sutemoms. Gaila, dėl išpirktų bilietų tai dienai, neišvydom Šv. Stepono karūnos, laikomos Parlamento pastate (beveik identiškoje Londono Vestminsterio rūmų kopijoje). Mano bendrakeleivė rašė mokslinį darbą apie šios karūnos istoriją ir simboliką, tad privalėjome ją gyvai aplankyti.

Atmosferą, kaip ir Vienoje, temdo neįtikėtina automobilių gausa. Tačiau vairuotojų veidai neatrodė susierzinę, prasilenkiant su dviračiais. Bet jau grįžus, Youtube pamačiau šį automobilinkų protestą prieš dviratininkus, pagrįstą prasčiokiškais argumentais, ir vėl prisiminiau kaip kartais neteisinga daryti išankstinius apibendrinimus.

Įdomus ir savitas kempingas kuriame apsistojome. Jį parekomendavo prie Dunojaus sutiktas dviratinis keliautojas, grįžinėjantis iš Turkijos, namo į Olandiją. Kempingas ‘Zugligeti’ įrengtas ant kalno, buvusioje funikulierių aikštelėje. Palapinę statėme tam skirtoje terasoje, kurią nuo saulės slėpė aukšti medžiai. Prie savitos ir autentiškos aplinkos prisidėjo nemokami sotūs pusryčiai, kurių pagrindą sudarė tradiciniai stori vengrų blynai.

Balatono ežeras

Dvi dienas pasišlaistę, palikome Budapeštą, atsisveikinome su kempingo šeimininke, padėkojome už riebius blynus ir sekantis etapas, kuris laukė, buvo Balatono ežeras – didžiausias ir švariausias Vidurio Europoje ežeras. Pailgas ežero krantas puikiai sutapo su mūsų kelionės kryptimi – Kroatija. Nusižiūrėjome šiaurinę Balatono pakrantę, kaip mažiau rekomenduojamą pramogų ieškančioms šeimoms ir turtingesnę miestelių architektūra. Čia taip pat tikėjomės rasti savitas širdelės formų antkapių kapinaites.

Dienos darėsi vis karštesnės, buvome išsiilgę vandens. Ežero spalva vaiskiai žalia/ mėlyna. Beveik tokia pat, kuria Bianchi plentinukai spalvinami. Deja, per visą ežero ilgį (~100km), užtikome tik kelias laisvas vietas maudynėms. Vilos, jachtų prieplaukos ir privatūs paplūdymiai užėmė didžiąją pakrantės dalį. Pastarieji atrodė nepatraukliai dėl savo masinio klegesio. Ką gi, ežeras beveik nusavintas, tačiau vis dėlto radome kelis laisvus plotelius, tinkamus maudynėms. Ir taip, besipliuškenant vandenyje matėme gyvatę (!), kuri išsigandus panėrė.

Kaip ten bebūtų, ežeras suteikė jaukumo ir gaivos mūsų 100km kelio. Šioje atkarpoje pailsėjome nuo vairuotojų, kurių vairavimo stilius po Budapešto paaštrėjo. Sekantis etapas – Adrijos pakrantė, o pakeliui Kroatijos sostinė Zagrebas ir Plitvicos ežerai.

Zdravo, Kroatija!

Kelis šimtus metrų iki sienos dviračius vedėmės, nes kelias per pasienį buvo paženklintas dviračių eismą draudžiančiu ženklu (vėl be jokios apčiuopiamos priežasties). Kaip įprasta, kirtus sieną, gamtovaizdis pasikeičia – prasideda pirmosios rimtesnės kalvelės, ir jau ruošėme valią kalnų masyvui, kurį turėsime kirsti prieš pat Adrijos pakrantę.

Pasikeičia ir žmonių veidai, sodybos. Važiuojant giliau matėme neseniai vykusio karo pėdsakus – kulkomis suvarpytos namų sienos. Dabar čia taika – iš žmonių veidų jaučiame, jog jie tikrai tai vertina – puoselėjamos sodybos, gražinama aplinka. Apie Kroatiją buvom skaitę, jog kriminaliniu atžvilgiu – tai visiškai saugi turizmui šalis. Šiek tiek baiminomės vairuotojų kultūros. Tam net buvome pasirūpinę nedidelius galinio vaizdo veidrodėlius. Tačiau bent kolkas vairuotojų elgesys buvo pakankamai ramus.

Šioje atkarpoje mūsų vakarai užsitęsdavo beieškant akiai neprieinamo plotelio mūsų palapinei – ši Kroatijos dalis pasižymėjo tankiu gyvenviečių tinklu, o “laukinis stovyklavimas” yra draudžiamas.

Zagrebui skyrėme tik kuklų pusdienį, apsižvalgėme, tradiciškai pietavom senamiesty, užsigeriant pora alaus skardinių. Leidomės toliau į miškingą Kroatijos gilumą.

Plitvicos ežerai

Pakeliui link šio turistinio traukos centro jau žavėjomės kalnų upių kriokliais. Bet nesitikėjome, kad Plitvicos ežero laiptai dešimteriopai nustelbs savo formomis. Jiems skyrėme visą dieną.

Prie ežerų įleidžiama tik pėsčiomis. Kelioninę mantą paslėpėme miške, dviračius prirakinome prie kasos ir lipome į traukinuką, kuris mus užtempė į pačią viršūnę. Ežeras pasidalijęs į pakopas, leidosi vis žemiau, didesniais ir mažesniais kriokliais ir upeliais. Mes juos nuo viršaus sekėm vingiuotu mediniu liepteliu. Matyti vaizdai tinkami rojaus iliustracijai, ir galima manyti, kad kičas kaip meno rūšis, yra gamtos įkvėptas.

Suerzino, tik tai, kad mūsų daug. Ant siauro lieptelio fotoblykstėmis dirbo būreliai turistų. Vėlgi, bet kuris turistiniu objektu paskelbtas Europos kampelis būna perpildytas tiršta turistų mase. Tai patvirtino sekančią dieną sutikti dviratininkai – keliautojai  iš Australijos. Pasidaliję įspūdžiais išgirdom, kad aname žemyne būna ir kitaip – nuostabių ir tuščių vietų. Australų porelė jau ne pirmus metus keliauja po Europą dviračiais, kartais užsilaikydami padirbėti. Šįkart jie traukė iš Norvegijos į Kroatijos pietus. Nuostabu ir gera šioje automobilizuotoje aplinkoje sutikti dviratinius klajoklius. Tokie bendraminčiai tik paliudija, jog esame ne vieni  du “keistuoliai” šiame automobilizmo iškreiptame pasaulyje.

Kalnai (Velebit)

Ką gi, jei iki šiol šioje kelionėje lipom per vidutines kalveles, tai prieky mūsų laukė tikri kalnai, apie 1400m aukščio masyvas, už kurio Adrijos jūra. Keliaujant motorizuotom transporto priemonėm reljefiniams pokyčiams tiek dėmesio neskiriama, kaip įveikiant juos savo kojom.

Prasidėti su neišvengiamais kalnais neįkvėpė priešpriešinis vėjas, tačiau pasiekus miškus jo nebejautėm. Plačios ganyklos kalnų pašonėje ir tankios grandiozinės girios. Kiekvieną naktį čia girdėdavom viauksint stirnas, ir dažnai smalsų šnopavimą už palapinės audinio ‘sienos’. Mes ne vieni ir dėkingi už jaukią miško prieglaudą.

Įkopėme į pirmąsias viršūnes, ir, deja, teko nusileidinėti. Priekyje dar laukė pagrindinis masyvas, todėl nusileidimas tik reiškė, jog kopimą reikės pradėti vėl nuo apačios. Iš ankstesnių kelionių buvom išmokę kalnams atsiduoti laisva valia ir nesipriešinant. Papietavom dar vienam kulkų suvarpytame miestelyje, užsipirkome maisto atsargų, nes prieky mūsų laukė smailios viršūnės, atsirėmusios į dangų. Akimis vedžiodami spėliojome – kokiais vingiais mūsų kuklus ekipažas užvingiuos į tas viršūnes padangėse, už kurių jūra ir rojaus salos.

Ką gi, nusiteikėm galimiems kalnų sunkumams ir po truputį ėmėm kilti. Nežinojom ar teks stačių ruožų, tokių kaip Ispanijoje Pirėnuose, kai ilgus kilometrus mynėme žemiausia pavara, atsistojus ant pedalų. Prasidėjo žvyrkelis, vis aukščiau ir giliau mus supo plačios kalnų girios. Kilom po truputį ir tolygiai, čia nebuvo pasikartojančių trumpų nusileidimų, paskui kuriuos vėl seka pakilimai, atimantys daug jėgų. Dar neteko kopti taip lengvai į gan aukštas viršūnes.

Mus supančios girios atrodė sunkiai įžengiamos ir gūdžiai tamsios, buvome vieni savo siaurame žvyrkelyje, nebuvo nei mašinų, nei gyvenviečių, ir tikėjomės, jog kelias neišsišakos be aiškaus ženklinimo – pasiklysti čia, reikštų daug sugaišto laiko. Ėmė temti ir jau dairėmės jaukesnio plotelio stovyklavietei. Bendrakeleivę įtikinėjau, jog lokiai yra vegetarai ir mes jiems neįdomūs. Naktis, kaip ir įprasta didesniame aukštyje, buvo vėsi.

Sekančią dieną tęsėm kopimą. Pakeliui kirtom kelias gyvenvietes, kuriose stovėdavo maždaug po penkis akmeninius namukus. Ir jau ne pirmą kartą mus nusivijo pulkas agresyviai nusiteikusių šunų. Jie nepririšti, kadangi čia retai kas svetimo užklysta, ypač dviračiu. Kylant toliau, miškai praretėjo, atsivėrė atviros erdvės. Čia vienas po kito mus perskrodė drėgni rūko debesys. Vėliau supratome, jog mes tiesiog esame debesyse ir taip baigėm 30km kopimą. Spėliojome apie orą apačioje, kaži ar tie drėgni, mus supantys debesys, nelašina lietaus į apačią, ten kur netrukus leisimės – jūra ir salos.

Salose

Fotografijose matyti, kaip palengva nusileidinėjant debesys ir rūkas sklaidosi, ir įžiūrime mėlyną vandens plokštumą, su kyšančiomis pailgomis salomis, kurios panašios į besimaudančių gyvūnų nugaras. Vienos jų plikos ir uolėtos, kitos dalinai apžėlusios. (Kroatijai priklauso daugiau nei 1000 salų, kuriose galima rasti egzotiškų gamtos kampelių, savitos architektūros ir šiaip kurortinio bruzdesio.)

Mūsų žvyrkelis palengva virto į asfaltą ir į apačią vingiavom aštriais serpantinais, stipriai užspaudę stabdžius. Mėgavomės atsiveriančiu vaizdu į salų „nugaras“ iš vis labiau retėjančio debesies. Ir nesinorėjo taip greitai atsisveikinti su viršūne, į kurią tiek kilom. Tiesa, nusileidimas buvo daug statesnis, nei pakilimas, todėl pasirinktą kryptį į šiuos kalnus įvertinom kaip „draugišką“ – visai nevarginančią. Kopti nuo jūros pusės, kur dabar leidomės, būtų buve kur kas sunkiau.

Apačioje esančias salų formas ir išsidėstymą lyginom su pažymėtais žemėlapyje – atpažinome Rab salą, į kurią planavome keltis. Įžiūrėjome ir keltą jūroje, kurio vandens plokštumoje palikta uodega rodė, jog jis kursuoja į numatytą salą. Nusileidus dar žemiau, atsivėrė karšta saulė, o garbanoti debesys liko viršūnėse ir atrodė šlapio oro nežadėjo. Pakrantėje teko vėl apsiprasti su mašinų virtinėmis.

Šiose salose planavome pasimėgauti gal 5 dienas. Jei tik neišvargins karštis, kuris likęs mano prisiminimuose iš kelionių po šias vietas autostopu. Žvelgdami į salos pliką kalnuotą paviršių, į kurį tuoj plauksime, svarstėme ar rasime tinkamą plotelį mūsų palapinei, kepti saulėje ant plikos uolos be šešėlio, grėstų dideliu išsekimu, o salos miškus, iš ankstesnio pasibuvimo čia, prisimenu kaip sunkiai įžengiamus.

Atsidūrę saloje, atsisukom atgal į pakrantę, į kalnų sieną ir debesuotas viršūnes, paplekšnojom savo žirgams jų aliuminius rėmus padėkodami už dar kelis įveiktus geografinius tolius. Tam, kad kelyje liktume vieni, palaukėme, kol iš kelto išskubės visi automobiliai, ir leidomės į pirmąjį miestuką saloje – Rab.

Šis miestelis pastatytas graikų laikais, 13ame amžiuje valdytas Venecijos išlaikė viduramžių architektūros elementų, ir žavus savo nedideliais baltais namukais su įvairiaspalvėm langinėm siaurose akmeninėse gatvelėse. Nuo miesto gynybinių sienų žvalgėmės į jachtas, kurios siūbavo prieš besileidžiančią saulę. Labai panašią atmosferą prisimename iš Ile De Re salos Prancūzijoje, Atlanto pakrantėje. Šiame miestelyje taip ir sulaukėm sutemų (čia, pietinėje dalyje, saulė trumpiau užsilaiko horizonte). Tamsoje palikus miestuką, buvo sunku rasti akiai neprieinama kampelį mūsų stovyklavietei. Palapinę statėme avių ganykloje pasislėpę už menkų spygliuotų krūmelių.

Ryte budome ne nuo karštų saulės spindulių, kaip kad baiminomės, o nuo įkyraus mekenimo. Į palapinės stogą švelniai barbeno lietaus lašiukai.  Iš planuoto poilsio saulėje liko tik šlapias plentas, kuriuo gan intensyviai pirmyn atgal, tarp savo viešbučio durų ir keltų, skubėjo automobilizuoti poilsiautojai. Patraukėme į Krk salos pusę. Belaukiant kelto pamėginom jūros patiekalų čia ant kranto stovinčiame restoranėlyje. Nuvylė, žuvienė buvo daugiau panaši į sultinį iš presuoto kubelio, o aštuonkojai ir kalmarai buvo sausi ir atrodė perkepę.

Išsilaipinus Krk saloje, stovyklavietę įspraudėme tarp eglučių, o lietaus debesys vis nesisklaidė.  Sekančią dieną vėl lijo, ir nusprendėme, jog šį kartą nelemta mėgautis saule salose ir maudytis kartu su delfinais. Todėl vietoje plano žvalgyti kitas mažesnes saleles, sutaupytą laiką nutarėme perleisti sekančiai kelionės daliai – Venecijai.

Pakeliui link tilto, aplankėme dar kelis mažyčius miestukus su baltais nameliais. Lietus nesiliovė ir eismas dar labiau intensyvėjo, o iš paskos dar ėmė signalizuoti sunkvežimis… Galima būtų stebėtis tuo, jog automobiliai apskritai įleidžiami į šiuos išskirtinius gamtos kampelius masiškai, tačiau dar tenka taikytis su jų pavojingu skubėjimu ir demonstruojama nepagarba mūsų dviratiniam ekipažui.

Pakrantės eismas

Persikėlus per tiltą pakrantės grožį visiškai subjaurojo motorinis eismas. Greitkelio, kuriuo atsiskirtų automobilių transportas, nebuvo. Riedėjom siauru vingiuotu keliu be kelkraščio, kartu su daug skubančių motorizuotų poilsiautojų – ratuoti vokiečių namukai, greitį pagavusios lengvosios, o ir sunkvežimiai, kurie vėl drįsdavo signalizuoti… Būgštavom, kad Italijoj gali būti netgi dar šlykščiau… bet taip nebuvo. Taip mes pradėjome sekantį kelionės etapą – lankas nuo Krk salos aplink Adrijos jūros šiaurinę pusę iki Venecijos (apie 300km).

Link Slovėnijos

Vakarop kirtom Rijeką, kur pabaigėm iš salų užsilikusį vyno butelį, ir iki Italijos mūsų laukė nedidelis kalnų ruožas bei smulki Slovėnijos atkarpa, praleidžiant Istria pusiasalį. Likusi kalnuota Kroatijos dalis suteikė progą pailsėti nuo eismo, nes transporto maršrutai nusitęsė atsiradusiu greitkeliu. Kalnų aukštis buvo nedidelis, tačiau netolygus – vis kilome ir leidomės.

Artėjome prie Slovėnijos sienos, tad nutarėm išleisti paskutinius likusius kroatiškus pinigus, jei tik dar pasitaikys kokia užeiga kalnų kaimely. Nedidelėje gyvenvietėje radom tokią, kurios šeimininkui atidavę paskutines kunas, paaiškinom, jog norime alaus ir bet kokio užkandžio jo laisva nuožiūra (tingėjome gilintis į kroatiškai surašytą meniu). Baigiant užkandį, ir kylant link žirgų, šeiminkas mums ant stalo pastatė po pailgą ledinę taurelę su, kaip supratome, stipriu naminiu skysčiu, galbūt tai Rakija ar Slivovica (iki 60 laipsnių stiprumo, nacionalinis gėrimas iš vynuogių ar slyvų). Užsivertėm, smegenys užkaito, ir tai labai tiko, nes beliko tik keliasdešimties kilometrų nusileidimas iki Slovėnijos sienos.

Prisiartinus prie pasienio namuko, apsuptą kalnų ir miškų, matėme nubėgant lapę su kažkuo dantyse. Du nuobodžiaujantys pasieniečiai tiesiog prabudo džiugesiu, pamatę mus. Šiuo kalnų miškuose pasislėpusiu keliuku retai kas užklysta, ypač su dviračiais. Jie paaiškino, kad lapė prijaukinta apsilanko paužkandžiauti. Formalumas patikrinti mūsų dokumentus virto pramoga, atidžiai tyrinėjant mūsų asmens korteles ir garsiai perskaitant: „Lithuania!“. Pradžiugom visi tokiu susimatymu ir atsisveikinom.

Buon Giorno, Italija!

Nuo Slovėnijos pakalvių leidomės link pakrantės į pirmajį mūsų kelionėje Italijos miestą – Trieste. Grįžinėjome link civilizacijos, kaip ir tikėjomės, eismas darėsi vis tankesnis. Pasiekę miestą patekome į tirštai motorizuotas gatves, itin daug motorolerių. Atrodė triukšmingas chaosas. Tačiau apsipratus, pasijutome netgi saugiau nei daug mažiau automobilizuotose erdvėse. Jautėmės matomi, gerbiama mūsų erdvė. Paprasčiausiai čia dėl motorolerių autovairuotojai pripratę matyti smulkesnius už save. Suvokėm, jog eismas ne tiek chaotiškas, kiek intuityvus ir tuo saugus.

Vėl užtrukome prie besileidžiančios saulės jūroje, o lietaus debesys jau buvo išsisklaidę. Tęsėm savo lanką aplink jūrą link Venecijos. Užmiesty eismas kolkas buvo ramus ir su plačiu kelkraščiu. Tačiau vis arčiau Venecijos eismas intensyvėjo, kelias siaurėjo. Bet visai kitaip nei Kroatijos pakrantėje mus aplenkdavo ramiai ir su pagarbiu atstumu (neminėsiu tik keletos nemandagių akibrokštų, kurių visur pasitaiko).

Venecija

Keista, bet birželio mėnesį kempingas, kuriame apsistojome, dar buvo pustuštis. Bariuke ištisas dienas ir vakarus savo kalba karštai barbaliavo keli brandaus amžiaus vietiniai, spėjome jog šiuo atveju tai kempingo įkūrėjai, perleidę verslą jaunajai kartai.

Į Veneciją patenkama per ilgą, maždaug 4km, tiltą. Kelias – autostradinis, su keliom juostom. Dviračiams/ pėstiesiams atskirtas siauras šaligatvis. Pėsčiųjų čia nėra, matėm tik vieną dviratį (be mūsų).

Greitkeliu per tiltą į tą nedidelę salą plūsta nenutrūkstantis srautas autobusų ir automobilių – priminė analogišką situaciją Kroatijos salose. Tiesa, Venecijoje auto eismas neįmanomas, visi automobiliai telpa dideliuose daugiaaukščiuose garažuose, tik įvažiavus į salą. Tačiau mums, vieninteliams bemotoriams, vėl kilo įvairiausių liūdnų pamąstymų apie mažytę trapią salelę, kurią ypač reikėtų saugoti nuo žmogaus, o dar labiau nuo motorizuoto žmogaus invazijos. Grubus greitkelinis tiltas su savo srautu į šią salą puikiai simbolizuoja situaciją. Na bent jau mūsų prirakintų dviračių parkavimosi neapmokestino…

Taip, tai miestas, kurį verta aplanktyi bent kartą gyvenime. Per 3 dienas stengėmės pamatyti žymiausius architektūrinius objektus. Pailsinti atbukusias akis nuklysdavom į gyvenamuosius rajonus – siaurutės gatvelės ir plėvesuojantys skalbiniai tarp namų.

Vėlgi, miestas visiškai okupuotas turistų, ir labai suprantamas venecijiečių nepasitenkinimas bei mero noras uždrausti vienadienius turistus mieste. Girdėjom gandą, jog vietiniuose restoranuose šefai „paskanina“ maistą turistams paspjaudydami. Čia vėl susimąstome apie automobilį, kuris pasaulį pavertė tokiu lengvai pasiekiamu ir vartojamu, paskubom fotoblykstėmis pažymint savo buvimą, o kelionės procesą paverčiant ne daugiau reikšmingu, kaip vaišės greito maisto restorane..

Alpės

Susikrapštėme iš kempingo, ir nežinia pailsėjom ar daugiau pavargom po žvalgymosi Venecijoje. Laukė pats Alpių branduolys, vėl nežinojome ko tikėtis, bet fiziniame žemėlapyje tai atrodė kaip rimčiausia kalnų juosta mūsų dviratinėje patirty. Kelią pradėjome savaitgalį, jį dalinomės su daug motociklininkų, kurie tikriausiai lėkė į susitikimą kalnuose. Kopimas prasidėjo staiga ir labai konkretus – vingiuotas, su daugiaaukščiais serpantinais. Pakankamai statu. Keliukas buvo siauras intensyvaus ir mišraus eismo – motociklai, ir lengvieji auto. Tačiau visi judėjo ramiai ir atidžiai, nes įsibėgėti ir nebuvo kur; zigzago kampus skyrė ne daugiau kaip pusė kilometro.

Buvo pakankamai statu, o ir saulė plieskė, tad pasiekę vingį atsikvėpdavome. Ši fiziškai sunkiausia kelionės atkarpa tęsėsi apie 15 km. Pasiekus viršūnę prasidėjo nusileidimas į Alpių slėnį. Leidomės 50km/h greičiu, užspaustais stabdžiais. Važiuoti greičiau negalėjome, nes panašiu greičiu atsargiai judėjo likęs motorizuotas eismas, vėlgi buvo pakankamai statu. Radę jaukesnį kelkraštį sustodavome atvėsint nuo stabdymo įkaitusius ratlankius.

Alpių slėnis tęsėsi be didesnių pakilimų, transportas išsisklaidė įvairiais keliais, čia vis kirsdavome pasišiaušusius kalnų upelius, tekančius nuo snieguotų viršūnių, žalius slėnius pamiškėse, tačiau čia nebuvo visiško atsiskyrimo nuo civilizacijos jausmo, kurį jutom Kroatijos kalnuose, ar Ispanijoje praeitoje kelionėje.

Automobiliai čia laisvesni; dviračiams buvo uždraustos kelios atkarpos tuneliais,  kertančiais kalnų viršūnes, teko kopinėti aplink ūkininkų keliukais.

Dar keli pakilimai ir tada sekdami upe iš tarp kalnų lengvai prasibrovėm į Salzburgą. Apibendrinus, Alpės nebuvo tokios sunkios, kaip galima tikėtis iš garbanoto reljefo žemėlapy. Sunki buvo tik 15km pradžia. Prisimenant ankstesnes keliones – dėl netolygumo (kilimo ir vėl leidimosi), mus daugiau išvargino prancūziškosios, žemesnės Alpės, Ispanijos Pirėnai taip pat buvo sunkesni. Taigi, visi kalnai turi savo charakterį ir dažnai ne aukštis lemia sueikvotas jėgas.

Austrija, Čekija – grįžtame

Likusią kelionės dalį tęsėm be ilgesnių sustojimų ir apžvalgų. Šiame etape liko Mocarto gimtinė – barokinis Salzburgas, Linzas ir dar keletas mažesnių miestukų, kuriuose sustodavom tik trumpam senamiestyje, paužkandžiaudavom ir tradiciškai atlupdavom skardinę alaus – toks mūsų kuklus prisilietimas prie miesto atmosferos. Linze išbandėm austrišką virtuvę – klasikinė jautienos sriuba bei šnicelis, ir eh… supratom, kad labiausiai esame išsiilgę prancūziškų restoranų…

Pakrantė prie miesto buvo išnaudota įvairiausam veiksmui: riedučiai, dviračiai, maudynės. Tai ko trūksta mūsų tėvynės upių pakrantėms ir pajūriui. Prie Linzo vėl pasigavome Dunojų, kuriuo ir pradėjome kelionę pasroviui nuo Vienos, dabar apvažiavę ratuką, artėjame link šio miesto iš kitos pusės.

Upės dėka vėl manėm išvengti aplink esančių kalvų ir lengvai pabaigti kelionę paspartinant tempą be platesnių pasižvalgymų. Tačiau visko neįmanoma nuspėti. Pagrindis kelias šalia upės, nors ir ramaus eismo, vėliau buvo pažymėtas ženklu leidžiančiu tik motorizuotą transportą. Vėl buvom priversti kabarotis aplink esančiomis kalvelėmis, kad „netrukdyti“ automobiliams. Rekreacinis maršrutas vertas dėmesio savo dekoratyviais austriškais miestukais, tačiau baiginėjant tūkstančius kilometrų, mūsų tikslas buvo jau nebe tai. Žiūrint iš šalies, dviračių eismas uždraustas ramiame plente, susisiekimas tarp miestelių patogus tik automobiliais, dviratis leidžiamas tik kaip rekreacinė priemonė, apylinkėm žvalgyti. Kitaip nei rekreacijai naudojamų dviračių čia aišku ir nematėme. Automobilių pramonė čia užėmusi aiškias lyderio pozicijas, o dar prisiminus Vienos greitkelius su nuo kelio išstumtais dviratininkais, susidaro įspūdis, kad „žaliosios“ idėjos reikalingos tik lozungams ir madai, bet praktinio gyvenimo nepasiekia.

Čekijos Respublikoje, kirtom ežeringas vietas ir miškus link Zlin miestelio, nuo kurio ir pradėjom kelionę. Čekijos šioje kelionėje matėme mažai, tačiau to užteko, jog įvertinti, kaip patrauklią šalį dviratinėms kelionėms dėl savo jaukių miškų, pilių tinklo ir ramaus eismo.

Apibendrinant

Ačiū Evulei už subalansuotą maršrutą, kuriam prireikė 29 dienų. Šį geografinį ratą taip pat būtų galima papildyti Adrijos pakrante, Čekijoje taip pat buvo galima apimti Prahą, priklausomai nuo turimo laiko ir išsikvėpimo (kurį mes pajutom jau nusileidę nuo Alpių). Šio maršruto privalumas, jog palyginti trumpais atstumais yra išsidėstę įdomūs objektai; Viena, Budapeštas, Balatono ežeras, Plitvicos ežerai, Adrijos salos, Venecija, Alpės – viso 7 valstybės, taip pat plati kultūrinė ir geografinė įvairovė gan nedideliame ratelyje. Šioje kelionėje, kaip ir buvo numanoma, neišvengėme tankaus eismo (Adrijos pakrantė) – bet daug jaukumo ir kontrolės suteikė nedideli galinio vaizdo veidrodėliai. Patyrėme tik vieną nedidelį technikos nesklandumą – atitrūko Evulės bagažinės šoninės kojelės, tačiau jos atsirėmė į krepšus ir dar laikėsi ant kitų dviejų, todėl net nebuvo reikalo tvarkyti. Kelionei naudojom tą pačią, paprastą, bet jau nuo pat pirmų trijų kelionių išskaičiuotą įrangą, kurią galbūt aprašysiu vėliau, paliesdamas savo praktinę dviratinio turizmo dalį ir supratimą. Kelionės sąmata – 2200 litų (į sumą neįskaičiuotos transporto išlaidos automobiliu iki Zlin Čekijoje ir atgal į Lietuvą), iš kurių ketvirtadalis buvo paliktas kempinguose. Brangiausia šalis pasirodė Kroatija. Kilometražas 2703 km, 29 dienos. Oficialiuose kempinguose praleidome 8 dienas.

Jei šis konkretus maršrutas pasirodė įdomus, susidomėjote ar turite klausimų, bus miela aptarti šioje forumo vietoje, o čia tema dviratinėms kelionėms apskritai. Ačiū, jei pasirodė įdomu, malonu pasidalinti!

Amsterdamo sraute

   Infrastruktūra, Kelionės  2 Atsakymai »
Spa 182010
 

.Ketvirtus metus iš eilės lankausi Amsterdame, kiekvienąkart leidžiu sau stebėtis ir sutvirtinu įspūdį. Čia tinkama vieta aplankyti meno galerijas, paspoksoti į praplaukiančias baržas, kitaip mėgautis, ir, aišku, smagu įsilieti į žaismingą dviratinį sukūrį kuris čia neišvengiamas.

Pradžiai turiu paminėti jog tik kirtus Olandijos (arba Nyderlandų) sieną, čia jau daug kas atrodo kitaip. Tai nedidelė – mažesnė už Lietuvą – kanalų tinklu išvagota valstybė. Olandija yra tankiausiai apgyvendinta Europos dalis, todėl keliaujant dviračiu sunku būdavo rasti laisvesnę pakrūmę palapinei. Amsterdamas įsitaisęs šiaurinėje dalyje, šalia jūros, išraižytas 165-iais kanalais su 1 281-iais tiltais ir tilteliais. Transporto srautas čia taip pat tankus: baržos ir valtelės kanaluose, automobiliai, tramvajai, ir aišku dviračiai, kurių čia daugiau nei bet ko kito.

Tai laisva šalis. Čia legalizuota prostitucija. Nėra susiformavusių klaidingų dogmų apie kanapės rūkymą, todėl ji legaliai parduodama. Taip pat policija ignoruoja atvejus, kai dviratininkas išgėręs, jei tik jis važiuoja tvarkingai. Tačiau šios laisvės nekelia problemų ar nesaugumo Nyderlandų visuomenei. Čia istorija susiklostė kitaip nei pas mus.

Susidaro įspūdis, jog dviračiais čia tvarkomi visi įmanomi reikalai. Tai ir kostiumuoti dėdės, moterys, dažnai talpinančios 3 vaikus ant dviračio. Niekas iš vietinių nedėvi bent kiek specialios dviratinės aprangos: be šalmų, o aukštakulniai bateliai ir suknelės visiškai netrukdo. Dviratininkas čia nėra kažkokia išskirtinė socialinė grupė, dviratis yra masinė susisiekimo priemonė, nepriklausomai nuo amžiaus, statuso ar pan.

Štai ši moteris, dviračio priekyje pasisodinusi vaiką, viena ranka perkelia dėžutę į galą, ant dviračio bagažinės ir prilaiko ją, kita ranka vairuoja dviratį, su vaiku. Kitas dėdė su kostiumu mina susikišęs kelnių klešnes į kojines. Visiškai įprasta ant dviračio matyti ne tik tranportuojamus vaikus, tačiau ir žmones, muzikos instrumentus, šunis, ir viskas kas tik nors kiek fiziškai įmanoma užkelti ant dviračio. O įmanoma daug daugiau nei mes esame įpratę manyti. Neįmanoma būtų sukurti gyvesnių personažų nei jie atsitinka daugiakultūriniame Amsterdame.

paveikslėlis paimtas iš http://amsterdamize.com

paveikslėlis paimtas iš http://amsterdamize.com

Šis dviratinis srautas nenutrūksta ir žiemos metu. O klimatas čia labai panašus kaip ir Klaipėdoje – jūrinis. Amsterdame netgi šiek tiek daugiau vėjo ir lietaus nei tuo labai pasižyminčioje Klaipėdoje (orų statistika čia, čia ir čia).

Olandijoje vis dažniau galima pamatyti krovininius dviračius, tačiau apskritai beveik visi dviračiai čia to paties tipo – klasikiniai miesto. Su tokiais riedėjo olandų tėvai ir seneliai, yra tokie netvarkingi. Retai pripūstos padangos, o riedėdami jie skleidžia įvairiausio  tembro girgždesius, besitrinančių metalinių dalių dainas.

Galima pamanyti, jog olandai savo surūdijusius dviračius mina lėtai, neskubėdami. Nevisai taip. Nors kiek užsižiopsojus aplenkia krūva girgždančių ‚gulbių‘, o prie šviesoforo, vos nespėjus pastebėti žalio signalo, iš galo pasigirsta krūva skambučių. Olandai skuba, mina įnirtingai, ir tik mums turistams šie surūdyję dviračiai siejasi su romantika ar stiliumi – olandams tai girgždanti kasdienybė, nepakeičiama susisiekimo priemonė.

Šalia stoties galima rasti daugiaaukštes dviračių stovėjimo aikšteles. Dviračiais nukabinėti visi miesto pakrantės turėklai, medžiai, stulpai. Čia pavasarį reguliariai atliekama švaros akcija – tam skirta barža iš kanalų dugno išgriebia krūvas dviračių.

Amsterdamas vadinamas ne tik dviračių sostine, tačiau ir dviračių vagių sostine. Aptikau statistiką, kuri sako, jog 10 procentų Amsterdamo dviračių yra pavagiama. Šiaip keista, kaip galima vogti tokias trešenas.. Tačiau teko stebėti sceną, kai kostiumuotas vyriškis iš krūvos surūdijusių, prie medžio prirakintų dviračių, išsirenka vieną; atvirai, mums stebint, rankomis ir kojomis nulaužo supuvusias spynas ir garsiai girgždėdamas nuvažiuoja. Sunku ir įvertinti: vagystė tai ar pasinaudojimas sena šiukšle. Iš tikro gal koks trečdalis prirakintų dviračių čia atrodo kaip visiškai nevažiuojami.

Apie infrastruktūrą jau yra rašiusi Evelina, todėl netyčia galiu pasikartoti. Dviračio keliai čia patys įvairiausi: užmiestyje tai gali būti ir žvyrkeliai šalia kanalų, dažnai visiškai atskirti dvirtakiai nuo auto eismo, atbrėžtos dviračių juostos bendrame kelyje, o labai dažnai važiuojama ir niekaip neatskirtame sraute su auto. Įprasta, jog kai kuriose senamiesčio vietose dviračių eismas draudžiamas – pėsčiųjų zona. Nulipus nuo dviračio galima pasijusti ir bejėgiu; tenka dėmesingai dairytis, jog nepakliūti po dviračių srautu, o piko valandomis kartais būna neįmanoma pereiti gatvę per pėsčiųjų perėją – ištisa kritinė masė nė nemano stabdyti.

Dvirtakiai turi savo atskirus šviesoforus; susikirtimuose su keliu ar takeliais, trikampiais išaiškintos pirmumo teisės. Ši natūraliai tanki ir dar dirbtinai ištankinta infrastruktūra nevisada yra patogi. Gal todėl čia normalu kirsti raudoną šviesą ar kitaip ignoruoti taisykles, tačiau viskas vyksta dėmesingai ir su pagarba kitiems. Galiu pastebėti, jog eilinis, apie tobulus dviračių takelius besvajojantis, Klaipėdos dviratininkas, vargu ar iškart drįstų ir jaustųsi laisvai tame dviratiniame sūkury, nes čia būtina ir posūkio ženklą ranka parodyt, kirsti tramvajaus bėgius, laikytis dešinės pusės taisyklės ir apskritai susiorientuoti toje tankioje struktūroje kartu su intensyviu dviratiniu srautu, automobiliais, tramvajais, mopedais. Tie vietiniai damos ir ponai gabenantys įvairius krovinius, dažnai kalbantys telefonu ir palaikantys intuityvią tvarką, kartais atrodo virtuoziškai.

Unikali ir daug ką paaiškinanti yra šio krašto infrastruktūros istorija. Ilgą laiką keliai Olandijoje buvo labai prasti ir nevystomi, prekių transportas dažniausiai vykdavo kanalais baržomis. Vėliau buvo pradėtas plėtoti geležinkelių eismas. Keliai ir toliau liko apleisti. Kai XIX amžiaus pabaigoje ėmė plisti dviratinis eismas, šalia grubių akmeninių kelių, kelkraščiuose dviračiams buvo nuklotas smulkesnėm trinkelėm grystas takas. Į lygesnį dviračiams skirtą kelkraštį ėmė gvieštis arkliais traukiamų vežimų vadeliotojai, raiteliai. Naudotis dviračių takais jiems buvo uždrausta. Vėliau atsiradus automobiliams jiems važiuoti dviračių taku taip pat buvo uždrausta, jie privalėjo naudotis grubiu kelio viduriu. Kad nekiltų pagunda, dviračių takai nuo kelių buvo atskirti medžiais ar veja. Panašus infrastruktūros planavimo principas išliko ir iki šių dienų, tik danga jau lygi abiejose pusėse.

Taigi, pirma dviratis, vėliau takas ir tik dar vėliau automobilis. Automobiliai buvo nustumti nuo lygesnės, dviračiams skirtos, dangos. Pas mus viskas vyksta atvirkščiai; dviračiai stumiami nuo lygaus kelio ant šaligatvio, kuris dažnai sunkiai pritaikomas dviračių eismui. Gaila, mūsų istorijoje automobilis pirmas užsiėmė tvirtas pozicijas.

Tačiau nepanašu, kad olandai nesinaudotų automobiliais, ar tarp automobilų ir dviračių būtų didelė prieštara. Automobilių vairuotojai čia taip pat yra ir dviračių vairuotojai. Tam tikrais atvejais patogiau naudotis automobiliu; kitais, ypač mieste, protingiau – dviračiu. (Statitsikos sako, kad 38-57% išvykoms Amserdame yra naudojamas dviratis). Štai autostradose Olandijoje (savaime suprantama, jog dviračiams ten draudžiama) teka kritinė automobilių masė, ir dažnai susidaro ilgalaikiai kamščiai. O kartą automobiliu išsukus iš greitkelio daug dėmesio reikalavo kelio susikirtimai su takeliais; iš auto vairuotojo perspektyvos man paprasčiau orientuotis tarp dviratininkų, kai jie yra bendrame sraute su automobiliais.

Tai tanki ir intensyvi šalis; net kanaluose dažnai galima pamatyti išsirikiavusias baržas, laukiančias kol joms bus pakeltas tiltelis. Laisvas, įvairus ir tobulai viską talpinantis Amsterdamas.

Šis dviratinis srautas nenutrūksta ir žiemos metu. O klimatas čia labai panašus kaip ir Klaipėdoje – jūrinis. Amsterdame netgi šiek tiek daugiau vėjo ir lietaus nei tuo labai pasižyminčioje Klaipėdoje (orų statistika čia, čia ir čia).

Rudens vėžios ir foto įspūdis iš Škotijos

   Kelionės, Visa kita  5 Atsakymai »
Rgs 212010
 

Saulės ratui besiritant žemyn, mūsų žemę vis plačiau užkloja šešėlis. Diena susilygina su naktim, iš žalios vasaros gamta ima virsti į žiemą – Rudens Lygiadienis.

Savaitgalį Europos miestuose nuvilnijo „Judriosios savaitės“ renginiai. Prisidėdama prie šios Europos Sąjungos iniciatyvos, skirtos miesto klimatui gerinti, Klaipėdos miesto savivaldybė, tarp kitų gražių renginių, suorganizavo renginį dviratininkams, kurį pavadino dviračių sezono uždarymu… Paradoksalu. Ir nekeista, jog net organizuodama ekologinį renginį, valdžia išsiduoda dviratį suprantanti tik kaip sezoninę, proginę priemonę.

Savivaldybės požiūris taip ir lieka biurokratine beprasmybe, tuo tarpu miestietis besinaudojantis dviračiu šiam laikotarpiui pasirūpina apranga nuo vėjo ir lietaus, galbūt purvasaugiais, žibintais ir panašia dviratine buitimi.

Gyvename po plačiu dangumi ir taip jau surėdyta, kad žmogus taikosi prie dangaus, bet ne atvirkščiai. Kaip sako skandinavai „nėra blogo oro, o tik bloga apranga“. Kaip niekada ankščiau, šiame technikos amžiuje, žmogus turi platų specializuotos aprangos pasirinkimą, tačiau didelė civilizacijos išlepinta tautiečių dalis nuo rudeninio vėjelio mieliau slepiasi už automobilio stiklų, kaip kokie lepūs pomidorai už šiltnamio sienų.

Štai kitose Europos šalyse prasideda smagiai purvinas dviračių kroso lenktyninis sezonas (angl. Cyclocross). Lietuvoje vyksta tiek pat gaivūs rudeniniai maratonai. Smagu pervažiuoti slidžius rudens lapus, purviną vėžę užmiesčio takely, ir taip prisiliesti prie gyvo rudens.

Viešėdamas Škotijoje turiu smagią progą praminti kalnų takelius. Čia upelių vandens net vasara neįšildė, augalai nyksta rudeninėm spalvom, kalnus apteka žvarbus vėjas. Nedidelis foto įspūdis akiai iš šios šiaurinės Europos dalies, galbūt rudens dviratiniam apetitui palaikyti.

Mano dviračio keliai Europoje. Tonai ir pustoniai. (Ispanija, Vokietija, Aberdynas ir Klaipėda)

   Infrastruktūra, Kelionės  1 Atsakymas »
Bal 282010
 

Ispanija

Prieš važiuodami į Ispaniją jau buvome nusiteikę, jog ši šalis savo vairuotojais, eismu ir keliais yra ne itin draugiška dviratininkams. Kelionę į priekį numatėme Šv. Jokūbo keliu (Camino de Santiago), kuris sutampa su Eurovelo 3 rekomenduojamu maršrutu (apie 800km). Tuo tarpu grįžome šiaurine pakrante palei vandenyną, vadinamuoju Camino del Norte (irgi piligrimų kelias, tik mažiau populiarus, tad jausitės labiau vieni).

Užmiestyje riedėjome daugiau ar mažiau intensyviais automobilių keliais, žvyrkeliais, piligrimams skirtais takais arba tiesiog bekele. Piligrimų takeliai ir bekelės pasirodė žavūs tokie, kokie yra, tad nenuostabu, jog dviratinės infrastruktūros ten nepasigedome. Daug prasčiau būdavo išlindus iš bekelės į gatves, kurios dažnai buvo bepradedančios virsti į greitkelius, su draudžiamu dviračiams eismu. Sparčiai plintantis greitkelių tinklas Ispanijoje – pastarųjų metų tendencija. Tad patarimas būtų, turėti kuo naujesnio leidimo žemėlapį.

Ispanija labai kalnuota, turbūt dėl to dviratis, kaip transporto priemonė, čia turi mažai pretenzijų. Bet mus gausiai lenkė karboniniai plentinukai, ypač rytinėje Ispanijoje, kur treniruojasi Tour De France dalyviai.

Kai kuriuose miestuose sutikome kelis dviračių takelius, bet jie nekeitė situacijos, nebent tik į blogą, nes jei jau yra takas, mes pagal taisykles buvome pririšti prie jo. Tik šiaip geras dalykas, jog bent jau Camino de Santiago yra puikus ženklinimas, skirtas piligrimams. Geltona kriauklė mėlyname fone kuo puikiausiai atvesdavo mus į miesto centrą ir taip pat sklandžiai išvesdavo iš jo, tad miestuose žemėlapio nė neprireikdavo. Tačiau tai jau ne „dviratinė infrastruktūra“.

Vairuotojų kultūra.

Apie karštakošių ispanų vairavimą liko ne patys geriausi įspūdžiai: dažnas dėmesio į dviratininką nekreipimas, savo viršumo rodymas, neretas signalizavimas, agresyvus aplenkimas, netikėtai atsidarančios durelės, laukinis automobilių parkavimas. Būtų galima tęsti ir tęsti. Lietuvoje jaučiuosi tarp kuklesnių ir ramesnių žmonių. Smalsu tik kaip būtų Barselonoje, kuri dažnai minima tarp dviračiui patogiausių miestų.

Vokietija II

Anksčiau jau rašiau apie pedantišką Vokietijos automobilių vairuotojų kultūrą  bei visur esančius dviračių takelius. Tačiau apibendrinimui turėčiau paminėti ir mums atsitikusį nemalonų nuotykį.

Važiavome per miestą, puikiai nutiestu dviračių takeliu. Jis buvo ant šaligatvio, su dvipusiu eismu. Prieš mus, iš šalutinio kelio norinti išvažiuoti mašina, stovėjo ir laukė, praleidinėdama automobilius, riedančius pagrindiniu keliu. Kadangi vairuotojas išsukinėjo į dešinę, tai žvalgėsi tik į kairę ir nesitikėjo transporto priemonių iš dviratininkų takelio, ypač iš dešinės. Mums kertant gatvę priešais jį, automobilis staiga pajudėjo. Šiek tiek kliudė mano galinį ratą, bet išsilaikiau. Tačiau iš paskos važiuojantis bendrakeleivis buvo taranuotas ir skrido kelis metrus priešais automobilį. Tiesa, viskas baigėsi gerai, be sužalojimų ir be nuostolių. Tik su išgąsčiu, ypač iš vairuotojo pusės. Jis paprasčiausiai nesitikėjo, kad kas nors gali atvažiuoti dvirtakiu ir dar iš dešinės.

Į tokią situaciją nebūtume pakliuvę, jei būtume važiavę atvira gatve, nes vairuotojas mus matytų kaip ir visas kitas transporto priemones. Nenoriu daryti griežtų išvadų, kur dviratis turėtų važiuoti – keliu ar dviračių taku ant šaligatvio; tai turbūt priklauso nuo atskirų situacijų ir sąlygų mieste bei užmiestyje. Tačiau aišku, kad toks atvejis yra ne pirmas ir ne paskutinis, kai ‘saugusis’  dvirtakis daro meškos paslaugą dviratininkui..

Aberdynas, Škotija

Aberdynas – kalvuotas Klaipėdos dydžio pajūrio miestas, kuriame į darbą, esantį priemiestyje, ir atgal važiuoju savo kuklius 17km. Dviračių infrastruktūra yra mišri. Itin populiari kelkraštyje dviračiams atbrėžta juosta. Tiesa, gatvė dėl pastarųjų nepraplatėja, nebent tik suteikia saugumo įspūdį. Mišri dviračių ir viešojo transporto ‚Bus/taxi‘ juosta –  ideali. Dar pasitaiko dviračių takelių ant šaligatvio – aš jų vengiu, nes ten daug stiklo šukių, žmonių, autobusų stotelių, nelygi kelio danga, ypač bjaurus sankryžų ir išvažiavimų kirtimas, todėl paprasčiau riedėti gatve. Tiesa, tie takeliai ant šaligatvių puikiai pasitarnauja per transporto kamščius, čia jau dviračio lankstumas atsiskleidžia visame gražume.

šaltinis: http://www.geograph.org.uk/photo/109333

šaltinis: www.geograph.org.uk/photo/109333

Tačiau dviratis tinkamesnis pasirinkimas ne tik per transporto kamščius. Į darbą galėčiau važiuoti autobusu. Tačiau autobusu aš sugaiščiau  geriausiu atveju 45 minutes (15min iki stotelės, 0-20min laukti autobuso, 30-40min autobusu, priklausomai nuo eismo intensyvumo), kai tuo tarpu dviračiu tik 20-30min (nuo eismo esu beveik nepriklausoma; vėjas yra tas, kuris nulemia mano greitį). Tad visai suprantama, kodėl Aberdyne sutinku nemažai, aktyviai važinėjančių į darbą, dviratininkų. O ir vairuotojai čia pastebimai kultūringesni: vilksis iš paskos, bet nelenks, jeigu nors kiek nesaugu.

Išvažiavus už miesto, turiu visišką laisvę judėti smulkiais pakrantės ūkininkų keliukais, ir jokios specialios infrastruktūros nepasigendu.

Eurovelo maršrutai

Daugelis mūsų maršrutų Europoje sutapo su Eurovelo. Nežinau visų tikslų, kurių  Europos dviratininkų federacija yra užsibrėžusi šiais maršrutais. Tačiau žinau, kad dauguma jų teisingai parinkti, nes atsižvelgiama į lankytinas vietas ir mažiausią transporto apkrautumą. Tai tiesiog protingi maršrutai dviračių turizmui. Bet nereikėtų manyti, jog ten vien dviračių takai. Anaiptol. Tiesa, vienintelės šalys, kuriose teko matyti ženklais sužymėtus Eurovelo, yra Anglija (Eurovelo 1) ir Lietuva (Klaipėdoje – Eurovelo 10). Visur kitur tai buvo tik vietinių maršrutų visuma be jokių Eurovelo inicialų.

Klaipėda

Esu ne klaipėdietė, tad Klaipėdą iš dviratinės pusės pažįstu tik tiek, kiek man kartais ją tenka kirsti, kad nusigaučiau į pajūrį šiaurinėje pusėje ar panašiai. Klaipėda  – vienintelis mano matytas Europos miestas, kur nėra nei vieno dviračių tako gatvės dalyje ar ‚A‘ juostoje. Atrodo, visas dviratinis eismas nustumtas į šaligatvius. Matyt dėl to, jog dviratis suprantamas tik kaip pramogos, bet ne transporto priemonė.

Nepaisant to, keliaujančiajam dviračiu, pravažiuoti tokį miestą kaip Klaipėda, būtų paprasčiau nei dažną Prancūzijos miestą, kirstą mūsų kelionių metu. Ir ne tik dėl tokių dviratinių magistralių kaip nuo cerkvės pietiniame rajone iki Baltijos prospekto, bet ir dėl palyginti ramių ir plačių išilginių plentų. Tad labai keistai atrodo nusiskundimai iš dviratininkų – ‚mėgėjų‘ (gal labiau tiktų vadinti pilvotais automobilistais?) pusės, neva „važiuočiau, jei tik takai būtų tokie kaip tenai (Europoje)“. O palyginti turime beveik idealų dviračiavimui miestą, kuriam net dviračių takai mažai reikalingi, o gal net trukdo.

Mano dviračio keliai Europoje. Tonai ir pustoniai. (Prancūzija)

   Infrastruktūra, Kelionės  3 Atsakymai »
Bal 132010
 

Tęsiu savo pastebėjimus apie kelius ir takelius Europoje.

Prancūzija

Tai didelė šalis, kurią jau kelis kartus kirtome tiek iš rytų į vakarus, tiek iš šiaurės į pietus bei atgal. Ir nors jos infrastruktūra mažiausiai priderinta dviračiams, prisiminimuose liko kaip smagiausia šalis man ir mano dviračiui.

Užmiestyje. Nenuostabu, kad Prancūzija keičiasi savo geografine plotme, reljefu, klimatu, tad atitinkamai ir infrastruktūra.

Prancūzijoje tarp miestų labai retai riedėjome dviračių takais, tačiau jų ir nereikėjo. Maršrutą rinkdavomės smulkiais ūkininkų keliukais, kurių labai daug ir kurie žemėlapyje pažymėti balta spalva. Danga dažniausiai asfaltuota, ir nors kartais pabirusi laukų žemėmis ar mėšlu, visiškai patenkinama. Tie keliai driekiasi per žemės ūkio plotus, kurie užima didžiąją dalį Prancūzijos, o eismas apsiriboja vienu kitu traktoriumi, kombainu, ar ūkininko citrina. Tiesa, diena iš dienos važiuojant tarp identiškai atrodančių kukurūzų, saulėgrąžų ar vynuogynų laukų, kartais apimdavo monotonijos ir nuobodulio jausmas, bet rutiną praskaidrindavo dažnai pasitaikantys kaimeliai ir nedideli miesteliai. O po didžiųjų miestų, tai bene geriausias būdas apmąstyti šviežius įspūdžius.

Kartais tekdavo išsukti į vidutinio apkrovimo kelius, žemėlapyje pažymėtus geltonai. Savo eismo sąlygomis tokie keliai beveik identiški mūsų lietuviškiems užmiesčio plentams. Žemėlapyje raudonai pažymėti keliai – didžiausio apkrovimo, žinoma, išskyrus autostradas, kur dviračių eismas uždraustas. Dėl smarkaus eismo geriau jų vengti. Nors kartais jie turėdavo platų ir saugų kelkraštį, bet nenutrūkstamas automobolių srautas labai greit išūždavo galvą ir nuvargindavo.

Kita situacija – kalnai. Prancūziškosios Alpės labai apribodavo kelių pasirinkimą; dauguma jų apsijungdavo į siaurus, vingiuotus keliukus, dažnai be kelkraščių, kai kurie buvo ramesni, kai kurie – didesnio eismo. Koks bus eismas, galima bandyt nuspręst pažiūrėjus i žemėlapį, jei šalia nusidriekus autostrada, greičiausiai turėsit ramų kopinėjimą, jei tai pagrindinis kelias – ramybės nerasite tikrai. Jei yra keletas kelių, tenka rinktis. Tiek Alpėse, tiek artėjant prie Pirėnų, iškildavo dilema:  važiuoti mažo eismo, bet vingiuotu, aukštyn- žemyn keliuku, ar rinktis didesnio mašinų srauto kelią, bet užtikrintai vedantį tiesiai ir aukštyn į tikslą. Nenuostabu, jog po keletos tikrai varginančių pakopinėjimų, pradėjome rinktis antrą variantą. Susidūrus su kalnais, labai svarbu turėti fizinį žemėlapį, iš kurio galima perskaityti daug informacijos apie kelią ir jau iš anksto susiplanuoti maršrutą. Taip pat svarbu, kad žemėlapis būtų pakankamo mastelio, nes Prancūzijoje kelių ženklai rodo artimiausią kaimą, o jei rodo didesnį miestą – būkit tikri, išves į greitkelį.

Didžioji dalis Prancūzijos yra kalvuota, o kalvos kartais nuvargindavo daugiau nei kalnai (ypač šiaurinėje dalyje). Prie Ispanijos susidūrėme su Pirėnais, o pietuose su Alpėmis. Tad tikrai maloniai nustebino vakarinė Prancūzijos pakrantė prie Atlanto vandenyno. Ten it Kuršių Nerija, tik daug didesniame plote. Gana turistinė vieta, tačiau puikiausiai sutvarkyta dviračių infrastruktūra: puikūs asfaltuoti dvirtakiai per pušynus, greta alsuojant vandenynui, be to, visiškai lygumos. Tiesa, pietinė pakrantės dalis ne tokia sutvarkyta, tačiau ir turistų mažiau, daugiau laukinės gamtos. Tik  žemiau Arcachon teko atitrūkti nuo vandenyno, kad aplenkti didžiulę aptvertą militarinę zoną.

Pamenu Ile del Re salą,  į kurią užsukome pasiskaitę, jog tai dviratininkų rojus. Į salą įvažiavimas 3km ilgio tiltu dviračiams nemokamas, automobiliams – mokamas. Tačiau nemaloniai nustebino didžiulis mašinų srautas, o dvirtakiai, kaip ir tikėjomės, beveik visur nulieti lygiagrečiai gatvėms. Dėl rojaus pasijutome apgauti dar ir tada, kai prasidėjus tankiems gatvių ir dvirtakių susikirtimams, visur pirmenybė buvo suteikta automobiliams. Paprasčiau buvo tiesiog važiuoti šalimais esančiu plentu be jokių stabtelėjimų, kaip pagrindiniu keliu. Į tai nebūtume kreipę dėmesio, jei sala nebūtų apsiskelbusi dviratininkų rojumi.. Nepaisant šių nepatogumų, Ile del Re su savo austrių fermomis, sūriu vandenyno kvapu, baltais namukais žaliomis langinėmis, mažais uosteliais su ryškiaspalviais laiveliais, paliko neišdildomą įspūdį ir norą sugrįžti.

Miestai. Turbūt nebuvo nei vieno panašaus miesto savo infastruktūra. Nebent kai kurie supanašėjo dviratinės infrastruktūros nebuvimu visai. O važiavimas šaligatviais beveik neįmanomas ne vien dėl žmonių ir stiklo šukių, bet ir nuolat ir visur priparkuotų automobilių.

Paminėsiu labiausiai įsimintinus miestus.

Paryžius.

Ši didmiesčio centrinė zona labai skiriasi nuo aplinkinių rajonų, priemiesčių. Kelis kartus teko brautis iki centro (apie 60km), ir iš jo. Kiekvienąkart sekėsi skirtingai. Pirmą kartą įvažinėjant iš šiaurės rytų pusės, vis patekdavome į plačias ir transportu labai apkrautas gatves. Keliu važiuoti buvo labai nesmagu, nors jis ir turėjo tris plačias juostas. Greta esantys šaligatviai buvo itin nedraugiški: žmonės, tankus šviesoforų tinklas ir labai aukšti bortai. Mums vietos nebuvo nei ten, nei ten. Kol prisibrovėm iki paties centro, užtrukome visą dieną. Panašioje situacijoje buvome ir išvažiuojant, o kartais dar ir pakliūdavome į gretikelį. Labai norėjosi dviračių tako, ar bent švelnesnės transporto srovės; prancūzai tikrai per daug piktnaudžiauja savo automobiliais. Kitą kartą, į Paryžių įvažiuojant iš pietinės pusės, netikėtai patekome į dvirtakį, kuris labai smagiai per parkus bei gyvenamuosius rajonus nuvedė iki pat centro, kur išvydę Eifelio bokštą, supratom, jog jau nepaklysim. Žymėjimas – gana aiškus, nuolat rašomas atstumas, o ir šiaip atmosfera gera: kas važiuoja dviračiu, kas bėgioja, kas žaidimus žaidžia. Šį taką galima palyginti su Klaipėdos dvirtakiu nuo Smiltelės gatvės iki Baltijos pr. Išvažiuoti iš Paryžiaus tą kartą irgi sekėsi – kai kurios gatvės buvo gana stambios, kitos smulkesnės, tačiau neapkrautos. Vistik apibendrinant, Paryžiaus šalutiniai rajonai yra nedraugiški dviračiui ir stipriai automobilizuoti.

Visai kas kita miesto centras, erdvus (apie 10km) ir turiningas. Čia dviračio infrastruktūra pasirūpinta iki galo. Kai kurie dviračių takai yra ant plačių šaligatvių, bet didžioji jų dalis yra gatvės pakraštyje, atskirti juosta, arba žalia danga. Prie sankryžų jie prasiplečia į kairę, jei reikia pasukti, užlendi priešais automobilius ir sulaukus žalios šviesos, pajudi reikiama kryptimi (toks sprendimas pažįstamas ir iš kitų šalių).

Neretai dviračiams ir viešajam transportui yra skirtos mišrios „A“ juostos – autobusų vairuotojai draugiški su dviračiais, kurių čia nemažai. Tiesa, kartais tekdavo sustoti ir palaukti, kol autobusas išleis keleivius.

Paryžiaus miesto specifika ir infrastruktūra man buvo viena iš smagiausių Europos miestuose. Čia gerai jaučiausi ir lėtai važiuodama ir nesijaučiau suvaržyta paskubėti. Tik nereikia per daug atsipalaiduoti, susikaupimas reikalingas kaip ir vairuojant automobilį – pirmą kartą papuolus į Paryžiaus gatvių raizginius, gana painiai atrodo kai kurie sankryžų išsišakojimai ir neaiškios pirmumo teisės. Dviratininkai čia įvairūs ir prancūziškai stilingi, dažnai ant automatinės nuomos ‘Velib’ dviračių. Ir važiuoja kartais pernelyg laisvai, turbūt dėl to keletą kartų mačiau policiją, išrašinėjančią baudą dviratininkui.

Marselis.

Pietinis ir tuo mums egzotiškas Prancūzijos miestas, kuris buvo pirmosios mūsų kelionės tikslas.  Dviratininkui – tai labai baisus miestas. Nutušęs laukine signalizuojančių automobilių dvasia. Čia jautėmis itin svetimi su savo dviratėm transporto priemonėm, ir tenka pripažinti ne itin saugiai. Jei būtume žinoję apie tokią dviratinę situaciją Marselyje, kažin ar būtume važiavę į patį centrą, juolab, kad po tokio varginančio kelio iki jo, nebebuvo jokio malonumo grožėtis pačiu miestu. Tiesa, ištrūkus iš šio miesto nėra taip blogai – lengvas kopinėjimas alsuojant švelniam viduržemio jūros vėjeliui.

Lyon

Tai tipiškas, antras pagal dydį, Prancūzijos miestas su parodytu rūpesčiu dviratininkams, kuris dažniau suerzina nei būna naudingas. Įprasta situacija prancūzų mieste – važiuoji stipriai apkrauta gatve, o atsiradus platesniam kelkraščiui, apsidžiaugi jame radęs žaliai atbrėžtą dvirtakį. Vėliau kelkraštis baigiasi kartu su jame nubrėžtu taku. Ir dažniausiai ten, kur labiausiai jo reikėtų – kokioje bjaurioje sudėtingoje sankryžoje, arba tiesiog atsiduriame greitkelyje. Žodžiu, dvirtakis būna įpaišytas ten, kur jam yra vietos, bet ne ten, kur jis galėtų būti naudingas ar bent jau būtų tikslingas. Centre situacija daug geresnė. Iš Lyono išvažinėjom palei La Saone upę, tad be jokių problemų; kai kur buvo dviračių takas, kai kur rami gatvė.

Bordeaux ir kiti miestai.

Bordeaux – įspūdingos architektūros, gyvos atmosferos miestas, dviračiui gana draugiškas. Ir gana tipiška, jog įvažiuojant į miestą dviračių tako nebuvo, bet atsirado artėjant link centro. Nuostabus dvirtakis eina palei Girondos upę, tekančią per miestą. Ten didžiulė erdvė skirta aktyviam žmogui.

Vairuotojų kultūra. Prancūzijoje dviratis susisiekimui rečiau naudojamas, daugiau paplitęs tik didesniuose miestuose ir dažniau centrinėje miesto dalyje. Keista, nes šalis turi tokią turtingą dviratinę istoriją. Tad ir kelyje  truputį jautiesi tik kaip svečias, kur šeimininkauja automobiliai. Vairuotojai dažnai pralenkia ne taip pedantiškai kaip Vokietijoje, nesuteikia tiek erdvės. Labai panaši situacija kaip ir Lietuvoje, bet ne taip bjauru kaip Ispanijoje. Vairuotojai paprasčiausiai nepripratę prie dviratininkų, bet pas juos nėra to nepaaiškinamo pykčio, agresijos ir neapykantos kitiems eismo dalyviams, kaip dažnai pasitaiko pas Lietuvos vairuotojus.

Nepaisant visų šių nepatogumų, tikiuosi dar sugrįžti į šią šalį su dviračiu. Prancūzija viena, o kiek daug joje įvairovės.

Sekantį kartą – Ispanija,  truputis Škotijos ir nemalonus nuotykis Vokietijoje

Mano dviračio keliai Europoje. Tonai ir pustoniai. (Olandija, Belgija)

   Infrastruktūra, Kelionės  2 Atsakymai »
Kov 152010
 

Šį kartą – įspūdžiai apie takus ir takelius dviračių šalyje Olandijoje bei gretimoje  Belgijoje.

Olandija

Užmiestyje. Iš Vokietijos kirtę sieną į Olandiją, susidūrėme su visai kitu pasauliu. Jei po Vokietijos jautėmės atsipalaidavę, nes vairuotojai mus praleisdavo visur kur privalo ir neprivalo, Olandijoje vos ne prie pirmos sankryžos buvome stipriai užpypinti iš karto kelių automobilių. Ten kiekvienas dviračių tako ir gatvės susikirtimas yra pažymėtas trikampiais ant kelio, kurie nurodo dviračio arba automobilio pirmumą, tad reikia būti atidiems.

foto šaltinis: http://amsterdamize.com/photos/album/72157623139917869/photo/4295982881/its-friday-its-friday.html

Beveik kiekviena sankryža turi tuos pačius nurodomuosius ženklus, kaip ir Vokietijoje. Tiesa, dažniausiai iki pirmo mažiausio miestuko, todėl keliaujant didesniais atstumais jie neturėdavo prasmės. Kartais kryptį iki to pačio miesto žymėdavo dvi rodyklės – raudona ir žalia, o jų nuorodos bei kilometražas būdavo skirtingi. Išsiaiškinom – raudonoji žymi trumpiausią kelią iki miesto, žalia – labiau rekreacinį, vedantį per laukus, miškus ar pajūriu. Kartais kilometražo skirtumas būdavo nežymus, tad skonio reikalas.

Turbūt anokia čia naujiena, jog infrastruktūra Olandijoje labai visapusiška ir išplėtota. Ši šalis yra tankiausiai apgyvendinta Europos dalis, 85% teritorijos yra lygumos ir ji  tiesiog išvagota daugybės kanalų. Dažnai dvirtakiai būdavo nutiesti lygiagrečiai kanalų. Tai tie patys keliukai, kurie seniau būdavo naudojami tampyti baržas. Todėl dažnai važiuodavome kartu su šalia plaukiančiomis baržomis bei lygiagrečiai kelyje važiuojančiomis mašinomis. O kartais virš galvų dar skrisdavo lėktuvas… Smagu, jog visi telpame šiame tankiame pasaulėlyje! Būdavo netgi taip, kad kertant geležinkelį su atvažiuojančiu traukiniu, atskiras šlagbaumas užkirsdavo kelią automobiliams ir atskiras, tik mažesnis – dviračių takeliui. Tas pats kartais būdavo ir kertant kanalą; atskiras tiltelis mašinoms, atskiras dviračiams. Bet tai jau retesnis atvejas, o dėl mišriausių sprendimų sunku apibendrinti Olandijos infrastruktūrą. Dažnai dvirtakis būdavo padalintas į dvi priešpriešines juostas su punktyrine linija, visai kaip automobilių kelias. O prieš posūkius ir kalnelius linija būdavo netgi ištisinė, draudžianti lenkti dviračius.   Miestai. Olandijos miestai (Amsterdamas, Grioningenas, Enschede, Haga…) nėra itin dideli. Tačiau sunku kartais suprasti, kur prasideda pats miestas, kadangi jis būna viename tankumyne su aplinkui esančiais kaimukais. Ir taip visa Olandija, išskyrus kelias miškingąsias jos dalis.

Patekus į miesto centrą dėl itin sutankėjusio dviračių eismo ir infrastruktūros atsiranda didžiulis skirtumas. Sankryžos, sankryžėlės, pervažiavimai per tiltelius, dažnai persimainanti takų vieta, važiuoji gatve, važiuoji dvirtakiu – absoliuti mišrainė. O kur dar būriai dviračių, įtraukiančių tave į šį sūkurį.. O senamiesčio širdyse neretai susidurdavome vien tik su pėsčiųjų zonomis, kur tekdavo varytis dviratuką pėstute arba ieškoti aplinkinių kelių.

foto šaltinis: http://mizdemeanor.net/2009/05/25/amsterdam-bicycles/

Panašu, kad į miesto centrą iš aplinkinių miestukų atvažiuoja ne tik dviračiais, bet ir traukiniais – šalia stoties stovi didžiulės dviračių stovėjimo aikštelės, kartais su stogu. Atvažiuojama traukiniu, o iki reikiamo taško nusigaunama dviračiu, kuris nakčiai vėl paliekamas laukti kito ryto. Automobilių mieste išties nedaug. Pirmą kartą įsilieti į tokį būrį dviratininkų, gali būti iššūkis. Reikia perprasti sudėtingą miesto sistemą, sankryžėles, susikirtimus, rodyti ranka posūkių signalus ir nuolat būti budriam bei stebėti kitus dviratininkus. Nepakartojamus įspūdžius išsivežėm iš pirmojo mūsų didesnio miesto Olandijoje, Grioningeno, į kurį užtaikėme vakarinio piko metu.. Iš  pirmo žvilgsnio pasirodė, jog ši masė važiuoja be jokių taisyklių, panašiai kaip Indijoje.. Ir iš dalies tai tiesa.  Atrodo, įdirbis ir intuicija, čia svarbiausia.  Tuo tarpu pėstysis kai kuriose vietose atsiduria nepavydėtinoj situacijoj, pereiti gatvę kartais gali būti  sunkiai įmanoma..

foto šaltinis: http://amsterdamize.com/photos/album/72157623608219922/photo/4428281154/jungle-junction-jungle-junction.html

Žmonės, važiuojantys dviračiais – įvairiausio stiliaus ir socialinio sluoksnio, nuo tėvų vežamo kūdikio iki senolių. Gal dėl to Olandijoj visiškai nematėm antsvorio turinčių žmonių. Dviratininkų rūbai – kuo įvairiausi. Kas su kostiumu, kas su suknele ir aukštakulniais ar kita kasdiene apranga. Galima rasti daug foto galerijų šia tema. Tiesa, ir patys jų dviračiai mažai pritaikyti lengvam riedėjimui. Dažniausiai pusiau ar visiškai tuščios padangos, rūdys, ir įvairiausi garsai sklindantys nuo jų. Panašu, kad žmonės čia savo dviračių visiškai nemyli ir jų neprižiūri.

Bet naudojami jie čia labai intensyviai, ir  mudviem su savais tvarkingais dviračiais reikėdavo palaikyti tempą, kitaip aplenks kokių penkiolika girgždančių olandų, ir prie sekančio šviesoforo teks atsidurti ilgos eilės gale. Matosi, jog dviračiai naudojami viskam: susisiekimui į darbą, parduotuvę, vakarėlius, vaikų nugabenimui į vaikų darželį (pasitaikydavo ir po 3 ant vieno dviračio!!)  ir, žinoma, poilsiui. Savaitgalį atokiau nuo miesto kokių tik vaizdų neprisižiūrėjome: važiuoja šeimynėlė, tėvas veža po vaiką ant bagažinės ir prikabintame vagonėlyje, o mama  rieda su trečiuoju ir dar prisikabinusi vaikišką vežimėlį prie dviračio šono, o ant rėmo dar  prikombinuoti visokie rakandai iškylai… Panašu, kad didžioji olandų gyvenimo dalis praeina ant suklerusio dviračio. Tiesa, negalima nepastebėti, jog pastaraisiais metais daugumą puvenų pakeitė modernūs, tačiau tokio pačio – miesto tipo – dviračiai. Apie Olandijos dviračius būtų galima dar daug šnekėti, stebėtis ir žavėtis, o kartais ir nesuprasti.

foto šaltinis: http://amsterdamize.com/photos/album/72157622887966423/photo/3450783376/bakfietsen-must-be-a-big-house.html

Belgija

foto šaltinis: http://iamaustincarroll.wordpress.com/2009/04/13/summer-camp-all-year/belgium-house-usa-cycling/

Atrodytų Belgija su Olandija turėtų būti labai panašios šalys, tačiau kirtus sieną vėl viskas pasikeičia – dingsta tos masės dviratininkų ir viskas atrodo daug nykiau ir sausiau, bet žavu ir čia, tik kitaip.

Kelyje mus lenkdavo ne liūliuojančios olandiškos gulbės, bet skuodžiantys plentinukai su ramiaisiais belgais. Iškart pasijuto intensyvesnis automobilių eismas, su pavojingiau manevruojančiais vairuotojais, dviratis susisiekimui čia retesnis atvejis. Keista, kai visai šalia Olandija su savo dviračių masėmis. Užtai, kaip gera būdavo piko valandomis lenkti užstrigusių mašinų eiles, važiuojant tuščiom dviračiui atbrėžtom  juostom gatvės pakraštyje.  

Užmiestyje. Sunku apibūdinti infrastruktūrą šioje nedidelėje šalyje, bet kiek pamenu važiavome paprasčiausiai atvirose gatvėse, arba kelkraščiuose atskirtais dvirtakiais. Tiesa, dar reikėtų turėt omeny, jog pusę Belgijos yra smarkiai kalvuota, o kita pusė – labiau lygumos. Tad toje kalvuotoje dalyje važiavome vingiuotais mažo eismo ūkininkų asfaltuotais keliais.

Miestai. Briugė ir Gentas. Tai nedideli, bet įspūdingi ir įsimintini miestai. Senamiesčiai su viduramžių gatvelėmis ir gotikine architektūra. Per naujuosius jų rajonus važiavome gatve arba palei kanalą.

Senamiesčiai, kurie yra didžioji šių miesto dalis, neturi jokios specialios dviračių infrastruktūros. Čia dardėjome tiesiog akmeninėm gatvėm, šalia arklių tampomų karietų. Jau mes derinomės prie senamiesčio, o ne senamiestis prie mūsų. Tad tikrai gąsdina kurių ne kurių klaipėdiečių kalbos apie Klaipėdos susisiekimo reikalus, kai siūloma išasfaltuoti mūsų akmeninę senamiesčio dangą vardan patogaus riedėjomo dviračiu… Lepus pragmatizmas..

Gentas

Tiesa, nebuvome Briuselyje,  ši patirtis žymiai papildytų įspūdžius apie Belgijos dviratinę infrastruktūrą.

Kitą kartą apie Prancūziją.

Mano dviračio keliai Europoje. Tonai ir pustoniai. (Vokietija)

   Infrastruktūra, Kelionės  6 Atsakymai »
Vas 242010
 

Kartais girdžiu vertinimus apie Klaipėdos dviračių takelius. Vieni jais džiaugiasi, kiti peikia, dar kiti teigia, kad jų iš viso nėra, tad ir toliau naudojasi mašina. Šiame pasakojime nesiimu peikti ar girti pajūrio dviračio takelių, tik pasidalinti įspūdžiais apie savo dviračių kelius už Lietuvos ribų. Dauguma besiskundžiančiųjų Klaipėda mano, kad užsienyje riedėti dviračiu yra pasakiškos sąlygos. Prieš pirmąją kelionę aš irgi taip įsivaizdavau.. Keliaudama neturėjau tikslo tyrinėti, dokumentuoti ar kitaip vertinti infrastruktūros, tad kalbėsiu tik įspūdžiais iš savų prisiminimų. Gal tai skambės pernelyg sausai, bet kalba šįkart tik apie infrastruktūrą, o ne  bendrus kelionės įspūdžius.

Taigi..

Vokietija

Vokietija buvo mūsų pirmoji šalis, į kurią įriedėjome dviračiu, persikėlus keltu į Zasnicą. Man pažįstama tik jos šiaurinė dalis, kurią daugiau nei keletą kartų teko kirsti su tikslu pasiekti Amsterdamą.

Pirmą kartą išvykusi į tokią kelionę baidžiausi važiavimo gatve, trūko pasitikėjimo. Tad buvo smagu didžiąją Vokietijos dalį važiuoti atskirtais dviračių takeliais.

Užmiestyje. Dvirtakiai buvo beveik tarp kiekvieno kaimelio ar miesto: šalia gatvės, bet atskirti, asfaltuoti ir beveik visiškai tušti. Panašu kad vokiečiai mažai jais naudojasi, išskyrus karts nuo karto sutinkant gausų vokiečių, dažniausiai pagyvenusių, būrį. Tokių grupių vis dažniau galima sutikti Kuršių Nerijoje. Greitai perpratome taisykles.  Vienas, du, trys. Plati šypsena. Guten Tag. Guten tag. Guten Tag.. Mažiausiai 20 kartų. Pakelia nuotaiką! O dviračių takų danga beveik ideali, neskaitant vis pasikartojančių ruožų su visiška tarka, kai medžių šaknys iš apačios iškraipo asfaltą. Tarp nedidelių kaimų dažnai pasitaikydavo ir tankų takelių – dviejų vėžių betono blokai, kuriais kartais ir automobiliai pravažiuoja.

Svarbi takų Vokietijoje dalis yra informaciniai ženklai – rodyklės žyminčios kryptį ir atstumą iki sekančio miesto. Rekreaciniai maršrutai turėdavo atskirus ženklus su savo skirtingais logotipais. Tai dažnai būdavo keliai per mišką, palei upę ar kanalą, laukus. Ne visada asfaltuoti, po lietaus – purvas, bet dažniausiai smagūs. Jei greta vandens telkinių, tai dažniausiai žvyrkelis, ties gyvenvietėmis paprastai grįsti akmenimis.

Su vienu tokiu pramoginiu maršrutu susidūrėme jau pirmosiomis kelionės dienomis, vedančiu tiesiai į Hamburgą. Ėmėme juo sekti ir pradžia žavėjo: vingiuoti įvairiapusiai takai, greta kanalo arba kaimo keliukais, o kartais miško takeliais, su lengvomis įkalnėmis ir smagiomis nuokalnėmis. Bet kuo toliau, tuo dažniau ženklai mus paklaidindavo. Dažnai jie labai tiksliai mus nuvesdavo į miestą, bet nebeišvesdavo iš jo. Pradžioje džiugino vokiečiai, kurie iš didelio noro padėti ar bendrauti, prieidavo patys, bet… 99.9% visų kartų, nukreipdavo bloga linkme. Tad gana greitai supratome, jog šitaip vingiuotai ir dar su vingiuotesniais paklaidžiojimais, kelionės tikslo – Viduržemio jūros – galime greitai nepasiekti; Vokietijos pramoginių maršrutų tikslas nėra tiesus susisiekimas. Tad ėmėme važiuoti asfaltuotais, šalia kelio dvirtakiais, nuobodžiais ir gana triukšmingais dėl nesustojamo automobilių srauto. Ir labiau pasitikėjome automobiliams skirtais ženklais, kai dviratiniai vis stengėsi išvesti mus iš tiesaus kelio.  Tie, kurie norėtų važiuoti tik į Vokietiją, tai patarčiau pabandyt susirast tokių rekreacinių maršrutų žemėlapius internete ir turėti nuostabų pasivažinėjimą šiaurinės Vokietijos gamtos pašonėje.

Gyvenvietės. Gyvenvietes dažniausiai tik kirsdavome, labai neklaidžiojant jose. Sunku viską prisiminti, bet įstrigo, jog dviračių takai dažniausiai būdavo ant šaligatvių. Tiesa, raudonos smulkios plytelės, sudėtos įstrižai, ir ten yra populiari dvirtakio danga. Tikrai pasitaikydavo ir statesnių briaunų bei kitokių nelygumų. Senamiestyje dažnai tekdavo riedėti akmenimis grįstu keliu, be jokio kito pasirinkimo. Tokia danga ten labai populiari tiek mažame kaimelyje, tiek didesnio miesto centre. Kirsdami gyvenvietes, ilgainiui nustojome naudotis dviratine infrastruktūra, nors ji beveik tobulai būdavo integruota į esamas sąlygas, važiavimas dviračių taku būdavo apsunkintas dėl dažnų šalutinių keliukų ir išvažiavimų kirtimo. Kalbant apie išvažiavimus iš šalutinių gatvių – pirmosios kelionės pabaigoje esam apturėję nemalonų nuotykį, kurį aprašysiu vėliau.

Ištrūkus iš gyvenvietės, malonu būdavo grįžti į dviračių takelį. O tokie didesni miestai  kaip Hamburgas, Berlynas, Bremenas turėjo savo didmiesčio specifiką.

Didmiesčiai. Įvažiavimai į Vokietijos didmiesčius yra platūs, labai pagelbėdavo rodyklės, nurodančios kryptį ir atstumą iki centro. Džiaugdavomės radę dviračių takus. Įvažiavus į miestą patekdavome į mišrią infrastruktūrą: tai ir takeliai atbrėžti gatvės pakraštyje, kartais dar paryškinti žalia spalva, o neretai ir takai ant šaligatvių. Kaip taisyklė pastarieji turi daugiausiai kliūčių, ir kartais savisaugos instinktas kuždėjo, jog šalmas tokiems takeliams labiausiai reikalingas dėl įvairių vertikalių kliūčių: stulpų, medžių, įvairių atitvarų, kartais praeivių.

foto šaltinis: http://www.athleticmindedtraveler.com/blog/bike-lanes-in-germany-and-europe

Man  patiko Vokietijos didmiesčių dviratininkai. Kad ir tame pačiame Berlyne jie  patys įvairiausi: nuo olandiškų gulbių iki plentinukų, bei gausybė tarpinių variantų. O Fiksas – populiarus aksesuaras prie stiliaus. Beja, dviratininkų skaičius čia pastebimai didesnis.

foto šaltinis: http://www.flickr.com/photos/16nine/2099987465/

Užstrigo gana buitiška akimirka. Bremene po stiprios liūties, moteris dviratininkė važiavo apsemta gatve, ir  lenkiantis autobusas ją visiškai   perliejo. Mane smogė užuojauta, tačiau ji tik šūktelėjo, nusižviegė, ir iš jos išraiškos mačiau, kad jai nuotaika nebent tik pagerėjo. Taip viskas paprasta, ir buitiška. Kaip kasdienybė. Kartais lietus, kartais sausa..

Vairuotojų kultūra. Vokietija šiuo atžvilgiu paliko geriausią įspūdį. Vairuotojai iš šalutinių gatvelių išsuka labai atsargiai, apsižvalgo praleisti pėsčiųjų ir dviratininkų. Iš tolo matydavome, kaip iš kiemo nori išsukti mašina, bet stovi ilgai, ir laukia kol mes pravažiuosime, vietoj to, kad praslįstų.  Bet visko būna – apie tai vėliau.

Sekantį kartą apie Olandiją ir Belgiją

Tandemų sąskrydis II

   Kelionės  4 Atsakymai »
Lap 262009
 

Taigi, nuo pat vasaros pradžios gero dviračio forume planavę, bet dėl vienų ar kitų priežasčių niekaip negalėję susiderinti, į lapkričio galą 3 tandemų ekipažai ir vienas liudininkas pagaliau išsiruošėm į taip ilgai planuotą tandemų suvažiavimą.

Pasiruošimas paskutinėmis minutėmis truko gan ilgai, iki išnaktų Darius keitė vairus, reguliavo sėdynes, sukiojo išklerusius stipinus, montavo bagažines ir dirbo begalę kitų smulkių darbelių.

Iš Klaipėdos pajudėjom žymiai vėliau nei planavom, jau ir temti buvo pradėję, tačiau kadangi išsiruošėm visa diena anksčiau, penktadienį, o ir pirmoji distancija buvo gana neilga, per daug galvos sau dėl to nesukom.

Pastebėjom, kad saugumo sumetimais sutemus užmiesčio keliais apsimoka važiuoti užsiėmus visą juostą, nepaliekant vietos pavojingiems lenkiamiesiems manevrams – daugumos automobilių buvome be galo pagarbiai apvažiuojami saugiu atstumu, su visais posūkių signalais. Pasak Dariaus, Anglijoje toks dviračių važiavimas vienas šalia kito yra visiškai legalus.

Asfaltas baigėsi labai greitai, teko nelengva užduotis – pravažiuoti nemažą distanciją duobėtais, neapšviestais, o vietomis ir apsemtais žvyrkeliais. Dar kelionės pradžioje pastebėjau, kad nuolat atsilaisvina 4 galinio rato stipinai, dėl to jutau dar didesnę įtampą laikydama vairą ir, įsmeigus žvilgsnį į lempos skleidžiamą šviesą, stengiausi išvengti duobių.

Nors ir nuvažiavom netoli, tačiau dėl dienos (ir prieš tai buvusios nakties) darbų, o gal dėl anksti nusileidusios saulės jautėmės gan pavargę, tad ilgai nevakarojom ir gana anksti nuėjom miegoti užsistatę žadintuvus 6 valandai ryto, planuodami anksti judėti link Jurbarko.

Keltis buvo labai sunku, o Renatos įkalbinėjimai pamiegoti dar vieną valandą ir tamsa už lango padarė savo. Išsikapstėm tiktai apie pusę 10, na bet per daug dėl to nesigraužėm. Nusprendėm važiuoti per Šilutę, tad atkarpą iki jos teko įveikti su šiokiu tokiu vėjo pasipriešinimu. Nuo Šilutės pasukus link Jurbarko vėją palikome sau už nugaros, tačiau važiavosi gana sunkiai.

Pakeliui sustodavom paveržti mano išsiklaipiusius stipinus, pasistiprinti, iš pakelės prekeivio įsigyti pintą krepšį ar į parapiją užsipilti geriamo vandens. Nors buvom gerokai sukaitę, žmonės atrodė nustebę, o gal net išsigandę, matydami dviratininkus vėlyvą rudenį, dauguma teiravosi ar ne šalta.

Taip jau išėjo, kad ir mes, ir ekipažas iš Vilniaus dėl vienų ar kitų priežasčių riebiai vėlavom, tad Jurbarke turėjom pasirodyti panašiu metu, taigi susitarėm susitikti autobusų stotyje. Su nekantrumu laukėm iš tolo pasirodančių dviračio lempų.

Tuo tarpu spėjome pabendrauti ir su vietine fauna – tandemai traukia visų akį. Kiek vėliau paaiškėjo, kad žinia apie mūsų susitikimą jau pasklidusi po Jurbarką – Giedrės ir Tomo ekipažas susilaukė raginimo važiuoti į stotį, nes mes jau laukiame.

Džiaugsmo šūksniais pasitikę vilniečius ir šiek tiek susipažinę patraukėme į parduotuvę apsipirkti maisto ir kitų subtilių dalykėlių vakarui, ten pat sutikome ir kaip bitę iš Klaipėdos atskuodusį Simą. Iš šalia esančio daugiabučio gyventojų per langą ir kitais būdais apsirūpinę vandeniu arbatai ir grikiams virti, patraukėme ieškoti vietelės įsikurti. Darius kaip tik žinojo vieną – šiek tiek paklaidžioję vakarinio Jurbarko apylinkėmis ją radome. Iš pradžių manęs ji netenkino, pasirodė esanti pernelyg arti civilizacijos, tačiau kolegoms nutarus nusprendėm įsikurti atokiam kampelyje, kuris visgi buvo gana jaukus.

Pasistiprinę kaip visada gamtoje nepaprastai skania grikių koše ir pasišildę arbatėle susikūrėme lauželį, kuris dar ilgai teikė jaukų prieglobstį ilgoms keliautojų šnekoms, juokui ir kitoms smagybėms, kurių nelabai įmanoma, o gal ir neverta aprašinėti. Vakaro kulminacija – Dariaus maudynės lediniame upelyje.

Dėl spaudžiančių mokslų turėjau keltis anksti, bet kaip ir visada, šiek tiek pramigau. Atsikėlėme jau pradėjus švisti. Naktis buvo neapsakomai šilta – nepanaudojau krūvos su savimi temptų drabužių. Na, bet mano šio žygio šūkis buvo „geriau per daug, nei per mažai“, mat nesu patyrusi keliautoja, o ypač tokiu metų laiku.

Skubėjimo nuotaika kaip mat dingo, kol pusryčiavome ir kaitėmės arbatą. Išvažiavę ant asfaltuotos dangos dar pasibandėme vieni kitų tandemus, gaila, bet dėl per žemos (gale) ar per aukštos (priekyje) sėdynių nesugebėjau pilnai pasimėgauti Simo išgirtuoju elegantiškuoju „Bike Friday“. Dar šiek tiek pasišnekučiavę, įsiamžinę suvažiavimo nuotraukoje atsisveikinome, atsibučiavome ir pasižadėjom dar būtinai ne kartą susitikti.

Kelias link namų pasirodė greitesnis, nei važiuojant į Jurbarką, nors ir judėjome lėčiau. Dar keli sustojimai užkąsti, atsigerti ar tiesiog pasiilsėti, ir Šilutė jau netoli. Taip jau gavosi, kad atsiskyrėme su Dariaus ir Renatos ekipažu, sustojusiu užvalgyti, tačiau taip skubėjau į kitą dieną laukiantį kontrolinį (kuriam dar reikėjo ir pasiruošti), kad su Aleksandru ir Simu nusprendėm judėti toliau. Užėjęs lietutis, o gal tiksliau prasti Panther’ių purvasaugiai tuoj pat kiaurai permerkė mano kojas, tačiau šalta nebuvo. Netruko sutemti, pedalus spaudėm vis stipriau, nors ir pavargę, tačiau norėjosi kuo greičiau į Klaipėdą. Džiaugsmo teikė kultūringi vairuotojai, saugiai lenkiantys ar laukiantys kitame tilto gale, esant mūsų pirmenybei. Privažiavus prie Rimkų teko netikėtai atsiskirti su Simu, nuleidus jo dviračio padangai.

Per Klaipėdą pravažiavome labai greitai – užsiėmę visą juostą, pavargę, sušlapę, nuvažiavę apie 150 km, norėjome kuo greičiau užtempti tandemą į namus (8 aukštas kartais džiaugsmo neteikia) ir prisėsti ant minkštos sofos. O manęs dar laukė ilga bemiegė naktis prie užrašų.

Tačiau nuostabiai praleistas savaitgalis su nuostabiais žmonėmis dar ilgai neišėjo iš galvos…

Tandemų sąskrydis

   Kelionės  2 Atsakymai »
Lap 252009
 

Praeitą savaitgalį buvau tandemų sąskrydžio liudininkas. Du ekipažai iš uostamiesčio ir vienas iš Vilniaus. Susitikimo vieta – pusiaukelė tarp Vilniaus ir Klaipėdos. Šį kartą buvo pasirinktas Jurbarko miestas.

Švelnus rudens vakaras, laužas, turistiniai delikatesai, nuogos medžių šakos virš sraunios upės, ir ypatūs pokalbiai, kokie gali būti tarp keliautojų. Vengiu perteikinėti visas vakaro nuotaikas dėl žodžių siaurumo. Čia kaip ir fotografijoje – gamtos pločiai sutalpinti foto objektyve dažniausiai tampa paprastu banaliu paveikslėliu. Tik liudiju – tandemų sąskrydis įvyko!

Kalbant apie tandeminę techniką, visi trys susitiko labai individualūs ir su skirtingom istorijom. Kadangi apžvelgti uostamiesčio tandemus bus daug kitų temų, truputį plačiau užsiminsiu apie tandemą iš Vilniaus – „Bike Friday“. Techniniais,  estetiniais bei kitais gyvenimiškais atžvilgiais jis vertas dėmesio.

Individualumas prasideda rėmo geometrija, kuri jau gamykloje pritaikyta prie abiejų tandemo narių fizinių proporcijų. Patiko plačiu žvilgsniu ir tuo pačiu taikliai parinkti techniniai mazgai, kurie atsižvelgiant į tandemo turistinę specifiką, susiveda į sodrų funkcinį vienetą. Tai modernios, protingos kategorijos važiuoklės dalys darinyje su klasikiniais elementais, kaip Brooks sėdynės. Šiuo atveju žodis eklektika įgauna išminties ir gero skonio atspalvį. Mobilumo elementai – maži ratai bei išnarstomas rėmas. Svarbiausia jokio atsitiktinumo ne tik funkcijų visumoje, ko dažnai stinga kitiems turistiniams monstrams, bet ir iš estetinės pusės. Tas elegantiškai lakoniškas spalvų derinys – baltas rėmas, ir rudi elementai (odinės sėdynės ir vairo juostos) suteikia jaukų pojūtį ir prisilietimui. Tokį įvairiapusiškai darnų tvarinį gali sukurti tik gražūs žmonės, kurie juo dar ir Indiją apkeliauja. Taip jau atsitiko, kad neturiu šio tandemo atskiros fotografijos. Žaviausi momentai paprastai neužfiksuojami.

Dar iš asmeninių įspūdžių; likau nustebintas jog visą  kelią, Panemunės plentu iki Jurbarko (143km), didžioji dauguma mašinų lenkė saugiu atstumu ir dažnai netgi posūkio signalus rodė (!). Kas tai? Pagarba dviratininkams? Gal per mažai Lietuvos plentais keliauju, todėl iš visumos nuotaikų tikiuos visai priešingo? Tiesa, važiavau su ryškia liemene ir šviesomis, gal tai prisidėjo prie abipusės pagarbos…

Taigi, apibendrinant, tiesiog geras dviratinis rudens savaitgalis. Ir galbūt mano kuklų rašinį papildys kitų dalyvių įspūdžiai…