Lie 082014
Evelina S
Lie 062014
Dviračio mylėtojams išverčiau įkvepiantį straipsnelį. Tai britiška odė dviračiui, kuri įkvėpta Anglijoje šiom dienom vykstančiu Tour de France ir atkeliausiančiu į Londoną pirmadienį. Dar visai neseniai Londonas buvo atgrasus ir nedraugiškas dviračiams, nes jų čia paprasčiausiai nelabai ir buvo. Palengva iš kažkur jie pradėjo atsirasti. Pradžioje tarp vairuotojų (ypač taksistų) ir dviratininkų kunkuliavo daug pykčio bei nesutarimo. Tačiau anie pavargo.
Tiesiog nebeliko prasmės kovoti prieš dviratę masę; dviratį teko pripažinti kaip pilnavertį eismo dalyvį. Ir visa tai įvyko per 10-15 metų laikotarpį. Šiandienos situacija, kai prie šviesoforo laukia 20-30 dviratininkų, būtų neįsivaizduojama anksčiau. Aš asmeniškai tiek dviratininkų matydavau tik keliaujant per Olandiją. Londone dviračių daugėja geometrine progresija ir pati esu šio virsmo dalyvė bei liudininkė. Ir visa ši transformacija tokia gyva ir savalaikė! Priežastys, atvedusios iki šios aušros, trumpai yra paminėtos straipsnyje. Tik užbėgsiu už akių ir pasakysiu, jog šiame mieste neįvyko jokie stebuklai; niekas londoniečiams nepaklojo auksinių takelių infrastruktūros. Neprireikė griauti namų tam, kad įterpti dviratį. Todėl visus Klaipėdos dviratininkus noriu paskatinti nustoti skųstis ir vietoj to pasidžiaugti, jog mūsų miestas, kitaip nei Londonas, jau savaime yra pritaikytas dviračiui ir mažai ką reikia keisti: atstumai nedideli, sankryžos nesudėtingos, miestas yra paprastos struktūros. Tad nustokim ieškoti priežasčių nevažiuoti dviračiu, o tiesiog sėskim ir koškim vėją. Kai masiškai imsime riedėt, kaip pilnaverčiai eismo dalyviai, išsispręs ir dabartiniai nesutarimai su vairuotojais. Prisidėkit prie šio pasaulinio viruso! Smagių akimirkų stebint Tour de France nuotaikas! O aš dar sugrižiu su nuotraukomis, nes tikrai ten būsiu, Londone, ir kai Ramūnas Navardauskas važiuos pro šalį, cypsiu ir rėksiu. Šaunuolis!
Evelina
——————————————
Straipsnį parašęs Rob Penn yra knygos ‘It‘s all about the Bike‘ autorius ir Bikeaction direktorius. Žmogus, metęs teisininko karjerą tam, kad dviračiu apkeliautų pasaulį. Jo meilė ir aistra dviračiui perteikiama šiame straipsnyje:
Niekada nedalyvavau dviračių lenktynėse, tačiau visada dievinau Tour de France. Esu įsitikinęs, jog jei nors kartą važiuodamas dviračiu patyrei pagarbios baimės ar laisvės blyksnį, išgyvenai transformacijos skrydį nuo liūdesio iki dviejų besisukančių ratų ritmo, užkopus į kalvos viršūnę, pastangų rasai padengus tavo kaktą, pajutai vilties atgimimą, nerdamas nuo stačio ilgo kalno it koks paukštis, susimąstei apie aplinkinio pasaulio tylą, ir jei nors kartą sėdėjai ant dviračio su dainuojančia širdimi, tada tu daliniesi kažkuo esminiu su visais dviratininkais, taip pat ir profesionalais.
John Giles/PA Wire/Press Association Images
Didysis atvykimas (The Grand Depart) į Londoną ateinantį pirmadienį yra išaugusio susidomėjimo dviračiavimu ir priežastis, ir padarinys. Tour de France organizatoriai per kanalą atplukdė savo numylėtasias lenktynes, nes žino, kad visa Didžioji Britanija nusidažys geltonai. Jei Sky (televizijos kanalas) nežinotų, kad tauta sės ant dviračių, nepumpuotų milijonų į sportą (o paskiau neinvestuotų į GoSkyRide schemas). Galbūt jie, kaip ir aš, nujaučia, jog šioje šalyje mes greičiausiai esame ant naujo dviračių aukso amžiaus slenksčio.
Dviratis užpildo itin platų panaudojimo diapozoną- praktinį, fizinį ir emocinį. Aš važiuoju su dviračiu į darbą, dažnai dėl darbo, dėl geros fizinės formos, dėl to, kad neišprotėčiau, kad išsimaudyčiau gryname ore ir saulėje, apsipirkčiau, kad pasigardžiuočiau fizine ir emocine draugyste, riedėčiau su draugais, keliaučiau, dėl grakštingų akimirkų apsvaigusiame pasaulyje, kartkarčiais norėdamas save išgąsdinti ar išgirsti savo vidinio berniuko juoką. O kartais aš važiuoju dviračiu dėl paties važiavimo. Turiu jų 11. Man visi 11 nereikalingi, bet negalėčiau gyventi be nė vieno iš jų.
Dviratis yra pati efektyviausia žmogaus jėga varoma transporto priemonė ir vienas iš geriausių žmonijos išradimų. Jis yra toje pačioje gretoje su spausdinimo mašina, elektriniu motoru, telefonu, penicilinu ir Internetu. Dviratis taipogi populiariausia transporto priemonė planetoje: egzistuojanti jau ilgiau nei šimtmetį. Mūsų protėviai jį laikė vienu puikiausių pasiekimų. Ši idėja pamažu sugrįžta į madą, nes vis daugiau ir daugiau iš mūsų ima vertinti šios mašinos paprastumą ir naudą.
Fotografija: Kim Ludbrook/EPA
Dviračių lenktynės savo populiarumą pasiekė per paskutinį dviračių aukso amžių 1890-aisiais – laikais, kai ši transporto priemonė buvo masiškai naudojama praktiniais tikslais. 1891-ais metais iškilmingai pradėtos Bordeaux-Paris 560 km nakties ir dienos lenktynės, Paris-Brest-Paris taipogi 1891-ais, Liege-Bastogne-Liege – 1892-ais, Paris-Roubaix – 1896-ais, o Tour de France – 1903-ais – visi šie renginiai sukūrė ilgalaikį ryšį tarp sporto ir žmogiškosios kančios.
Kai bendro starto Tour de France plento lenktynės tapo norma žemyne, tuo metu Britanijoje sportas buvo uždusintas Viktorijos laikams būdingų konservatyvių tradicijų. Mes pasirinkome atskiro starto lenktynes, pirmąkart susistemintas Frederick Thomas Bidlake – žmogaus, jaučiančio asmeninę aistrą britiškam punktualumui: varžybų dalyviai startuodavo tam tikrais laiko intervalais ir lenktyniaudavo po vieną, kovodami dėl geriausio laiko, važiuodavo pirmyn ir atgal vietiniais keliais, grumdamiesi su vėju.
Londono Olimpiadoje Seras Bradley Wiggins, pasinaudojęs savo atskiro starto meistriškumu, užtikrintai iškovojo auksą. Tačiau bendro starto važiavimai yra daug labiau intriguojantys. Tokio tipo lenktynės žada grupių atsiskyrimus ir sprintą finiše, persekiojimą ir griūtis, kančią ir vienybę, taktikas ir sąjungas, grupes ir varžymąsi, tuštybę ir šlovę. Bendro starto lenktynės yra paremtos pelatono (susiformavusi dviratininkų grupė lenktynėse) nerašytų taisyklių etiketu, kuris yra toks komplikuotas, jog net Viktorijos laikų anglui jo nepavyktų susisteminti į taisyklių rinkinį.
Fotografija: Shaun Flannery/SWpix.com
Didžiąją XX amžiaus dalį britams bendro starto plento lenktynėse nesisekė. Tommy Simpson būtų žinomiausias iš mažos saujelės anglų dviratininkų, kurie pateko į žemyno lenktynes. Jis mirė 1967-ais per Tour de France, likus 1,5 kilometro iki liūdnai pagarsėjusios Mont Ventoux viršūnės. Tačiau Simpson didžiuotųsi dabartine britų dviratininkų karta, kuri pagaliau įžiebė platų susidomėjimą vienu iškiliausių sporto reginių.
Dviračiai dabar yra madingi. Galbūt tai nesitęs, tačiau tai rodo, kad rūpestis sveikata, transporto problemos, aplinkosauga, dviračių sportas, naftos kaina ir miesto gerovės kėlimas – visos šios priežastys stumia dviratį į visuomenės sąmoningumo centrą. Tai, kad Londono Meras, ilgamečiai politikai, laikraščių redaktoriai, svarbūs medijos atstovai, buvę sportininkai, mados guru ir verslininkų lyderiai važiuoja dviračiu ir dažnai užsiima advokatavimu – prieš 20 metų visa tai buvo neįsivaizduojama.
J.Boris, Londono meras, pats važinėja dviračiu. Šaltinis: PacificCoastNews.com
Turbūt galima teigti, jog Londonas šiuo metu yra pasaulio dviračių kultūros centras. Čia gimsta daugiau su dviračiais susijusių koncepcijų ir pardavimo idėjų nei bet kuriame kitame mieste, kaip ir didžiulis skaičius mažų, klestinčių dviratinių verslų. Tai nuostabu, turint omeny, jog Londonas laikomas vienu nepatogiausių miestų dviračiauti.
Dviratis turi savybę įžiebti naujas subkultūras. Jo augantis populiarumas mus drąsina burtis į tam tikras grupes. Tarp jų išskiriamos – Mamils‘ai (Middle-Aged Men in Lycra- vidutinio amžiaus vyrai dėvintys Lykrą), fiksuotos pavaros pamišėliai, komiuteriai, klubų lenktyninkai, kalnų dviratininkai. Jei per piko valandą, važiuokite nuo Hackney (rajonas Šiaurės Rytų Londone) iki Richmond parko (Vakarų Londone), jūs garantuoju sutiksite visas šias ratuotas subkultūras. Įtariu, jog jie bus pasklidę per visą Tour de France atkarpą sostinėje pirmadienį.
Pirmasis pasaulio dviratinis žurnalas, Le Velocipede Illustre, 1869-aisiais redaktoriaus žodyje, apibendrino: „Plieninis arklys užpildo modernaus gyvenimo plyšį. Jis yra atsakymas ne tik dėl savo būtinybės, bet ir dėl įkvėpimo.. Neabejotinai jis čia ir liks.“
Jeigu tiki, kad šie žodžiai galioja ir šiandien, tu turi gerą priežastį pasveikinti žmogų, kuris dėvės Maillot Jaune (geltonos spalvos marškinėliai tradičiškai perduodami Tour de France lyderiui) ir skinsis kelią per Victoria Embankment (gatvė palei Temzę, netoli finišo) iki Mall‘o (finišas prie Bekinghemo rūmų) rytoj.
Laukimas. Fotografija: Ian Forsyth/Getty Images
Nuoroda į originalų straipsnį anglų kalba: http://www.standard.co.uk/comment/rob-penn-this-could-be-the-dawn-of-a-golden-age-of-the-bicycle-9583991.html
Gru 022012
Kažkur tarp brendimo ir surimtėjimo. Kiekvienas tai yra patyręs..
Seniai ieškojau progos parašyti filmo recenziją; tai mano pirmoji ant popieriaus sugulusi, pažiūrėjus Breaking Away. (Didelė garbė ją iškloti Velouoste).
Breaking Away – Peterio Yates‘o filmas, karaliaujantis visų laikų geriausių dviratinių filmų viršūnėse. Filmas gavo 15 apdovanojimų (Oskarą, Auksinį Gaublį, BAFTA ir t.t.), supažindino visuomenę su plentinukų kultūra bei įkvėpė ne vieną atsisėsti ant dviračio.
Teigti, jog Breaking Away yra išskirtinai dviratinis filmas, kuriame dviratis atlieka svarbiausią vaidmenį, būtų ne visai tiesa. Šis filmas labiau apie jaunuolius, atsidūrusiusius kryžkelėje: baigę mokyklą, pradėję bręsti, bet nesuaugę ir dar neradę savo tikslo, dvejojantys dėl ateities, užstrigę limbo būsenoje. Dennio Christopherio įkūnytas personažas – Deivas Stohleris – kaip ir jo trys draugai, sprendžia dilemą: pradėti dirbti, o gal stoti į koledžą. Deivas vangiai svarsto ateities klausimą, treniruojasi, dalyvauja vietinėse dviračių varžybose ir svajoja apie profesionalaus dviratininko karjerą bei svaigsta apie Italiją ir jos Cinzano komandą . O dar, apsimesdamas italu, mainų programos studentu, bando suvilioti merginą iš koledžo, draugaujančią su kiečiausiu bernu. Deivo meilė Italijai kilo, kai laimėjęs dviračio rungtynes gavo apdovanojimą – oranžinį itališką Masi dviratį. Taigi dviratis čia visada šalia, kaip koks ištikimas šuo, ir tik filmo pabaigoje, per kasmetines Indianos universito varžybas Little 500 tampa svarbiausiu objektu. Tuo metu tai buvo svarbiausios dviračių rungtynės Amerikoje, o šiems keturiems jaunuoliams – galimybė įrodyti ne tik studentams, o svarbiausia patiems sau, jog jie nėra nevykėliai.
http://www.little500.com/breakingaway/
http://www.little500.com/breakingaway/
Amerikoje anuomet dviračio tradicijos buvo kiek kitokios nei Europoje, nematome jokių specialių dviratinių marškinėlių, taip pat neįprastos dviračių rungtynės. Varžybose Little 500 dalyvauja komandos, sudarytos iš keturių dviratininkų, kurie perduodami dviratį vienas kitam, važiuoja 200 ratų (50 mylių), 400m ilgio treku, iš viso 80,46km (50 mylių). Vietą starte gali išsikovoti 33 komandos, praėjusios kvalifikacinius bandymus. Man keisčiausia pasirodė, jog nebuvo jokios sistemos, kada perduodamas dviratis; kaip komandos dalyvis jaučiasi, tiek ir mina. O įspūdingiausias pats dviračio perdavimo procesas.
Dramatiškiausias momentas filme, kai Cinzano komanda atvyksta iš Italijos ir Deivas varžosi kartu su savo svajonių komanda. Nesinori atksleisti visų detalių, tačiau po šių rungtynių jaunuolis suvokia, jog visi sukčiauja, tik jis to nežinojo. Tai esminis posūkis filme – jaunuolis nustoja būti naivuoliu, tampa atsakingas bei ryžtingas, o filmo nuotaika suaštrėja.
Filmas sukurtas 1979 metais. Tad Velouosto Senosios Prieplaukos flotilė turėtų, kur akis paganyti. Graži kinematografija, polaroidinė spalvų gama, plieniniai plentinukai ir senovinė apranga. Visiškai tikėtina, jog šita juosta pradėjo dviratinių kepurėlių madą Amerikoje.
Ši dviratinė komedija su švelniais dramos elementais yra lengva ir įkvepianti, tuo pačiu jautri ir nuoširdi. Su saldžiu kartėliu. Išskirtinai mažai veiksmo, jokių specialiųjų efektų, scenarijus su šmaikščiais dialogais. Gal tikroviško nuoširdumo ir natūralumo pridėjo faktas, jog Oskarą už šią juostą laimėjęs scenaristas Steve Tesich pats, būdamas studentas, dalyvavo Little 500. O pakilios atmosferos priduoda klasikinės Rosinio overtiūros ir Mendelsono simfonijos. Gera pailsėti nuo perdėto veiksmo, taip būdingo dabartiniams filmams, neišskiriant ir dviratinių. Puikiai parinkti aktoriai gerai suvokia savo įkūnijamus charakterius. Deivio tėvas Rėjus Stolleris (aktorius Paul Dooley) be jokios konkurencijos išsikovoja juokingiausio veikėjo prizą. Jo nuolatinės replikos apie sūnaus aistrą dviračiams ir italų kultūrai, rodo tėvo išgąstį, jo suerzintą vyriškumą. Jis nusivylęs sūnumi, o iš to seka stiprūs, bet ironiški dialogai su žmona, Deivo motina (akt. Barbara Barrie):
Mom: He was very sickly until he started riding around on that bicycle.
Dad: Yeah… well… now his body’s fine, but his mind is gone.
—————
Dad: He‘s shaving….He‘s shaving… his legs….
—————
Dad: He’s never tired. He’s never miserable. He used to be a normal kid.
Mom: He’s young.
Dad: When I was young I was tired and miserable.
—————
Dave: Buon giorno, papa!
Dad: I’m not „papa.“ I’m your god-damned father.
Juosta nepaklusni laiko tėkmei, brandos ir savęs ieškojimo problemos buvo ir bus aktualios visada. Tik dviračiai nebe tie.
Bir 192012
Šis Andrew Gimson’o straipsnis „The bike whose theft keeps me awake at nights“ populiariame Londono dienraštyje pasirodė dar žiemą. Iš naujo jį prisiminiau; mat akis vis užkliūva už naujų istorijų apie pavogtus dviračius. Pamaniau, gal šios nuoširdžios emocijos dar kažkam pasirodys įkvepiančios pasirūpinti dviračio saugumu. Kol dar ne vėlu.. Apie spynas kartotis nesinori, Simas prieš porą metų jau buvo parašęs apie tai.
……………………………………………………………………………………………………………
Šokas, sumišimas, nerimas, viltis, jog yra kažkoks nekaltas paaiškinimas ir, galų gale, suvokimas, jog jo nėra. Štai tokie jausmai užplūdo mano apsvaigusią galvą, kai pasirodžiau Great Portland gatvėje, 10.30 vakaro – ir neradau savo dviračio.
Iki tos akimirkos, nesupratau, kiek daug mano dviratis man reiškė. Suvokiau jį tik kaip naudingą aparatą, gabenantį mane per visą Londoną.
Bet dabar pasijutau netekęs proto. Buvome kartu šešerius metus, kas šiame mieste reiškią rimtą ilgalaikę draugystę. „Ištikimas žirgas“, šoktelėjo galvon. Jis niekada neturėjo vardo, bet jo rėmo numeris buvo AT5100597.
Aš vaikščiojau pirmyn ir atgal Great Portland gatve, ieškodamas jo: absurdiškas elgesys, gi žinojau, kur konkrečiai jį palikau; prirakinau prie stovo, viena iš tų plieninių dviračio spynų, kurios forma primena kroketo vartus, kitoje pusėje gatvės, netoli restorano, pavadinimu Villandry.
Apėmus kitam krizės etapui, as paskambinau žmonai. Ji juokėsi. Suvokiau, kaip kitas žmogus menkai supranta manąjį dviračio praradimą.
Ir niekas kitas nerodė užuojautos. Tokio tipo paradimas yra tokia natūrali dviratininko gyvenimo dalis, jog atrodo beviltiška pykti ant apgailėtino niekšo, kuris jį pavogė.
O vakaras taip gerai praėjo. Sutikau keletą draugų, išgėrėm kiek vyno ir turėjom malonų laiką.
Po tokio beprotiško vakaro, niekas negali geriau išvalyti smegenų nei prasiriedėjimas dviračiu per vėsų nakties orą. Vietoj to, radau save besiplaikstantį Great Portland gatve ir beieškantį autobuso.
Nors norėjau išleisti mažiau pinigų, susistabdžiau taksi. Kainavo 16 svarų. Kai papasakojau vairuotojui, kad mano dviratis buvo pavogtas, jis leptelėjo, jog dviratis yra absurdiškai brangus daiktas, kurio neverta palikti gatvėje, ir davė išmintingą patarimą niekada nevažinėti brangesniu nei 40 svarų dviračiu.
Vyno dėka, aš sugebėjau užmigti. Ketvirtą nakties pabudau, galvodamas apie dviratį.
Galvojau, kokias nuostabias keliones mes kartu turėjome. Netgi laikai, kai pasiėmiau jį kartu į traukinį, važiuojantį į Milton Keynes, o ten pasiklydau riedėdamas link Open University. Ir negalėjau rasti jokių pėsčiųjų, pasiteirauti krypties, vis sukau ratus vidury kažkokių miškų, imdamas jausti tam tikrą žavesį susiklosčiusiai situacijai.
Didžiąją laiko dalį, dviratis davė tai, ko aš norėjau. Retais atvejais, gera kompanija Simpsons Cycles, esanti Malden kelyje, pataisydavo jį. Porą kartų nukritau, bet tai buvo vien tik mano kaltė.
Leiskite pabaigti su pripažinimu, jog kai kurie dviratininkai elgiasi kaip stačiokai ir daro gėdą visiems likusiems. Tai ne mano atvejis. Savo kampanija siekiau nežymiai ir greičiausiai ne itin sėkmingai pagerinti santykius tarp dviratininkų ir automobilistų, mojuodamas kiekvienam vairuotojui, kuris buvo pakankamai malonus nepervažiuoti manęs.
Andrew Gimson
Šaltinis: http://www.standard.co.uk/news/the-bike-whose-theft-keeps-me-awake-at-nights-7306134.html
Bal 282010
Ispanija
Prieš važiuodami į Ispaniją jau buvome nusiteikę, jog ši šalis savo vairuotojais, eismu ir keliais yra ne itin draugiška dviratininkams. Kelionę į priekį numatėme Šv. Jokūbo keliu (Camino de Santiago), kuris sutampa su Eurovelo 3 rekomenduojamu maršrutu (apie 800km). Tuo tarpu grįžome šiaurine pakrante palei vandenyną, vadinamuoju Camino del Norte (irgi piligrimų kelias, tik mažiau populiarus, tad jausitės labiau vieni).
Užmiestyje riedėjome daugiau ar mažiau intensyviais automobilių keliais, žvyrkeliais, piligrimams skirtais takais arba tiesiog bekele. Piligrimų takeliai ir bekelės pasirodė žavūs tokie, kokie yra, tad nenuostabu, jog dviratinės infrastruktūros ten nepasigedome. Daug prasčiau būdavo išlindus iš bekelės į gatves, kurios dažnai buvo bepradedančios virsti į greitkelius, su draudžiamu dviračiams eismu. Sparčiai plintantis greitkelių tinklas Ispanijoje – pastarųjų metų tendencija. Tad patarimas būtų, turėti kuo naujesnio leidimo žemėlapį.
Ispanija labai kalnuota, turbūt dėl to dviratis, kaip transporto priemonė, čia turi mažai pretenzijų. Bet mus gausiai lenkė karboniniai plentinukai, ypač rytinėje Ispanijoje, kur treniruojasi Tour De France dalyviai.
Kai kuriuose miestuose sutikome kelis dviračių takelius, bet jie nekeitė situacijos, nebent tik į blogą, nes jei jau yra takas, mes pagal taisykles buvome pririšti prie jo. Tik šiaip geras dalykas, jog bent jau Camino de Santiago yra puikus ženklinimas, skirtas piligrimams. Geltona kriauklė mėlyname fone kuo puikiausiai atvesdavo mus į miesto centrą ir taip pat sklandžiai išvesdavo iš jo, tad miestuose žemėlapio nė neprireikdavo. Tačiau tai jau ne „dviratinė infrastruktūra“.
Vairuotojų kultūra.
Apie karštakošių ispanų vairavimą liko ne patys geriausi įspūdžiai: dažnas dėmesio į dviratininką nekreipimas, savo viršumo rodymas, neretas signalizavimas, agresyvus aplenkimas, netikėtai atsidarančios durelės, laukinis automobilių parkavimas. Būtų galima tęsti ir tęsti. Lietuvoje jaučiuosi tarp kuklesnių ir ramesnių žmonių. Smalsu tik kaip būtų Barselonoje, kuri dažnai minima tarp dviračiui patogiausių miestų.
Vokietija II
Anksčiau jau rašiau apie pedantišką Vokietijos automobilių vairuotojų kultūrą bei visur esančius dviračių takelius. Tačiau apibendrinimui turėčiau paminėti ir mums atsitikusį nemalonų nuotykį.
Važiavome per miestą, puikiai nutiestu dviračių takeliu. Jis buvo ant šaligatvio, su dvipusiu eismu. Prieš mus, iš šalutinio kelio norinti išvažiuoti mašina, stovėjo ir laukė, praleidinėdama automobilius, riedančius pagrindiniu keliu. Kadangi vairuotojas išsukinėjo į dešinę, tai žvalgėsi tik į kairę ir nesitikėjo transporto priemonių iš dviratininkų takelio, ypač iš dešinės. Mums kertant gatvę priešais jį, automobilis staiga pajudėjo. Šiek tiek kliudė mano galinį ratą, bet išsilaikiau. Tačiau iš paskos važiuojantis bendrakeleivis buvo taranuotas ir skrido kelis metrus priešais automobilį. Tiesa, viskas baigėsi gerai, be sužalojimų ir be nuostolių. Tik su išgąsčiu, ypač iš vairuotojo pusės. Jis paprasčiausiai nesitikėjo, kad kas nors gali atvažiuoti dvirtakiu ir dar iš dešinės.
Į tokią situaciją nebūtume pakliuvę, jei būtume važiavę atvira gatve, nes vairuotojas mus matytų kaip ir visas kitas transporto priemones. Nenoriu daryti griežtų išvadų, kur dviratis turėtų važiuoti – keliu ar dviračių taku ant šaligatvio; tai turbūt priklauso nuo atskirų situacijų ir sąlygų mieste bei užmiestyje. Tačiau aišku, kad toks atvejis yra ne pirmas ir ne paskutinis, kai ‘saugusis’ dvirtakis daro meškos paslaugą dviratininkui..
Aberdynas, Škotija
Aberdynas – kalvuotas Klaipėdos dydžio pajūrio miestas, kuriame į darbą, esantį priemiestyje, ir atgal važiuoju savo kuklius 17km. Dviračių infrastruktūra yra mišri. Itin populiari kelkraštyje dviračiams atbrėžta juosta. Tiesa, gatvė dėl pastarųjų nepraplatėja, nebent tik suteikia saugumo įspūdį. Mišri dviračių ir viešojo transporto ‚Bus/taxi‘ juosta – ideali. Dar pasitaiko dviračių takelių ant šaligatvio – aš jų vengiu, nes ten daug stiklo šukių, žmonių, autobusų stotelių, nelygi kelio danga, ypač bjaurus sankryžų ir išvažiavimų kirtimas, todėl paprasčiau riedėti gatve. Tiesa, tie takeliai ant šaligatvių puikiai pasitarnauja per transporto kamščius, čia jau dviračio lankstumas atsiskleidžia visame gražume.
šaltinis: www.geograph.org.uk/photo/109333
Tačiau dviratis tinkamesnis pasirinkimas ne tik per transporto kamščius. Į darbą galėčiau važiuoti autobusu. Tačiau autobusu aš sugaiščiau geriausiu atveju 45 minutes (15min iki stotelės, 0-20min laukti autobuso, 30-40min autobusu, priklausomai nuo eismo intensyvumo), kai tuo tarpu dviračiu tik 20-30min (nuo eismo esu beveik nepriklausoma; vėjas yra tas, kuris nulemia mano greitį). Tad visai suprantama, kodėl Aberdyne sutinku nemažai, aktyviai važinėjančių į darbą, dviratininkų. O ir vairuotojai čia pastebimai kultūringesni: vilksis iš paskos, bet nelenks, jeigu nors kiek nesaugu.
Išvažiavus už miesto, turiu visišką laisvę judėti smulkiais pakrantės ūkininkų keliukais, ir jokios specialios infrastruktūros nepasigendu.
Eurovelo maršrutai
Daugelis mūsų maršrutų Europoje sutapo su Eurovelo. Nežinau visų tikslų, kurių Europos dviratininkų federacija yra užsibrėžusi šiais maršrutais. Tačiau žinau, kad dauguma jų teisingai parinkti, nes atsižvelgiama į lankytinas vietas ir mažiausią transporto apkrautumą. Tai tiesiog protingi maršrutai dviračių turizmui. Bet nereikėtų manyti, jog ten vien dviračių takai. Anaiptol. Tiesa, vienintelės šalys, kuriose teko matyti ženklais sužymėtus Eurovelo, yra Anglija (Eurovelo 1) ir Lietuva (Klaipėdoje – Eurovelo 10). Visur kitur tai buvo tik vietinių maršrutų visuma be jokių Eurovelo inicialų.
Klaipėda
Esu ne klaipėdietė, tad Klaipėdą iš dviratinės pusės pažįstu tik tiek, kiek man kartais ją tenka kirsti, kad nusigaučiau į pajūrį šiaurinėje pusėje ar panašiai. Klaipėda – vienintelis mano matytas Europos miestas, kur nėra nei vieno dviračių tako gatvės dalyje ar ‚A‘ juostoje. Atrodo, visas dviratinis eismas nustumtas į šaligatvius. Matyt dėl to, jog dviratis suprantamas tik kaip pramogos, bet ne transporto priemonė.
Nepaisant to, keliaujančiajam dviračiu, pravažiuoti tokį miestą kaip Klaipėda, būtų paprasčiau nei dažną Prancūzijos miestą, kirstą mūsų kelionių metu. Ir ne tik dėl tokių dviratinių magistralių kaip nuo cerkvės pietiniame rajone iki Baltijos prospekto, bet ir dėl palyginti ramių ir plačių išilginių plentų. Tad labai keistai atrodo nusiskundimai iš dviratininkų – ‚mėgėjų‘ (gal labiau tiktų vadinti pilvotais automobilistais?) pusės, neva „važiuočiau, jei tik takai būtų tokie kaip tenai (Europoje)“. O palyginti turime beveik idealų dviračiavimui miestą, kuriam net dviračių takai mažai reikalingi, o gal net trukdo.
Bal 132010
Tęsiu savo pastebėjimus apie kelius ir takelius Europoje.
Prancūzija
Tai didelė šalis, kurią jau kelis kartus kirtome tiek iš rytų į vakarus, tiek iš šiaurės į pietus bei atgal. Ir nors jos infrastruktūra mažiausiai priderinta dviračiams, prisiminimuose liko kaip smagiausia šalis man ir mano dviračiui.
Užmiestyje. Nenuostabu, kad Prancūzija keičiasi savo geografine plotme, reljefu, klimatu, tad atitinkamai ir infrastruktūra.
Prancūzijoje tarp miestų labai retai riedėjome dviračių takais, tačiau jų ir nereikėjo. Maršrutą rinkdavomės smulkiais ūkininkų keliukais, kurių labai daug ir kurie žemėlapyje pažymėti balta spalva. Danga dažniausiai asfaltuota, ir nors kartais pabirusi laukų žemėmis ar mėšlu, visiškai patenkinama. Tie keliai driekiasi per žemės ūkio plotus, kurie užima didžiąją dalį Prancūzijos, o eismas apsiriboja vienu kitu traktoriumi, kombainu, ar ūkininko citrina. Tiesa, diena iš dienos važiuojant tarp identiškai atrodančių kukurūzų, saulėgrąžų ar vynuogynų laukų, kartais apimdavo monotonijos ir nuobodulio jausmas, bet rutiną praskaidrindavo dažnai pasitaikantys kaimeliai ir nedideli miesteliai. O po didžiųjų miestų, tai bene geriausias būdas apmąstyti šviežius įspūdžius.
Kartais tekdavo išsukti į vidutinio apkrovimo kelius, žemėlapyje pažymėtus geltonai. Savo eismo sąlygomis tokie keliai beveik identiški mūsų lietuviškiems užmiesčio plentams. Žemėlapyje raudonai pažymėti keliai – didžiausio apkrovimo, žinoma, išskyrus autostradas, kur dviračių eismas uždraustas. Dėl smarkaus eismo geriau jų vengti. Nors kartais jie turėdavo platų ir saugų kelkraštį, bet nenutrūkstamas automobolių srautas labai greit išūždavo galvą ir nuvargindavo.
Kita situacija – kalnai. Prancūziškosios Alpės labai apribodavo kelių pasirinkimą; dauguma jų apsijungdavo į siaurus, vingiuotus keliukus, dažnai be kelkraščių, kai kurie buvo ramesni, kai kurie – didesnio eismo. Koks bus eismas, galima bandyt nuspręst pažiūrėjus i žemėlapį, jei šalia nusidriekus autostrada, greičiausiai turėsit ramų kopinėjimą, jei tai pagrindinis kelias – ramybės nerasite tikrai. Jei yra keletas kelių, tenka rinktis. Tiek Alpėse, tiek artėjant prie Pirėnų, iškildavo dilema: važiuoti mažo eismo, bet vingiuotu, aukštyn- žemyn keliuku, ar rinktis didesnio mašinų srauto kelią, bet užtikrintai vedantį tiesiai ir aukštyn į tikslą. Nenuostabu, jog po keletos tikrai varginančių pakopinėjimų, pradėjome rinktis antrą variantą. Susidūrus su kalnais, labai svarbu turėti fizinį žemėlapį, iš kurio galima perskaityti daug informacijos apie kelią ir jau iš anksto susiplanuoti maršrutą. Taip pat svarbu, kad žemėlapis būtų pakankamo mastelio, nes Prancūzijoje kelių ženklai rodo artimiausią kaimą, o jei rodo didesnį miestą – būkit tikri, išves į greitkelį.
Didžioji dalis Prancūzijos yra kalvuota, o kalvos kartais nuvargindavo daugiau nei kalnai (ypač šiaurinėje dalyje). Prie Ispanijos susidūrėme su Pirėnais, o pietuose su Alpėmis. Tad tikrai maloniai nustebino vakarinė Prancūzijos pakrantė prie Atlanto vandenyno. Ten it Kuršių Nerija, tik daug didesniame plote. Gana turistinė vieta, tačiau puikiausiai sutvarkyta dviračių infrastruktūra: puikūs asfaltuoti dvirtakiai per pušynus, greta alsuojant vandenynui, be to, visiškai lygumos. Tiesa, pietinė pakrantės dalis ne tokia sutvarkyta, tačiau ir turistų mažiau, daugiau laukinės gamtos. Tik žemiau Arcachon teko atitrūkti nuo vandenyno, kad aplenkti didžiulę aptvertą militarinę zoną.
Pamenu Ile del Re salą, į kurią užsukome pasiskaitę, jog tai dviratininkų rojus. Į salą įvažiavimas 3km ilgio tiltu dviračiams nemokamas, automobiliams – mokamas. Tačiau nemaloniai nustebino didžiulis mašinų srautas, o dvirtakiai, kaip ir tikėjomės, beveik visur nulieti lygiagrečiai gatvėms. Dėl rojaus pasijutome apgauti dar ir tada, kai prasidėjus tankiems gatvių ir dvirtakių susikirtimams, visur pirmenybė buvo suteikta automobiliams. Paprasčiau buvo tiesiog važiuoti šalimais esančiu plentu be jokių stabtelėjimų, kaip pagrindiniu keliu. Į tai nebūtume kreipę dėmesio, jei sala nebūtų apsiskelbusi dviratininkų rojumi.. Nepaisant šių nepatogumų, Ile del Re su savo austrių fermomis, sūriu vandenyno kvapu, baltais namukais žaliomis langinėmis, mažais uosteliais su ryškiaspalviais laiveliais, paliko neišdildomą įspūdį ir norą sugrįžti.
Miestai. Turbūt nebuvo nei vieno panašaus miesto savo infastruktūra. Nebent kai kurie supanašėjo dviratinės infrastruktūros nebuvimu visai. O važiavimas šaligatviais beveik neįmanomas ne vien dėl žmonių ir stiklo šukių, bet ir nuolat ir visur priparkuotų automobilių.
Paminėsiu labiausiai įsimintinus miestus.
Paryžius.
Ši didmiesčio centrinė zona labai skiriasi nuo aplinkinių rajonų, priemiesčių. Kelis kartus teko brautis iki centro (apie 60km), ir iš jo. Kiekvienąkart sekėsi skirtingai. Pirmą kartą įvažinėjant iš šiaurės rytų pusės, vis patekdavome į plačias ir transportu labai apkrautas gatves. Keliu važiuoti buvo labai nesmagu, nors jis ir turėjo tris plačias juostas. Greta esantys šaligatviai buvo itin nedraugiški: žmonės, tankus šviesoforų tinklas ir labai aukšti bortai. Mums vietos nebuvo nei ten, nei ten. Kol prisibrovėm iki paties centro, užtrukome visą dieną. Panašioje situacijoje buvome ir išvažiuojant, o kartais dar ir pakliūdavome į gretikelį. Labai norėjosi dviračių tako, ar bent švelnesnės transporto srovės; prancūzai tikrai per daug piktnaudžiauja savo automobiliais. Kitą kartą, į Paryžių įvažiuojant iš pietinės pusės, netikėtai patekome į dvirtakį, kuris labai smagiai per parkus bei gyvenamuosius rajonus nuvedė iki pat centro, kur išvydę Eifelio bokštą, supratom, jog jau nepaklysim. Žymėjimas – gana aiškus, nuolat rašomas atstumas, o ir šiaip atmosfera gera: kas važiuoja dviračiu, kas bėgioja, kas žaidimus žaidžia. Šį taką galima palyginti su Klaipėdos dvirtakiu nuo Smiltelės gatvės iki Baltijos pr. Išvažiuoti iš Paryžiaus tą kartą irgi sekėsi – kai kurios gatvės buvo gana stambios, kitos smulkesnės, tačiau neapkrautos. Vistik apibendrinant, Paryžiaus šalutiniai rajonai yra nedraugiški dviračiui ir stipriai automobilizuoti.
Visai kas kita miesto centras, erdvus (apie 10km) ir turiningas. Čia dviračio infrastruktūra pasirūpinta iki galo. Kai kurie dviračių takai yra ant plačių šaligatvių, bet didžioji jų dalis yra gatvės pakraštyje, atskirti juosta, arba žalia danga. Prie sankryžų jie prasiplečia į kairę, jei reikia pasukti, užlendi priešais automobilius ir sulaukus žalios šviesos, pajudi reikiama kryptimi (toks sprendimas pažįstamas ir iš kitų šalių).
Neretai dviračiams ir viešajam transportui yra skirtos mišrios „A“ juostos – autobusų vairuotojai draugiški su dviračiais, kurių čia nemažai. Tiesa, kartais tekdavo sustoti ir palaukti, kol autobusas išleis keleivius.
Paryžiaus miesto specifika ir infrastruktūra man buvo viena iš smagiausių Europos miestuose. Čia gerai jaučiausi ir lėtai važiuodama ir nesijaučiau suvaržyta paskubėti. Tik nereikia per daug atsipalaiduoti, susikaupimas reikalingas kaip ir vairuojant automobilį – pirmą kartą papuolus į Paryžiaus gatvių raizginius, gana painiai atrodo kai kurie sankryžų išsišakojimai ir neaiškios pirmumo teisės. Dviratininkai čia įvairūs ir prancūziškai stilingi, dažnai ant automatinės nuomos ‘Velib’ dviračių. Ir važiuoja kartais pernelyg laisvai, turbūt dėl to keletą kartų mačiau policiją, išrašinėjančią baudą dviratininkui.
Marselis.
Pietinis ir tuo mums egzotiškas Prancūzijos miestas, kuris buvo pirmosios mūsų kelionės tikslas. Dviratininkui – tai labai baisus miestas. Nutušęs laukine signalizuojančių automobilių dvasia. Čia jautėmis itin svetimi su savo dviratėm transporto priemonėm, ir tenka pripažinti ne itin saugiai. Jei būtume žinoję apie tokią dviratinę situaciją Marselyje, kažin ar būtume važiavę į patį centrą, juolab, kad po tokio varginančio kelio iki jo, nebebuvo jokio malonumo grožėtis pačiu miestu. Tiesa, ištrūkus iš šio miesto nėra taip blogai – lengvas kopinėjimas alsuojant švelniam viduržemio jūros vėjeliui.
Lyon
Tai tipiškas, antras pagal dydį, Prancūzijos miestas su parodytu rūpesčiu dviratininkams, kuris dažniau suerzina nei būna naudingas. Įprasta situacija prancūzų mieste – važiuoji stipriai apkrauta gatve, o atsiradus platesniam kelkraščiui, apsidžiaugi jame radęs žaliai atbrėžtą dvirtakį. Vėliau kelkraštis baigiasi kartu su jame nubrėžtu taku. Ir dažniausiai ten, kur labiausiai jo reikėtų – kokioje bjaurioje sudėtingoje sankryžoje, arba tiesiog atsiduriame greitkelyje. Žodžiu, dvirtakis būna įpaišytas ten, kur jam yra vietos, bet ne ten, kur jis galėtų būti naudingas ar bent jau būtų tikslingas. Centre situacija daug geresnė. Iš Lyono išvažinėjom palei La Saone upę, tad be jokių problemų; kai kur buvo dviračių takas, kai kur rami gatvė.
Bordeaux ir kiti miestai.
Bordeaux – įspūdingos architektūros, gyvos atmosferos miestas, dviračiui gana draugiškas. Ir gana tipiška, jog įvažiuojant į miestą dviračių tako nebuvo, bet atsirado artėjant link centro. Nuostabus dvirtakis eina palei Girondos upę, tekančią per miestą. Ten didžiulė erdvė skirta aktyviam žmogui.
Vairuotojų kultūra. Prancūzijoje dviratis susisiekimui rečiau naudojamas, daugiau paplitęs tik didesniuose miestuose ir dažniau centrinėje miesto dalyje. Keista, nes šalis turi tokią turtingą dviratinę istoriją. Tad ir kelyje truputį jautiesi tik kaip svečias, kur šeimininkauja automobiliai. Vairuotojai dažnai pralenkia ne taip pedantiškai kaip Vokietijoje, nesuteikia tiek erdvės. Labai panaši situacija kaip ir Lietuvoje, bet ne taip bjauru kaip Ispanijoje. Vairuotojai paprasčiausiai nepripratę prie dviratininkų, bet pas juos nėra to nepaaiškinamo pykčio, agresijos ir neapykantos kitiems eismo dalyviams, kaip dažnai pasitaiko pas Lietuvos vairuotojus.
Nepaisant visų šių nepatogumų, tikiuosi dar sugrįžti į šią šalį su dviračiu. Prancūzija viena, o kiek daug joje įvairovės.
Sekantį kartą – Ispanija, truputis Škotijos ir nemalonus nuotykis Vokietijoje
Kov 152010
Šį kartą – įspūdžiai apie takus ir takelius dviračių šalyje Olandijoje bei gretimoje Belgijoje.
Olandija
Užmiestyje. Iš Vokietijos kirtę sieną į Olandiją, susidūrėme su visai kitu pasauliu. Jei po Vokietijos jautėmės atsipalaidavę, nes vairuotojai mus praleisdavo visur kur privalo ir neprivalo, Olandijoje vos ne prie pirmos sankryžos buvome stipriai užpypinti iš karto kelių automobilių. Ten kiekvienas dviračių tako ir gatvės susikirtimas yra pažymėtas trikampiais ant kelio, kurie nurodo dviračio arba automobilio pirmumą, tad reikia būti atidiems.
foto šaltinis: http://amsterdamize.com/photos/album/72157623139917869/photo/4295982881/its-friday-its-friday.html
Beveik kiekviena sankryža turi tuos pačius nurodomuosius ženklus, kaip ir Vokietijoje. Tiesa, dažniausiai iki pirmo mažiausio miestuko, todėl keliaujant didesniais atstumais jie neturėdavo prasmės. Kartais kryptį iki to pačio miesto žymėdavo dvi rodyklės – raudona ir žalia, o jų nuorodos bei kilometražas būdavo skirtingi. Išsiaiškinom – raudonoji žymi trumpiausią kelią iki miesto, žalia – labiau rekreacinį, vedantį per laukus, miškus ar pajūriu. Kartais kilometražo skirtumas būdavo nežymus, tad skonio reikalas.
Turbūt anokia čia naujiena, jog infrastruktūra Olandijoje labai visapusiška ir išplėtota. Ši šalis yra tankiausiai apgyvendinta Europos dalis, 85% teritorijos yra lygumos ir ji tiesiog išvagota daugybės kanalų. Dažnai dvirtakiai būdavo nutiesti lygiagrečiai kanalų. Tai tie patys keliukai, kurie seniau būdavo naudojami tampyti baržas. Todėl dažnai važiuodavome kartu su šalia plaukiančiomis baržomis bei lygiagrečiai kelyje važiuojančiomis mašinomis. O kartais virš galvų dar skrisdavo lėktuvas… Smagu, jog visi telpame šiame tankiame pasaulėlyje! Būdavo netgi taip, kad kertant geležinkelį su atvažiuojančiu traukiniu, atskiras šlagbaumas užkirsdavo kelią automobiliams ir atskiras, tik mažesnis – dviračių takeliui. Tas pats kartais būdavo ir kertant kanalą; atskiras tiltelis mašinoms, atskiras dviračiams. Bet tai jau retesnis atvejas, o dėl mišriausių sprendimų sunku apibendrinti Olandijos infrastruktūrą. Dažnai dvirtakis būdavo padalintas į dvi priešpriešines juostas su punktyrine linija, visai kaip automobilių kelias. O prieš posūkius ir kalnelius linija būdavo netgi ištisinė, draudžianti lenkti dviračius. 
Miestai. Olandijos miestai (Amsterdamas, Grioningenas, Enschede, Haga…) nėra itin dideli. Tačiau sunku kartais suprasti, kur prasideda pats miestas, kadangi jis būna viename tankumyne su aplinkui esančiais kaimukais. Ir taip visa Olandija, išskyrus kelias miškingąsias jos dalis.
Patekus į miesto centrą dėl itin sutankėjusio dviračių eismo ir infrastruktūros atsiranda didžiulis skirtumas. Sankryžos, sankryžėlės, pervažiavimai per tiltelius, dažnai persimainanti takų vieta, važiuoji gatve, važiuoji dvirtakiu – absoliuti mišrainė. O kur dar būriai dviračių, įtraukiančių tave į šį sūkurį.. O senamiesčio širdyse neretai susidurdavome vien tik su pėsčiųjų zonomis, kur tekdavo varytis dviratuką pėstute arba ieškoti aplinkinių kelių.
foto šaltinis: http://mizdemeanor.net/2009/05/25/amsterdam-bicycles/
Panašu, kad į miesto centrą iš aplinkinių miestukų atvažiuoja ne tik dviračiais, bet ir traukiniais – šalia stoties stovi didžiulės dviračių stovėjimo aikštelės, kartais su stogu. Atvažiuojama traukiniu, o iki reikiamo taško nusigaunama dviračiu, kuris nakčiai vėl paliekamas laukti kito ryto. Automobilių mieste išties nedaug. Pirmą kartą įsilieti į tokį būrį dviratininkų, gali būti iššūkis. Reikia perprasti sudėtingą miesto sistemą, sankryžėles, susikirtimus, rodyti ranka posūkių signalus ir nuolat būti budriam bei stebėti kitus dviratininkus. Nepakartojamus įspūdžius išsivežėm iš pirmojo mūsų didesnio miesto Olandijoje, Grioningeno, į kurį užtaikėme vakarinio piko metu.. Iš pirmo žvilgsnio pasirodė, jog ši masė važiuoja be jokių taisyklių, panašiai kaip Indijoje.. Ir iš dalies tai tiesa. Atrodo, įdirbis ir intuicija, čia svarbiausia. Tuo tarpu pėstysis kai kuriose vietose atsiduria nepavydėtinoj situacijoj, pereiti gatvę kartais gali būti sunkiai įmanoma..
foto šaltinis: http://amsterdamize.com/photos/album/72157623608219922/photo/4428281154/jungle-junction-jungle-junction.html
Žmonės, važiuojantys dviračiais – įvairiausio stiliaus ir socialinio sluoksnio, nuo tėvų vežamo kūdikio iki senolių. Gal dėl to Olandijoj visiškai nematėm antsvorio turinčių žmonių. Dviratininkų rūbai – kuo įvairiausi. Kas su kostiumu, kas su suknele ir aukštakulniais ar kita kasdiene apranga. Galima rasti daug foto galerijų šia tema. Tiesa, ir patys jų dviračiai mažai pritaikyti lengvam riedėjimui. Dažniausiai pusiau ar visiškai tuščios padangos, rūdys, ir įvairiausi garsai sklindantys nuo jų. Panašu, kad žmonės čia savo dviračių visiškai nemyli ir jų neprižiūri.
Bet naudojami jie čia labai intensyviai, ir mudviem su savais tvarkingais dviračiais reikėdavo palaikyti tempą, kitaip aplenks kokių penkiolika girgždančių olandų, ir prie sekančio šviesoforo teks atsidurti ilgos eilės gale. Matosi, jog dviračiai naudojami viskam: susisiekimui į darbą, parduotuvę, vakarėlius, vaikų nugabenimui į vaikų darželį (pasitaikydavo ir po 3 ant vieno dviračio!!) ir, žinoma, poilsiui. Savaitgalį atokiau nuo miesto kokių tik vaizdų neprisižiūrėjome: važiuoja šeimynėlė, tėvas veža po vaiką ant bagažinės ir prikabintame vagonėlyje, o mama rieda su trečiuoju ir dar prisikabinusi vaikišką vežimėlį prie dviračio šono, o ant rėmo dar prikombinuoti visokie rakandai iškylai… Panašu, kad didžioji olandų gyvenimo dalis praeina ant suklerusio dviračio. Tiesa, negalima nepastebėti, jog pastaraisiais metais daugumą puvenų pakeitė modernūs, tačiau tokio pačio – miesto tipo – dviračiai. Apie Olandijos dviračius būtų galima dar daug šnekėti, stebėtis ir žavėtis, o kartais ir nesuprasti.
foto šaltinis: http://amsterdamize.com/photos/album/72157622887966423/photo/3450783376/bakfietsen-must-be-a-big-house.html
Belgija
foto šaltinis: http://iamaustincarroll.wordpress.com/2009/04/13/summer-camp-all-year/belgium-house-usa-cycling/
Atrodytų Belgija su Olandija turėtų būti labai panašios šalys, tačiau kirtus sieną vėl viskas pasikeičia – dingsta tos masės dviratininkų ir viskas atrodo daug nykiau ir sausiau, bet žavu ir čia, tik kitaip.
Kelyje mus lenkdavo ne liūliuojančios olandiškos gulbės, bet skuodžiantys plentinukai su ramiaisiais belgais. Iškart pasijuto intensyvesnis automobilių eismas, su pavojingiau manevruojančiais vairuotojais, dviratis susisiekimui čia retesnis atvejis. Keista, kai visai šalia Olandija su savo dviračių masėmis. Užtai, kaip gera būdavo piko valandomis lenkti užstrigusių mašinų eiles, važiuojant tuščiom dviračiui atbrėžtom juostom gatvės pakraštyje.
Užmiestyje. Sunku apibūdinti infrastruktūrą šioje nedidelėje šalyje, bet kiek pamenu važiavome paprasčiausiai atvirose gatvėse, arba kelkraščiuose atskirtais dvirtakiais. Tiesa, dar reikėtų turėt omeny, jog pusę Belgijos yra smarkiai kalvuota, o kita pusė – labiau lygumos. Tad toje kalvuotoje dalyje važiavome vingiuotais mažo eismo ūkininkų asfaltuotais keliais.
Miestai. Briugė ir Gentas. Tai nedideli, bet įspūdingi ir įsimintini miestai. Senamiesčiai su viduramžių gatvelėmis ir gotikine architektūra. Per naujuosius jų rajonus važiavome gatve arba palei kanalą.
Senamiesčiai, kurie yra didžioji šių miesto dalis, neturi jokios specialios dviračių infrastruktūros. Čia dardėjome tiesiog akmeninėm gatvėm, šalia arklių tampomų karietų. Jau mes derinomės prie senamiesčio, o ne senamiestis prie mūsų. Tad tikrai gąsdina kurių ne kurių klaipėdiečių kalbos apie Klaipėdos susisiekimo reikalus, kai siūloma išasfaltuoti mūsų akmeninę senamiesčio dangą vardan patogaus riedėjomo dviračiu… Lepus pragmatizmas..
Gentas
Tiesa, nebuvome Briuselyje, ši patirtis žymiai papildytų įspūdžius apie Belgijos dviratinę infrastruktūrą.
Kitą kartą apie Prancūziją.
Vas 242010
Kartais girdžiu vertinimus apie Klaipėdos dviračių takelius. Vieni jais džiaugiasi, kiti peikia, dar kiti teigia, kad jų iš viso nėra, tad ir toliau naudojasi mašina. Šiame pasakojime nesiimu peikti ar girti pajūrio dviračio takelių, tik pasidalinti įspūdžiais apie savo dviračių kelius už Lietuvos ribų. Dauguma besiskundžiančiųjų Klaipėda mano, kad užsienyje riedėti dviračiu yra pasakiškos sąlygos. Prieš pirmąją kelionę aš irgi taip įsivaizdavau.. Keliaudama neturėjau tikslo tyrinėti, dokumentuoti ar kitaip vertinti infrastruktūros, tad kalbėsiu tik įspūdžiais iš savų prisiminimų. Gal tai skambės pernelyg sausai, bet kalba šįkart tik apie infrastruktūrą, o ne bendrus kelionės įspūdžius.
Taigi..
Vokietija
Vokietija buvo mūsų pirmoji šalis, į kurią įriedėjome dviračiu, persikėlus keltu į Zasnicą. Man pažįstama tik jos šiaurinė dalis, kurią daugiau nei keletą kartų teko kirsti su tikslu pasiekti Amsterdamą.
Pirmą kartą išvykusi į tokią kelionę baidžiausi važiavimo gatve, trūko pasitikėjimo. Tad buvo smagu didžiąją Vokietijos dalį važiuoti atskirtais dviračių takeliais.
Užmiestyje. Dvirtakiai buvo beveik tarp kiekvieno kaimelio ar miesto: šalia gatvės, bet atskirti, asfaltuoti ir beveik visiškai tušti. Panašu kad vokiečiai mažai jais naudojasi, išskyrus karts nuo karto sutinkant gausų vokiečių, dažniausiai pagyvenusių, būrį. Tokių grupių vis dažniau galima sutikti Kuršių Nerijoje. Greitai perpratome taisykles. Vienas, du, trys. Plati šypsena. Guten Tag. Guten tag. Guten Tag.. Mažiausiai 20 kartų. Pakelia nuotaiką! O dviračių takų danga beveik ideali, neskaitant vis pasikartojančių ruožų su visiška tarka, kai medžių šaknys iš apačios iškraipo asfaltą. Tarp nedidelių kaimų dažnai pasitaikydavo ir tankų takelių – dviejų vėžių betono blokai, kuriais kartais ir automobiliai pravažiuoja.
Svarbi takų Vokietijoje dalis yra informaciniai ženklai – rodyklės žyminčios kryptį ir atstumą iki sekančio miesto. Rekreaciniai maršrutai turėdavo atskirus ženklus su savo skirtingais logotipais. Tai dažnai būdavo keliai per mišką, palei upę ar kanalą, laukus. Ne visada asfaltuoti, po lietaus – purvas, bet dažniausiai smagūs. Jei greta vandens telkinių, tai dažniausiai žvyrkelis, ties gyvenvietėmis paprastai grįsti akmenimis.
Su vienu tokiu pramoginiu maršrutu susidūrėme jau pirmosiomis kelionės dienomis, vedančiu tiesiai į Hamburgą. Ėmėme juo sekti ir pradžia žavėjo: vingiuoti įvairiapusiai takai, greta kanalo arba kaimo keliukais, o kartais miško takeliais, su lengvomis įkalnėmis ir smagiomis nuokalnėmis. Bet kuo toliau, tuo dažniau ženklai mus paklaidindavo. Dažnai jie labai tiksliai mus nuvesdavo į miestą, bet nebeišvesdavo iš jo. Pradžioje džiugino vokiečiai, kurie iš didelio noro padėti ar bendrauti, prieidavo patys, bet… 99.9% visų kartų, nukreipdavo bloga linkme. Tad gana greitai supratome, jog šitaip vingiuotai ir dar su vingiuotesniais paklaidžiojimais, kelionės tikslo – Viduržemio jūros – galime greitai nepasiekti; Vokietijos pramoginių maršrutų tikslas nėra tiesus susisiekimas. Tad ėmėme važiuoti asfaltuotais, šalia kelio dvirtakiais, nuobodžiais ir gana triukšmingais dėl nesustojamo automobilių srauto. Ir labiau pasitikėjome automobiliams skirtais ženklais, kai dviratiniai vis stengėsi išvesti mus iš tiesaus kelio. Tie, kurie norėtų važiuoti tik į Vokietiją, tai patarčiau pabandyt susirast tokių rekreacinių maršrutų žemėlapius internete ir turėti nuostabų pasivažinėjimą šiaurinės Vokietijos gamtos pašonėje.
Gyvenvietės. Gyvenvietes dažniausiai tik kirsdavome, labai neklaidžiojant jose. Sunku viską prisiminti, bet įstrigo, jog dviračių takai dažniausiai būdavo ant šaligatvių. Tiesa, raudonos smulkios plytelės, sudėtos įstrižai, ir ten yra populiari dvirtakio danga. Tikrai pasitaikydavo ir statesnių briaunų bei kitokių nelygumų. Senamiestyje dažnai tekdavo riedėti akmenimis grįstu keliu, be jokio kito pasirinkimo. Tokia danga ten labai populiari tiek mažame kaimelyje, tiek didesnio miesto centre. Kirsdami gyvenvietes, ilgainiui nustojome naudotis dviratine infrastruktūra, nors ji beveik tobulai būdavo integruota į esamas sąlygas, važiavimas dviračių taku būdavo apsunkintas dėl dažnų šalutinių keliukų ir išvažiavimų kirtimo. Kalbant apie išvažiavimus iš šalutinių gatvių – pirmosios kelionės pabaigoje esam apturėję nemalonų nuotykį, kurį aprašysiu vėliau.
Ištrūkus iš gyvenvietės, malonu būdavo grįžti į dviračių takelį. O tokie didesni miestai kaip Hamburgas, Berlynas, Bremenas turėjo savo didmiesčio specifiką.
Didmiesčiai. Įvažiavimai į Vokietijos didmiesčius yra platūs, labai pagelbėdavo rodyklės, nurodančios kryptį ir atstumą iki centro. Džiaugdavomės radę dviračių takus. Įvažiavus į miestą patekdavome į mišrią infrastruktūrą: tai ir takeliai atbrėžti gatvės pakraštyje, kartais dar paryškinti žalia spalva, o neretai ir takai ant šaligatvių. Kaip taisyklė pastarieji turi daugiausiai kliūčių, ir kartais savisaugos instinktas kuždėjo, jog šalmas tokiems takeliams labiausiai reikalingas dėl įvairių vertikalių kliūčių: stulpų, medžių, įvairių atitvarų, kartais praeivių.
foto šaltinis: http://www.athleticmindedtraveler.com/blog/bike-lanes-in-germany-and-europe
Man patiko Vokietijos didmiesčių dviratininkai. Kad ir tame pačiame Berlyne jie patys įvairiausi: nuo olandiškų gulbių iki plentinukų, bei gausybė tarpinių variantų. O Fiksas – populiarus aksesuaras prie stiliaus. Beja, dviratininkų skaičius čia pastebimai didesnis.
foto šaltinis: http://www.flickr.com/photos/16nine/2099987465/
Užstrigo gana buitiška akimirka. Bremene po stiprios liūties, moteris dviratininkė važiavo apsemta gatve, ir lenkiantis autobusas ją visiškai perliejo. Mane smogė užuojauta, tačiau ji tik šūktelėjo, nusižviegė, ir iš jos išraiškos mačiau, kad jai nuotaika nebent tik pagerėjo. Taip viskas paprasta, ir buitiška. Kaip kasdienybė. Kartais lietus, kartais sausa..
Vairuotojų kultūra. Vokietija šiuo atžvilgiu paliko geriausią įspūdį. Vairuotojai iš šalutinių gatvelių išsuka labai atsargiai, apsižvalgo praleisti pėsčiųjų ir dviratininkų. Iš tolo matydavome, kaip iš kiemo nori išsukti mašina, bet stovi ilgai, ir laukia kol mes pravažiuosime, vietoj to, kad praslįstų. Bet visko būna – apie tai vėliau.
Sekantį kartą apie Olandiją ir Belgiją