Lie 052014
 

sviesa

Apie nuo Liepos 1-osios įsigaliojusį įstatymą, kuris dviratininkų vairuotojus net šviesios paros metu reikalauja dėvėti ryškiaspalvę liemenę arba turėti šviečiančius žibintus. Ir apie kitus pakeitimus, nesikabinėjant prie smulkmenų ir nesileidžiant į begalines interpretacijas..

Kaip siekiame saugumo

Ar dėl naujų reikalavimų tapsime saugesni? (Primenu, kad įstatymas reikalauja arba liemenės arba žibintų.) Dėl žibintų tai labai abejotina. Dauguma jų dienos metu paprasčiausiai neturi jokio efekto. O liemenė? Manau akivaizdu, kad ryškus rūbas daro mus matomesniais kelyje. Automobiliams privalomos šviesos dienos metu skandina smulkesnių eismo dalyvių matomumą kelyje, todėl žiūrint tiesmukai – reikalavimas dėvėti ryškiaspalvę liemenę turi loginį pagrindą. Tačiau ar tokiomis ir panašiomis priemonėmis turėtų būt gerinamas dviratinis saugumas? Na gal ir ne..

Automobilis yra padidinto pavojaus šaltinis, todėl greičio ribojimai, teisinės atsakomybės griežtinimas autovairuotojams būtų tiesesnis kelias saugumo link. Tačiau šiuo atžvilgiu automobilistai taip pat susilaukė keletos naujovių. Sugriežtintos bausmės neblaiviems vairuotojams, priimta daug formalių nepatogumų neapdraustų ir techniškai netvarkingų automobilių vairuotojams. Ogi po pusmečio dargi laukia „0 promilių“ įstatymo pataisa.

Tikslai teisingi, tačiau parinktos priemonės tarsi kirviu nutašytos. O kai kurie reikalavimai tiesiog nelogiški ir pertekliniai. Pavyzdžiui dėl civilinės atsakomybės privalomojo draudimo. Nuo šiol neapdrausta transporto priemonė bus automatiškai išregistruojama. Pvz jei per žiemą savo motociklą laikysite neapdraustu, jis bus automatiškai nurašytas, o valstybinės registracijos numerio ženklus privalėsite grąžinti „Regitrai“. Pavasarį prasidėjus sezonui, galėsite kreiptis dėl valstybinio numerio, teisės dalyvauti eisme. Žiauru, brangu ir nelogiška.

Todėl norėčiau nuraminti tuos dviratininkus, kuriems šie įstatymų pakeitimai sukėlė eilinę nuskriaustojo isteriją.. Įstatymas nėra išskirtinai nukreiptas prieš dviratį ir jus. Visi eismo dalyviai susilaukėme mažesnių ir didesnių nepatogumų, kurie efektyvumo atžvilgiu kelia pagrįstas abejones.

 Šviesos trūkumas

Tačiau saugumas didžiausia dalimi priklauso nuo pačio dviratininko ir jo noro saugotis. O šiuo atveju dviratininkų sąmoningumas blyškesnis už lempeles dienos metu…

Kartą buvau atriedėjęs į Klaipėdos „Naktinę Kritinę Masę“. Turbūt visiems pažįstami šūkiai: „Mes esame eismas!“, „Parodysime kad mes esame!“ ir pan. Tačiau.. nei vienas iš „eismo dalyvių“ neturėjo jokio žiburėlio.. Klaipėdos gatvėmis praslinko tamsus, tačiau entuziastingas šešėlis. Pasiteiravau: „Kur jūsų šviesos?“ Atsakymas buvo.. „Mes ne milijonieriai, kad lempas pirktume“… Jei šie tamsuoliai yra vadinami „dviratininkais“, prašau nepainiokite manęs su jais, neturiu ir nenoriu turėti nieko bendro. Ir nereikia po to stebėtis, kaip dviratinės kultūros reprezentacija ataidi viešojoje erdvėje, kaip kad „Kritinis smegenų masės trūkumas“.

O štai čia Vilniaus Kritinė Masė.. Kiek žibintų matome?

Kiekvieną dieną matau dviratininkus aklai kertančius gatvę, besielgiančius taip lyg nieko daugiau aplinkui nebūtų.. Nesistebėčiau žinodamas, jog taip elgiasi internatinių mokyklų auklėtiniai, vaikai, kuriems gyvenimas neparūpino elementaraus tėvų auklėjimo, žinių apie saugumą.. Jie dėl to nekalti. Tačiau ne – taip elgiasi visiškai suaugę žmonės..

O kai įvyksta nelaimė, kada koks dviratininkas be stabdžių nuo šaligatvio įvažiuoja tiesiai autobusui į šoną, dviratiniuose forumuose pasipila prakeiksmai vairuotojams, pasakos apie užsienio šalis, kuriose neva šventieji dviratininkai visur praleidžiami..

Keista, kodėl dviratininkus taip sujaudino šie nauji reikalavimai dienos metu, jei jiems seniausiai nusispjaut į bet kuriuos kitus KET ir elementaraus saugumo reikalavimus? Nes jie Dviratininkai – amžinai „nuskriaustųjų“ neliečiamųjų kasta.

 Dviratinis suvaikėjimas

Dviratiniai aktyvistai skundžiasi, jog šios pataisos Seime buvo priimtos vienapusiškai ir neatsižvelgiant į jiems prieštaraujančius argumentus. Iš tiesu tai kelia apmaudą ir pyktį.

Tačiau prisiminkime ir kitą naujovę, kuri mus gali pasiekti po pusmečio ir kurią inicijavo pastaroji dviratininkų aktyvistų saujelė. Vienpusiškai ir visiškai nesiskaitant su kitų nuomonėmis, o į prieštaraujančius argumentus atsakant išsikoliojimais. Štai tokiomis aplinkybėmis greit atsiras KET pataisa įteisinanti dviratinį eismą ant šaligatvio. Tai kas kitose šalyse draudžiama, baudžiama ir pačių dviratininkų laikoma gėdingu elgesiu – mūsuose šis žalingas įprotis greit taps legaliu. Ir kas beviltiškiausia – pačių dviratininkų iniciatyva… Tiksliau, grupelės nepraustaburnių, apsimetančių visų dviratininkų atstovais, iniciatyva.

Važiavimas šaligatviu – dviratiniams naujokams būdingas elgesys, iš kurio ankščiau ar vėliau išaugama. Deja, mūsuose dėl nebaudžiamumo ši yda užsitesė pernelyg ilgai; patapo tiesiog įpročiu, sisteminiu reiškiniu. Negana to užsimota įteisinti!

Sunku apčiuopti šio sprendimo argumentus. Vienas iš iniciatorių L.Vainys – „nes tai masinis reiškinys“… Taip, važiavimas šaligatviais yra masinis. Tačiau kodėl dėl savo masiškumo jis turėtų būti įteisintas? Nejaugi siūlytume šalinti greitį ribojančius reikalavimus automobilistams, argumentuojant tuo, jog greičio viršijimas yra masinis reiškinys..? Visiškai nuslydusi logika..

Kitas daug kartų girdėtas ir keistu kampu įkištas argumentas – „vaikai“.. Neva leidimas važiuot šaligatviu reikalingas dėl vaikų.. Nežinau, kuris KET punktas iki šiol draudė vaikams važiuoti šaligatviu.. Jei toks ir buvo, tai ir taisykime šią konkrečią KET spragą. Vietoj to, dabar visi suaugę nusiritome iki vaikų lygio..

Važiavimas šaligatviu žalingas dėl keliamo pavojaus pėstiesiams. Taip pat jis pavojingas patiems dviratininkams . O žiūrint plačiau, jis daro žalą visam dviratinės kultūros įvaizdžiui. Dviratis ir toliau lieka šaligatvinio žaislo pavidale. Stebimės ir piktinamės, jog autovairuotojai mūsų nepriima į gatvę, tačiau juk patys pasirinkome šaligatvius.

Vaikų darželis

Dviratinių aktyvistų „rūpestis“ vaikais kelia tokį pat šleikštulį, kaip Venckienės mergaitės „globa“. Jei pastebit, „vaikai“ tapo universaliu argumentu, lanksčiai pritaikomu bet kurioms dviratinėms užmačioms paaiškinti ir tuo pačiu pateisinti įsiveržimą į pėsčiųjų erdvę. Eismas turi būti pritaikytas vaikams, infrastruktūra vaikams, dviračiai vaikams.. Tačiau niekur taip pasaulyje nėra – miesto gatvės tai ne vaikų darželis. Ir tuo labiau tai negali tapti pretekstu suaugusiems ratuotiems žmonėms masiškai naudotis šaligatviais.

„Rūpinamės“ vaikais ant dviračio, tačiau aš ir mano mažylis, visų pirma, norime būti saugūs, kai mes pėsti. Mes turėtumę turėti teisę saugiai ir atsipaidavę praeiti H.Manto gatvės šaligatviu, pasiklausyti gatvės muzikantų. Vietoj to, mes braukiamės palei sieną tam, kad praleistume pro šalį lekiančius ratuotus dėdes, bijančius važiuoti šalimais ramia gatve. Dėl tos pačios priežasties, čia nėra ir negali būti gatvės muzikantų, prekiautojų ar kitos spalvingos kultūros, paprasčiausio atsipalaidavimo. „Ačiū“ dviratiniams aktyvistams už tai, kad eilę metų priešinasi Klaipėdos miesto savivaldybės planams patraukti dviratininkus į gatvę, ten kur jiems ir būtų vieta. Suidealizuotos olandiškos dviratinės infrastrukūros nebuvimas negali tapti pretekstu nesinaudoti ramia gatvele. Toj pačioj Olandijoj dviratininkai neretai tenkinasi daug sudėtingesnėm eismo sąlygom atviroje gatvėje, be jokių įpatingų priemonių.

Taip pat aš ir mano mažylis norėtume užlipti ant gražaus pėsčiųjų tilto (jau nebe) virš geležinkelio ir sustojus žiūrėti į pravažiuojančius traukinukus. „Ačiū“ vienam dviratiniam aktyvistui už tai, kad šiam siauram tiltui išmušė pėsčiųjų\dviratininkų tilto statusą. Kaip jis pats giriasi: „gera daryti darbus po LDB vėliava“.. Dabar mes turime saugotis vasarinių dviratininkų, kurie pro mūsų šonus prašvilpia atkabintais stabdžiais. Ir visiškai nesvarbu, kad jie pralekia „su pėsčiųjų pirmenybe“. Mes netekome formalios teisės skųstis ar tuo labiau reikalauti nulipti nuo dviračio.

Ačiū visiems už gerus norus, o gavosi kaip gavosi. Svarbu ratai sukasi, tikiuos ir jums. Gerų „Tour de France“ akimirkų!

Bal 132014
 

Jau anksčiau rašiau apie savo pastebėjimus ir įspūdžius iš dviratinių kelionių Olandijoje. Šiame straipsnyje noriu pasidalinti dar kai kuriais momentais, kurie dažnai lieka nepaminėti populiariojoje dviratinėje medijoje. Šį kartą apie tai, kuo skiriasi mūsų šalies olandiškos „gulbės“ vairuotojas nuo olando, skubančio į darbą.

amsterdamas2

 

Lietuviškasis vairuotojas

Olandiškas tradicinis dviratis… Turbūt suprantate ką turiu omeny – gulbės linijų rėmas su aukštai iškeltu vairu, plati sėdynė – archaiškų dalių grėmėzdiškas dviratis.

Ir apie jų vairuotojus… Pažinojau bent dvi merginas, kurios šio tipo dviračius savotiškai fetišizavo. Šio tipo dviratis joms buvo asmeninio stiliaus, aprangos tęsinys. Plevėsuojanti suknia, į gėlėmis apkaišiotą dviračio krepšį tabaluojantis vintažinis rankinukas.

Šie dviračiai paprastai transportuojasi šaligatviais. Nors kartais galima pamatyti ir gatvėje, pvz., važiuojant prieš eismą ir kitose žvilgsnį kliūnančiose situacijose. Jei šiems vairuotojams priminsime, kad dviračiams taip pat galioja eismo taisyklės – jie šią mintį sutiks tuščiu bereikšmiu žvilgsniu… O pakalbinus apie elementarų saugumą – jų akys nukrypsta kažkur įstrižai į viršų…

Su šio tipo dviračiais tenka prasilenkti mūsų dviračių takeliuose ir tai geriau daryti kuo platesniu, bent kelių metrų atstumu. Ne kartą esu pakliuvęs į panašią situaciją, kai priešpriešais mano dešinėje juostoje atriedanti dama nesitraukia ir tęsia kursą tiesiai į mane… Net jei jos žvilgsnis nukreiptas į mano akis, tai niekaip nekeičia jos judėjimo krypties ir mes artėjame vienas į kitą, kol visiškai nieko nesupratęs pasitraukiu į pievą.. O priartėjus iš galo tenka spręsti iš kokios pusės šią būtybę geriau lenkti, nes ji neužima jokios aiškios pozicijos take, o kiek beprilėtinčiau greitį – aplenkiant ji visvien susvirduliuos ir privers mane jaustis grubiu smarkuoliu.

Šio tipo dviračiai Lietuvoje retai atlieka kitokią nei rekreacinę funkciją. Tačiau pastarųjų vairuotojai dažniausiai reprezentuojami kaip silpniausi dviratiniai eismo dalyviai. Tuo pačiu jie ir brangiausi – nusipelnę patogiausių dviračių takų, ištaigingiausios infrastruktūros.

dviratis-perejoje © Sauliaus VENCKAUS („Respublika“) nuotr.

Tiesa tai, kad šie eismo dalyviai dažnai pakliūna į nelaimingus įvykius. Tipiškas atvejis – išriedėjimas į gatvę pėsčiųjų perėjoje net neapsidairius… Tačiau šių eismo dalyvių negelbsti net izoliacija nuo motorinio transporto. Prisiminkime Klaipėdos Girulių dviračių taką, kuris atrodo būtų ideali vieta taikiam riedėjimui… Tačiau, kaip jau ne aš pirmas pastebiu, ši vieta panaši į kamikadzių erdves – sumuštos galvos, krauju aptaškytas asfaltas.. Dėl to šio takelio vingiai tapo gerai pažįstami ir „greitukės“ vairuotojams. Labai vengiu panašių takų – eismas atviroje gatvėje atrodo daug labiau prognozuojamas… Vėlgi, iki tol, kol jos staiga nekerta netikėta romantiškoji „gulbė“….

Olandijoje

Dabar apie Olandiją ir tuos pačius gulbės linijų dviračius. Tai tradiciniai olandų dviračiai, kurie per 100 metų išliko beveik nepakitę. Šie neprižiūrėti, vargiai pripūstomis padangomis kledarai kelia nuostabą, kad apskritai rieda.. Tačiau jie tokie ne dėl to, kad čia būtų vertinama jų girgždanti retro estetika, o dėl olandiško gyvenimo būdo ir atsainaus požiūrio į šį daiktą. Kaip man apibūdino pažįstama olandė – olandams dviratis tai kaip šlepetės. Dviratis jiems tai kasdienės rutinos, bet ne stiliaus ar hobio dalis. Ir, kaip mes pastebėjom, kasdien mindami į darbą olandai net nesišypso..

Nors šie dviračiai panašūs į tuos, kuriuos renkasi mūsų saulėtų dienų stileivos, tačiau visiškai skiriasi jų panaudojimas ir tai, kaip jie valdomi. Olandai šiuos dviračius valdo ir valdo puikiai, jie su šiais dviračiais tiesiog suaugę.

amsterdamas3

Kai kurie dviračiavimo pavyzdžiai Olandijoje gali atrodyti virtuoziški.. Štai du, kartais trys ant dviračio susodinti vaikai, ant rankenos pakabintas didelis celofaninis krepšys maisto produktų – rankoje telefonas.. Ir ši motina niekuo neišsiskiria iš kitų piko valandos sraute skubančių kažkur namo. Sunku perpasakoti visus tuos mūsų akiai neįprastus vaizdus, jei to neteko matyti savo akimis.

Šiuo metu paplitęs klaidinantis reiškinys – olandijos dviračių eismą vaizduoti reklaminiais metodais – išsaldintais klipukais, atrinktais vaizdeliais, „as easy as riding a bike“.. Taip, Olandijoje daug kur išties galima patirti idilišką ramų važiavimą, tačiau ne ten, kur vyksta pagrindinis veiksmas – miesto centras, skubėjimas į darbą, iš darbo. Dviračių takai, susikirtimai, gatvė, vėl takas, mažytės sankryžėlės – būtina ne tik posūkio signalus ranka rodyti, tačiau ir susigaudyti kieno pirmumas, jausti ryšį su aplinka, kitais eismo dalyviais, tarp kurių – dviračiai, mopedai, automobiliai, tramvajai, o kartais ir raiteliai.

amsterdamas4    amsterdamas1amsterdamas5

 

 

 

 

 

amsterdamas6    amsterdamas7

Savotiška Amsterdame stebėti turistus, išsinuomavusius šiuos gulbiškus dviračius – įtampos iškreipti veidai, atspindintys sunkias pastangas likti oriais, neužkliūtais ir stačiais tame daug dėmesio reikalaujančiame sraute.
Pamenu, kai mes pirmą kartą prieš 7 metus dviračiais atsiritome iki Grioningeno, prieš drįsdami įsilieti į eismo srautą, nutarėm valandėlei prisėsti ant suolelio ir akimis perprasti, įžiūrėti nors kokią tvarką šiuose eismo verpetuose, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip visiškas chaosas. Ir taip, vietiniai olandai nekenčia dviračiais žioplinėjančių turistų.Nors kartais galima pastebėti olandus, dviračiais kertančius raudoną šviesą, tačiau jie suvokia, ką daro, kaip ir eismo taisykles jie neabejotinai žino. Švietimas – viena svarbiausių olandų dviratinės kultūros sudedamųjų dalių.

Olandų vaikai dar pradinėje mokykloje pratinami prie dviračio, mokomi elgesio gatvėje, o būdami maždaug 12 metų laiko praktinį egzaminą – išlaikę gauna sertifikatą. Ar šį egzaminą išlaikytų mūsų olandiškų dviračių svajotojai?

Tiesa, dviračių mokymai Olandijoje vyksta ne tik vaikams, bet ir suaugusiems neturintiems praktikos ir žinių, imigrantams iš kitų šalių. Motorinių transporto priemonių vairuotojai, prieš įgijant teisę vairuoti, taip pat mokomi sąveikos su dviratininkais.

Pabaigai

Prašau neužsigauti merginų, stilingų žmonių ar olandiškų dviračių mėgėjų. Visur yra išimčių ir ne dviračio stilius yra svarbiausia, o tai kaip mes jį vairuojame, kokią jaučiame atsakomybę prieš save ir aplinkinius. Turime suprasti, kad dviratis yra ne tik laisvalaikio žaislas, bet ir žaloti ar net žudyti galinti transporto priemonė, o dalyvavimas eisme reikalauja dėmesio ir įgūdžių. Nepasigaukime ties romantiškaja „as easy as riding a bike“ kliše. Deja, kadangi dviratinis mokymas, kaip ir eismo kultūros supratimas yra kažkur toli už švietimo sistemos ribų – saviugda ir dviratine branda turime užsiimti patys. Gero Vėjo!

 

 

Bal 212010
 

Jau rašiau apie dviračio šviesas ir apie jų šviesos ir kainos santykį. Nesenai atsiradęs Magicshine savo kainos ir šviesos santykiu, kai kuriais atvejais, daugiau nei dešimteriopai lenkia rinkoje jau seniai sėdinčius savo  konkurentus.

Labai panašu, jog „Magicshine“ yra identiška apie 6 kart brangesnio žibinto „Lupine Tesla 4“ kopija. Kaip į tai žiūrėti; pigi abejotinos kokybės kopija ar neperkainuotas produktas? Velouosto skaitytojas pasiūlė apžiūrėti ir išbandyti šį žibintą. Ačiū jam.

Nustebino solidi pakuotė. Komplektą sudaro: žibintas, baterija, pakrovėjas, ir guminiai žiedai tvirtinimui. Kainavo 208 Lt šioje parduotuvėje

Žibintas tikrai nedidelis (buvau susidaręs priešingą įspūdį iš nuotraukų). Korpusas aliuminis, su aušinimo grioveliais. Mygtukas pasispaudžia švelniai ir užtikrintai. Pirmas paspaudimas – maksimali galia (3h), antras – vidutinė (5h), trečias – blyksėjimo režimas, tada išsijungia ir iš naujo. Išjungti taip pat galima bet kuriame režime mygtuką palaikius dvi sekundes paspaustą. Prijungtas prie baterijos mygtukas šviečia švelnia žalsva šviesele, ir baterijai beveik išsikrovus pasikeičia į raudoną. (Geriau būtų jei šis įspėjimas atsirastų likus ~30% energijos).

Viskas atrodytų labai primityvu ir paprasta (net nėra instrukcijos), o tas žalsvas šviečiantis mygtukas suteikia gyvumo ir kokybės įspūdį. Taigi optimalu ir tuo žavu.

Baterija įvilkta į skystomis ir kreivomis siūlėmis pasiūtą audinį. Suabejočiau jo nepralaidumu labai šlapiose lauko sąlygose, tačiau tai gali būti lengvai tobulinama.

Mažytis žibintas lengvai atranda vietą vienoje vairo pusėje, baterija kitoje. Guminiai žiedai pakankamai įtempia, kad žibintas laikytusi toje pačioje padėtyje. Tačiau spaudžiant mygtuką jau reikia jį pirštais prilaikyti iš priekio.

Kaip atrodo tie 700 Magicshine liumenų? Idealiai. Šviesa visiškai balta ir tolygiai pasiskirsto reikalingu kampu, ir nėra per daug sukoncentruoto taško viduryje – idealus balansas. Neįprasta naktį regėti tokią švarią baltą šviesą, kuri kelio dangą iščiupinėja daug toliau nei man reikia važiuojant 25km/h greičiu duobėtame žvirkelyje. Vidutinis režimas silpnesnis, tačiau nepanašu, kad jo gali pritrūkti naudojant dviratį tarkim susisiekimui. Tik nežinau kokioje situacijoje būtų galima panaudoti trečią režimą, nes blyksėjimas yra didžiausioje galioje, kuris erzina akis ir tuo labiau gali būti nepakenčiama tiems kas yra prieš jus. Stipriausias režimas taip pat yra akinantis iš priekio prasilenkiantiems vairuotojams. Taigi ir visa tai tik iš vieno Seoul P7 šviesos diodo!

Apibendrinant Magicshine šviesa ideali susisiekimui užmiesty arba naktiniam prasilėkimui miške. Kokybė, bent iš pirmo žvilgsnio neatrodo prasta, viskas paprasta ir veikia. Tačiau interneto forumuose galima rasti šio žibinto tobulinimo aprašymų; keičiami laidai, gerinamas aušinimas ir pan. Tokiu atveju, išrankesniems galima teigti, jog tai labai rimtas „pasidaryk pats“ rinkinys. O bet kuriuo atveju tai galingiausias šviesos šaltinis už savo kainą.

Dar kartą ačiū žibinto savininkui, linkiu smagių dviratinių naktų su juo..!

Sau 092010
 

Mano mažosios Sigma Trilled užtenka, kad tamsoje būčiau matomas kitų eismo dalyvių; ji dėl neišsenkančios baterijos ir universalaus tvirtinimo yra labai patogi turizmui, ir pakankama, pasišviesti kelią tam, kad nelėtinant važiuoti lygiame kelyje, kukliu tempu bekelėje, arba kitaip neprapulti tamsoje. Tačiau norint jaustis laisvai ir nesuvaržytam miško takuose ar nepažįstamame kelyje, jau norisi regėti toliau. Kaip matyti, galingesnis dviračio žibintas jau ir kainuos ne 10, ne 20 ir ne 40 litų.

Aišku, besirenkant dviračio šviestuvą, reikia įvertinti daugelį savybių: šviesos stiprumą, patogumą naudotis, baterijos tarnavimo laiką, šviesos spindulio pasiskirstymą ir pan. Šį kartą rašau apie rinkoje sparčiai plintančių galingesnių, diodinių žibintų šviesos stiprumo ir kainos santykį.

Pradėsiu rinkoje populiariausių dviratinių šviesų kainos ir liumenų santykio palyginimu. (Liumenas – šviesos srauto vienetas, nusakantis šviesos stiprumą).

žibintas liumenai kaina litais Kaina, litais už liumeną
Sigma Karma 200 439 2,19
Sigma Mirage Evo Pro 81 299 3,69
Sigma Powerled Black 300 589 1,96
Nite Rider Pro 600 LED 600 1900 3,16
Hope Vision 2 LED 480 741 1,54
Nite Rider Minewt 400 Dual 400 950 4,94
Nite Rider Minewt Mini USB Plus 110 494 4,49
Hope Vision 1 LED 240 342 1,43
Light & Motion Stella LED 120 120 570 4,75
Light & Motion Stella LED 200 200 855 4,28
Lupine Tesla 4   700 Lu 700 1045 1,49
Exposure Toro 700 1045 1,49

*Gaminių, kurių neradau Lietuvos parduotuvėse, kainas paėmiau iš populiariausių DB internetinių parduotuvių (be nuolaidų), ir svarus paverčiau į litus.

Pirmą kartą pasidomėjus dviračio šviesų kainomis galima nustebti – iš kur jos tokios..? Kaip gali tiek kainuoti..? Ir ne be reikalo nusistebėta. Šias kainas ir liumenus palyginkime su plataus panaudojimo žibintais, kuriuos galime rasti medžiotojų ir turistų parduotuvėse, bet ne tarp dviratinių prekių:

žibintas liumenai kaina litais Kaina, litais už liumeną
Fenix TK11 225 200 0,88
Fenix PD20 180 167 0,93
Fenix PD30 220 171 0,78

*Gaminių, kurių neradau Lietuvos parduotuvėse, kainas paėmiau iš populiariausių DB internetinių parduotuvių (be nuolaidų), ir svarus paverčiau į litus.

Fenix –  tai rimtas diodinių žibintų gamintojas, o  kai kuriuos jų modelius galima rasti  „Armijai ir civiliams“ lentynose. Taigi, kokybiško Fenix prožektoriaus liumeno kaina dvigubai ir keturgubai mažesnė, nei „spec.“ dviratinių. Ir nors šie žibintai populiarūs tarp medžiotojų, turistų, tačiau nedviratiniais jų pavadinti negalima, kadangi jiems taip pat yra pagaminti dėklai prikabinimui prie vairo, šalmo, ir pasižymi viskuo, ar net daugiau, lyginant su žibintais iš dviratinių parduotuvių.

O užbaigsiu kinų firmos Magiclight prožektoriais, su naujos kartos SSC P7 diodais – 700 liumenų (nors gamintojas nurodo ir teorinius 900). Kaina prasideda nuo $69.99 (168 Lt) čia.

žibintas liumenai kaina litais Kaina, litais už liumeną
Magiclight (Magicshine) 700 168 0,24

Taigi 700 liumenų už 168 litus (!) – Liumeno kaina 6-20 kartų mažesnė lyginant su „spec.“ dviratiniais (!)…

Šie nauji prožektoriai jau turi laikiklius ant vairo, šalmo, taip pat gaminami tradicinės formos tvirtinimui ant vairo, ir jau yra plačiai aptarinėjami dviratininkų bendruomenėse, forumuose. Kolkas Lietuvoje juos galima rasti tik skelbimuose (viename medžiotojų puslapyje mačiau už 100lt) arba užsisakyti iš Ebay. Užsieny kolkas jie plinta tik per Ebay ir kelias smulkias internetines parduotuves. Kol kas…

Magiclight gaminių modeliai turi įvairius pavadinimus, kaip MJ-812, MJ-808, o paieškoje tikslinga pridurti diodo pavadinimą – SSC p7.

Šiame puslapyje galime vaizdžiai palyginti spindulių formas. Galima pastebėti jog Sigmos žibintai turi kiek beprasmiškai siaurą koncentruotą spindulį, o štai Magicshine pasižymi plačiai apimančiu šviesos kampu. Palyginimų dar galima rasti čia, ir čia.

Magicshine spindulys

Grįžtant prie kainų.. Kadangi pažangūs p7 diodai taip pat naudojami ir šešis kart brangesnėse “formaliose” dviratinėse lempose (pvz. Lupine Tesla, Exposure Toro), panašu jog susiduriame su tam tikru kainodaros burbulu. Tačiau dėka technologinės plėtros ir dviratinės bendruomenės randamų alternatyvų, galima spėti, jog rinkoje atsiras daugiau šviesos. Jei tik neprisirišime prie savo senų įsitikinimų ir įpročių.

Paveikslėliai paimti iš www.fenixtorch.co.uk , www.magiclight.co.za ir http://fonarevka.lux-rc.com puslapių ir asmeninės kolekcijos.
Lap 202009
 

Dar 1984 Lund universitete Švedijoje Leif Linderholm atliko tyrimą, kurio dalis buvo skirta nustatyti kaip šalia kelio esantis dviračių takas įtakoja dviratininkų saugumą sankryžose.

Taigi, palyginus su važiavimu gatve tiesiai, rizika patekti į avariją yra:

  • 3.4 karto didesnė sukant į kairę
  • 3.4 karto didesnė važiuojant dviračių tako ir kelio sankirta
  • 11 kartų didesnė sukant į kairę iš dviračių tako
  • 11.9 karto didesnė važiuojant dviračių tako ir kelio sankirta priešinga eismui kryptimi
Lap 192009
 

Ne viena studija yra padaryta norint ištirti kaip dviračių takų infrastruktūra padidina dviratininkų saugumą mieste. Patį rimčiausią ir išsamiausią tyrimą 2006-aisiais metais atliko danai. Buvo ištirta virš 8500 eismo įvykių Kopenhagoj prieš ir po tam tikros dviračių tako atkarpos atsiradimo. Taipogi buvo apklausta virš 1000 dviratininkų siekiant išsiaiškinti ar jie jaučiasi saugesni važiuodami dviračių takais nei važiuodami gatve.

Pasirodo nutiesus dviračių takus atkarpose tarp sankryžų avarijų skaičius sumažėjo nuo 4 iki 10 %, priklausomai nuo to ar tai buvo dviračiams skirta eismo juosta ar atskirtas nuo eismo dviračių takas. Tačiau sankryžose avarijų skaičius išaugo 18 %. Susumavus išeina, kad dviratininkų avarijų ir sužalojimų kiekis išaugo 9 – 10 %.

Kita vertus, apklausos parodė, kad nepaisant išaugusio avaringumo dviratininkai dviračių takuose jaučiasi saugesni. To padidėjusio saugumo jausmo rezultatas: 18 – 20 % padidėjęs dviratininkų skaičius ir 9 – 10 % sumažėjęs automobilių eismas. Taigi danai padarė išvadą – kadangi bendras dviratininkų skaičius padidėjo gerokai daugiau nei sužalotų žmonių skaičius tai dviračių takus tiesti apsimoka…

Lap 112009
 

Šviesiajai paros daliai vis trumpėjant, išlindo tamsioji dviratininkų pusė – dviratininkai šešėliai. Tai dviratininkų kategorija, kuri dėl vienų ar kitų priežasčių neturi jokių šviesos signalų. Tiesa, ši dviratinkų rūšis reiškiasi ir vasarą, tačiau dėl trumpos nakties mažiau matoma.

dviratis nakty

Ar dviračiui reikalingos šviesos?

Transporto pasaulyje yra susiklosčiusi racionali praktika – šviesos signalai. Lėktuvai ir laivai turi įvairias šviesas, net jei jie savo erdvėje juda palyginti labai tolimais atstumais vienas nuo kito. Šviesos reikalingos tam, kad transporto priemonės orientuotųsi aplinkoje ir matytų vienas kito judėjimo kryptis. Sausumos keliai turi didžiausią transporto priemonių koncentraciją, todėl nekeista, kad automobiliai privalo judėti įjungę žibintus, rodyti posūkių signalus. Ar dviratininkas yra išimtis? Dviratis miesto gatvėse yra bendro transporto srauto dalis, todėl natūralu, jog auto vairuotojas privalo matyti dviratininką, o dviratininkas – būti matomu. Jo judėjimo kryptis turi būti aiški ne tik vairuotojams, bet ir kitiems dviratininkams, pėstiesiems, kertantiems gatvę ar esantiems šalia dviračio tako. Tai tiesiog pilnaverčio komunikavimo sąlyga.

Ar yra rimtų priežasčių nenaudoti šviesų?

  • „Lemputė per sunki mano lengvam sportiniam dviračiui“. Bandykime pasiaiškinti, kiek sunki yra lemputė. kepureKadangi didelių, generatoriais maitinamų, lempų laikai baigiasi, pasverkime Sigma Micro lemputę – 22 gramai. Ar tai daug? Palyginkime 22 gramus su mano mobilaus telefono svoriu – 92g, kepurė – 82g, pirštinės – 113g. Taigi ar daug sveria lemputė? Dar galime palyginti kiek sveria lemputė santykyje su karboniniu Scott Scale 20 sveriančiu lygiai 10kg. Paskaičiuojame ir gauname 0.22%. Daug? Dar galime pridėti 75kg sveriantį dviratininką, ir lemputė bendrame dviratininko ir dviračio svorio santykyje svers 0.06%. Taigi, ar 0.06% viso svorio yra daug?
  • „Lemputė gadina mano dviračio vaizdą“. Tai dar vienas argumentas, dažniausiai girdimas „rimtai sportuojančių“ tarpe. Dažniausiai jų dviračiai būna margesni už genį, tad lemputė dviračio dalių ir spalvų visumoje vaidintų vizualiai neapčiuopiamą ir procentais neišreiškiamą vaidmenį. Tačiau po šia priežastimi dažnai slepiasi garsiai neišreikšta poza: „aš esu sportininkas, lopams skirtos lemputės gadina mano cool įvaizdį“. Šiai problemai sprendimas ateina tik su branda, arba per išorinį įsikišmą – kontaktą su kita tranporto priemone, arba gauta kelių policijos bauda.
  • „Aš tiesiog neturiu lemputės“… Sprendimas galėtų būti labai paprastas – nusipirkti lemputę (dažnu atveju lėšų jai turi kekvienas dviratininkas). Bet kadangi lemputė iki šiol neįsigyta, realūs veiksmai galėtų būtų vėlgi saviaukla arba tiesiog branda. Provincijoje į šią bėdą reiktų žiūrėti kaip į bendras kaimo problemas.
  • „Aš turiu atšvaistus, todėl esu ir taip gerai matomas“. Atšvaitai turi trūkumą, jog tam tikrose sąlygose yra tiesiog nematomi. Jie gerai atspindi šviesą tik būdami ne didesniu nei 20 laipsniai kampu statmenai mašinos šviesai. Esant didesniam kampui atšvaitas atspindi labai mažai arba visai nieko. Taip pat atšvaito nemato kiti dviratininkai ar pėstieji, kurie turi mažą arba jokio šviesos šaltinio.
  • „Aš nevažinėju naktimis“. Kadangi rudenį tamsioji paros pusė prasideda nuo 18 val. ir anksčiau, vadinasi jūs nevažinėjate ir dieną. Ar tikrai vengiant įsigyti lemputę verta nesinaudoti dviračiu?
  • „Aš nevažinėju gatvėmis“. Važiuojant dviračių takais ar šaligatviais (važiuoti šaligatviu draudžia eismo taisyklės), taip pat turite būti matomi pėstiesiems ir kitiems dviratininkams. Reikia suprasti, kad dviejų dviračių, arba pėsčiojo ir dviratininko susidūrimas gali turėti labai rimtas ar net mirtinas pasekmes. Be to, ar sunkiai įžiūrimi ir greitai pralekiantys šešėliai turi teisę kelti psichologinę įtampą pėsčiajam?
  • „Gatvės yra apšviestos, aš ir taip matomas„. Gal ir matomas įtempus akis, tačiau turint omeny dviračio gabaritų menkumą, jūs esate sunkiai įžiūrimas. Mašinos būdamos daug didesnės ir tuo matomesnės, juk nevažinėja išjungtais žibintais apšviestose vietose nakty. Tuo labiau nėra jokio logiško pateisinimo tai daryti dviratininkui.

Panašių priežasčių gali būti ir daugiau, bet ar tikrai jos pagrįstos ir verta jomis vadovautis? Kaip minėjau, šviesos signalai yra būtina priemonė pilnaverčiui komunikavimui transporto pasaulyje, ypač tokiai pažeidžiamai transporto priemonei kaip dviratis. Be abejo, jaunas vairuotojas, turintis geras akis ir greitą reakciją, palankiomis aplinkybėmis pastebės jūsų tamsų šešėlį transporto sraute. Tačiau, natūralu, kad automobilius vairuoja ne tik pelėdos akis turintys žmonės. Be to, savo tamsiu šešėliu keliate pavojų tam pačiam vairuotojui, kuris atiduodamas didžiąją dalį dėmesio jums, mažiau jo skiria keliui ir aplinkinėms transporto priemonėms. Tai yra egoistiška, ir galbūt nusikalstama.

Tamsūs dviratininkų šešėliai taip pat daro žalą beužgimstančiai dviratininkų kultūrai Lietuvoje, kuri sunkiai skinasi kelią kaip pilnaverčiai eismo dalyviai. Tamsūs dviratininkai atitinka stereotipinį sovietinį dviratės transporto priemonės įvaizdį – nebrandaus, skurdaus, neatsakingo piliečio pasirinkimą. Tai nėra tinkamas įvaizdis, siekiant pilnaverčio buvimo kelyje. Dviratininkų reiklumas automobilių vairuotojų atžvilgiu teigiamai veikia bendrą eismo kultūrą, tačiau jis visiškai praranda prasmę jei dviratininkas elgiasi taip pat neatsakingai kaip ir auto vairuotojas. Kai auto vairuotojas nerodo posūkio signalų, mes pagrįstai piktinamės. Tačiau kaip iš šalies atrodo dviratis, kuris tamsoje visai neturi šviesų..?

sigma microNenorom turiu paminėti ir eismo taisyklių dalį: „Dviračio gale turi būti raudonas šviesos atšvaitas, iš abiejų šonų – oranžiniai šviesos atšvaitai arba kiti šviesą atspindintys elementai, pritvirtinti prie ratų stipinų. Važiuojant keliu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, dviračio priekyje turi degti baltos šviesos žibintas, o dviračio gale – raudonos šviesos žibintas, dviračio vairuotojas privalo dėvėti šviesą atspindinčią liemenę arba būti prie drabužių kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje prisisegęs šviesą atspindinčius elementus.“

Eismo taisyklės, atrodo, yra daug reiklesnės nei norėtųsi, o atsitikus eismo įvykiui gali turėti lemiamą argumentą nustatant įvykio kaltininką. Tai be abejo labai reikšmingas momentas, tačiau manau, kad svarbiausia pilnavertiško buvimo kelyje sąlyga yra priekinis baltos spalvos ir galinis raudonos spalvos žibintai. Dvi skirtingų spalvų šviesos reikalingos važiavimo krypčiai numatyti.

Visa tai nėra daug – laivai, lėktuvai, automobiliai turi daug sudėtingesnę šviesos signalų sistemą. Tad, kodėl dviratis kaip transporto priemonė, turėtų likti tamsiu šešėliu?