garas

Rgs 152011
 

Trumpėjant dienoms ir ilgėjant naktims nebėra jau taip jauku važinėtis dviračiu, tad keletas linksmų savigynos patarimų iš dar 1901 metais leisto anglų žurnalo-knygos “Pearson’s Magazine”. Kaip ir šiais laikais, taip ir praėjusio amžiaus pradžioje buvo pilna nenaudėlių, kurie vienaip ar kitaip norėjo kenkti dviratininkams. Tais laikais žmonės labiau pasitikėdavo savimi ir savo kumščiais, apsigindavo ir duodavo atkirtį visiems niekšeliams, nelaukdami jokios pagalbos iš šalies. Šiuos patarimus galima būtų pritaikyti ir šiuolaikiniame gyvenime.

Šios pamokėlės vaizdžiai parodo kaip greitis, gudrumas ir pats dviratis gali tapti gera savigynos priemone. XX a. pradžioje dviratis dar buvo retenybė ir prabangos daiktas, ne visi galėjo važinėti tokia transporto priemone, todėl daugelis ir kentėjo nuo visokių žulikų užpuolimo ir bandymų pagrobti dviratį.

Jei matote užpuoliką pasiruošusį jus pulti, tai dviratis gali tapti gera užtvara-skydu. Stenkitės dviračiu atsitverti, kad apsigintumėte nuo bandymų jums suduoti ir išlaukti momento savo sėkmingam smūgiui anam nenaudėliui.

Jeigu jūsų kelyje stovi girtas ar agresyviai nusiteikęs žmogus, tai galite pabandyti jį netikėtai sugluminti. Greitai važiuokite tiesiai į jį, o paskutiniu momentu staigiai apvažiuokite, vargu ar jis suspės sureaguoti į tokius veiksmus. Jei nuspręsite apvažiuoti didesniu lanku, tai toks manevras duoda šansą niekšeliui įkišti pagalį į jūsų ratus, o tai neišvengiamas griūvimas.

Vandens pistoletas (tokie gal buvo naudojami savigynai XX a. pradžioje?) ar dujų balionėlis – ne pati geriausia priemonė apsiginti važiuojant dviračiu, geriau naudoti kokį gerą strypą (tiktų ir metalinė ilga pompa), galite smagiai suduoti užpuolikui.

Vaizdelis viršuje puikiai parodo, kaip sėkmingai dviratį galima paversti ginklu, pradžioje ginantis, paskui bet kuriuo momentu nuo gynybos pereinant prie puolimo.

.

Netikėtumas – jūsų sėkmės garantas. Stumtelkite dviratį į užpuoliką, kad šis sekundei susimėtytų, tai duos jums galimybę suduoti gerą smūgį.

Didelis greitis yra jūsų sąjungininkas. Jei nebėra kitos išeities, tai netikėtas šuolis nuo dviračio ant užpuoliko ne tik kad neduos jam atsipeikėti, bet ir gerokai jam pakenks.

Jei jus vejasi nepažįstamas žmogus, tai galima lengvai juo atsikratyti. Jam arčiau privažiavus, staigiai stabdykite, jis trenksis į jūsų dviračio galinį ratą ir nugrius, jums beliks tik pamojus nuvažiuoti.

🙂

Geg 262011
 

Apie Kauno dviračių maratoną buvo nemažai diskutuota Velouosto forume. Tai buvo tikrai vykęs renginys, kuriame keli forumiečiai pirmą kartą startavo Velouostas.lt komandos sudėtyje. Rezultatus, atsiliepimus bei kitas įdomybes galima sužinoti forumo susirašinėjimuose.

Algirdas, simas ir aš (garas) startavome sporto grupėje, Doncė – mėgėjų grupėje. Nipelis sporto grupėje važiavo individualiai, kadangi į forumą atėjo kiek vėliau ir nespėjo prisijungti prie komandos.

Tad keletas pastebėjimų…

Sporto grupė… Šioje grupėje startavo gana įvairaus lygio ir pajėgumo dviratininkai – nuo aktyviai sportuojančių profesionalų iki mėgėjiškai važinėjančių dviratininkų, kurie panoro save iš bandyti beveik 80 km ilgio žiedinėje trasoje.

Nors dviratininkų „uniforminė“ apranga ir marga, bet grupėje jie visi labai suvienodėja ir gana sunku atskirti, kas yra kas, retas kuris vilkėjo išskirtinius apdarus, kad galėtų išsiskirti. Greičiausią posūkį po ilgosios nuokalnės, kaip ir priklauso patyrusiems dviratininkams, dauguma įveikdavo gana atsargiai, dėl per didelio pramuštgalviškumo vengdami griūties (nors vis tik ir neišvengdami).

Priekiniame plane matote man žinomą žmogų iš sportinės jaunystės laikų, dabar V40 amžiaus grupėje puikiai rungtyniaujantį uteniškį Darių Tamošiūną (aukštas – mėlynai geltonas). Kai šnekėjausi su juo po varžybų, tai papasakojo man, kad vėl aktyvus važinėjimas dviračiu jam padėjo atsikratyti nereikalingos draugystės su medikais, su kuriais teko prieš kurį laiką daug bendrauti dėl įvairių nemalonių sveikatos sutrikimų…

Šio žilo veterano asmeniškai nepažįstu, bet tai, kad jis važiuoja „oldschool‘iniu“ Colnago dviračiu, daug ką pasako apie jį.

Čia jau daugiau jaunimo, kai kurie pasidabinę tautinėmis spalvomis…

Mėgėjų grupė… važiavo šiek tiek daugiau nei 30 km. Čia jau daug daugiau įvairumo ir smagių personažų, bei pramuštgalviškumo.

Drąsūs greiti viražai ant slydimo ribos, nesvarbu, kad dviračių svorio centras aukštai. Pirmojo rato greitajame posūkyje iš karto du padraugavimai su asfaltu, begalinės drąsos rezultatas…

Truputį atsargesnis posūkis…

Mažiau atsargesnis…

Beveik profesionalus…

MTB su „slikais“ niekuom nenusileidžia plentinukams…

Šiose nuotraukose puikiai matosi begalinės drąsos posūkyje rezultatas, bet žmogus valingas – toliau važiuoja.

Merginos taip pat puikiai mynė pedalus, ne vieną vyruką palikdamos už savęs.

Šiš personažas man labiau prie širdies –  senas Peugeot plentinukas ir prie jo tinkanti apranga.

… ir mėgėjų įvairovė, saviti charakteriai…

… tik Doncė su savo ramaus „akmeninio“ veido įvaizdžiu toks ir išliko visą distanciją, santūriai atsargus…

„Y“ rėmo prekybcentrių dviračiai puikiausiai tiko įveikti sunkią distanciją…

Taip pat ir kruizeris neatsiliko nuo visų kitų, pasirodo gali būti ir greitas dviratis, o myniko apranga ir šalmas labai tiko prie šio greičio.

Kai kurie tėveliai pradžiugino savo atžalas, suteikdami jiems greičio ir varžybų potyrį.

O besiplaikstantys „treningai“ visai nesukelia jokio vėjo pasipriešinimo…

kaip ir Juodulio talismanas triušis, jis įkalnėje turėjo labai padėti jo vežikui, taip ir buvo…

Buvo smagu dalyvauti ir žiūrėti…

(Saulašarės ir Simo nuotraukos. Daugiau iš jų foto: https://picasaweb.google.com/simas.vaikasas/KaunoDviraciuMaratonas2011# )

Geg 052011
 

1. Stebėkite visus eismo dalyvius.

Važiuoti bendrame eisme nėra sudėtinga, jei ir yra pradžioje baimė, tai ji greitai praeina, pabandžius važiuoti gatvėmis ir teisingai elgiantis. Visada turite atsiminti – kelyje jūs ne vienas, su jumis važiuoja kiti dviratininkai, automobiliai, šalia jūsų vaikštinėja pėstieji. Nors būna, kad ir užsisvajojate, ir jaučiate važiavimo dviračiu malonumą, bet nereikia prarasti dėmesio, akies kraštelių visada stebėkite aplinką. Kiti geri žmonės dažnai įvairiais ženklais parodo apie galimą pavojų, tuos ženklus reikėtų suprasti ir atkreipti į juos dėmesį, pristabdyti iš anksto.

Ypatingai reikia stebėti vairuotojus išvažiuojančius iš šalutinių kelių, ir gaudyti akių kontaktą. Dažnas atvejis, kad toks vairuotojas dar ir mobiliu telefonu šnekasi, tad vienas jo smegenų pusrutulis yra atjungtas, jis gali žiūrėti į jus, bet jūsų nematyti, būkite atidūs ir pasiruošę stabdyti.

2. Užimkite sau priklausančią erdvę ant kelio.

Nesispauskite kelyje ir gatvėje, jūs toks pat eismo dalyvis kaip ir kiti. Jei pradėsite per daug spaustis prie kelkraščio, tai iš karto prarasite visą erdvę – vairuotojai paprasčiausiai tuo naglai pasinaudos. Tačiau nereikėtų tuo piktnaudžiauti, ypač esant intensyviam eismui, važiuokite kraštinės juostos dešinėje pusėje taip, kad jums būtų pakankamai vietos (padorus atstumas nuo kelkraščio ~ 1,00 – 1,50 m). Jei kelio juostos plotis nepakankamas saugiai ja aplenkti dviratininką, reikėtų važiuoti užsiėmus maždaug trečdalį juostos nuo kelkraščio, to pakanka, kad dviratininkas būtų lenkiamas tik persirikiavus į kitą juostą (važiuoti juostos viduriu per daug provokuoja ir pykdo vairuotojus). Kaip žinia, vairuotojai pasižymi nekantrumu, tad galite susilaukti garsinių signalų, stenkitės jų neišsigąsti, būkite mandagūs, bet atkaklūs, o taip pat neužmirškite ir Kelių eismo taisyklių. Stenkitės netrukdyti kitiems eismo dalyviams.

Galima rinktis daug alternatyvių kelių, kad pasiekti tikslą dviračiu. Visada rinkitės jums saugesnį kelią, nesvarbu, kad jis gali būti ir truputį ilgesnis.

3. Venkite automobilinio transporto “aklųjų zonų”.

“Akloji zona” – tai nedidelis plotas, kuris nematomas per šoninius galinio vaizdo veidrodėlius. Būkite dėmesingi, ši zona yra šalia automobilio durelių ir paties šoninio galinio vaizdo veidrodėlio. Stenkitės išvengti šios zonos, dažniausiai vairuotojai iš įpročio žiūri tik į veidrodėlį ir gali pašonėje jūsų nepastebėti. Tai pavojinga posūkiuose ir persirikiuojant, bei ekstremaliose situacijose, kai kelyje kyla pavojus ir vairuotojas staigiu manevru stengiasi jo išvengti.

Patys pavojingiausi kelyje – tai didžiagabaričiai sunkvežimiai, ypač “fūros”, dar ir autobusai. Miesto maršrutiniai autobusai gal kiek mažiau grėsmingi, jie dažniausiai aprūpinti geresniais galinio vaizdo šoniniais veidrodžiais, kad vairuotojai galėtų stebėti keleivius stotelėse, tad didesnė tikimybė, kad jie matys ir dviratininkus važiuojančius šalia. Vairuoti dideles transporto priemones vairuotojams yra gana sudėtinga, todėl reikia vengti važiuoti šalia jų, paprasčiausias posūkis gali jums būti netikėtas (jūs gi nematote “fūros” posūkio lempučių) ir baigtis nelaimingu atsitikimu – tai, deja, ne retas atvejis pasaulio gatvėse. Būkite kantrūs ir važiuokite paskui didelę transporto priemonę laikydamiesi protingo atstumo, o jei jau atsitiko taip, kad esate lenkiami tokios transporto priemonės ta pačia eismo juosta ir jaučiate, kad tai gali blogai jums baigtis, tai geriau sustokite ir praleiskite gigantą, tegul sau važiuoja, kur jam reikia, jūs taip pat nuvažiuosite ten, kur jums reikia.

Važiuodami šalia gatvės pakraštyje priparkuotų automobilių, stenkitės laikytis tinkamo atstumo nuo jų, kartais kokiame automobilyje būna žmogelis ir gali panorėti išlipti, įprastai negirdėdamas variklio burzgesio net nepasižiūri ar kas neatvažiuoja iš galo ir lipa, atsitrenkus dviračiu į atidarytas dureles gali būti skaudžiai.

4. Teisingai sukite galvą žvalgydamiesi.

Daugelis žmonių šį paprastą veiksmą atlieka neteisingai. Negalima galvos sukti kartu su pečiais – bus prarasta važiavimo kontrolė, galite nevalingai nuvažiuoti ne ten kur reikia, o netikėtumo atveju, net maža duobutė ar akmuo, nelygumas ant kelio gali būti nemalonaus griūvimo priežastimi, nes svorio centras bus išderintas, tada nukrisite ant šono, o tai gali baigtis raktikaulio ar šonkaulių lūžiu. Jei reikia pasižiūrėti į šoną ar atgal, tai sukite tik galvą (kaklas dažniausiai lankstosi) prispausdami smakrą prie peties – tai geriausias variantas, ypač norint įvertinti padėtį už savęs.

5. Taisyklingai stabdykite.

Stabdymo procesas turi daug niuansų, todėl būtina išmokti taisyklingai naudoti dviračio stabdžius. Svarbiausia – staigiai nespauskite priekinio stabdžio, gerame greityje garantuotas skrydis per vairą. Taip pat pavojinga stipriai stabdyti galiniu stabdžiu ant šlapio asfalto, žvyro, smėlio ir purvyne. Važiuodami šlapiu keliu geriau per daug neįsibėgėkite, šlapias kelio dangos ženklinimas (ypač ilgas ištisinis ar “zebras”) tampa panašūs į ledą, labai lengva nusiversti, o jei jūs gatvėje, o paskui jus važiuoja automobilis, tai pasekmės nekokios.

Stabdžių rankenėlę spauskite vienu ar dviem pirštais, turite jausti stabdymo jėgą ir ją reikiamai dozuoti. Daugelis stabdžių rankenėlę bando nuspausti visais plaštakos pirštai, tuomet prarandama vairavimo kontrolė. Jei tai sunku, sureguliuokite stabdžius ir naudokite kokybiškus jų komponentus (kaladėles, troselius, troselių šarvus ir t.t.).

6. Būkite gerai matomi tamsiuoju paros metu.

Pasirūpinkite, kad jūsų dviratis turėtų visus privalomus atšvaitus ir šviesas. Važiuoti prietemoje be priekinio ir galinio žibinto – tikra savižudybė. Ir patys blogai matote kur važiuojate, o ir kiti jūsų tamsoje gali nepamatyti. Tokie “vaiduokliai” blogo matomumo metu, labai pykdo vairuotojus, o mes juk norime juos pripratinti prie dviratininkų. Šviesos yra būtinos!

Straipsnis apie tai .

7. Važinėkite naktimis lėtai.

Yra smagu prasilėkti sutemus ištuštėjusiomis gatvėmis, kai praretėja oras, kai gražiai žibintų šviesoje žiba dviračio ratų stipinai… Bet daugiausia avarijų įvyksta būtent naktimis, kai prietemoje yra sumažėjusi jūsų reakcija ir nepakankamas matomumas. Pats kelias gali būti pavojingas su savo nelygumais ir bloga kokybe, tamsoje galite to nepastebėti. Dažnai tokie susitikimai su netikėtumais baigiasi skrydžiu per vairą, o sutemus jūs net nematote to momento, kai asfaltas staiga priartėja prie jūsų, pasekmės būna labiau skaudžios.

Jei esate su prastesniu regėjimu, pasirūpinkite ypatingai stipriomis priekinėmis dviračio lempomis ir rinkitės apšviestus kelio ruožus.

8. Dėmesingai važiuokite vietose, kur jūsų keliai kertasi su pėsčiųjų.

Atminkite – ne kiekvienas praeivis jus mato, jo reakcija jums yra mįslė. Gali jis staiga pakeisti savo judėjimo kryptį ar pasisukti… Lenkdami pėsčiuosius jiems iš nugaros, stenkitės jų neišgąsdinti, išsigandę jie būtinai šoka į ta pačią pusę į kurią ir jūs važiuojate, praneškite apie save iš tolėliau, o panaudoję dviračio skambutį, atsiprašykite praeivių (kitokie dviračių signalai, nei skambučiai, nelabai pasiteisina, visi tie trimitavimai nėra įprasti pėstiesiems, dažniausiai jie nesuvokia jų arba išsigąsta). Visada numatykite pėsčiųjų judėjimo kryptį, pravažiuokite jiems už nugaros kirsdami jų praeitą kelią, o ne būsimą.

Ypač būkite dėmesingi pravažiuodami būrelį pėsčiųjų, dažniausiai jie mielai tarpusavyje šnekučiuojasi, nekreipdami dėmesio į aplinkinius, o kitiems gali būti įdomu jums kaip nors patrukdyti. Šiai kategorijai priskiriami išgėrę ir agresyvūs “elementai”, jie gali panorėti provokuoti jus, o gerokai padauginę tokie žmonės savęs nekontroliuoja,  juos gerokai gali “užnešti” į šoną.

Ypatingą dėmesį reikia atkreipti į vaikus, kurie gali netikėtai pradėti bėgti, šuoliuoti į šonus ar susidomėti jumis, ar išsigąsti ir sustoti jums ant kelio. Kitas atvejis – mielieji gyvūnėliai. Greitai judantis objektas juos dažniausiai domina, o pulti jus – įprasta reakcija. Todėl tokiose situacijose visada mažinkite greitį, per didelis skubėjimas gali virsti nemielomis pasekmėmis.

Labai svarbus momentas – BMX’eriai ir XC’šnikai, bei kiti ekstremalai. Dabar madingi visokie fiksai “Brakeless”, t.y. dviračiai be stabdžių. Jais važinėja ne tik patyrę važiuotojai, kurie dažniausiai gali sustabdyti, nors ir ne visada, o taip pat ir pradedantys žiopliai, sėdę ant dviračio vakar. Kadangi negalėsite atskirti kuris iš jų važiuoja prieš jus ar šalia jūsų, tad būkite dėmesingi su visais.

9. Važinėkite saugiai apsirengę.

Važiuojant dviračiu dėvėti šalmą ar ne – nuomonės yra prieštaringos,  bet visada turite galimybę pasirinkti. Manote, kad tai nereikalinga apsaugos priemonė, bet šis, jums atrodantis kvailas ir nepatogus daiktas gali kada nors jums išgelbėti gyvybę. Šalmų būna ir gražių, puošiančių dviratininko įvaizdį. Kažkada „profai“ taip pat važinėdavo savo turus be šalmų, dabar jau ne vienam nekyla klausimas, kad jis nereikalingas.

Pirkite važiuoti dviračiu pritaikytus rūbus, jie turėtų būti ryškesnių spalvų, geriau net su šviesą atspindinčiais elementais (tai prisideda prie saugumo), labiau aptempiantys visus jūsų apvalumus, dėl to galite atrodyti kiek komiškai, bet tai padės jums greičiau važiuoti, mažinant vėjo pasipriešinimą, o daugiau ir greičiau važinėdami gal net pamatysite, kad tie apvalumai kažkur dingsta, paskui gal ir mažesnio dydžio rūbų prireiks…

Taip pat pasirūpinkite nepralyjama apranga, pas mus juk Lietuva – lietūs lyja.

Svarbu turėti kelnes su neplevėsuojančiomis klešnėmis (kliošais) arba jas susegti (tam labai gerai tinka šviesą atspindinčios juostos su “lipučkomis”), kad rūbas nepatektų į grandinę ar neužkibtų už žvaigždžių, pedalų ir švaistiklių, toks apsileidimas – dažna griūvimo priežastis. Tas pats ir su batų raišteliais, kaip ne keista, jie labai nori draugauti su grandinėmis ir priekinėmis žvaigždėmis, bet ta draugystė jiems baigiasi liūdnai, tad pagalvokite, kaip šito išvengti…

Mūvėkite dviratininko pirštines, geriausiai iš natūralios odos, jos minkštos ir gerai sugeria delnų drėgmę, vairas neslidinės rankose ir mažiau jausite nuovargį delnuose.

Dviratininko akiniai apsaugo nuo žalingų saulės spindulių, akmenukų iš po ratų, dulkių ir vabzdžių…

10. Laikykitės kelių eismo ir bendrų gero elgesio taisyklių.

Stenkitės protingai laikytis KET reikalavimų, nesvarbu, kad jos jums gali atrodyti kai kuriais atvejais ir absurdiškos. Niekada nevažiuokite degant raudonam šviesoforo signalui, neerzinkit tokiais nusižengimais vairuotojų ir pėsčiųjų, taip pat ir policininkų. Nepiktnaudžiaukite policininkų geranoriškumu, jei išvesite juos iš kantrybės, jie gali paskelbti karą visai dviratininkų giminei, tada bus riesta visiems.

Važiuoti dviračių išgėrus ar kitaip apsvaigus – nevalia, kaip ir automobilių vairuotojai, jūs rizikuojate savo ir aplinkinių sveikata, o taip pat ir savo materialine gerove. Padauginote alkoholio, dviratį galite tik vestis.

Elkitės kultūringai, pagarbiai ir geranoriškai visiems eismo dalyviams, būkite geru pavyzdžiu. Neprovokuokite ir nepasiduokite provokacijoms, dauguma aplinkinių yra geranoriški ir jums.

…Ir saugokite savo dviratį.

Dviračio vagystė – kelių sekundžių darbas, jei norite kur nors paėjėti į šalį, negailėkite laiko ir prirakinkite savo dviratį. Tačiau daugelis dviratinių spynų, tai tik formalumas, apeinamas per akimirką. Naudokite arba specialią „U“ spyną iš grūdinto plieno, arba stiprią spyną-grandinę. Prikabinkite ne tik rėmą, bet ir ratus, kitus vertingus aksesuarus. Ratai labai greit nusiima, ypač su greitveržlėmis, tokias patartina pakeisti į panašias, bet priveržiamas raktais (tas pats galioja ir kitoms dalims, tvirtinamoms tuo pačiu būdu – patogu, tai patogu, bet patogu ir ne tik jums), vagiui bus daugiau darbo, gal patingės vargti… Jei rakinate dviratį, tai pasirinkite tokią vietą, kad ji būtų gerai apžvelgiama, o ne koks užkampis, sėdite kavinėje, matykite dviratį pro langą ir t.t. Nemanykite, kad jūsų dviračiui saugu rakinamoje laiptinėje ar sandėliuke, jei jis ten ir užrakintas, dar prirakinkite savo draugą ir dviratinėmis spynomis, o saugiausia dviračiui nakvoti šalia jūsų, jūsų kambaryje, kai kam gal ir lovoje :).

Pirkdami naują dviratį, prašykite, kad pardavėjas iš karto priregistruotų jūsų dviratį policijoje ir atitinkamai pažymėtų.  Jei pardavėjas neteikia tokios paslaugos, pasirūpinkite dviračio registracija patys. Tokia registracija neapsaugos nuo galimos vagystės, bet bus lengviau įrodyti, kad dviratis jūsų, jei po tokios nelaimės jį pavyktų surasti. Jei kyla įtarimas, kad dviratis gali būti vogtas – jokiu būdu šio dviračio nepirkite. Matote vagiamą dviratį – šaukite, rėkite, jei esate stipresnis už vagį, duokit jam į snukį, sulaikykite ir perduokite policininkams.

___________________________________________________________________________________

Informacijos šaltiniai:

Vas 142011
 
http://www.flickr.com/photos/newportcruisers/4755885682/in/photostream/

Micargi Rover iš NewportCruisers.com

 Vienas didžiausių gyvenimo Klaipėdoje privalumų yra jūra, tiksliau galimybė bet kuriuo metu atsidurti šalia šio širdžiai mielo gamtos kūrinio. Vieni jūrą pasiekia pėsčiomis, kiti važiuoja automobiliu, o dar kiti – dviračiu.  Aš tarp tų, kurie mina dviratį, bet ne šiaip kokį, o labiausiai tam pritaikytą „Beach Cruiser“, vadinu jį „pajūrio klajokliu“

Turbūt jau daugelis kelyje yra pastebėję lenktų formų dviračius storomis padangomis ir plačiais vairais. Šie dviračiai su komfortiška vertikalia sėdėsena yra geriausiai pritaikyti maloniems pasivažinėjimams jūros pakrante, bet dar nepelnytai užgožti įvairiausių rūšių „kalniečių” (nors Šatrija ir tolokai), taip pat hibridų ar dar kitokio plauko prekybcentrių pilkosios dviratės masės. Esu subjektyvus „pajūrio klajokliams“, bet tie, kas yra bandę pavažiuoti dviračiu jūros pakrante, žino, koks tai smagus jausmas, ir mane supras. 

Mano pažintis su „Beach Cruiser“ dviračiais prasidėjo prieš aštuonerius metus, kai supratau, jog vėl noriu sėsti ant dviračio. Tada maniau, kad tai bus paprasta, tik reikia nusipirkti dviratį. Perėjau per visas tuo metu mieste buvusias dviračių parduotuves. Ir… Ir nieko, baisus nusivylimas. Matyt, buvau praleidęs kažkurią dviračių istorijos dalį. MTB, ATB, …, amortizatoriai (?), begalė pavarų (?), keistai išpūsti ir neįprastos geometrijos rėmai… Užaugusiam su klasikiniu dviračiu visos tos naujovės pasirodė ne prie širdies. Žinojau, kad noriu dviračio maloniam ir komfortiškam pasivažinėjimui, todėl nusivylimas atslūgo, kai atradau „Beach Cruiser“, išskirtinio dizaino dviratį. Tada mano paieškos persimetė į internetą, radau tuo metu Lietuvoje kelis dar retai siūlomus šios rūšies atstovus: „Baltikvairo“ gamintas Flycke Cruiser (1), Bulls Black Dog (2), Fuji Shangri-La (3) ir Giant Simple Seven (4).

Pasirinkau Giant dviratį. Pamatęs šio dviračio kiek netradicinį „kruizišką“ siluetą supratau, kad jis man. Nuėjęs į gerai žinomų brolių dviračių parduotuvę, užsisakiau dviratį, o po savaitės jau užsėdau ant šio gražuolio ir nebenorėjau nulipti. Patogus, gerai riedantis išskirtinis dviratis tapo puikus kasdienis pagalbininkas ir savaitgalio pramogautojas. 

Taip sugrįžau prie dviračių. Domėjimasis dviračiais tik auga, bet esu senosios mokyklos atstovas, todėl man mielos yra visokios senienos, klasikiniai ir retro dviračiai. Bet apie tai plačiau kitą kartą. 

Istorija 

„Cruiser“ dviračių istorija yra mums beveik nežinoma, kadangi prasidėjo už Atlanto, o sovietmečiu tokius dviračius pamatyti galėjome tik retuose Holivudo filmuose. 

Kruizeris kaip dviračių rūšis atsirado Amerikoje praėjusio amžiaus 30-ųjų metų pradžioje. Pradininku laikoma „Schwinn“ kompanija, kuri po Didžiosios depresijos smukus dviračių pramonei sėkmingai pasiūlė tvirtą, įperkamą dviratį, skirtą jaunimui. Tai buvo „Schwinn B-10E“, kuris priminė motociklą, tačiau be variklio. „Schwinn“ pritaikė savo 1920 metais gamintų motociklų savybes: sunkų ir tvirtą rėmą su dviem viršutiniais vamzdžiais, galintį atlaikyti dideles apkrovas, bei ratus su 2,125 colių (54 mm) pločio padangomis, kurios pasižymėjo geru pravažumu prastais keliais. Panašų dviratį dar 1917-1924 metais gamino „Harley-Davidson“, bet šis bandymas dėl mažų pardavimo kiekų buvo nesėkmingas. 

http://opusurbanista.blogspot.com/2009/08/pour-vos-yeux-seulement.html

1934 m. Schwinn B-10E

http://oldbike.homestead.com/pics.html

1918 m. Harley-Davidson

Po metų „Schwinn“ patobulino B-10E dviratį, pavadindamas jį „Streamline Aero Cycle“. Jame nebuvo jokių techninių naujovių lyginant su pirmtaku, tik kiek aptakesnis rėmas, atsirado dekoratyvus pseudo degalų bakas, pereinantis į priekinį žibintą, kurio energijos šaltinis buvo baterija. 

http://opusurbanista.blogspot.com:80/2009/08/pour-vos-yeux-seulement.html

1936 m. Schwinn „Streamline Aero Cycle“

30–40-tieji metai buvo kruizerių „aukso amžius“. Antrojo pasaulinio karo metu kruizeriai talkino JAV kariuomenei. Šie dviračiai populiarūs buvo ir pokario metais. Dėl didelio svorio, vienos pavaros ir plačių padangų kruizeriai labiausiai tiko plokščiai vietovei, o dėl tvirtumo ir paprastumo buvo populiarūs tarp laikraščių išvežiotojų ir kurjerių. Konkuruojančios kompanijos „Roadmaster”, „Columbia”, „Shelby”, „Monark”, „Huffy” ir kitos gamino savitus modelius: tai ir Ančiuko Donaldo dviratis, įvairūs kaubojiška, indėniška ar dar kitokia tematika padaryti dviračiai. „Huffy-Radiobike“ net turėjo įmontuotą AM radiją (kas dabar trukdo įmontuoti kokį mp3 grotuvą į bazinę dviračio komplektaciją?). Buvo sukurta daug išskirtinio dizaino modelių, kai kurie perėmė tuo metu gaminamų automobilių dizaino elementus. 

http://opusurbanista.blogspot.com:80/2009/08/pour-vos-yeux-seulement.html

1938 m. Shelby Airflow

http://opusurbanista.blogspot.com:80/2009/08/pour-vos-yeux-seulement.html

1938 m. Silver King Flo Cycle

http://oldbike.homestead.com/pics.html

1950 m. Shelby Donald Duck

http://opusurbanista.blogspot.com/2009/08/pour-vos-yeux-seulement.html

1955 m. Huffy-Radiobike

60-tieji tapo kruizerių saulėlydžiu. Iš Europos atėjusi naujų dviračių banga išpopuliarėjo ir Amerikoje. Iš Didžiosios Britanijos ir žemyninės Europos pradėti importuoti daug lengvesni sportiniai-kelioniniai modeliai, vadinami „English Racer”, susilaukė didesnio amerikiečių dėmesio. Šie modeliai turėjo tris vidines pavaras, didesnius ratus, siauresnes padangas ir geriau važiavo kalnuotomis vietovėmis. Tuo metu JAV gamintojai taip pat pradėjo gaminti savas  „Angliško lenktynininko” versijas. 

Antroji lengvasvorių 10 pavarų (schema 2×5) dviračių iš Europos banga ir turizmo dviračiais bumas 70-ųjų metų pradžioje visiškai pribaigė sunkiuosius ir nerangiuosius kruizerius, kurie liko tyliai rūdyti garažuose ir sandėliukuose. Dalis kruizerių išliko pramogoms paplūdimuose, kur ir užsitarnavo „Beach Cruiser” pavadinimą. Terminas „Beach Cruiser” po 1976 metų pradėtas naudoti kaip prekės ženklas. Tuo metu senieji kruizeriai buvo prikelti naujam gyvenimui Amerikos pakrantėse kaip “praktinis transportavimas paplūdimio užpakaliams ir banglentininkams” (tiesioginis vertimas iš anglų kalbos). 

1970-ųjų pabaigoje ir 1980-ųjų pradžioje kruizeriai pasitarnavo kalnų dviračių išvystimui. Tuo metu grupė entuziastų atrado naują dviračių naudojimo būdą, kuriam geriausiai tiko tvirti ir sunkūs kruizerių rėmai. Greito bekelės nusileidimo nuo kalno neatlaikydavo jokie lengvi plentinių dviračių rėmai, tad naujos pramogos mėgėjai turėjo surasti kitą patvaresnę ir pigesnę alternatyvą. Tam pasitarnavo senieji visų užmiršti kruizeriai, kuriuos „garažų išpardavimuose“ buvo galima nusipirkti už 5 $. Jie puikiausiai iškęsdavo naują jiems skirtą bausmę. Toks senas kuinas, nuėmus sunkius purvasargius ir kitas nereikalingas detales, uždėjus motociklo tipo stabdžius, virsdavo eikliu “Downhill” nusileidimo žirgu. O vienas iš tų naujųjų raitelių, dabar jau gerai žinomas vardas dviračių pasaulyje, Gary Fisheris uždėjo pavaras ant savo senojo „Schwinn Excelsior“, kad galėtų važiuoti į kalną taip pat sėkmingai kaip ir nuo kalno. Netrukus prasidėjo kalnų dviračių masinė gamyba. 

Naujos pritaikymo galimybės vėl pakėlė senųjų kruizerių kainas. Taip pat išsivystė (ir iki šiol egzistuoja) nepriklausomų dviračių surinkėjų bendruomenė, kuri kaip ir pavieniai dviračių entuziastai užsiėmė senųjų kruizerių, kurie dar liko išsaugoti nuo mirties kalnuose, atstatymu ir restauravimu. Tokie klasikiniai egzemplioriai tapo dviračių entuziastų ir kolekcionierių grobiu. 

Šiandiena ir perspektyvos 

1990-ųjų viduryje visame pasaulyje prasidėjo klasikinių kruizerių atgimimas. Žmones vėl papirko šių dviračių patogumas, paprastumas ir stilius. „Schwinn“ 1995 metais švęsdama 100 metų jubiliejų pakartotinai į rinką išleido „Black Phantom“ modelį. 

1949-1959-1995 m. Schwinn Black Phantom

1949-1959 / 1995 m. Schwinn Black Phantom

Netrukus panašius pasiūlymus pateikė ir kitos kompanijos. „Harley-Davidson“ net davė licenciją kruizeriui su jų prekės ženklu. Beveik visų garsiausių pasaulinių dviračių gamintojų asortimente atsirado „Beach Cruiser“ modelis ar net visa serija. 

Vieni iš potencialių kruzeirų pirkėjų tapo jau senstelėję demografinio sprogimo metu gimusieji, kurie dar atsiminė originalus iš savo vaikystės, bet jau pasiekė amžių, kai patogus dviratis buvo labiau geidžiamas negu greitas dviratis. Klasikinis retro stilius, patikimos mechaninės eksploatacinės savybės, patogi sėdėsena ir palyginti žema kruizerių kaina patraukė ir naujosios kartos dėmesį. 

Prie senųjų kompanijų prisidėjo visiškai nauji gamintojai, kurie specializavosi kruizerių gamyboje. Tokios naujos kompanijos kaip „Electra“, „Nirve“, „Kustom Kruiser“, „SixThreeZero“, „Aero-Fast“ ir kt. gamina šiuos dviračius naudodamos šiuolaikines technologijas, bet išlaikydamos senąją dvasią. Šiuolaikinis kruizeris dažniausiai gaminamas su lengvesniu aliuminio lydinio rėmu, be vienos pavaros transmisijos, dar gali turėti trijų ar daugiau vidinių pavarų sistemas, o kai kurie sportiškesni modeliai turi išorinių pavarų sistemas. 

http://www.kustomkruiser.com/

Kustom Kruiser GLIDE (mano manymu, tobulo dizaino šiuolaikinis kruizeris)

Naujųjų kruizerių pardavimai kilo per praėjusį dešimtmetį. Šiandien daugelis miestų turi klubus, vienijančius šio stiliaus gerbėjus, o lygumų miestuose įsikūrė turistinės kompanijos, siūlančios šiuos dviračius pažintinėms kelionėms po miestą. Tokią paslaugą mačiau siūlomą Berlyne, pritiktų tokia ir Klaipėdai. 

 

Dėl kitų trijų šiuolaikinio dviračio vystymosi tendencijų taip pat galima „apkaltinti“ kruizerius. Daugelį metų „Latino car“ automobilių entuziastai bandė žeminti senų amerikietiškų automobilių važiuokles, taip darydami „lowriderius“. O jų jaunesnieji broliai darė tą patį, bet su dviračiais. „Lowrider“ dviračiai dažniausiai daromi naudojant seną „Schwinn Stingray“ ar kitą panašų rėmą, panaudojant spyruoklinę priekinę šakę, kulkos pavidalo žibintus ir daug chromuotų tradicinių kruizerio detalių. 

 

Panaši buvo ir „Chopper” dviračių atsiradimo istorija, tik šios bangos įkvėpėjais tapo motociklų pagal užsakymą gamintojai bei didelis tokių motociklų populiarumas. „Chopper” dviratis turi pažemintą svorio centrą, amortizuojančią priekinę šakę, dar platesnę užpakalinę padangą, o taip pat dažnai meniškai dekoruojamas. 

  

Ir, galiausiai, atsirado „patogaus dviračio“„comfort bike“ kategorija.  Šie dviračiai pasižymi patogia kruizerių sėdėsena, bet yra tradicinio dviračio išvaizdos. „Electra“ kompanija neseniai rinkai pasiūlė naują patogių miesto dviračių kolekciją su skambiu „Townie“ pavadinimu. Šios linijos dviračiai perėmė visas geriausias kruizerių savybes bei gaminami  su „Electra“ kompanijos patentuota „Flat foot“ technologija, kurios esmė  – nauja dviračio geometrija, t.y. perstumta į priekį centrinė myniklio ašis, leidžianti dar labiau atsilošti minant, taip pat visa pėda, o ne kojų pirštų galais patogiau atsiremti dviračiui sustojus. Šią „Flat foot“ technologiją turi ir visa paskutinių metų šios kompanijos kruizerių kolekcija. 

http://www.electrabike.com/

Electra Townie ir Electra Cruiser - du broliai iš tų pačių namų

 

„Flat foot“ – „Plokščios kojos“ (apačioje) geometrijos skirtumai, lyginant su tradicinio dviračio (viršuje) geometrija: 

http://www.electrabike.com/ 

 

Ši informacija, surinkta interneto platybėse bei papildyta šiokia tokia asmenine patirtimi ir nuomone, gal būt padės užpildyti žinių spragas dviračių istorijoje, o kai kam gal padės apsispręsti renkantis savo dviratį. 

http://www.flickr.com/photos/feetwet/4833140135/

Beach Cruiser By Feet Wet / foto iš Flickr.com

  

Informacijos šaltiniai: 

Kitos su tema susijusios nuorodos: