Bal 132010
 

Tęsiu savo pastebėjimus apie kelius ir takelius Europoje.

Prancūzija

Tai didelė šalis, kurią jau kelis kartus kirtome tiek iš rytų į vakarus, tiek iš šiaurės į pietus bei atgal. Ir nors jos infrastruktūra mažiausiai priderinta dviračiams, prisiminimuose liko kaip smagiausia šalis man ir mano dviračiui.

Užmiestyje. Nenuostabu, kad Prancūzija keičiasi savo geografine plotme, reljefu, klimatu, tad atitinkamai ir infrastruktūra.

Prancūzijoje tarp miestų labai retai riedėjome dviračių takais, tačiau jų ir nereikėjo. Maršrutą rinkdavomės smulkiais ūkininkų keliukais, kurių labai daug ir kurie žemėlapyje pažymėti balta spalva. Danga dažniausiai asfaltuota, ir nors kartais pabirusi laukų žemėmis ar mėšlu, visiškai patenkinama. Tie keliai driekiasi per žemės ūkio plotus, kurie užima didžiąją dalį Prancūzijos, o eismas apsiriboja vienu kitu traktoriumi, kombainu, ar ūkininko citrina. Tiesa, diena iš dienos važiuojant tarp identiškai atrodančių kukurūzų, saulėgrąžų ar vynuogynų laukų, kartais apimdavo monotonijos ir nuobodulio jausmas, bet rutiną praskaidrindavo dažnai pasitaikantys kaimeliai ir nedideli miesteliai. O po didžiųjų miestų, tai bene geriausias būdas apmąstyti šviežius įspūdžius.

Kartais tekdavo išsukti į vidutinio apkrovimo kelius, žemėlapyje pažymėtus geltonai. Savo eismo sąlygomis tokie keliai beveik identiški mūsų lietuviškiems užmiesčio plentams. Žemėlapyje raudonai pažymėti keliai – didžiausio apkrovimo, žinoma, išskyrus autostradas, kur dviračių eismas uždraustas. Dėl smarkaus eismo geriau jų vengti. Nors kartais jie turėdavo platų ir saugų kelkraštį, bet nenutrūkstamas automobolių srautas labai greit išūždavo galvą ir nuvargindavo.

Kita situacija – kalnai. Prancūziškosios Alpės labai apribodavo kelių pasirinkimą; dauguma jų apsijungdavo į siaurus, vingiuotus keliukus, dažnai be kelkraščių, kai kurie buvo ramesni, kai kurie – didesnio eismo. Koks bus eismas, galima bandyt nuspręst pažiūrėjus i žemėlapį, jei šalia nusidriekus autostrada, greičiausiai turėsit ramų kopinėjimą, jei tai pagrindinis kelias – ramybės nerasite tikrai. Jei yra keletas kelių, tenka rinktis. Tiek Alpėse, tiek artėjant prie Pirėnų, iškildavo dilema:  važiuoti mažo eismo, bet vingiuotu, aukštyn- žemyn keliuku, ar rinktis didesnio mašinų srauto kelią, bet užtikrintai vedantį tiesiai ir aukštyn į tikslą. Nenuostabu, jog po keletos tikrai varginančių pakopinėjimų, pradėjome rinktis antrą variantą. Susidūrus su kalnais, labai svarbu turėti fizinį žemėlapį, iš kurio galima perskaityti daug informacijos apie kelią ir jau iš anksto susiplanuoti maršrutą. Taip pat svarbu, kad žemėlapis būtų pakankamo mastelio, nes Prancūzijoje kelių ženklai rodo artimiausią kaimą, o jei rodo didesnį miestą – būkit tikri, išves į greitkelį.

Didžioji dalis Prancūzijos yra kalvuota, o kalvos kartais nuvargindavo daugiau nei kalnai (ypač šiaurinėje dalyje). Prie Ispanijos susidūrėme su Pirėnais, o pietuose su Alpėmis. Tad tikrai maloniai nustebino vakarinė Prancūzijos pakrantė prie Atlanto vandenyno. Ten it Kuršių Nerija, tik daug didesniame plote. Gana turistinė vieta, tačiau puikiausiai sutvarkyta dviračių infrastruktūra: puikūs asfaltuoti dvirtakiai per pušynus, greta alsuojant vandenynui, be to, visiškai lygumos. Tiesa, pietinė pakrantės dalis ne tokia sutvarkyta, tačiau ir turistų mažiau, daugiau laukinės gamtos. Tik  žemiau Arcachon teko atitrūkti nuo vandenyno, kad aplenkti didžiulę aptvertą militarinę zoną.

Pamenu Ile del Re salą,  į kurią užsukome pasiskaitę, jog tai dviratininkų rojus. Į salą įvažiavimas 3km ilgio tiltu dviračiams nemokamas, automobiliams – mokamas. Tačiau nemaloniai nustebino didžiulis mašinų srautas, o dvirtakiai, kaip ir tikėjomės, beveik visur nulieti lygiagrečiai gatvėms. Dėl rojaus pasijutome apgauti dar ir tada, kai prasidėjus tankiems gatvių ir dvirtakių susikirtimams, visur pirmenybė buvo suteikta automobiliams. Paprasčiau buvo tiesiog važiuoti šalimais esančiu plentu be jokių stabtelėjimų, kaip pagrindiniu keliu. Į tai nebūtume kreipę dėmesio, jei sala nebūtų apsiskelbusi dviratininkų rojumi.. Nepaisant šių nepatogumų, Ile del Re su savo austrių fermomis, sūriu vandenyno kvapu, baltais namukais žaliomis langinėmis, mažais uosteliais su ryškiaspalviais laiveliais, paliko neišdildomą įspūdį ir norą sugrįžti.

Miestai. Turbūt nebuvo nei vieno panašaus miesto savo infastruktūra. Nebent kai kurie supanašėjo dviratinės infrastruktūros nebuvimu visai. O važiavimas šaligatviais beveik neįmanomas ne vien dėl žmonių ir stiklo šukių, bet ir nuolat ir visur priparkuotų automobilių.

Paminėsiu labiausiai įsimintinus miestus.

Paryžius.

Ši didmiesčio centrinė zona labai skiriasi nuo aplinkinių rajonų, priemiesčių. Kelis kartus teko brautis iki centro (apie 60km), ir iš jo. Kiekvienąkart sekėsi skirtingai. Pirmą kartą įvažinėjant iš šiaurės rytų pusės, vis patekdavome į plačias ir transportu labai apkrautas gatves. Keliu važiuoti buvo labai nesmagu, nors jis ir turėjo tris plačias juostas. Greta esantys šaligatviai buvo itin nedraugiški: žmonės, tankus šviesoforų tinklas ir labai aukšti bortai. Mums vietos nebuvo nei ten, nei ten. Kol prisibrovėm iki paties centro, užtrukome visą dieną. Panašioje situacijoje buvome ir išvažiuojant, o kartais dar ir pakliūdavome į gretikelį. Labai norėjosi dviračių tako, ar bent švelnesnės transporto srovės; prancūzai tikrai per daug piktnaudžiauja savo automobiliais. Kitą kartą, į Paryžių įvažiuojant iš pietinės pusės, netikėtai patekome į dvirtakį, kuris labai smagiai per parkus bei gyvenamuosius rajonus nuvedė iki pat centro, kur išvydę Eifelio bokštą, supratom, jog jau nepaklysim. Žymėjimas – gana aiškus, nuolat rašomas atstumas, o ir šiaip atmosfera gera: kas važiuoja dviračiu, kas bėgioja, kas žaidimus žaidžia. Šį taką galima palyginti su Klaipėdos dvirtakiu nuo Smiltelės gatvės iki Baltijos pr. Išvažiuoti iš Paryžiaus tą kartą irgi sekėsi – kai kurios gatvės buvo gana stambios, kitos smulkesnės, tačiau neapkrautos. Vistik apibendrinant, Paryžiaus šalutiniai rajonai yra nedraugiški dviračiui ir stipriai automobilizuoti.

Visai kas kita miesto centras, erdvus (apie 10km) ir turiningas. Čia dviračio infrastruktūra pasirūpinta iki galo. Kai kurie dviračių takai yra ant plačių šaligatvių, bet didžioji jų dalis yra gatvės pakraštyje, atskirti juosta, arba žalia danga. Prie sankryžų jie prasiplečia į kairę, jei reikia pasukti, užlendi priešais automobilius ir sulaukus žalios šviesos, pajudi reikiama kryptimi (toks sprendimas pažįstamas ir iš kitų šalių).

Neretai dviračiams ir viešajam transportui yra skirtos mišrios „A“ juostos – autobusų vairuotojai draugiški su dviračiais, kurių čia nemažai. Tiesa, kartais tekdavo sustoti ir palaukti, kol autobusas išleis keleivius.

Paryžiaus miesto specifika ir infrastruktūra man buvo viena iš smagiausių Europos miestuose. Čia gerai jaučiausi ir lėtai važiuodama ir nesijaučiau suvaržyta paskubėti. Tik nereikia per daug atsipalaiduoti, susikaupimas reikalingas kaip ir vairuojant automobilį – pirmą kartą papuolus į Paryžiaus gatvių raizginius, gana painiai atrodo kai kurie sankryžų išsišakojimai ir neaiškios pirmumo teisės. Dviratininkai čia įvairūs ir prancūziškai stilingi, dažnai ant automatinės nuomos ‘Velib’ dviračių. Ir važiuoja kartais pernelyg laisvai, turbūt dėl to keletą kartų mačiau policiją, išrašinėjančią baudą dviratininkui.

Marselis.

Pietinis ir tuo mums egzotiškas Prancūzijos miestas, kuris buvo pirmosios mūsų kelionės tikslas.  Dviratininkui – tai labai baisus miestas. Nutušęs laukine signalizuojančių automobilių dvasia. Čia jautėmis itin svetimi su savo dviratėm transporto priemonėm, ir tenka pripažinti ne itin saugiai. Jei būtume žinoję apie tokią dviratinę situaciją Marselyje, kažin ar būtume važiavę į patį centrą, juolab, kad po tokio varginančio kelio iki jo, nebebuvo jokio malonumo grožėtis pačiu miestu. Tiesa, ištrūkus iš šio miesto nėra taip blogai – lengvas kopinėjimas alsuojant švelniam viduržemio jūros vėjeliui.

Lyon

Tai tipiškas, antras pagal dydį, Prancūzijos miestas su parodytu rūpesčiu dviratininkams, kuris dažniau suerzina nei būna naudingas. Įprasta situacija prancūzų mieste – važiuoji stipriai apkrauta gatve, o atsiradus platesniam kelkraščiui, apsidžiaugi jame radęs žaliai atbrėžtą dvirtakį. Vėliau kelkraštis baigiasi kartu su jame nubrėžtu taku. Ir dažniausiai ten, kur labiausiai jo reikėtų – kokioje bjaurioje sudėtingoje sankryžoje, arba tiesiog atsiduriame greitkelyje. Žodžiu, dvirtakis būna įpaišytas ten, kur jam yra vietos, bet ne ten, kur jis galėtų būti naudingas ar bent jau būtų tikslingas. Centre situacija daug geresnė. Iš Lyono išvažinėjom palei La Saone upę, tad be jokių problemų; kai kur buvo dviračių takas, kai kur rami gatvė.

Bordeaux ir kiti miestai.

Bordeaux – įspūdingos architektūros, gyvos atmosferos miestas, dviračiui gana draugiškas. Ir gana tipiška, jog įvažiuojant į miestą dviračių tako nebuvo, bet atsirado artėjant link centro. Nuostabus dvirtakis eina palei Girondos upę, tekančią per miestą. Ten didžiulė erdvė skirta aktyviam žmogui.

Vairuotojų kultūra. Prancūzijoje dviratis susisiekimui rečiau naudojamas, daugiau paplitęs tik didesniuose miestuose ir dažniau centrinėje miesto dalyje. Keista, nes šalis turi tokią turtingą dviratinę istoriją. Tad ir kelyje  truputį jautiesi tik kaip svečias, kur šeimininkauja automobiliai. Vairuotojai dažnai pralenkia ne taip pedantiškai kaip Vokietijoje, nesuteikia tiek erdvės. Labai panaši situacija kaip ir Lietuvoje, bet ne taip bjauru kaip Ispanijoje. Vairuotojai paprasčiausiai nepripratę prie dviratininkų, bet pas juos nėra to nepaaiškinamo pykčio, agresijos ir neapykantos kitiems eismo dalyviams, kaip dažnai pasitaiko pas Lietuvos vairuotojus.

Nepaisant visų šių nepatogumų, tikiuosi dar sugrįžti į šią šalį su dviračiu. Prancūzija viena, o kiek daug joje įvairovės.

Sekantį kartą – Ispanija,  truputis Škotijos ir nemalonus nuotykis Vokietijoje


  3 Atsakymai temai “Mano dviračio keliai Europoje. Tonai ir pustoniai. (Prancūzija)”

  1. puiku. kaip tik siemet ir planuojame pervaziuoti per Prancuzija 🙂

  2. Palankios jums Prancūzijos! Gal jau suplanavote maršrutą?

  3. dekui 🙂
    marsrutas kabo ant sienos http://lh3.ggpht.com/_n2KDM0iJ2lI/S89W4ICLJzI/AAAAAAAALwE/W2U8RL2BYbo/s512/IMGP0661.JPG 🙂

    tiesa paskutiniu metu jis siek tiek koreguojasi – vietoj planuotu 4 savaiciu , ko gero bus 3. Vaziuosime tikrai iki Biaritzo, tik nezinia kur startuoti. Dabartinis planas – Le Creusot prie Dijon’o, taciau yra siokiu tokiu neaiskumu. Jeigu nuo Biaritzo iki Paryziaus traukiniu dvirati parsivezti ne problema, tai visi traukiniai is Paryziaus iki Le Creusot yra be dviraciu vezimo ikonos tinklalapyje. Klausiau kelis kartus per info linija SNCF, taciau taip ir nesupratau ar galima vezti kazkaip dvirati traukiniu jei traukinys nera zymeta su dviraciu ikona ar ne…

 Komentuoti

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>

(required)

(required)