Šios, mūsų 5-osios, dviratinės kelionės tikslas buvo pietiniai kraštai, pradedant mums jau pažįstamomis vietomis Prancūzijoje, Ispanijoje, ir tęsiant – Portugalija ir Maroku. (Apie mano ir Evulės ankstesnę kelionę galite rasti čia)
Prancūzija
Ispanija, Portugalija
Marokas
…………………………
La Rochelle
Kelionę pradėjom La Rochelle mieste Prancūzijoje. Norėjome dar kartą aplankyti šį pakrantės miestą ir šalia jos esančią Ile De Re salą, paragauti jūros patiekalų. O piečiau, šalia vandenyno, prasideda didelis jaukus spygliuočių miškas. Puiki vieta pradžiai.
Po keletos dienų kelio automobiliu jaučiausi surambėjęs ir atbukęs, tarsi pavirtęs į medį. Buvo sunku pagalvoti apie tai, kaip reiks sėsti ant dviračio ir pereiti į aktyvią organizmo būseną. Nutarėme kelias dienas čia pasiblaškyti ir dar neapsikrovus kelioniniais krepšiais aplankyti salą. Norėjome pakvėpuoti tuo sūriu vandenyno gaivalu, ir dar kartą aplankyti jūros gėrybių restoranėlį, kuris likęs mūsų prisiminimuose iš ankstesnės kelionės.
Miestą ir salą jungia 3 km tiltas. Saloje šalia jūros išsidėstę keletas gyvenviečių. Laivų uosteliai ir nuo vandenyno šliaužiantis sūrus jūros ir dumblių kvapas, perteikus spalvomis, sutampa su baltais nameliais ir jų turkio spalvos langinėmis. Mes įsimylėję šios salos atmosferą.
Ir dar ne viskas. Šį vaizdiškai ir uosliškai dumblo sūrumo atmosferą galima paliesti skonio receptoriais. Norėjome rasti jūros gėrybių restoranėlį, kurį jau lankėme prieš dvejus metus. Restoranų čia netrūksta, bet šis buvo kitoks. Gal tiksliau jį būtų vadinti jūros gėrybių sodyba ar tai gamyklėle. Atokiau nuo gyvenvietės, ant vandenyno stovi mūrinis pastatėlis. Čia pat auga dumbliais aplipusios austrių ir moliuskų kolonos, kurios dienos metu neužlietos potvynio. Jūros gėrybės surenkamos, kibirėliais ir traktoriuku, atvežamos į „gamyklėlę“. Ten jos nuplaunamos ir kitaip paruošiamos ir išgabenamos po apylinkės restoranus parduotuves ar kitur. Čia tokių gamyklėlių taip pat netrūksta, bet šios kieme buvo pamesta keletas plastikinių kėdžių, staliukų ir valgiaraštis. Tiesiai prieš vandenyną, uodžiant jo kvapą – šviežios ta pačia jūra permirkusios austrės, moliuskai ir vynas. Šviežia ir natūraliau nei mieste esančiuose turistiniuose restoranuose.
Deja, bet ši kartą restoranėlis buvo uždarytas. Šiek tiek pasiblaškę po salą gryžom į La Rochelle. Galvojom atsigriebsim čia. Tačiau miesto centre esantis restoranas nuvylė; moliuskai buvo mažučiai ir net to švelnaus jūros skonio neturėjo. Tiesiog nepataikėm.. Tiesa, Prancūzijoje tai atsitinka labai retai. Kaip ten bebūtų La Rochelle nuostabus miestas su savo atostogų atmosfera – jachtų prieplaukos, viduramžių jūros vartai.. Netgi tai, kad čia pilna turistų, negadina jo dvasios.
Po šios dienos jaučiaus visiškai išsijudinęs ir atsigavęs po sustingimo mašinoje. Oras buvo puikus ir kitos dienos rytą turėjome užsimesti kelioninius krepšius ir pradėti kelionę pietų kryptimi.
Atlanto pakrantė
Atitrūkus nuo La Rochelle matėm tą pačią dumblėtą pakrantę, vėliau pravažiavom pilį:
Antros dienos vakare persikėlėme per Biskajaus įlanka kur prasidėjo mums gerai pažįstamas Landes miškas..
Landes miškas ir pakrantė labai panašūs į Kuršių Nerijos. Pušų miškas taip pat dirbtinai užsodintas, užima 10,000 km2 plotą. Prie Atlanto viskas atrodo kokius 10 kartų plačiau. Kankorėžiai maždaug ananaso dydžio, apsauginė kopa didesnė. Net ir stovint ant kranto, vandenynas į abu kraštus atrodo platesnis, o dangus su debesim aukščiau, nei Nerijoje prie Baltijos.
Nuo vandenyno slenka sūri drėgmė; tik atidarius foto objektyvo dangtelį, jį greitai užneša druska ir sunkiai nusivalo.
Maudytis čia labai pavojinga, net jei oras ramus, vandenyne labai stiprios srovės. Stovint net atokiau atsiritusi vandens banga užlieja iki kelių ir atslūgdama verčia iš kojų. Tačiau gyvenvietėse aptvertas nedidelis plotelis būna stebimas gelbėtojų.
Taip pat čia banglentininkų mėgstama vieta.
O tarp gyvenviečių – tušti platūs laukiniai paplūdimiai. Kiekvieną vakarą stengėmės stovyklavietei apsitosti arčiau vandens, ir visiškoje vienovėje sutikti tamsą ant šio plataus kranto. Užgeriant buteliu vyno, o miegant girdėti galingą vandenyno bangų mušą. Tai jaukiausia kelionės maršruto dalis.
Dar reikia paminėti aukščiausią Europos kopą. Keista, kad leidžiamą ją niokoti.
Šį kartą kaip ir prieš du metus pūtė pietvakarių vėjas. Nestiprus tačiau iki pat Pirėnų jautėme nedidelį pasipriešinimą.
Pirėnai, piligrimų kelias
Atsisveikinom su vandenynu ir pasiekėme Bayonne:
Gražus pietietiškos dvasios miestas, bet jame kaip ir prieš dvejus metus ilgai neužsibūname, skubame tam, kad rytojaus pirmoje dienos pusėje susitikti su Pirėnais ir pradėti kopti.
Artėjome link Saint-Jean-Pied-de-Port ir iš ištolo matėme Pirėnų kalnų viršūnes – mūsų lengvas lygus riedėjimas greit baigsis.
Pirėnų papėdėje dar Prancūzijoje esantis Saint-Jean-Pied-de-Port miestukas – tradicinė piligrimų kelio pradžia iki Santiago de Compastella Ispanijoje:
Šį piligrimų maršrutą pravažiavom prieš dvejus metus. Įdomiausia buvo jos pirmoji pusė, todėl šį kartą jį įpusėjus, žadėjome kirsti tiesiai link Porto Portugalijoje, ir piligrimų tikslo Compastela nesiekti; jau turėjome piligrimų pasą ir įveikto maršruto pažymėjimą, o šį kartą tikslas buvo greičiau pasiekti Portugaliją.
Kopimas į Pirėnus prasideda iškart, tik išvažiavus pro Saint-Jean-Pied-de-Port miesto vartus, siauru asfaltuotu keliuku, istoriniu Napoleono maršrutu. Pirmus 10 km kopiama žemiausia pavara (26-32), atsistojus ant pedalų. Neskubėjom, sustojus pailsėt išsitraukdavome fotoparatus. Būdavo sudėtinga vėl užlipus ant pedalų įsiminti, nes labai statu. Važiavau zigzagais.
Už 10km asfaltuotas keliukas pasibaigia ir prasideda mažiau status, bet natūralaus grunto takelis; akmenys, uolos, žvyras, purvas. Ši atkarpa tesėsi gal 8km. Kol pasiekėme viršūnę – Prancūzijos – Ispanijos pasienį.
Kaip ir visada prieš nusileidinėjant šilčiau apsirengiame, viens kitam primenam: „atsargiai“, ir leidžiamės. Iš kažkur mus apsupo debesys ir rūkas, takelis vingiuotas, status, todėl įsibėgėti negalėjom, stabdžiai buvo stipriai užspausti.
Susidūriau su nauja technine patirtimi – nusileidinėjant teko du kartus pakeisti kamerą. Ir visiškai nesupratau per kur išėjo oras, neradau jokios skylės. Be abejo tai susiję su tuo, kad nuo stabdymo ratlankiai buvo labai įkaitę ir karštis persidavė kameros gumai. Nežinau per kur išėjo oras; gal per įkaitusius ventilius, o gal įkaitę atsiklijavo (o paskui vėl sukibo) klijuotos kameros lopeliai (kameros buvo ne naujos). Vėliau šias kameras be jokio taisymo dar sėkmingai naudojau. Šiaip, prieš kelionę, yra geriau pasikeisti į šviežias naujas kameras.
Baskų kraštas
Tad nusileidinėjome ilgiau nei planavom. Anapus, vėjas ėmė pūsti nuo kalnų, mums į nugaras. Bet kaip ir ankstesnėje kelionėje, už 200km susidūrėme su šiaurės vakariu, prieš kurį yrėmės iki pat Portugalijos.
Šioje atkarpoje įveikėme dar dvejas kalnų grandines. Savotiškas Baskų žemės kraštovaizdis; kalnų grandinės, tarp jų kalvos išvagotos vynuogynais ar plikos stepės. Vienai atkarpai būdingas tamsiai raudonas dirvožemis. Kiekviename regione gėrėm tik to krašto vyną.
Nedidelės gyvenvietės dažniausiai buvo statomos ant kalvos. Jau ištolo būdavo matyti iškilusi kalva apaugusi namukais, dažnai moliniais. Tipiškai virš visų stogų kyšo bažnyčios varpai, o ant jų dar ir gandralizdis.
Šis kraštas išlaikęs dalį savo archaiškumo. O štai įvažiave į vieną miestuką susidūrėme su didele avių banda, genama piemens ir šunų, kuri užliejusi miestelio gatves, apsėmusi sustojusius austomobilius, praslinko per visą miestą. (Mūsų automobilistai būtų pasipiktinę: „gatvės skirtos ne avims!!!“..).
Architektūrinis paveldas,primenantis piligrimų kelio svarbą jau nuo senų laikų; romaninio stiliaus bažnyčios, tiltai, o kai kur romėnų kelio akmeniniai likučiai (labai nelygu).
Kiek įmanoma vengėme plento, kuris perkrautas sunkvežimių eismu. Rinkomės neasfaltuotus piligrimų takelius, per kuriuos kartais reikėdavo ir pasistumti.
Šioje Ispanijos dalyje oras – nenuspėjamas. Nors vidurvasaris, tačiau vakarais ir kartais dienomis vilkėdavom visus rūbus, buvo vėsu. Vis pasirodydavo tiršti tamsūs lietaus debesys.
Rasti laisvą stovyklavietę čia sudėtingiau; arba labai atvira vieta, arba dygus šabarkštynas, medžių čia mažai.
Vieną vakarą, bėgdami nuo lietaus, nusprendėme pernakvoti piligrimų nakvynės namuose – albergėje (nakvynės kaina tik 4 eurai žmogui). Tai vieta, kur piligrimai laižosi savo nutrintas kojas, ir gan anksti eina miegoti. 20 žmonių patalpoje visiškai neišsimiegojom – knarkiantis choras. Išsinešdinti su visais pilgrimais teko taip pat labai anksti. Daugiau jokių albergių…
Patiko piligrimų meniu nedidelėse kaimo užeigose. Į kainą įeidavo du patiekalai (mažiausiai iš keturių galimų pasirinkti), desertas ir galiausiai vanduo arba pusę vyno butelio pasirinktinai (visas butelys dviems pietautojams). Sotūs ir natūralūs pietūs, ir visa tai tik už 8 eurus kokioj kaimo užeigėlėj, su visiškai autentiška ispaniška atmosfera.
Pamplonos mieste už kelių dienų turėjo vykti tradicinis bėgimas su buliais gatvėje. Tačiau neužsibuvom; mūsų dar laukė ilgas kelias. Tiesa, bulių kautynių atmosfera čia visur: užeigose kautynės transliuojamos per televiziją, o žmonės miesto gatvėje su tradicine apranga.
Burgos mieste išsukom iš piligrimų maršruto ir kirtom link Porto. Čia prasidėjo nuobodžiausia kelionės atkarpa. Lygumos, žemdirbystės laukai, kirsdavom leisgyvius apleistus kaimukus; apgriuvę moliniai namai, tik vienas kitas senyvas žmogus, dažniausiai tik aplink laukuose burzgiantis traktoriukas gyvas. Jau virš savaitės stūmėmės prieš šiaurės vakarų vėją ir po truputi jautėm vis gilesnį nuovargį.
Portugalija
Kirtę kalnais apsuptą Douro upę su hidroelektrine, pasiekėme Portugalijos sieną. Reljefas iškart tapo banguotas, kalnai neaukšti, bet dažni – pakilimai ir nusileidimai vargino. Ir vis tas vakarų vėjas.
Iškart pajutome kitą eismo kultūrą. Panašu, kad vietiniai čia nematę dviratininkų, atitinkamai ir vairuoja. Lyg mūsų nebūtų – savo pikapais (kurie čia labai populiarūs) pralekia minimaliu atstumu. Bet žmonės čia nėra pikti, jie draugiškai ir smalsiai šypsosi, tik deja jie nežino kaip elgtis, kelyje sutikus dvirtatininką.
Vieną kartą aš vos spėjau pasitraukti į kelkraštį, prasilenkiant dviem sunkvežimiams, kurie į mane nekreipė dėmesio, mat pristabdyti, kylant į kalną, jiems sudėtinga. Plente jautėmės nejaukiai, buvom jau pavargę, o šiaurės vakarų vėjas nerimo. Pailsėti žadėjome Porte, iki kurio liko tik 300km. Lyg ir nedaug, jei ne tas banguotas reljefas, vėjas, nuovargis ir sunkiai pakenčiamas vairuotojų būdas.
Maršrutų planavimo patirties dėka, šios atkarpos galimas nuotaikas ir sąlygas jau buvome numatę ir turėjom atsarginį planą – išnaudoti geležinkelį, kuris prasideda Poccinho miestelyje ir Douro upės slėniu veda iki pat Porto. Vienbalsiai nusprendėme juo pasinaudoti. Stovyklavome aštriame bruzgyne, netoli miestuko, o ryte įlipom į pirmąjį traukinį. Dviračių transportavimas čia nekainavo, tačiau jiems nebuvo specialios vietos – atrėmėme į duris, o stotelėse tekdavo vis patraukti.
Labai vykęs sprendimas, nes pro traukinio langus stebėjome įspūdingą upės slėnį – stačiose terasose augančius vynuogynus:
Nebūtume to matę važiuojant ant dviejų ratų, nes geležinkelis ten buvo vienintelis kelias..
Portugalija
Apsistojome kempinge ir dvi dienas skyrėm Porto apžvalgai.
Pirmąkart lankėmės šiame mieste ir likome sužavėti. Porto kitoks nei kiti Europos miestai, toks natūralus, gyvas ir savitas.
Porto įsikūręs Douro upės žiotyse. Miesto statiniai ant stataus kranto išsidėstę terasomis, kaip ir prieš tai matyti vynuogynai. Šia upe į miestą mažais laiveliais buvo plukdomas vyno statinės. Porto vynas – mums kažkas naujo ir įdomaus, tiesa, daug neišgėrėm- saldus ir stiprokas.
Upę kerta 6 tiltai, iš kurių labiausiai pastebimas dviaukštis metalinis „Dom Luiz“, kurį projektavo Teofilas Seyringas (Gustavo Eifelio mokinys) – sąvotiška sąsaja su Paryžium.
Porte nesijaučia to turistams skirto sterilumo, kuris dažnai būdingas kitiems Europos senamiesčiams. Viešai skalbiami rūbai, vietinių barniai ir buitis – gyvas ir neiščiustitas senamiestis, natūralūs, be dirbtinių šypsenų, žmonės.
Viešas rūbų skalbyklas (skalbiama rankomis, trinant į akmeninę tarką) pastebėjom tik įvažiavę į Portugaliją ir neiškarto supratome, kas tai yra.
Važiavimą mieste apsunkina pakilimai. Iš pradžių šios siauros ir perpildytos gatvelės atrodė nejaukiai, tačiau auto vairuotojai su mumis, dviratininkais, elgėsi pagarbiai ir atsargiai. Visai kitaip nei šalies rytinėje dalyje.
Siauros gatvelės, mažyčiai kiemeliai su atvira gyventojų buitimi, pačiame senamiesčio centre pigios santechnikos parduotuvėlės, šalia juvelyrikos. Ir istorinė architektūra, įsimintiniausias laimikis – „Lello & Irmao“ knygynas, Art Deco interjeras.
Visai vykęs pasirinkimas buvo nuošaliau nuo centro vietinių lankomas restoranėlis, kur žuvis buvo grilinama tiesiai prie įėjimo. Tai buvo pirmoji mūsų pažintis su Portugalijos žuvies valgymo tradicijomis.
Portas – Lisabona
Šioje atkarpoje įdomūs buvo nebent pakrantės miestukai ir uosteliai. Kuo toliau, tuo stipriau užuodėme svilinamą žuvį. Dūmelis sklisdavo beveik iš kiekvienos sodybos. Ir šis kvapas mus kabino.
Portugalijos namų fasadai ar net visos sienos padengtos smulkiom keramikinėm glazūruotom plytelėm. Dažniausiai baltos su mėlynais ornamentais. Mums priminė sovietinių laikų tualeto sienas. Keista, kad nesimatė nei vienos aptrupėjusios ar nukritusios plytelės – kažkaip atsilaiko prieš vėjuotą ir drėgną pakrantės klimatą.
Nakvynei stengdavomės apsistoti prie vandenyno, tarp spygliuočių, jei toliau nuo kranto – tai po kamštiniais medžiais, iš kurių žievės gaminami kamščiai vyno buteliams. Ne iškarto pastebėjome, kad šiuose medžiuose gyvena žiurkės. Jos ten kabarojasi kaip voveraitės ir ypač aktyvios būdavo naktį, kartais jausdavom jas prabėgant palei palapinės sieną.
Stiprus ir šaltas vandenyno vėjas – vasaros vidury, pietuose, kartais susivilkdavom visus savo turimus rūbus. Ir kaip buvom numatę, šioje pakrantėje jis pūtė stabiliai – iš šiaurės vakarų. Čia sutikom ir pirmuosius dviratinius keliautojus, važiuojančius priešinga kryptimi, prieš vėją. Palinkėdavom ištvermės ir stiprybės pasiekti Porto.
Nors ir važiavom pavėjui, vistiek jautėm nuovargį, gal dėl kartais labai intensyvaus poilsiautojų eismo, gal dėl painaus ir vingiuoto kelio. Bandydami kirsti tiesesne kryptimi užtaikėm ant pačios baisiausios asfalto dangos kokia tik yra tekę važiuoti – vargino daugiau nei akmeninė danga. Keista girdėti kai skundžiamasi duobėtais Lietuvos keliais…
Lisabona
Nors iš šio miesto daug nesitikėjome, dviem naktim apsistojome kempinge. Miestas labai nejaukiai apraizgytas greitkeliais, kartais sunku būdavo išlaviruoti, ieškant dviračiams legalaus kelio.
Po 1755m žemės drebėjimo senosios architektūros mažai likę. Tačiau šį tą radome, pvz Belemo bokštas – manuelinos stiliaus pavyzdys, primenantis šios šalies jūrinę šlovę.
Aplankėm šalia esančią Sintros gyvenvietę, kalną su maurų pilies likučiais. Nuėjoms į modernaus meno muziejų.
Ir be abejo užsisakėm žuvies patiekalų. Vėlgi sužavėjo tas paprastas paruošimas. Tiesiog svilinta menkė, šalia paprasčiausiai išvirtas kiaušinis, bulvės, salotos ir viskas paskendę alyvuogių aliejuje. Tiesa šioje šalyje žinoma mažiausiai 350 menkės paruošimo būdų. Bet viskas, ką ragavome paprasta, natūralu ir šviežia.
Žuvis mus užkabino. Daug jos rūšių buvo parduodama prekybos centruose – šviežia, šaldyta ar vytinta druskoje. Kelionėje mes neturime jokios kepimo ar virimo įrangos, tad ant vienkartinio grilio kempinge pasikepėm kažkurios rūšies žuvų, su visais vietiniais garnyrais. Šioje šaly kaip niekur niekad pamėgau žuvį. Gal dėlto, jog čia ji šviežia.
Kalbant apie Porte ir Lisabonoje lankytus kempingus, iš kitų europietiškų išsiskyrė tuo, jog čia galima deginti grilių, ar net užsikurti nedidelį lauželį. Abiejuose kempingose tos pačios viešos skalbyklos.
Lisabona – Rokos ragas
Iš Lisabonos ištrūkti buvo sunku, bėgom nuo greitkelių, bet vistiek mus lydėjo bjaurus eismas.
Tačiau viskas greitai turėtų pasikeisti, šioje atkarpoje buvom numatę pasimėgauti uolėtais laukiniais paplūdimiais, pakrantės miškais ir pasiekti Rokos ragą esantį šalies pietvakariuose.
Sunkiai sekėsi prisiliesti prie laukinių paplūdimių, apie kuriuos girdėjome. Tai daugiau atrodė tik kaip neformalūs, be gelbėtojų, uolėti paplūdymiai. Per naktį ant uolos išsirikiuodavo hipiškų nuotaikų kemperių gyventojai – nemokamas parkingas. Bet pasiekti tokį jaukų vienovės plotą kaip Prancūzijos pakrantėje, nesisekė.
Pagaliau pasiekėm iškyšulį. Vėjas pūtė visu pajėgumu. Tai didžiulė uola, ir, aišku, su švyturiu, nuo kurios vandenynas atsiveria visa didybe. Radome skulptūrą dviračio tematika, su pažymėta kažkokio dviratinio maršruto pradžia – palikome Velouosto lipduką.
Sevilija
Nuo Rokos rago pasukome 90 laipsniu kampu į Seviliją. Uolėtos pakrantės akmenys puikiai tiko ugniakuro statybai, tik malkų buvo sunku rasti:
Pravažiavome dar kelis baltų namukų pakrantės kaimelius ir atitolome nuo jūros, tiek vakarinio, tiek pietinio kranto.
Atkarpa iki pat Sevilijos nebuvo kažkuo įpatinga ar įdomi. Na nebent keletas baltų miestelių ant kalvų, kurie iš tolo atrodė savotiškai ir priminė, jog esame pietuose. Pakelėse auga didžiuliai kaktusai, vėliau Maroke sužinojom, kad jų vaisiai, nuvalius dyglius, yra valgomi. Tolstant nuo vandenyno, vėjo kryptis keisdavos kelis kartus per dieną, dienos darėsi vis karštesnės. Ir pagaliau pasiekėme Seviliją.
Apsistojome kempinge ir vieną dieną skyrėm miestui. Kadangi tai buvo pirmoji karsčio banga šioje kelionėje, mieste laisviau pasimėgauti galėjome tik nusileidus saulei. Tada miestas pabunda, atsidaro barai, ‚tap‘ restoranai. Pastarieji labai savotiški. Atsisėdom vos ne ant laiptų, užsisakėm užkandžių. Niekada nebūčiau sugalvojęs tokių keistų ir įvairių užkandžių prie alaus. Net nesupratau iš ko jie.
Tarifa
Iki Tarifos kelias buvo gan nuobodokas, prasilenkėm su keliais miestukais, baltais namukais:
Pasiekėm Tarifą – tai miestas, kuris turėjo mus palydėt į visai naują, mums nematytą pasaulį – Afriką, Maroką.
Besisukinėjant mieste susipažinome su Vera. Paaiškėjo, kad ji viena iš Olandijos keliauja dviračiu, ir beveik tokiu pat maršrutu kaip mes. Vera papasakojo apie savo buvusį darbą Londone dviračių siuntų tarnyboje, apie kuriamas eiles niekam nepanaudojamam „fiksui“ ir apie savo dviratines keliones. Atrodytų, kad olandai pripratę prie savo dviračių takų ir bijo gatvės.. – nieko panašaus. Gera sutikti tos pačios pakraipos žmogų šioje automobilizuotoje visuomenėje..! Išgėrėm butelį vyno ir atsisveikinom.
Nakvojome tiesiog paplūdimyje, per Gibraltaro sąsiaurį matėsi kitas krantas – kyšančios smailios kalnų viršūnės – Marokas. Užsipirkome vyno – žinojome, kad aname krante jo nerasime. Sekantį rytą stumiant dviračius į keltą, prie manes pribėgo labai linksmai nusiteikęs kelto darbuotojas, plačia šypsena griebė mano dviračio vairą, pasukiojo ir sušuko: „Good good, very good!“, paplojo man per petį ir nubėgo toliau… Supratau, kad tai marokietis.
Marokas
Marokas, buvusi Prancūzijos kolonija. Apie šios šalies istoriją, politinę situaciją nepasakosiu, apie tai galima daug kur pasiskaityti. O apie kultūrą kartais turbūt beprasmiška ir skaityti, nes ją sunku suvokti net su ja susidūrus.
Tik apie tai, ką mes matėm ir jautėm, apie įspūdingiausią visos kelionės dalį, kuriai reikėjo nusiteikti, būti pailsėjusiam ir lanksčiam. Buvome prisiskaitę daug patarimų. Vėliau supratome, kad jie daugiau būdingi dideliam miestui (apie kurį vėliau), bet ne užmiesčiui, kurį keliautojai pamato nebent pro automobilio langą, greitai pralekiant. Mūsų kelionėje tai buvo 300km ir dvi atsitiktinės nakvynės lauke iki Feso, kuriame pasilikome dviem savaitėm.
Taigi nuo pradžių. Iš kelto išlipome Tanger mieste. Daug nesižvalgėm, nes iš aprašymų šis miestas nebuvo labai jaukus. Užgniaužę kvapą pajudėjom, lydimi tankaus eismo: sunkvežimiai, mopedai, motociklai, daug išmetamųjų juodų dūmų ir įvairūs asilų arba žmonių traukiami vežimai. Stengėmės daug nesižvalgyti, nes marokiečiai labai mėgsta bendrauti, o mums reikėjo dar apsiprasti.
Ir atitrūkom… po truputį atsivėrė Maroko periferija. Kol laikėmės šalia vandenyno šiek tiek gaivino vėjelis. Paplūdimys tuščias, nykus ir šiukšlinas. Vėliau matėm šiukšlėm nuklotus ištisus laukus. Jau atrodo pasijusdavom vieni ir atitolę nuo gyvenviečių, bet žvilgsnis vistiek užkliūdavo už iš atliekų surestų žmogaus guolių, netikėčiausiose vietose. Kaip ir žmonės, kurie išlįsdavo iš miško, gulėdavo pakrūmėje, ar bet kur kitur. Jie tiesiog guli, iš lėto eina arba kitaip nieko neveikia.
Asilah miestelis, kaip vėliau supratome, dar buvo pakankamai turistinis; nebuvome labai atitolę nuo sąsiaurio. Bet gražus savo žydrais namukais, pakrantės siena.
Pirmajai nakvynei įsikūrėme ant kalnelio. Kažkur tolumoje skalijant šunims. Atrodė ramu. Ir jei kas iš tolo matė mūsų siluetus, neatpažino ir tikrai nesistebėjo, nes čia įprasta stovyklauti, miegoti gyventi bet kur – po krūmu mieste ar miške, miegoti ant šaligatvio į kelią ikištom kojom, ir bele kaip kitaip. Žmonės jaučia tokia pat laisvę kaip šunys, nesivaržo išsitiesti bet kur ir tai nėra koks nors viešos tvarkos pažeidimas. Šia prasme galima jaustis daug laisviau nei sterilioje Europoje.
Kitos dienos ryte, pasiekus Larache, įvažiavome tiesiog į savartyną mieste. Žmonių nematėme, tik vieną kitą šlubuojantį varguolį. Įsižiūrėjus pastatai, nors ir apleisti, atrodė gražūs ir nepigūs (prancūzų palikimas), tačiau atrodė jog čia išsklaidytas visas šiukšlynas. Dvokė. Įsižiūrėjus, tai vakarietiško gerbūvio šiukšlės, plastikinės pakuotės ir pan., sumaišytos su natūraliom Maroko atliekom – žuvų galvos, gyvulių žarnos. Įspūdinga, netgi fotoparato neišsitraukiau.
Gaila, kartais per retai išsitraukdavau fotoparatą. Reikėjo apsiprasti su visu tuo dėmesiu mums. Pakelėj senukas pakėlęs galvą į mus tiesiog nušvito kaip saulė savo bedante šypsena. Lygiai taip pat sunkvežimio vairuotojas, kuris prieš tai nuobodžiavo prie vairo, pamatęs mus, iškišo galvą pro bestiklį langą ir išsišiepęs mojavo, sveikinos. Ir visi taip. Dažniausiai imdavo žerti prancūziškus sveikinimus ir kompliemtus, oro bučinius. Niekada nesam sulaukę tiek dėmesio, jautėmės ypatingai sureikšminti. Įvažiavus į gyvenvietę ant šaligatvių, sėdinčių vyrų žandikauliai ištįsdavo, kiti pristodavo kalbinti. Kartais, turintys dviratį, mus lydėdavo.
O dar esant visų dėmesio centre mums reikėjo nusipirkti duonos ir vandens… Tikrai gaila, kad daug akimirkų liko neužfiksuota foto.
Apie 200km važiavom daug neatitrūkdami nuo vandenyno. Vėjas gaivino ir nesipriešino. Atėjo laikas nusukti nuo pakrantės giliau į žemyną – Feso miestą. Likę 100km atrodė visai nedaug. Bet tai buvo įspūdingiausi ir nuotykingiausi kilometrai per visą mūsų kelionę.
Čia prasidėjo kalvos, neaukšti kalnai, kuriuos dengė išdžiūvę šiaudai. Vaizdas truputį priminė Kuršių Nerijos Negyvasias kopas. Tarp tų kalvų ir apsinakvojome, šalia dar buvo išdžiūvęs upelis.
Karštis
Ryte pabudę netoliese matėme šienaujančią šeimynėlę. Žavu, kai žmonės naudojasi niekam nepriklausančia žeme savo gyvenimui. Iš tolo ir mes atrodėme kaip eiliniai klajokliai savo kuklioje stovyklavietėje. Kitaip nei Europoje čia negresia, jog kas nors paskųs policijai dėl stovyklavimo ne tam skirtoje vietoje, kaip mums buvo nutikę Ispanijoje prieš dvejus metus.
Pajudėjome, tarp šių kalvų jautėm vis labiau besitvenkiantį karštį. Kelkrašty vis išvysdavom ką nors gulintį – žmogų, negyvą asilą, ar net šunį, kurį negyvą valgė kitas šuo.
Ne visuose kaimeliuose rasdavom nusipirkti vandens. Mat atvažiavom per ramadano mėnesį – tuo metu musulmonai valgyt ir gerti pradeda tik nusileidus saulei. Pagrindinis maistas – duona, čia buvo sausa ir beskonė.
Karštis po truputį ėmė darytis vis sunkiau pakeliamas. Nedidelis atradimas – mūsų dviratinis šalmas geriau saugojo galvą nuo karščio nei medvilninė kepurėlė, per kurią saulė, atrodo, kiaurai skrodė. Nežinau ar dėl karščio vėliau savo šalmą radau skilusį.
Gyvenvietėse pirkdavome po penkis litrus vandens, kuris greitai baigdavosi. Vanduo iškart susiliedavo su aplinkos temperatūra ir geriant nejautėm jokio pasitenkinimo. Bet gėrėm daug.
Eismas pasidarė taip pat nemalonus, supratome, kad jei lenkiasi du sunkvežimiai, reikia pasitraukti nuo kelio, niekas dėl mūsų nepristabdys net jei draugiškai išsišiepę mojuodami sveikinasi. Jei iš priešpriešais mašina lenkia kitą, nieko nelieka kaip tik vėl pasitraukti. Ir kokia gėda – šitaip besielgiančias pastebėjom kelias mašinas vokiškais numeriais. Tokiu būdu civilizuoti europiečiai įsilieja į šalies kultūrą, savo šaly vokiečiai taip nesielgia.
Gerai, kol pakelėje buvo medžių, krūmų ir kito šešėlio. Arčiau Feso prasidėjo slėnis, apsuptas kalnais. Medžių vis mažėjo, karštis ėmė darytis nebepakeliamas. Nusižiūrėdavome sekantį medį, važiuodavom iki jo ir atsiguldavom šešėly. Pagulėdavom ir važiuodavom iki sekančio šešėlio. Fesas, kuris palyginti visai šalia, atrodė nepasiekiamas. Svajojome apie šaltą vonią.
Vos nevos užmynėme į kalną. Iki šiol iš savo praktikos kalnuose žinojome, kad net karštą dieną, leidžiantis dideliu greičiu, bus vėsu. Vėsumos nesitikėjome, bet manėme, kad kažkiek atsigaivinsim. Tačiau to dar nebuvom patyrę – leidžiantis mus „gaivino“ karšta oro srovė, tartum važiuotume priešais didelį plaukų džiovintuvą. Nežinau, kiek buvo laipsnių, tačiau vėliau atvažiavę į Fesą pasiaiškinom jog buvo gerokai virš 40 C. Toks karštis buvo nebūdingas netgi šiam šiauriniui kraštui.
Sunkvežimiai pralenkdavo su dar didesne karščio banga iš duslintuvo ir įkaitusio variklio. Mūsų vanduo ėmė baiginėtis. O prieš akis matės dar keli stambūs pakilimai ir be jokio pavėsio ar kaimelio. Vėliau tolumoje pamatęs kalvos viršūnėje kelio ženklą myniau, jausdamas paskutines savo energijos atsargas. Ir kritom į tą nedidelį kelio ženklo pavėsį. Ačiū vienam sunkvežimio keleiviui, kuris pro langą mus apipylė vandeniu. Iki Feso liko tikrai nedaug, vakarėjo, bet karštis nesitraukė.
Su paskutiniais vandens gurkšniais pagaliau pasiekėme kažkokią gana vakarietiškai atrodančią degalinę. Mus pasikvietė į vidų, kurį netgi aušino kondicionierius. Išgyvenome. Nusipirkome daug vandens, ir vietoje užsivertėm kelis butelius. Nors gerti šalia marokiečių buvo nemandagu, nes ramadano metu jie pasninkavo be valgio ir vandens iki pat tamsos.
Dar kelios dešimtys kilometrų ir temstant pasiekėme Fesą. Tai buvo visais atžvilgiais pats kritiškiausias mūsų 100 kilometrų per visą dviratinę patirtį.
Fesas, kempingas
Fesas – buvusi Maroko sostinė, dabar vadinamas dvasine šalies sostine. Tai kiek kitoks Marokas nei matėme važiuojant per provincijas. Miesto gyventojai labiau pratę prie europiečių. Tačiau mieste taip pat viskas sunkiai nuspėjama ar suprantama, o kiekviena diena – nuotykis.
Iki planuoto kempingo turėjome pervažiuoti visą miestą. Eismas buvo labai nejaukus, chaotiškas, apie jį vėliau.
Kempingo vartus pasiekėme jau tamsoje. Budėtojas mus maloniai pasitiko. Mes jam paaiškinome, jog norime apsistoti savo palapinėje. Jis mus nukreipė į kitą kempingo dalį – ranka parodė važiuoti palei tvorą ir paskui pasukti pro vartelius. Taip ir padarėm, tačiau už vartelių radome tiesiog tamsų parką ar tai miškelį. O ant vartelių ranka patepliotas ženklas, draudžiantis dviračius… Na ne.. Mums reikia šalto dušo ir oficialaus kempingo. Grįžome atgal ir pradėjome dėstyti situaciją, rodyti internete atspausdintą informaciją apie dušą ir kitą. Mums vėl buvo paaiškinta važiuoti būten ten. Sakome: „bet gi ten miškas!“. Mums labai rimtai atsako: „Yes, wood..“. Nenusileidome, trūkus kantrybei darbuotojas nutarė mus pats nuvesti kur reikia. Ah, pasirodo viskas gerai. Mums tik reikėjo praeiti pro tą tamsoje skendintį mįšką ir paskui nusileidus rasti kempingo dalį skirtą palapinėms.
Kempingas buvo geriausia, ko galima tikėtis. Turėjome palyginti labai nedaug kaimynų: visi europiečiai, daugiausia su savo ekspedicijom paruoštais visureigiais. Vietiniai per ramadaną stovyklauti negali.
Bet svarbiausia – truputį atokiau buvo įrengtas didelis žydras baseinas!
O dar geriau, šalia buvo įkurta scena, kur kiekvieną vakarą po ramadano grodavo vietos muzikantai, pasiturintis miesto jaunimas čia susirinkdavo linksmintis. Buvo labai įdomi kultūrinė patirtis.
Koncertas vykdavo moderniais ir kartu tradiciniais instrumentais. Kiekvieną vakarą grodavo vis tos pačios keturios grupės, ir beveik tą pačią programą. Reikėjo atiderinti klausą, nes rytietiška melodijų struktūra visai kita. Įdomūs ritmo sprendimai, kurie kartais imdavo kartotis, keldami tranzo būseną. Pirmoji dalis buvo labiau pramoginė. Kita grupė vėliau atlikdavo apeiginę programą su tradiciniais rūbais, instrumentais ir šokančiomis merginomis. Dar iki šiol mano galvoje skamba ta savotiška pasikartojanti melodija. Nieko panašaus nebuvome girdėję. Bet ne iš pirmo vakaro apčiuopėme tos muzikos formą.
Vietiniai alkoholio nevartoja. Gal dėl to buvo galima jaustis visiškai saugiai, jokios agresijos. Mačiau rūkant koksą, šniokščiant kokainą – čia rinkosi labiausiai pasiturinti miestečių dalis.
Buvo netgi europietiškai atvirai apsirengusių moterų. Bet jos eidavo šokti paskutinės. Laisviausiai šokdavo vaikinai – vaikinas su vaikinu, keisčiausiais judesiais.
Šio kempingo baseine mirkdavom beveik visą dieną, o vakare išvažiuodavome į senajį miestą (mediną), ir grįždavome tiesiai į koncertą. Vėliau prie mūsų prisijungė lėktuvu atskridusi velouostietė Akvilė. Šitaip praleidome dvi savaites.
Už kempingo, taksi
Pirma diena išėjus pro kempingo vartus iškart prasidėjo su nuotykiu. Leidomės užkalbinami vietinio vyruko, kuris, kaip vėliau išsiaiškinom, yra atsotogaujantis gydytojas, išėjęs tiesiog pasivaikščioti su žmona. Mes ieškojome taksi, tačiai jis autostopu sustabdė mašiną. Mašina buvo iš Sirijos. Be vairuotojo jau sėdėjo du keleiviai (vienas gale), vietos buvo nebent dviem žmonėm, o mūsų buvo keturi. Tačiau labai natūraliai mes visi viens kitam susėdom ant kelių ir penkiese tilpom gale. Tiesa, jau ir pakeliui, važiuojant per kaimus pastebėjome, jog vieta transporte išnaudojama iki paskutinės pėdos. Kartais matydavom kaip mikroaustobusiukas veža bene pusę kaimo vyrų.
Kitomis dienomis iš kempingo važiavom taksi. Dviračius palikdavom, nes buvo karšta, nejaukus eismas ir norėjome tiesiog atsipūsti. Su dviračiais važiuodavome tik iki artimiausios parduotuvės.
Kiekvienas nuvykimas ar grįžimas taksi būdavo atskiras nuotykis. Įsėdus vairuotojas beveik pareikalaudavo nesisegti saugos diržo. Galinio vaizdo veidrodėlio šiose mašinose nėra, o jei yra, tai nukreiptas kur nors į viršų. Mašina dažniausiai stipriai barškėdavo ir leisdavo garsus, panašiai kaip olandiški dviračiai.
Važiuojant stipriai įsispirdavau kojom į mašinos dugną ir įsitverdavau rankomis. Eismo taisyklės, jei tik jos galiojo, tai nebent tik kaip rekomendacinio pobūdžio (įskaitant ir raudoną šviesoforo signalą). Stabdžiai naudojami tik paskutinėm sekundėm, kai jau atrodo jokios galimybės sustoti iki kliūties nėra, tačiau per centimetrą sustodavom. Lendama, kur tik lendasi. Iki senamiesčio mažiausiai kelis kartus vos nenutrenkdavom pėsčiojo, mopedo ar dviratininko. Tačiau dviratininkai čia važiuoja ir gatvės vidury, arba tai vienam ar kitam pakrašty, visiškai laisvai ir jokio pavojaus atrodo jie nejautė. Tuo labiau nei vieno nematėm važiuojant šaligatviu. Net jei tempiamas vežimas, ar vedamas asilas, tai daroma gatvėje. Net nežinau ar saugiau buvo važiuoti taksi ar dviračiu, tačiau taksi buvo nauja patirtis.
Jau buvom pasiskaitę apie taksi skaitliukus ir apgaudinėjimo būdus. Tačiau vistiek likdavom vienaip ar kitaip apgauti. Pasimokydavom, kitą kartą elgdavomės atitinkamai, tačiau atsidurdavom naujoj situacijoj ir vėl tas pats. Bet kuriuo atveju taksi kainuodavo labai nedaug – jei pasisekdavo be apgavysčių, 10km mūsų kelio kainuodavo apie 2 eurus, apgaulės atveju užmokėdavom apie 3-3,5. Savotiškai smagu stebėti marokiečių komunikabilų suktumą.
Feso senamiestis
Senamiestis sudarytas iš 9000 siaurų gatvelių labirinto. Du asilai neprasilenkdavo. Parduotuvėlės, turgūs, amatai. Kiekvienas mus šaukdavo, kviesdavo, kalbindavo, pristodavo. Ir kartais labai įkyriai, tiesiog reikalaujant.
Žmonės čia labai bendraujantys ir komunikabilūs. Ir neįmanoma nuspėti, ar iš savanaudiškų paskatų (parduoti, iškaulyti) ar tiesiog nesavanaudiškai nori padėti (kartais be jokio užmokesčio parodydavo kelio kryptį, nuvaikydavo mus apstojusius vaikus ir pan.).
Supratome, kad kaimuose žmonės daug mažiau savanaudžiai, skaitėm, jog kitus dviratinius keliautojus kaime pakviesdavo į savo namus nakvynei ir net siūlant neimdavo užmokesčio. O ir patys, važiuojant per provinciją nesusidūrėm su pinigų kaulytojais, tik išskyrus būrį vaikų. O Fese į europietį žiūrima kaip į pinigų maišą, kaip į retą progą pasipelnyti, kurios negalima praleisti. Ir tiesa, turistų čia sutikome tik vieną kitą.
Senamiesčio sienos pakraščiai užversti šiukšlėmis. Netgi tas mažytis upelis, tekantis šalia – matėm kaip žmonės ateina ir tiesiog suverčia į jį šiukšles.
„Higiena“ čia tikriausiai nelabai reikalingas žodis. Mėsa turguje kabo karštyje ir aplipusi musėmis. Ant prekystalio vakare vaikšto vaikai, katinai, guli žmonės, o sekančią dieną čia vėl išdėliojamas maistas.
Standartinė vaikų kartojama frazė: “Thousand times welcome!!!”… Paskui kurį sekdavo įkyrus siūlymas kur nors nuvesti, parodyti, tikinant, kad “nemokamai”, pvz. pažiūrėti odos raugyklų. Tas “nemokamai” vėliau baigdavosi teatrališka scena šaukiant: “Five dirhams is nothing!!!”. Politika tokia: kiek jie begautų visada bus per mažai. Viename užkampyje girdėjome kaip vaikai vienas kitą moko visokių standartinių frazių, skirtų europiečiams.
Žmonės čia tiesiog reikalauja bendravimo. Ir labai supyksta, jeigu juos ignoruojame. Įvairiai bandėm atsikratyti dėmesio; atsakydavom lietuviškai arba klausiami iš kurios šalies esame – atsakydavom išgalvotą neegzistuojančią šalį (pvz. Kona). Tačiau tai neveikė, jie pykdavo, jausdami mūsų nenuoširdumą. Ir ištikrųjų, šiais siaurais praėjimais mes vaikštome beveik po jų namus, jų kultūrą, atrodome turtingi, nenuoširdūs svetimšaliai. Kartą mums iš paskos rėkė: “Why don’t you talk to me?!! I’ll kill you, next time I see you!! Open your hearts!!!”
Supratome, kad nieko nebus – reikia atsiduoti ir bendrauti; nuoširdžiai, argumentuotai ir kantriai paaiškinti, kodėl mums nereikia vienos ar kitos prekės, kodėl mes nenorim užeiti vienur ar kitur ir pan.
Kelis kartus leidomės nuvedami į audyklą; mūsų tiesiog maldavo apsilankyti ir pažadėjo, kad nedarys jokio spaudimo pirkti. Tačiau buvo tik laiko klausimas, kada pokalbyje prasidės įkyri tema apie pinigus.
Gaila, kad viešai fotografuoti čia buvo sudėtinga; jei kas nors pamato, pareikalauja pinigų už gražų vaizdą. Čia kaip supratome kažkas iš magijos atributų; džiovinti driežai, pelės, ožio ragai:
Gyvi ir nesuvaidinti amatai. Žmonės audžia, siuva (dažniausiai vyrai), kala puodus, akmenis ir t.t. Ir, svarbiausia, iš to gyvena. Jei pasaulinę ekonomiką ištiktų katastrofa, šiems žmonėms gyvenimas nebent tik pagerėtų. Tiesa, turguje matėm daug kinietiškų prekių. Audėjas mums pasakojo, kad dėl jų užsidarė dalis amatininkų. Keista, kad kiniška produkcija iki šiol visiškai jų nesunaikino.
Vienai dienai buvom nuvykę iki netoliese esančio Mekneso. Kiekviena diena ir valanda miestuose buvo nuotykis, kurių neįmanoma perpasakoti ar pateikti fotografijose (įdomiausi kadrai liko neužfiksuoti, nes savo dideliais fotoparatais tiesiog nedrįsdavome dar labiau provokuoti situacijos).
Grįžimas
Laikas buvo trauktis iš Feso. Mūsų planuose dar buvo Ispanijos pietinė ir rytinė pakrantė, Barselona ir per Pirėnus atgal į La Rochelle. Bet kadangi Fese užsibuvome ilgiau nei planavome, įspūdžių jau buvo gana, nusprendėme trumpinti maršrutą. Nuėjome į stotį ir nusipirkom bilietą iki pat Bordo, nuo kurio iki mūsų mašinos tik 300km. Taigi, nukandom virš 1000km mūsų planuoto maršruto.
Kaina buvo nedidelė, už dviračius papildomai sumokėjom tik 10 eurų. Dar važiuojant Maroke, naktį autobusas sustojo ir išlaipino visus. Šalia kažkas buvo kepama, sklido tiršti dūmai. Ir aišku prie mūsų pristojo vietiniai. Toks buvo mūsų atsisveikinimas su Maroku.
Išlipome Bordo, ir per tris dienas grįžome ta pačia jaukia Atlanto pakrante. Kaip minėjau, tas dviračių takas ir visa aplinka panaši į Kuršių Neriją, tik keistas dalykas tas geležinkelis šalia tako, tarsi primena kažkurį mano keistą sapną apie Neriją. Grįžę į La Rochelle apsidžiaugėm radę savo automobiliuką sveiką, užsisakėm jūros gėrybių.
Susipakavom ir automobiliu patraukėm link namų, sustojant prie Prancūzijos pilių ir dvarų, tradiciškai kelioms dienoms pasilikom Amsterdame.
……………………………………………………….
Truputi skaičių
Kelionėje nuo La Rochelle iki La Rochelle praleidom 50 dienų. Nukeliavom 3382 dviratinių km (neįskaitant traukinuko, autobuso, keltų per upes ir įlankas). Apkeliautos 4 šalys ir du kontinentai.
Jei kas nors ketina panašiais maršrutais keliauti ar reikalinga bet kuri informacija, su malonumu pasidalinsime. Klauskit visų smulkmenų; patogiausia tai būtų Velouosto forume.
Kas paskatino dviratinį eismą grįžti į gatvę? Visų pirma pėstieji miesto gyventojai, jų skundai dėl jų saugumo ir patirtų traumų besidalijant šaligatvį su dviračiais. Sprendimo ėmėsi mūsų Klaipėdos miesto valdžia, kuri tiesiog pirštu parodė dviratinkams į gatvę – ant grindinio nudažė baltą juostą, kuri nurodo jų vietą važiuojamojoje gatvės dalyje. Ši juosta atliko savo rodomojo piršto paskirtį šioje atkarpoje. Nors manau gatvės bjaurojimo dažais buvo galima išvengti; štai kitose šalyse tvarkomasi paprasčiau – šaligatviu važiuojančius dviratininkus (jei tokių pasitaiko) 
Nenorėčiau, kad dviratininkų kultūra būtų panaši į mačistinę baikerių kultūrą. Moteris yra visiškai pajėgi vairuoti motociklą, tačiau normos lemia ne daug daugiau nei stringų, papų ir purvasaugių vaidmenį. „Save gerbiantys“ motociklininkų klubai moterų į klubą nepriima. Tačiau sakoma, kad moteris gali kartu važiuoti, kad purvas baikeriui nugaros neaptaškytų…
Tarp „fikserių“ moters vieta bendruomenėje panaši. Internete sukurtas albumas su šimtais nuotraukų, kuriame apsinuoginusios merginos pozuoja prie fiksuotos pavaros dviračių. Fotosesijai kviečiami gražų dviratį turintys vaikinai, kur jų išblizgintas žirgas bus įamžintas su apsižergusia nuoga pozuotoja (kuri net gali nemokėti važiuoti dviračiu). Taigi, susikrovus visas blizgančias detales ir „upgradus“ dar lieka toks aksesuaras kaip papai.
… ir mėgėjų įvairovė, saviti charakteriai…
