Šios, mūsų 5-osios, dviratinės kelionės tikslas buvo pietiniai kraštai, pradedant mums jau pažįstamomis vietomis Prancūzijoje, Ispanijoje, ir tęsiant – Portugalija ir Maroku. (Apie mano ir Evulės ankstesnę kelionę galite rasti čia)

Prancūzija

• La Rochelle
• Atlanto pakrantė

Ispanija, Portugalija

• Pirėnai, piligrimų kelias
• Baskų kraštas
• Portugalija
• Portas
• Portas – Lisabona
• Lisabona
• Lisabona – Rokos ragas
• Sevilija
• Tarifa

Marokas

• Marokas
• Karštis
• Fesas, kempingas
• Už kempingo, taksi

Pamenu nutikimą viename dviračių forume. Tema vadinosi „Girls in action“. Nežinau kodėl jie tarpusavyje bendrauja angliškai (forumas lietuviškas), bet sprendžiant iš pavadinimo ši tema buvo skirta nuotraukoms, kuriose merginos vairuoja dviračius. Šią skiltį pastebėjo viena nauja forumo mergina, kuri likusiems forumiečiams (visuma vyrai) ėmė reikšti jiems nesuprantamas pretenzijas. Kodėl nuotraukose merginos nuogos? Kodėl jos net nevairuoja dviračio? Dviratis nuotraukose yra, bet užima antraplanį ir visiškai neesminį vaidmenį. Jei esmė nuogume, tai kodėl kitoje temoje pavadinimu „LT riders in action“  vaikinai vairuoja dviračius apsirengę..? Niekas nesuprato, dėl ko piktinamasi ir „keliamos bangos“. Juk moteris savaime asocijuojasi su seksu. Tema vėliau buvo pervadinta į „Merginos ir dviračiai“ ir tada tarp pavadinimo ir turinio didesnės prieštaros neliko. Jei merginos, tai savaime aišku, kad nuogos… kaipgi kitaip..?

Trumpėjant dienoms ir ilgėjant naktims nebėra jau taip jauku važinėtis dviračiu, tad keletas linksmų savigynos patarimų iš dar 1901 metais leisto anglų žurnalo-knygos “Pearson’s Magazine”. Kaip ir šiais laikais, taip ir praėjusio amžiaus pradžioje buvo pilna nenaudėlių, kurie vienaip ar kitaip norėjo kenkti dviratininkams. Tais laikais žmonės labiau pasitikėdavo savimi ir savo kumščiais, apsigindavo ir duodavo atkirtį visiems niekšeliams, nelaukdami jokios pagalbos iš šalies. Šiuos patarimus galima būtų pritaikyti ir šiuolaikiniame gyvenime.

Šios pamokėlės vaizdžiai parodo kaip greitis, gudrumas ir pats dviratis gali tapti gera savigynos priemone. XX a. pradžioje dviratis dar buvo retenybė ir prabangos daiktas, ne visi galėjo važinėti tokia transporto priemone, todėl daugelis ir kentėjo nuo visokių žulikų užpuolimo ir bandymų pagrobti dviratį.

Apie Kauno dviračių maratoną buvo nemažai diskutuota Velouosto forume. Tai buvo tikrai vykęs renginys, kuriame keli forumiečiai pirmą kartą startavo Velouostas.lt komandos sudėtyje. Rezultatus, atsiliepimus bei kitas įdomybes galima sužinoti forumo susirašinėjimuose.

Algirdas, simas ir aš (garas) startavome sporto grupėje, Doncė – mėgėjų grupėje. Nipelis sporto grupėje važiavo individualiai, kadangi į forumą atėjo kiek vėliau ir nespėjo prisijungti prie komandos.

Tad keletas pastebėjimų…

Sporto grupė… Šioje grupėje startavo gana įvairaus lygio ir pajėgumo dviratininkai – nuo aktyviai sportuojančių profesionalų iki mėgėjiškai važinėjančių dviratininkų, kurie panoro save iš bandyti beveik 80 km ilgio žiedinėje trasoje.

1. Stebėkite visus eismo dalyvius.

Važiuoti bendrame eisme nėra sudėtinga, jei ir yra pradžioje baimė, tai ji greitai praeina, pabandžius važiuoti gatvėmis ir teisingai elgiantis. Visada turite atsiminti – kelyje jūs ne vienas, su jumis važiuoja kiti dviratininkai, automobiliai, šalia jūsų vaikštinėja pėstieji. Nors būna, kad ir užsisvajojate, ir jaučiate važiavimo dviračiu malonumą, bet nereikia prarasti dėmesio, akies kraštelių visada stebėkite aplinką. Kiti geri žmonės dažnai įvairiais ženklais parodo apie galimą pavojų, tuos ženklus reikėtų suprasti ir atkreipti į juos dėmesį, pristabdyti iš anksto.

 Vienas didžiausių gyvenimo Klaipėdoje privalumų yra jūra, tiksliau galimybė bet kuriuo metu atsidurti šalia šio širdžiai mielo gamtos kūrinio. Vieni jūrą pasiekia pėsčiomis, kiti važiuoja automobiliu, o dar kiti – dviračiu.  Aš tarp tų, kurie mina dviratį, bet ne šiaip kokį, o labiausiai tam pritaikytą „Beach Cruiser“, vadinu jį „pajūrio klajokliu“. 

Turbūt jau daugelis kelyje yra pastebėję lenktų formų dviračius storomis padangomis ir plačiais vairais. Šie dviračiai su komfortiška vertikalia sėdėsena yra geriausiai pritaikyti maloniems pasivažinėjimams jūros pakrante, bet dar nepelnytai užgožti įvairiausių rūšių „kalniečių” (nors Šatrija ir tolokai), taip pat hibridų ar dar kitokio plauko prekybcentrių pilkosios dviratės masės. Esu subjektyvus „pajūrio klajokliams“, bet tie, kas yra bandę pavažiuoti dviračiu jūros pakrante, žino, koks tai smagus jausmas, ir mane supras. 

Cyclocross – tai dviračių sporto disciplina, nekultyvuojama Lietuvoje, tačiau plačiai paplitusi pasauly, o ypač kitose Europos šalyse. Cyclocross rungtynės vyksta rudens ir žiemos metu. Lenktyniaujama ratais miške ar laukuose, įveikiant natūralias gamtines arba dirbtines kliūtis  – barjerai, rąstai. Ši sporto disciplina užgimė maždaug prieš 100 metų Europoje, esant poreikiui palaikyti sportinę formą žiemos ir rudens metu.

Seniau tam būdavo naudojami plentiniai, tik truputį paderinti, dviračiai; kalnų dviračio dar nebuvo. Istorijos tėkmėje cyclocross ir plento lenktynių disciplinos didžiaja dalimi liko užkonservuotos Tarptautinės dviračių sporto sąjungos (UCI) taisyklėmis. Tačiau šiuo metu plentiniai ir cyclocross dviračiai yra įgavę šiek tiek skirtumų.  Modernus plentinis dviratis yra išvystytas iki labai siauro panaudojimo, lyg būtų skirtas tik profesionalioms varžyboms plente. Cyclocross,  nors ir išlaikęs savo plentinę prigimtį, liko plačiau pritaikomas.

Tai mūsų ketvirtos dviratinės kelionės Europoje aprašymas. Seniau mėgom klajoti ir naujas vietas patirti motorinėmis transporto priemonėmis, tačiau supratome, jog tikroji pažintis įvyksta keliaujant dviračiu – savo skruostais perbraukiant erdvę, kurioje keičiasi kultūra, geografinė aplinka.  Šios vasaros tikslas – šalys, kurių dar nelietė mūsų dviračių padangos – Vidurio Europa ir Balkanų pusiasalis. Kelionės eigoje maršrutas nedaug keitėsi nuo suplanuoto, pagrindiniai taškai buvo Viena, Budapeštas, Balatono ežeras, Plitvicos ežerai, Adrijos salos, Venecija, Alpės.

Palikę Čekijos miestą Zlin pajudėjom link Austrijos sienos, už kurios tuoj pat ir Viena. Dvi apsiniaukusios dienos Čekijoje – miškai, kalvos ir vingiuoti keliai. Platūs ir jaukūs spygliuočių miškai nekėlė rūpesčio dėl stovyklavietės.

.Ketvirtus metus iš eilės lankausi Amsterdame, kiekvienąkart leidžiu sau stebėtis ir sutvirtinu įspūdį. Čia tinkama vieta aplankyti meno galerijas, paspoksoti į praplaukiančias baržas, kitaip mėgautis, ir, aišku, smagu įsilieti į žaismingą dviratinį sukūrį kuris čia neišvengiamas.

Pradžiai turiu paminėti jog tik kirtus Olandijos (arba Nyderlandų) sieną, čia jau daug kas atrodo kitaip. Tai nedidelė – mažesnė už Lietuvą – kanalų tinklu išvagota valstybė. Olandija yra tankiausiai apgyvendinta Europos dalis, todėl keliaujant dviračiu sunku būdavo rasti laisvesnę pakrūmę palapinei. Amsterdamas įsitaisęs šiaurinėje dalyje, šalia jūros, išraižytas 165-iais kanalais su 1 281-iais tiltais ir tilteliais. Transporto srautas čia taip pat tankus: baržos ir valtelės kanaluose, automobiliai, tramvajai, ir aišku dviračiai, kurių čia daugiau nei bet ko kito.

Saulės ratui besiritant žemyn, mūsų žemę vis plačiau užkloja šešėlis. Diena susilygina su naktim, iš žalios vasaros gamta ima virsti į žiemą – Rudens Lygiadienis.

Savaitgalį Europos miestuose nuvilnijo „Judriosios savaitės“ renginiai. Prisidėdama prie šios Europos Sąjungos iniciatyvos, skirtos miesto klimatui gerinti, Klaipėdos miesto savivaldybė, tarp kitų gražių renginių, suorganizavo renginį dviratininkams, kurį pavadino dviračių sezono uždarymu… Paradoksalu. Ir nekeista, jog net organizuodama ekologinį renginį, valdžia išsiduoda dviratį suprantanti tik kaip sezoninę, proginę priemonę.

Savivaldybės požiūris taip ir lieka biurokratine beprasmybe, tuo tarpu miestietis besinaudojantis dviračiu šiam laikotarpiui pasirūpina apranga nuo vėjo ir lietaus, galbūt purvasaugiais, žibintais ir panašia dviratine buitimi.

Turbūt visi žinome, kad kalnų dviratis turi 26 colio skersmens ratus, o plentinis 28”. Kodėl taip yra? Mes tiesiog žinome, kad taip yra, nes mes juos matome tokius. Kas tai lėmė? Be abejo 26” ir 28” ratai turi skirtingas riedėjimo savybes, tačiau lėmė ne tai. O istorija.

Galbūt renkamės naują dviratį, o parduotuvės jau spėjo atnaujinti prekes naujam sezonui. Mūsų miestas palyginus nedidelis, tačiau turi septynias dviračių parduotuves. Mes jas apėjome, ieškodami dviračio, tinkamo įprastiems poreikiams. Dairėmės plentinio dviračio, xc miško ar grubesnėms trasoms, ir universalaus turistinio dviračio, kuris , kaip ir visi kiti, yra nesunkiai priderinamas mūsų miesto gatvėms ir susisiekimui. Tipiškiems, gulbės formos miesto dviračiams, dėmesio neskyrėme dėl jų siauro panaudojimo ir kainos, dažnai prilygstančios platesnio panaudojimo dariniams. Masiškai paplitę hybrid taip pat nepatraukė mūsų dėmesio, nes visur jie vienodai randami, visi jie panašūs ir tipiškai pagadinti pigia amortizuojančia šake. Daug kam gali būti aktualios dviračių dalys, ar remonto paslaugos, tačiau mes nesismulkinome. Bet užfiksavome padangų modelius xc, plentui ir turizmui (į visiškai menkavertes nekreipėme dėmesio), taip pat pasižymėjome kitas pastebėtas dalis, kurios tiesiog krito mums į akį.

Ispanija

Prieš važiuodami į Ispaniją jau buvome nusiteikę, jog ši šalis savo vairuotojais, eismu ir keliais yra ne itin draugiška dviratininkams. Kelionę į priekį numatėme Šv. Jokūbo keliu (Camino de Santiago), kuris sutampa su Eurovelo 3 rekomenduojamu maršrutu (apie 800km). Tuo tarpu grįžome šiaurine pakrante palei vandenyną, vadinamuoju Camino del Norte (irgi piligrimų kelias, tik mažiau populiarus, tad jausitės labiau vieni).

Užmiestyje riedėjome daugiau ar mažiau intensyviais automobilių keliais, žvyrkeliais, piligrimams skirtais takais arba tiesiog bekele. Piligrimų takeliai ir bekelės pasirodė žavūs tokie, kokie yra, tad nenuostabu, jog dviratinės infrastruktūros ten nepasigedome. Daug prasčiau būdavo išlindus iš bekelės į gatves, kurios dažnai buvo bepradedančios virsti į greitkelius, su draudžiamu dviračiams eismu. Sparčiai plintantis greitkelių tinklas Ispanijoje – pastarųjų metų tendencija. Tad patarimas būtų, turėti kuo naujesnio leidimo žemėlapį.

Jau rašiau apie dviračio šviesas ir apie jų šviesos ir kainos santykį. Nesenai atsiradęs Magicshine savo kainos ir šviesos santykiu, kai kuriais atvejais, daugiau nei dešimteriopai lenkia rinkoje jau seniai sėdinčius savo  konkurentus.

Labai panašu, jog “Magicshine” yra identiška apie 6 kart brangesnio žibinto “Lupine Tesla 4″ kopija. Kaip į tai žiūrėti; pigi abejotinos kokybės kopija ar neperkainuotas produktas? Velouosto skaitytojas pasiūlė apžiūrėti ir išbandyti šį žibintą. Ačiū jam.

Nustebino solidi pakuotė. Komplektą sudaro: žibintas, baterija, pakrovėjas, ir guminiai žiedai tvirtinimui. Kainavo 208 Lt šioje parduotuvėje