Gražūs Klaipėdos žmonės, Tiltų gatvė

Tiltų gatvė – tai istorinė Klaipėdos gysla, kertanti nediduką Klaipėdos senamiestį. Jos akmeniniu grindiniu riedėjo mūsų prosenelių minami dviračiai ir arkliais traukiami vežimai. Prisiliesdami prie seno Tiltų gatvės akmens mes išlaikome jungtį su mūsų miesto praeitimi, šio krašto žmonėmis, kurie statė ir paliko šį miestą mums ir tuo metu turbūt buvo tokie pat gražūs gyvybingi kaip ir mes dabar. Tai tik 400metrų atkarpa, pripažinta istorine vertybe.

Tiltų gatvė, Klaipėda, 2014

 

Tačiau pastaruoju dešimtmečiu ši atkarpėlė tapo tam tikru nesusipratimų ir nepasitenkinimo objektu neseniai atsiradusių dviratininkų tarpe. Dabartiniai dviratininkai atsisakė naudotis važiuojamaja šios gatvės dalimi ir vietoj jos pasirinko nardymą tarp pėsčiųjų ant siauro šaligatvio.

Vieni važiavo šaligatviu dėl dviratiniams naujokams būdingų priežasčių. Kiti sekė kitus, kol tai netapo masiniu įpročiu. Prieš atsirandant šiai naujajai dviratininkų kartai mūsų miestas neturėjo jokių tvirtų dviratinių tradicijų; galima teigti, jog dauguma mūsų šalies dviratininkų yra visiški naujokai. Tarp jų atsirado tokių, kurie snobiškai aiškino, jog grindinys per grubus jų dviračių ratams (paklauskite, kaip prancūzaitės rieda akmeninėmis Paryžiaus gatvėmis); jog gatve važiuoti „ekstremalu“ (nors kitose Europos miestuose dviračiai rieda bemaž 10 kart intensyvesniame ir sudėtingesniame eisme) ir panašios lepūniškos bėdos.

Tačiau ši trumpa nesusipratimo istorija ėmė „tiesintis“, dviratis grįžta į važiuojamąją gatvės dalį, o nardymas tarp žmonių ant šaligatvio liks kaip smulkus praeities nesusipratimas, kurio net neverta prisiminti. Viskas stojasi į savo vietą, kitaip ir būti negali gyvenant gražiame mieste tarp gražių žmonių.

 

 

 

 

 

 

 

Kaip dėl autobusų vairuotojų? Ar jie vis dar spaudžia dviračius į pakraštį? Jau seniai negirdėjau tokio atvejo, pataisykite mane, jei ko nežinau, tačiau panašu, jog autobusų vairuotojai kantriai seka iš paskos dviratininkams, nesiimdami jokių auklėjamųjų veiksmų. Gaila, kol kas negaliu to paties pasakyti apie kitas miesto atkarpas, kuriose dviratis vis dar formaliai yra nustumtas į šaligatvį.

Kas paskatino pokyčius?

Kas paskatino dviratinį eismą grįžti į gatvę? Visų pirma pėstieji miesto gyventojai, jų skundai dėl jų saugumo ir patirtų traumų besidalijant šaligatvį su dviračiais. Sprendimo ėmėsi mūsų Klaipėdos miesto valdžia, kuri tiesiog pirštu parodė dviratinkams į gatvę – ant grindinio nudažė baltą juostą, kuri nurodo jų vietą važiuojamojoje gatvės dalyje. Ši juosta atliko savo rodomojo piršto paskirtį šioje atkarpoje. Nors manau gatvės bjaurojimo dažais buvo galima išvengti; štai kitose šalyse tvarkomasi paprasčiau – šaligatviu važiuojančius dviratininkus (jei tokių pasitaiko) baudžia policija, kitais atvejais užtenka ir įspėjimo).

Nuskriausti, atrodo, liko tik dviratiniai aktyvistai, kuriems važiavimas šios ramios gatvės bendrame eismo sraute atrodė kaip „ne sprendimas“. Kokių tik teiginių nebuvo galima girdėti, keletas jų: „dviratininko ir su pagaliu į gatvę niekas neišvarys“, „kol nebus tokios infrastruktūros kaip Olandijoje žmonės bijos važiuoti gatve“, „gatve gali važiuoti tik ekstremalai“ ir panašūs absurdai. Dviratininkai (ne aktyvistai) įrodė jog tai netiesa; mes dviratininkai bręstame ir mums užtenka pasitikėjimo važiuoti ramia gatvele, būti pilnaverčiais eismo dalyviais, galime gyventi ir be „olandiško“ sprendimo. „Olandiško“ rašau kabutėse, nes toje pačioje Olandijoje dviratininkai dažnai važiuoja atvirame eisme, jau nekalbant apie kitas Europos šalis, kur dviratis dalinasi gatve bemaž 10 kart aktyvesniame bei sudėtingesniame eisme nei mūsų Tiltų gatvė. Dviratinis gyvenimas nėra ir negali būti vien dviračių takais klotas.

Įpročiai

Tačiau tyliai prasitarsiu, jog nėra taip idealu, kaip galbūt čia nuskambėjo, o ir apskritai niekur nieko tobulo šiam pasauly nėra ir nebūna. Sėdėdamas ant suolelio rytinio piko valandą skaičiavau dviratininkus ir bandžiau suvesti statistiką, išsiaiškinti, kuri dalis dviratininkų naudojasi gatve ir kuri dar užsilikusi ant šaligatvio. Rezultate tik 1 iš 3-ų pravažiuojančių dviratininkų riedėjo važiuojamaja gatvės dalimi, kiti vis dar naudojosi šaligatviu. Bandžiau rasti kažkokį dėsningumą priklausantį nuo amžiaus ir lyties.. Galbūt gatves renkasi tik jauni vyrai „ekstremalai“, o senoliai ir moterys kažko bijo ir rieda šaligatviu? Tačiau greitai mečiau šį grupavimą, nes buvo akivaizdu, jog čia čia nėra jokio ryšio, o vien atsitiktinės sekos. Kartą jauna mergina pravažiuoja gatve, po jos seka subrendęs gyvenimo matęs vyras šaligatviu. Paskui viskas atvirkščiai – senolis gatvėje, o jaunas vaikinas prasklendžia pro pėsčiuosius ant šaligatvio ir toliau viskas kartojasi be jokio dėsningumo.. Šiuo atveju važiuojamosios dalies pasirinkimas nepriklausė nei nuo lyties, nei nuo amžiaus ir bergždžia čia ieškoti kažkokio ryšio.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Tad kas tai lemia? Kodėl vieni laisvai jaučiasi gatvėje, o kiti toliau manevruoja šaligatviu?

Tai tiesiog ĮPROTIS, kuris priklauso nuo individo. Gera žinia tai, jog įpročiai nėra amžini ir tai įrodo trečdalis į mano statistiką papuolusių dviratininkų. Jeigu panašius skaičiavimus būčiau atlikęs prieš metus ar kelis, rezultatai būtų buvę gerokai prastesni. Pamenu ankščiau šios gatvės važiuojamojoje dalyje beveik išvis nebuvo matyti dviratininkų,  išskyrus mane, kelis mano draugus ir vokiečių turistus. Pastariesiems riedėjimas ant siauro pėsčiųjų šaligatvio yra visiškai nesuprantamas.

Įpročiai kinta, o kai kurie netgi privalo keistis: automobilistai privalo nuleisti svorį nuo gazo pedalo (tiesa, tai nėra didelė Klaipėdos problema), labiau įtempti akis, o dviratininkams nėra jokio pasiteisinimo riedėti siauru šaligatviu, kai šalia rami senamiesčio gatvelė, ypač tokia kaip Tiltų. Kuo įprotis ilgiau užlaikomas, tuo jis labiau įsikeroja ir sunkiau išraunamas vėliau.

Netgi kažkada Klaipėdoje viešėjęs Europos dviratininkų federacijos vice-prezidentas nusistebėjo tuo, jog Klaipėdos gatvės plačios, o dviratininkai kažkodėl išskirtinai rieda šaligatviais. Visų pirma, tai pirmapradis mūsų valdžios ir dviračių aktyvistų įsitikinimas tuo, kad dviračiui atviroje gatvėje ne vieta, o toliau seka įprotis, dviratininkų prisirišimas prie šaligatvio ir dviratininkų nematymas kelyje iš automobilių pusės. O kaip gi tuos dviračius gatvėje matyti, jei jų ten tiesiog nėra..

Ar neperdaug žodžių apie 400 metrų Klaipėdos atkarpą? Galbūt, tačiau juk viskas prasideda nuo nedidelių žingsnelių. Gal pagaliau sekantis žingsnis galėtų būti H.Manto gatvė, ant kurios šaligatvio šiuo metu jaustis saugiai neįmanoma? Kas drįstu ten su vaiku už rankos prasieiti? Noriu paraginti dviratininkus keisti savo įpročius ankščiau nei to imsis pasipiktinusi visuomenė ir miesto valdžia. Palikime šaligatvius pėstiesiams, vaikams, gatvės muzikantams, lauko kavinėms ir visai šiai smulkiai gatvės kultūrai. Juk patys kulniuodami pėsti norime būt ramūs, jog ant mūsų kaulų neužlėks kokia tai dzinguliuojanti metalo konstrukcija. Tikrai neraginu dviratininkų minti tokiom greitom magistralinėm gatvėm kaip Šiaurės ar Jūrininkų prospektas – kalbu apie ramaus eismo centrines vietas. Prisijaukinkime šias gatveles dviem ratais, jauskime savo vietą, kurkime gražias tradicijas! Simas

P.S.

Video iš Hamburgo, dviratininkai atviroje gatvėje, daug sudėtingesnio eismo sraute nei mūsų Tiltų gatvė:

Londone:

o čia keletas  filmuotų nuo mano šalmo kameros Londone: