Šį penktadienį, tarp Taikos pr. 21 ir 23 namų esančio išvažiavimo iš kiemo, palikome „Kruviną dviratį“, kuris pravažiuojantiems dviratininkams primins apie iš kiemo išlekiančius automobilius ir dviratininko dviprasmiškas teises dviračio take. Dviračio stovėjimo vieta pasirinkta ne atsitiktinai. Šalia esančiame išvažiavime iš kiemo, vasarą, automobilis partrenkė nepilnametį dviratininką. Ikiteisminio tyrimo išvadoje dviratininkas buvo pripažintas kaltu, įvardinant raktikaulio lūžį kaip lengvą sužalojimą, o išvažiavimą iš kiemo kaip Ryšininkų g. sankryžą su Taikos prospektu. Akciją stebėtojų akimis aprašė Vakarų Ekspresas bei 15min, o iš mūsų pusės atrodė daugmaž taip:
Simas:
Akcijos „Kruvinas dviratis“ idėja užgimė Dviratono rūsyje, lygiai tą pačią dieną kai Dviratonas, S.Ružinskas, Milda prisidėjo formuluojant skundą dėl prokuratūros sprendimo. Mintis paprasta – „Kruvinas dviratis“, simbolizuojantis kruvinus eismo įvykius susijusius su dviračiais. Artėjanti Kritinė Masė buvo gera proga nušviesti šį įvykį plačiau.
Akcijos išpildymas turėjo įvykti tą pačią dieną kaip ir jos pristatymas. Kadangi dauguma mūsų turėjo nedaug laiko atitrūkti nuo kasdienių dienos darbų, buvo nedidelė tikimybė jog sklandžiai akcijai pritrūksime laiko.
Tą dieną apie pietus Valdas man pristatė savo aukojamą rusišką „Turist“ rėmą (kaip ir pastarasis, šie dviračiai labai dažnai turi linkusį rėmą šalia vairo kolonėlės…). Tiesa, dviračio ratai buvo pas Dviratoną. Tuo pačiu metu paaiškėjo kad „Balticum“ žurnalistai „Kruviną dviratį“ nori pamatyti anksčiau nei per Kritinę Masę. Teko nusileisti, ir laiko liko labai nedaug. Per valandą turėjau paimti iš Dviratono ratus, nupirkti grandinę, spyną, dažų, teptuką, ir plėvės (kurią dar neaišku buvo kam panaudosim, bet galėjo prireikti), ir su visais reikiamomis „Kruvino dviračio“ detalėmis atsidurti ties ta sankryža. Tai buvo tas retas atvejis, kai mašina dėl savo bagažinės buvo tinkamesnė transporto priemonė už dviratį. Kiekviena minutė buvo brangi, tačiau „Senukų“ personalas buvo labai nedarbingoje nuotaikoje. Aš buvau beveik vienintelis klientas parduotuvėje, todėl aptarnaujantis personalas buvo kažkur, bet ne salėje. O man reikėjo, kad atkirptų grandinės ir plėvės. Kai salėje neradau nieko kas man galėtų padėti, kreipiausi į tarnybinių patalpų vidų: „…Gal galėtumėte grandinės atkirpti…“. Išgirdau: „Galėtume…“, bet vėl nusistovėjo tyla be veiksmo… Dar kartą pasiteiravau: „Tai jei galėtumėte, gal galėtumėte…“, ir taip po truputi veiksmas išsikrutino. „Senukų“ personalas nekaltas, kad aš skubu ir mano tempas nesutampa su jų. Gerai, kad viską ko reikėjo supirkau vienoje vietoje, o ir Dviratonas jau buvo namie. Aliuminiai ratai pasirodė dar geros būklės, bet jau nebuvo laiko keisti juos į prastesnius.
Ženklas žymintis dviračio taką stovėjo labai tinkamoje vietoje „Kruvino dviračio“ „prišvartavimui“ (labai gerai, nes spėliojome ar rasime kur jį prirakinti). Milda ir Ieva savo baltomis rankomis ėmėsi bintuoti ir „kruvinti“ dviratį raudonais dažais, tuo tarpu kiti pamainomis bendravome su žurnalistais. Gera pamoka prieš panašias akcijas – turėti aiškias formuluotes kurias norima pateikti žiniasklaidai, ir nuo kurių priklausys nušviečiamo įvykio spalvos. Kadangi nieko konkretaus savo galvoje nebuvau spėjęs suformuoti, laimei S.Ružinskas ir Dviratonas turėjo ką pasakyti ir akcentus sudėjo taikliai.
Taigi, diena buvo saulėtai graži, „Kruvinas dviratis“ tikrai atrodė kruvinas, ir dar buvo likusi Kritinės Masės dalis, kuriai dar nebuvome surežisavę jokio akcijos spektaklio.
Valdas:
Buvome apsiskelbę, kad kruvinojo dviračio akcija vyks Kritinės Masės metu, tačiau dėl įvairių priežasčių pats dviratis buvo pastatytas anksčiau. Akcijai grėsė pavirtimas į stoviniavimą ir žvalgymąsi, visų akyse matant tą patį klausimą: „o tai ką dabar darom?“. Reikėjo greitai sugalvoti kokį nedidelį vaidinimą. Dar trečiadienį aptarinėjant galimus akcijos scenarijus vienas iš siūlytų variantų buvo apipiešti kreida gulintį dviratininką. Šis pasiūlymas tada buvo nurungtas kruvino dviračio idėjos, bet kodėl gi jo nepanaudojus vaidinimui sukurti. Jėga, planas yra, reikia tik kreidos. Čia pasirodo buvo silpnoji plano vieta – kad ir kaip keistai tai skambėtų, bet stovėdami prie gigantiško prekybcentrio susidūrėm su kreidos trūkumo problema. OK. Planas B. Planas B? Velnias, plano B nėra. Na gerai nėra tai nėra, bet kažką daryt vistiek reikia. Pasiūliau pakoreguoti ankstesnį pasiūlymą ir vietoj vieno dviratininko apipiešimo tiesiog visiem Masės dalyviam sugulti ant išvažiavimo iš kiemo partrenkto dviratininko pozoj. Laimei mano mintį palaikė Milda ir kitų skepticizmas buvo nugalėtas. Darius rėžė prakalbą apie tai, kad šios Masės metu norim surengti akciją nukentėjusiam dviratininkui palaikyti ir visi susirinkusieji kviečiami prisijungti. Beliko tik sėsti ant dviračių ir išminti į trasą.
Pravažiavę Vėtrungę ėmėm dairytis idant nepražiosotumėm reikiamo išvažiavimo. Be reikalo. Atminančius mus pasitiko žurnalistų kameros prožektorius, tad pražiopsoti būtų buvę sunku. Žurnalistus iškart užsiundėm ant Ružinsko. Tada atsitiko tai ko baiminomės – visi stovėjo ir kažko laukė. Negerai, kur mūsų planuotas veiksmas? Pamačiau, kad nieko nebus – teks rodyt pavyzdį ir gult ant kelio. O jei nieks iš paskos nepaseks? Taip ir liksiu kaip durnelis vienas gulėt. Tikėjau kad bent Milda neturėtų nuvilt – blogiausiu atveju bus du durneliai… vis geriau negu vienas. Pasiguldžiau dviratį ir pats atguliau šalia. Pasirodo, pavyzdys buvo užkrečiamas ir aplink sugulė net daugiau dviratininkų nei tikėjaus. Gulėjau ten, žvelgiau į žvaigždes ir galvojau: „šaunu, akcija pavyko“.
