Dviračio mylėtojams išverčiau įkvepiantį straipsnelį. Tai britiška odė dviračiui, kuri įkvėpta Anglijoje šiom dienom vykstančiu Tour de France ir atkeliausiančiu į Londoną pirmadienį. Dar visai neseniai Londonas buvo atgrasus ir nedraugiškas dviračiams, nes jų čia paprasčiausiai nelabai ir buvo. Palengva iš kažkur jie pradėjo atsirasti. Pradžioje tarp vairuotojų (ypač taksistų) ir dviratininkų kunkuliavo daug pykčio bei nesutarimo. Tačiau anie pavargo.
Tiesiog nebeliko prasmės kovoti prieš dviratę masę; dviratį teko pripažinti kaip pilnavertį eismo dalyvį. Ir visa tai įvyko per 10-15 metų laikotarpį. Šiandienos situacija, kai prie šviesoforo laukia 20-30 dviratininkų, būtų neįsivaizduojama anksčiau. Aš asmeniškai tiek dviratininkų matydavau tik keliaujant per Olandiją. Londone dviračių daugėja geometrine progresija ir pati esu šio virsmo dalyvė bei liudininkė. Ir visa ši transformacija tokia gyva ir savalaikė! Priežastys, atvedusios iki šios aušros, trumpai yra paminėtos straipsnyje. Tik užbėgsiu už akių ir pasakysiu, jog šiame mieste neįvyko jokie stebuklai; niekas londoniečiams nepaklojo auksinių takelių infrastruktūros. Neprireikė griauti namų tam, kad įterpti dviratį. Todėl visus Klaipėdos dviratininkus noriu paskatinti nustoti skųstis ir vietoj to pasidžiaugti, jog mūsų miestas, kitaip nei Londonas, jau savaime yra pritaikytas dviračiui ir mažai ką reikia keisti: atstumai nedideli, sankryžos nesudėtingos, miestas yra paprastos struktūros. Tad nustokim ieškoti priežasčių nevažiuoti dviračiu, o tiesiog sėskim ir koškim vėją. Kai masiškai imsime riedėt, kaip pilnaverčiai eismo dalyviai, išsispręs ir dabartiniai nesutarimai su vairuotojais. Prisidėkit prie šio pasaulinio viruso! Smagių akimirkų stebint Tour de France nuotaikas! O aš dar sugrižiu su nuotraukomis, nes tikrai ten būsiu, Londone, ir kai Ramūnas Navardauskas važiuos pro šalį, cypsiu ir rėksiu. Šaunuolis!
Evelina
——————————————
Straipsnį parašęs Rob Penn yra knygos ‘It‘s all about the Bike‘ autorius ir Bikeaction direktorius. Žmogus, metęs teisininko karjerą tam, kad dviračiu apkeliautų pasaulį. Jo meilė ir aistra dviračiui perteikiama šiame straipsnyje:
Niekada nedalyvavau dviračių lenktynėse, tačiau visada dievinau Tour de France. Esu įsitikinęs, jog jei nors kartą važiuodamas dviračiu patyrei pagarbios baimės ar laisvės blyksnį, išgyvenai transformacijos skrydį nuo liūdesio iki dviejų besisukančių ratų ritmo, užkopus į kalvos viršūnę, pastangų rasai padengus tavo kaktą, pajutai vilties atgimimą, nerdamas nuo stačio ilgo kalno it koks paukštis, susimąstei apie aplinkinio pasaulio tylą, ir jei nors kartą sėdėjai ant dviračio su dainuojančia širdimi, tada tu daliniesi kažkuo esminiu su visais dviratininkais, taip pat ir profesionalais.
Didysis atvykimas (The Grand Depart) į Londoną ateinantį pirmadienį yra išaugusio susidomėjimo dviračiavimu ir priežastis, ir padarinys. Tour de France organizatoriai per kanalą atplukdė savo numylėtasias lenktynes, nes žino, kad visa Didžioji Britanija nusidažys geltonai. Jei Sky (televizijos kanalas) nežinotų, kad tauta sės ant dviračių, nepumpuotų milijonų į sportą (o paskiau neinvestuotų į GoSkyRide schemas). Galbūt jie, kaip ir aš, nujaučia, jog šioje šalyje mes greičiausiai esame ant naujo dviračių aukso amžiaus slenksčio.
Dviratis užpildo itin platų panaudojimo diapozoną- praktinį, fizinį ir emocinį. Aš važiuoju su dviračiu į darbą, dažnai dėl darbo, dėl geros fizinės formos, dėl to, kad neišprotėčiau, kad išsimaudyčiau gryname ore ir saulėje, apsipirkčiau, kad pasigardžiuočiau fizine ir emocine draugyste, riedėčiau su draugais, keliaučiau, dėl grakštingų akimirkų apsvaigusiame pasaulyje, kartkarčiais norėdamas save išgąsdinti ar išgirsti savo vidinio berniuko juoką. O kartais aš važiuoju dviračiu dėl paties važiavimo. Turiu jų 11. Man visi 11 nereikalingi, bet negalėčiau gyventi be nė vieno iš jų.
Dviratis yra pati efektyviausia žmogaus jėga varoma transporto priemonė ir vienas iš geriausių žmonijos išradimų. Jis yra toje pačioje gretoje su spausdinimo mašina, elektriniu motoru, telefonu, penicilinu ir Internetu. Dviratis taipogi populiariausia transporto priemonė planetoje: egzistuojanti jau ilgiau nei šimtmetį. Mūsų protėviai jį laikė vienu puikiausių pasiekimų. Ši idėja pamažu sugrįžta į madą, nes vis daugiau ir daugiau iš mūsų ima vertinti šios mašinos paprastumą ir naudą.
Dviračių lenktynės savo populiarumą pasiekė per paskutinį dviračių aukso amžių 1890-aisiais – laikais, kai ši transporto priemonė buvo masiškai naudojama praktiniais tikslais. 1891-ais metais iškilmingai pradėtos Bordeaux-Paris 560 km nakties ir dienos lenktynės, Paris-Brest-Paris taipogi 1891-ais, Liege-Bastogne-Liege – 1892-ais, Paris-Roubaix – 1896-ais, o Tour de France – 1903-ais – visi šie renginiai sukūrė ilgalaikį ryšį tarp sporto ir žmogiškosios kančios.
Kai bendro starto Tour de France plento lenktynės tapo norma žemyne, tuo metu Britanijoje sportas buvo uždusintas Viktorijos laikams būdingų konservatyvių tradicijų. Mes pasirinkome atskiro starto lenktynes, pirmąkart susistemintas Frederick Thomas Bidlake – žmogaus, jaučiančio asmeninę aistrą britiškam punktualumui: varžybų dalyviai startuodavo tam tikrais laiko intervalais ir lenktyniaudavo po vieną, kovodami dėl geriausio laiko, važiuodavo pirmyn ir atgal vietiniais keliais, grumdamiesi su vėju.
Londono Olimpiadoje Seras Bradley Wiggins, pasinaudojęs savo atskiro starto meistriškumu, užtikrintai iškovojo auksą. Tačiau bendro starto važiavimai yra daug labiau intriguojantys. Tokio tipo lenktynės žada grupių atsiskyrimus ir sprintą finiše, persekiojimą ir griūtis, kančią ir vienybę, taktikas ir sąjungas, grupes ir varžymąsi, tuštybę ir šlovę. Bendro starto lenktynės yra paremtos pelatono (susiformavusi dviratininkų grupė lenktynėse) nerašytų taisyklių etiketu, kuris yra toks komplikuotas, jog net Viktorijos laikų anglui jo nepavyktų susisteminti į taisyklių rinkinį.
Didžiąją XX amžiaus dalį britams bendro starto plento lenktynėse nesisekė. Tommy Simpson būtų žinomiausias iš mažos saujelės anglų dviratininkų, kurie pateko į žemyno lenktynes. Jis mirė 1967-ais per Tour de France, likus 1,5 kilometro iki liūdnai pagarsėjusios Mont Ventoux viršūnės. Tačiau Simpson didžiuotųsi dabartine britų dviratininkų karta, kuri pagaliau įžiebė platų susidomėjimą vienu iškiliausių sporto reginių.
Dviračiai dabar yra madingi. Galbūt tai nesitęs, tačiau tai rodo, kad rūpestis sveikata, transporto problemos, aplinkosauga, dviračių sportas, naftos kaina ir miesto gerovės kėlimas – visos šios priežastys stumia dviratį į visuomenės sąmoningumo centrą. Tai, kad Londono Meras, ilgamečiai politikai, laikraščių redaktoriai, svarbūs medijos atstovai, buvę sportininkai, mados guru ir verslininkų lyderiai važiuoja dviračiu ir dažnai užsiima advokatavimu – prieš 20 metų visa tai buvo neįsivaizduojama.
Turbūt galima teigti, jog Londonas šiuo metu yra pasaulio dviračių kultūros centras. Čia gimsta daugiau su dviračiais susijusių koncepcijų ir pardavimo idėjų nei bet kuriame kitame mieste, kaip ir didžiulis skaičius mažų, klestinčių dviratinių verslų. Tai nuostabu, turint omeny, jog Londonas laikomas vienu nepatogiausių miestų dviračiauti.
Dviratis turi savybę įžiebti naujas subkultūras. Jo augantis populiarumas mus drąsina burtis į tam tikras grupes. Tarp jų išskiriamos – Mamils‘ai (Middle-Aged Men in Lycra- vidutinio amžiaus vyrai dėvintys Lykrą), fiksuotos pavaros pamišėliai, komiuteriai, klubų lenktyninkai, kalnų dviratininkai. Jei per piko valandą, važiuokite nuo Hackney (rajonas Šiaurės Rytų Londone) iki Richmond parko (Vakarų Londone), jūs garantuoju sutiksite visas šias ratuotas subkultūras. Įtariu, jog jie bus pasklidę per visą Tour de France atkarpą sostinėje pirmadienį.
Pirmasis pasaulio dviratinis žurnalas, Le Velocipede Illustre, 1869-aisiais redaktoriaus žodyje, apibendrino: „Plieninis arklys užpildo modernaus gyvenimo plyšį. Jis yra atsakymas ne tik dėl savo būtinybės, bet ir dėl įkvėpimo.. Neabejotinai jis čia ir liks.“
Jeigu tiki, kad šie žodžiai galioja ir šiandien, tu turi gerą priežastį pasveikinti žmogų, kuris dėvės Maillot Jaune (geltonos spalvos marškinėliai tradičiškai perduodami Tour de France lyderiui) ir skinsis kelią per Victoria Embankment (gatvė palei Temzę, netoli finišo) iki Mall‘o (finišas prie Bekinghemo rūmų) rytoj.
Nuoroda į originalų straipsnį anglų kalba: http://www.standard.co.uk/comment/rob-penn-this-could-be-the-dawn-of-a-golden-age-of-the-bicycle-9583991.html