Apie filmą – Breaking Away (1979)

Kažkur tarp brendimo ir surimtėjimo.  Kiekvienas tai yra patyręs.. 

Seniai ieškojau progos parašyti filmo recenziją; tai mano pirmoji ant popieriaus sugulusi, pažiūrėjus Breaking Away. (Didelė garbė ją iškloti Velouoste).

Breaking Away – Peterio Yates‘o filmas, karaliaujantis visų laikų geriausių dviratinių filmų viršūnėse. Filmas gavo 15 apdovanojimų  (Oskarą, Auksinį Gaublį, BAFTA ir t.t.),  supažindino visuomenę su plentinukų kultūra bei  įkvėpė ne vieną atsisėsti ant dviračio.

 

Teigti, jog Breaking Away yra išskirtinai dviratinis filmas, kuriame dviratis atlieka svarbiausią vaidmenį, būtų ne visai tiesa.  Šis filmas labiau apie jaunuolius, atsidūrusiusius kryžkelėje:  baigę mokyklą, pradėję bręsti, bet nesuaugę ir  dar neradę savo tikslo, dvejojantys dėl ateities, užstrigę limbo būsenoje. Dennio Christopherio įkūnytas personažas –  Deivas Stohleris – kaip ir jo trys draugai, sprendžia dilemą: pradėti dirbti, o gal stoti į koledžą. Deivas vangiai svarsto ateities klausimą, treniruojasi, dalyvauja vietinėse dviračių varžybose ir svajoja apie profesionalaus dviratininko karjerą bei svaigsta apie Italiją ir jos Cinzano komandą . O dar, apsimesdamas italu, mainų programos studentu, bando suvilioti merginą iš koledžo, draugaujančią su kiečiausiu bernu.  Deivo meilė Italijai kilo, kai laimėjęs dviračio rungtynes gavo apdovanojimą – oranžinį itališką Masi dviratį. Taigi dviratis čia visada šalia, kaip koks ištikimas šuo, ir tik filmo pabaigoje, per  kasmetines  Indianos universito varžybas  Little 500 tampa svarbiausiu objektu. Tuo metu tai buvo svarbiausios dviračių rungtynės Amerikoje, o šiems keturiems jaunuoliams – galimybė įrodyti ne tik studentams, o svarbiausia patiems sau, jog jie nėra nevykėliai.

Amerikoje anuomet dviračio tradicijos buvo kiek kitokios nei Europoje, nematome jokių specialių dviratinių marškinėlių, taip pat neįprastos dviračių rungtynės. Varžybose Little 500 dalyvauja komandos, sudarytos iš keturių dviratininkų, kurie perduodami dviratį vienas kitam, važiuoja 200 ratų (50 mylių), 400m ilgio treku, iš viso 80,46km (50 mylių).  Vietą starte gali išsikovoti 33 komandos, praėjusios kvalifikacinius bandymus. Man keisčiausia pasirodė, jog nebuvo jokios sistemos, kada perduodamas dviratis; kaip komandos dalyvis jaučiasi, tiek ir mina. O įspūdingiausias pats dviračio perdavimo procesas.

Dramatiškiausias momentas filme, kai Cinzano komanda atvyksta iš Italijos ir Deivas varžosi kartu su savo svajonių komanda. Nesinori atksleisti visų detalių, tačiau po šių rungtynių jaunuolis suvokia, jog visi sukčiauja, tik jis to nežinojo.  Tai esminis posūkis filme – jaunuolis nustoja būti naivuoliu, tampa atsakingas bei ryžtingas, o filmo nuotaika suaštrėja.

Filmas sukurtas 1979 metais. Tad Velouosto Senosios Prieplaukos flotilė turėtų, kur akis paganyti.  Graži kinematografija, polaroidinė spalvų gama,  plieniniai plentinukai ir senovinė apranga. Visiškai tikėtina, jog šita juosta pradėjo dviratinių kepurėlių madą Amerikoje.

Ši dviratinė komedija su švelniais dramos elementais yra lengva ir įkvepianti, tuo pačiu jautri ir nuoširdi. Su saldžiu kartėliu. Išskirtinai mažai veiksmo, jokių specialiųjų efektų, scenarijus su šmaikščiais dialogais.  Gal tikroviško nuoširdumo ir natūralumo pridėjo faktas,  jog Oskarą už šią juostą laimėjęs  scenaristas Steve Tesich pats, būdamas studentas, dalyvavo Little 500. O pakilios atmosferos priduoda klasikinės Rosinio overtiūros ir Mendelsono simfonijos. Gera pailsėti nuo perdėto veiksmo, taip būdingo dabartiniams filmams, neišskiriant ir dviratinių.  Puikiai parinkti aktoriai gerai suvokia savo įkūnijamus charakterius. Deivio tėvas  Rėjus Stolleris (aktorius Paul Dooley) be jokios konkurencijos išsikovoja juokingiausio veikėjo prizą.  Jo nuolatinės replikos apie sūnaus aistrą dviračiams ir italų kultūrai, rodo tėvo išgąstį, jo suerzintą vyriškumą.  Jis nusivylęs sūnumi, o iš to seka stiprūs, bet ironiški dialogai su žmona, Deivo motina (akt. Barbara Barrie):

Mom: He was very sickly until he started riding around on that bicycle.

Dad: Yeah… well… now his body’s fine, but his mind is gone.

—————

Dad: He‘s shaving….He‘s shaving… his legs….

—————

Dad: He’s never tired. He’s never miserable. He used to be a normal kid.

Mom: He’s young.

Dad: When I was young I was tired and miserable.

—————

Dave: Buon giorno, papa!

Dad: I’m not „papa.“ I’m your god-damned father.

Juosta nepaklusni laiko tėkmei,  brandos ir savęs ieškojimo problemos buvo ir bus aktualios visada. Tik dviračiai nebe tie.