Kai ne per seniausiai buvo norima visiems dviratininkams privaloma tvarka uždėti šalmus tikriausiai ne vienas dviratininkas pamąstė: „O kodėl tada šalmų nereikia automobilių vairuotojams ir keleiviams?“. Pasirodo apie tai kažkas pagalvojo jau anksčiau. Devintam dešimtmety australų kompanija Davies Craig buvo sukūrusi būtent tokį šalmą, skirtą važiuojantiems automobiliu. Lengva, saugu, patogu! Puiki ekipiruotė karui keliuose.
Šaltinis: CTC
Pietinėj miesto daly neseniai įkurtas parkelis pavadintas gražiu Sąjūdžio vardu. Yra ten ir dviračių takas. Taipogi visai gražus. Būtų jis ne tik gražus, bet ir naudingas, jei tik kažkur nuvestų:
Kita vertus, kam reikia kad takas kažkur nuvestų, jei pradžios jis visvien neturi:
Kad būtų patogiau skirtingos dangos ruožus išskyriau spalvomis: plentas, vieškelis, purvas.
Savo pasivažinėjimą pradėjom Jūrininkų prospekte ties Vingio gatve, apie 11 valandą. Konkretaus maršruto nebuvom sugalvoję, nusprendėm tiesiog patraukti į pietus ir važiuojant tiesiog eksperimentuoti. Pirmiausia pravažiavom Žardės kaimelį ir netoli „Draugystės stoties“ šunkeliu pasukom link viaduko vedančio į tarptautinę perkėlą.
1. Prie viaduko privažiavom iš šono, ten užvažiuoti sudėtinga, tad dviračius užsistūmėm. Iškart pervažiavę geležinkelį nusukom nuo viaduko, nusileidom statoku takeliu ir patraukėm link Dituvos sodų. Pakeliui, dar prieš „dykumą“, reikia kirsti upelį, bet ten yra nedidelis lieptelis.
2. Dituvos soduose porą kartų peranksti išsukom iš pagrindinio kelio. Atradom, kad sukti kairėn reikia tik pravažiavus parduotuvėlę, priešingu atveju galima atsiremti į vieną iš daugybės kanaliukų. Per sodus juosiantį kanalą persikėlėm kažkokiu nedideliu liepteliu. Tačiau vėliau pamatėm, kad toliau yra visiškai normalus išvažiavimas. Kelią iki to iš važiavimo pažymėjau punktyrine linija.
3. Priekulėje, pagrindinėje sankryžoje (už kokio 50 m. Klaipėdos link nuo paminklo Simonaitytei) pasukom link Minijos ir iki pat Šernų važiavom keliuku, pažymėtu kaip Eurovelo 10 trasa. „Eurovelo“ gal kiek perdaug pretenzingas pavadinimas tam vieškeliukui, bet pravažiuoti galima be problemų ir upė šalia taip kad skųstis gal ir nederėtų.
4. Prie Šernų tiltu pervažiavom į kitą Minijos pusę, nes prisiminiau kad dešinėj pusėj yra keletas intakėlių ir ten neišeitų pravažiuoti. Nuo kelio nusukom iškart už tilto. Toliau važiavom visai šalia upės ir takas buvo labai smagus – netrūko pelkių, purvynų ir džiaugsmo.
5. Šitoj vietoj padarėm klaidelę ir pertoli nuvažiavom paupiu. Įlindom tarp upės ir privačios teritorijos. Toliau paupys buvo nebepravažiuojamas dėl gan stataus kranto ir medžių tad teko per tą privačią teritoriją nusigauti iki vieškelio. Laimei vartai nebuvo užrakinti ir kelią pasiekėm be problemų. Vėlgi, pažymėjau punktyrais rekomenduojamą nukrypimą nuo mūsų maršruto. Kad žinot kurioj vietoj reikia nusukinėt nuo upės pasakysiu taip: jei važiuojant palei upę atsiremiama į griovį tai reikėtų per tą griovį nesikelt, o pavažiuot atgal apie 10 metrų ir ten prasidedančiu takeliu kilti link vieškelio.
6. Už Dovilų vėl pabėgom nuo plento nusukdami link Lėbartų. Šitoj vietoj važiavimas buvo gan bjaurus- vietovė atvira, o vėjas kaip dažniausiai būna mūsų krašte pūtė iš vakarų. Lėbartuose yra X sankryža ir ten sukom į dešinę.
7. Netoli auto greitkelio staiga atsirado asfaltinė danga ir privažiavom T formos sankryžą. Sankryžoje yra medinė nuoroda į „Mini Zoo“, pasukom į priešingą pusę. Toliau tas kelias veda link greitkelio, bet mums jis visai netiko, nes pervažiavimo į kitą greitkelio pusę ten nėra. Nusukom provėžomis tarp miškelio ir lauko. Ir čia buvo pati žiauriausia važiavimo atkarpa. Gal prie to prisidėjo ir pravažiuoti kilometrai, bet pastoviais per purvus prasisukantis galinis ratas labai išvargino. Ko gero pirmą kartą pajaučiau poreikį agresyvesniam protektoriui. Galiausiai išvažiavom į vieškelį ir greitkelį kirtom toj vietoj kur yra nuvažiavimas į buvusį oro uostą.
8. Klėmiškėje nusukom į dešinę, nes nuvažiavus tiesiai nėra kaip kirsti kelio į Palangą. Dangą Ginduliuose pažymėjau ne visai tiksliai. Kažkurioj vietoj ten prasideda asfaltas, bet jis yra labai duobėtas, tai galima vadinti ir vieškeliu. Už Gindulių, pravažiavę viaduką nusukom į kairėje esantį dviračių taką. Tas takas eina iki pat „Senukų“ ir didžiojoj dalį yra visai geras, asfaltuotas, tik už tilto per Dangę prasideda visokie nesklandumai su vidurį tako kyšančiom kažkokiom vėdinimo angom ir panašiai.
Prie Smiltelės gatvės Simas užmetė akį į spidometrą. Iš viso nuvažiavom apie 75 kilometrus.
Šįvakar grįžinėdamas iš Dariaus rūsio pastebėjau, kad važiuodamas keliu ir stengdamasis laikytis kuo arčiau dešinio krašto važiuoju per ištisinę balą. Su vėjo pagalba vanduo aptaškė koją net aukščiau bachilo. Galiausiai prie Kauno gatvės nusprendžiau, kad užteks šlapint kelnes- sausiau bus važiuoti dviračių taku. Ir toliau čia nebūtų būvę ką pasakot jei atkarpoj tarp Baltijos prospekto ir Debreceno gatvės nebūčiau pakėlęs galvos ir žvilgtelėjęs į ženklą: žmogeliukai nuo dviračio atskirti vertikalia linija, žmogeliukai – kairėj, dviratis – dešinėj. Rodos viskas su tuo ženklu tvarkoj. Ir staiga dingtelėjo: „Ė! Taigi čia tas ženklas kur atvirkščiai pastatytas buvo!“. Sustojau. Apsisukau. Grįžau. Na tikrai teisingai stovi. Pažiūrėjau iš kitos pusės – irgi viskas tvarkoj. Vistiek nesitiki. Galvojau reik pačiupinėt – gal jis lengvai apie savo ašį sukinėjasi ir kokie dviratininkai patvarkė. Bet ne, laikosi tvirtai. Tikrai kažkas turėjo specialiai atvažiuoti ir sutvarkyti. Stebuklas! Kažkas tikrai atkreipė dėmesį į netvarką ir padarė tvarką. 1:0 chaoso nenaudai. Nežinau, kas ir kodėl tą ženklą sutvarkė ir ar prie to prisidėjo mano ankstesnis įrašas, bet nuo savęs ir kitų dviratininkų tariu ačiū.
Klaipėdos dviračių takų perlas ir visų nesąmonių motina …
Dar 1984 Lund universitete Švedijoje Leif Linderholm atliko tyrimą, kurio dalis buvo skirta nustatyti kaip šalia kelio esantis dviračių takas įtakoja dviratininkų saugumą sankryžose.
Taigi, palyginus su važiavimu gatve tiesiai, rizika patekti į avariją yra:
Ne viena studija yra padaryta norint ištirti kaip dviračių takų infrastruktūra padidina dviratininkų saugumą mieste. Patį rimčiausią ir išsamiausią tyrimą 2006-aisiais metais atliko danai. Buvo ištirta virš 8500 eismo įvykių Kopenhagoj prieš ir po tam tikros dviračių tako atkarpos atsiradimo. Taipogi buvo apklausta virš 1000 dviratininkų siekiant išsiaiškinti ar jie jaučiasi saugesni važiuodami dviračių takais nei važiuodami gatve.
Pasirodo nutiesus dviračių takus atkarpose tarp sankryžų avarijų skaičius sumažėjo nuo 4 iki 10 %, priklausomai nuo to ar tai buvo dviračiams skirta eismo juosta ar atskirtas nuo eismo dviračių takas. Tačiau sankryžose avarijų skaičius išaugo 18 %. Susumavus išeina, kad dviratininkų avarijų ir sužalojimų kiekis išaugo 9 – 10 %.
Kita vertus, apklausos parodė, kad nepaisant išaugusio avaringumo dviratininkai dviračių takuose jaučiasi saugesni. To padidėjusio saugumo jausmo rezultatas: 18 – 20 % padidėjęs dviratininkų skaičius ir 9 – 10 % sumažėjęs automobilių eismas. Taigi danai padarė išvadą – kadangi bendras dviratininkų skaičius padidėjo gerokai daugiau nei sužalotų žmonių skaičius tai dviračių takus tiesti apsimoka…
Šitaip dviračių infrastruktūra buvo suplanuota dar 2000-aisiais metais:
Pilies gatvėj yra neblogas testas dviratininkų pastabumui patikrinti.
Štai čia atsiranda dvirtakis:
O čia dingsta:
O čia vėl atsiranda … tik jau kitoj gatvės pusėj…
Be abejo už tilto jis vėl dingsta…
O čia jau suprask kaip nori- yra čia dvirtakis ar ne? Matyt „Vitės“ statytojams liko nepanaudotas ženklas, tai negi gerą daiktą išmesi:
Ant raudonų plytų kelio dviračio siluetai kolkas neužpaišyti. Matyt todėl, kad kliūčių ruožas dar nebaigtas- iš po žemių kyšo laidai papildomiems atrakcionams. Įdomu, kuo dar sugebės pradžiuginti dviratininkus projektuotojai.
Atnaujinimas (2009.11.23): ženklas jau patvarkytas
Ištrauka iš 8-o KET punkto :
Jeigu kelio ženklo ir kelių ženklinimo reikalavimai skiriasi, reikia vadovautis kelio ženklu.
Teorijoj viskas paprasta- važiuoji pagal KET ir esi pavyzdingas pilietis vertas medalio. O praktikoj?
Praktikoj važiuodamas pagal KET gali nesunkiai pavirsti kileriu.
Sekmadienį aplankėm mūsų kruvinąjį dviratį. Buvom girdėję, kad priekinis ratas jau pavogtas. Pasirodo iš tiesų kažkas pasisavimo. Kažin, kam čia galėtų tokio daikto prireikti? Pats ratlankis minkštas, stebulė sena, o dar ir dažais aptaškytas. Ir ką su tokiu veikt? Pagalvojau, kad gal koks vargeta sau ant dviračio užsidėjo. Tokiu atveju kaip ir nepikta būtų – vis teisingai panaudotas. Galinis ratas irgi jau atsuktas buvo. Matyt vagis iš pradžių nepastebėjo, kad jis su grandine prie rėmo prikabintas. Dėl viso pikto sulankstėm galinį ratą, kad mažiau pagundų vagims keltų.
Kai atvažiavom jo apžiūrėt dviratukas gulėjo ant žemės. Pastatėm. Vėliau šnektelėjom su keliais pažįstamais ir pasirodė kad jis pastoviai nugriaunamas, o pravažiuojančių dviratininkų vėl pastatomas. Gal taip ir smagiau. Dviratis tarsi gyvena savo gyvenimą: nori – atsigula, nori – atsikelia, sugalvoja – pasisuka į šiaurę, atsibostą – vėl žiūri į pietus.
Savaitgalį važinėdami su Simu labai apsidžiaugėm visiškai netikėtai Baltijos prospekte radę nuostabų dviračių taką. Tiesa, gal kiek trumpoką…
O gal jis visai netrumpas? Pagal ženklą lyg ir išeitų, kad už raudonų plytų kelio pabaigos visas šaligatvis priklauso dviračiams…
Yra Kelių Eismo Taisyklėse toks 65-as punktas teigiantis:
Važiuoti dviračiu leidžiama tik dviračių takais, o kur jų nėra – tam tinkamu (su asfalto arba betono danga) kelkraščiu pagal eismo kryptį. Kai dviračių tako nėra, o kelkraštis netinkamas, leidžiama važiuoti viena eile važiuojamosios dalies kraštine dešine eismo juosta, kuo arčiau jos dešiniojo krašto, išskyrus šių taisyklių 111 punkte numatytus atvejus. Važiuodamas kelkraščiu, dviračio vairuotojas neturi trukdyti ar kelti pavojaus pėstiesiems.
Pradžia lyg ir aiški- jei šalia nėra dviračių tako ar netinkama šalikelė važiuoji pirma juosta. Deja toli gražu ne visi atkreipia dėmesį į tai kas parašyta, po žodžio „išskyrus“. O čia įrašyta labai svarbi išimtis – 111-am punkte numatyti atvejai:
Prieš sukdamas į dešinę, į kairę arba apsisukdamas (išskyrus posūkį į sankryžą, kurioje eismas vyksta ratu) vairuotojas privalo iš anksto pasitraukti prie pat važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, atitinkamo krašto. Kelio ženklai ir (arba) ženklinimo linijos gali šį reikalavimą pakeisti.
Taigi, sukti į dešinę reikia iš pirmos, o į kairę iš pačios dešiniausios juostos, leidžiančios važiuoti ta kryptim. Ir štai kelyje sutinkam tokį ženklą:
Na ir kas čia tokio? Dešinėn sukam iš pirmos juostos, o kairėn- iš trečios. Viskas paprasta. O ką daryt, jei norim važiuoti tiesiai? 111-as punktas kalba apie sukimą, bet nieko nesako apie važiavimą tiesiai. Policijos išaiškinimas yra toks:
Kai kelias pažymėtas Jūsų pateiktu kelio ženklu, dviratininkas tiesiai privalo važiuoti vidurine eismo juosta. Jūsų cituojamas Kelių eismo taisyklių punktas šiuo atveju galioja toje apimtyje, kur kalbama apie tai, jog kelio ženklai ar ženklinimas (šiuo atveju kelio ženklas) pakeičia reikalavimą važiuoti važiuojamosios dalies kraštine dešine eismo juosta, kaip numatyta Kelių eismo taisyklių 65 punkte.
Deja policijos išaiškinimas nėra KET ir juo teisme greičiausiai nepasiremsi. Tačiau, nepaisant to kad ši situacija gali būti interpretuojama dviprasmiškai, saugiausia ir primygtinai rekomenduojama šiuo atveju važiuoti antra eile. Važiuojant tiesiai pirma eile dviratininkui kyla didžiulis pavojus būti patrenktam sukančio į dešinę automobilio (nes vairuotojas tikisi, kad ir dviratininkas čia suks į dešinę), be to sunku ir pavojinga už sankryžos vėl įsilieti į eismą.