Kad būtų patogiau skirtingos dangos ruožus išskyriau spalvomis: plentas, vieškelis, purvas.
Savo pasivažinėjimą pradėjom Jūrininkų prospekte ties Vingio gatve, apie 11 valandą. Konkretaus maršruto nebuvom sugalvoję, nusprendėm tiesiog patraukti į pietus ir važiuojant tiesiog eksperimentuoti. Pirmiausia pravažiavom Žardės kaimelį ir netoli „Draugystės stoties“ šunkeliu pasukom link viaduko vedančio į tarptautinę perkėlą.
1. Prie viaduko privažiavom iš šono, ten užvažiuoti sudėtinga, tad dviračius užsistūmėm. Iškart pervažiavę geležinkelį nusukom nuo viaduko, nusileidom statoku takeliu ir patraukėm link Dituvos sodų. Pakeliui, dar prieš „dykumą“, reikia kirsti upelį, bet ten yra nedidelis lieptelis.
2. Dituvos soduose porą kartų peranksti išsukom iš pagrindinio kelio. Atradom, kad sukti kairėn reikia tik pravažiavus parduotuvėlę, priešingu atveju galima atsiremti į vieną iš daugybės kanaliukų. Per sodus juosiantį kanalą persikėlėm kažkokiu nedideliu liepteliu. Tačiau vėliau pamatėm, kad toliau yra visiškai normalus išvažiavimas. Kelią iki to iš važiavimo pažymėjau punktyrine linija.
3. Priekulėje, pagrindinėje sankryžoje (už kokio 50 m. Klaipėdos link nuo paminklo Simonaitytei) pasukom link Minijos ir iki pat Šernų važiavom keliuku, pažymėtu kaip Eurovelo 10 trasa. „Eurovelo“ gal kiek perdaug pretenzingas pavadinimas tam vieškeliukui, bet pravažiuoti galima be problemų ir upė šalia taip kad skųstis gal ir nederėtų.
4. Prie Šernų tiltu pervažiavom į kitą Minijos pusę, nes prisiminiau kad dešinėj pusėj yra keletas intakėlių ir ten neišeitų pravažiuoti. Nuo kelio nusukom iškart už tilto. Toliau važiavom visai šalia upės ir takas buvo labai smagus – netrūko pelkių, purvynų ir džiaugsmo.
5. Šitoj vietoj padarėm klaidelę ir pertoli nuvažiavom paupiu. Įlindom tarp upės ir privačios teritorijos. Toliau paupys buvo nebepravažiuojamas dėl gan stataus kranto ir medžių tad teko per tą privačią teritoriją nusigauti iki vieškelio. Laimei vartai nebuvo užrakinti ir kelią pasiekėm be problemų. Vėlgi, pažymėjau punktyrais rekomenduojamą nukrypimą nuo mūsų maršruto. Kad žinot kurioj vietoj reikia nusukinėt nuo upės pasakysiu taip: jei važiuojant palei upę atsiremiama į griovį tai reikėtų per tą griovį nesikelt, o pavažiuot atgal apie 10 metrų ir ten prasidedančiu takeliu kilti link vieškelio.
6. Už Dovilų vėl pabėgom nuo plento nusukdami link Lėbartų. Šitoj vietoj važiavimas buvo gan bjaurus- vietovė atvira, o vėjas kaip dažniausiai būna mūsų krašte pūtė iš vakarų. Lėbartuose yra X sankryža ir ten sukom į dešinę.
7. Netoli auto greitkelio staiga atsirado asfaltinė danga ir privažiavom T formos sankryžą. Sankryžoje yra medinė nuoroda į „Mini Zoo“, pasukom į priešingą pusę. Toliau tas kelias veda link greitkelio, bet mums jis visai netiko, nes pervažiavimo į kitą greitkelio pusę ten nėra. Nusukom provėžomis tarp miškelio ir lauko. Ir čia buvo pati žiauriausia važiavimo atkarpa. Gal prie to prisidėjo ir pravažiuoti kilometrai, bet pastoviais per purvus prasisukantis galinis ratas labai išvargino. Ko gero pirmą kartą pajaučiau poreikį agresyvesniam protektoriui. Galiausiai išvažiavom į vieškelį ir greitkelį kirtom toj vietoj kur yra nuvažiavimas į buvusį oro uostą.
8. Klėmiškėje nusukom į dešinę, nes nuvažiavus tiesiai nėra kaip kirsti kelio į Palangą. Dangą Ginduliuose pažymėjau ne visai tiksliai. Kažkurioj vietoj ten prasideda asfaltas, bet jis yra labai duobėtas, tai galima vadinti ir vieškeliu. Už Gindulių, pravažiavę viaduką nusukom į kairėje esantį dviračių taką. Tas takas eina iki pat „Senukų“ ir didžiojoj dalį yra visai geras, asfaltuotas, tik už tilto per Dangę prasideda visokie nesklandumai su vidurį tako kyšančiom kažkokiom vėdinimo angom ir panašiai.
Prie Smiltelės gatvės Simas užmetė akį į spidometrą. Iš viso nuvažiavom apie 75 kilometrus.