Šis Andrew Gimson’o straipsnis „The bike whose theft keeps me awake at nights“ populiariame Londono dienraštyje pasirodė dar žiemą. Iš naujo jį prisiminiau; mat akis vis užkliūva už naujų istorijų apie pavogtus dviračius. Pamaniau, gal šios nuoširdžios emocijos dar kažkam pasirodys įkvepiančios pasirūpinti dviračio saugumu. Kol dar ne vėlu.. Apie spynas kartotis nesinori, Simas prieš porą metų jau buvo parašęs apie tai.
……………………………………………………………………………………………………………
Šokas, sumišimas, nerimas, viltis, jog yra kažkoks nekaltas paaiškinimas ir, galų gale, suvokimas, jog jo nėra. Štai tokie jausmai užplūdo mano apsvaigusią galvą, kai pasirodžiau Great Portland gatvėje, 10.30 vakaro – ir neradau savo dviračio.
Iki tos akimirkos, nesupratau, kiek daug mano dviratis man reiškė. Suvokiau jį tik kaip naudingą aparatą, gabenantį mane per visą Londoną.
Bet dabar pasijutau netekęs proto. Buvome kartu šešerius metus, kas šiame mieste reiškią rimtą ilgalaikę draugystę. „Ištikimas žirgas“, šoktelėjo galvon. Jis niekada neturėjo vardo, bet jo rėmo numeris buvo AT5100597.
Aš vaikščiojau pirmyn ir atgal Great Portland gatve, ieškodamas jo: absurdiškas elgesys, gi žinojau, kur konkrečiai jį palikau; prirakinau prie stovo, viena iš tų plieninių dviračio spynų, kurios forma primena kroketo vartus, kitoje pusėje gatvės, netoli restorano, pavadinimu Villandry.
Apėmus kitam krizės etapui, as paskambinau žmonai. Ji juokėsi. Suvokiau, kaip kitas žmogus menkai supranta manąjį dviračio praradimą.
Ir niekas kitas nerodė užuojautos. Tokio tipo paradimas yra tokia natūrali dviratininko gyvenimo dalis, jog atrodo beviltiška pykti ant apgailėtino niekšo, kuris jį pavogė.
O vakaras taip gerai praėjo. Sutikau keletą draugų, išgėrėm kiek vyno ir turėjom malonų laiką.
Po tokio beprotiško vakaro, niekas negali geriau išvalyti smegenų nei prasiriedėjimas dviračiu per vėsų nakties orą. Vietoj to, radau save besiplaikstantį Great Portland gatve ir beieškantį autobuso.
Nors norėjau išleisti mažiau pinigų, susistabdžiau taksi. Kainavo 16 svarų. Kai papasakojau vairuotojui, kad mano dviratis buvo pavogtas, jis leptelėjo, jog dviratis yra absurdiškai brangus daiktas, kurio neverta palikti gatvėje, ir davė išmintingą patarimą niekada nevažinėti brangesniu nei 40 svarų dviračiu.
Vyno dėka, aš sugebėjau užmigti. Ketvirtą nakties pabudau, galvodamas apie dviratį.
Galvojau, kokias nuostabias keliones mes kartu turėjome. Netgi laikai, kai pasiėmiau jį kartu į traukinį, važiuojantį į Milton Keynes, o ten pasiklydau riedėdamas link Open University. Ir negalėjau rasti jokių pėsčiųjų, pasiteirauti krypties, vis sukau ratus vidury kažkokių miškų, imdamas jausti tam tikrą žavesį susiklosčiusiai situacijai.
Didžiąją laiko dalį, dviratis davė tai, ko aš norėjau. Retais atvejais, gera kompanija Simpsons Cycles, esanti Malden kelyje, pataisydavo jį. Porą kartų nukritau, bet tai buvo vien tik mano kaltė.
Leiskite pabaigti su pripažinimu, jog kai kurie dviratininkai elgiasi kaip stačiokai ir daro gėdą visiems likusiems. Tai ne mano atvejis. Savo kampanija siekiau nežymiai ir greičiausiai ne itin sėkmingai pagerinti santykius tarp dviratininkų ir automobilistų, mojuodamas kiekvienam vairuotojui, kuris buvo pakankamai malonus nepervažiuoti manęs.
Andrew Gimson
Šaltinis: http://www.standard.co.uk/news/the-bike-whose-theft-keeps-me-awake-at-nights-7306134.html
Niekas neapsaugos nuo tu sunsnukiu…
Užuojauta anglui. Didmiestyje kasdienai važinėti reikia neišvaizdaus seno dviračio ir geros spynos.