Padangos žiemą

Natūralu, jog atėjus žiemai, susimąstome apie žieminius batus, galbūt slides, o jei jau spėjome suprasti, kad dviratis neturi sezoniškumo, tai ir apie padangas. (Apie aprangą jau rašiau čia). Pirmoji tūlo dviratininko mintis gali būti, jog žiemą yra slidu ir reikia „neslidžių“ padangų. „Neslidi“ asocijuojasi su grubia, dideliais dantimis padanga, kokias dažnai matome ant traktorių ar kitų bekelės mašinų.

Tai, be abejo,visiškai pagrįstas susirūpinimas – padanga ir žemės paviršius yra du esminiai dėmenys, rišantys dviratininką su žemės paviršiumi. Nuo jų santykio ir priklausys kaip jausitės ant žiemos patalo.

Siūlau pažvelgti detaliau. Padangos gali skirtis pagal skersmenį, plotį, raštą, gumos sudėtį. O kelio danga – visokia, kokia tik gali būti žiemą. Taigi, beieškant tvirčiausio žemės ir ratų ryšio, būtina įvertinti jų savybes.

Plotis.

Padangos pločiai būna nuo 18 iki 60mm ir daugiau. Didesnis padangos plotis reiškia didesnį sukibimo plotį su kelio dangos paviršiumi, ir tai lengvai suprantama.

Kitas storos padangos privalumas yra minimalus oro slėgis, kurį skirtingai toleruoja skirtingo pločio padangos. Žemesnis padangos slėgis pagerins sukibimą – tuštesnė, daugiau prie žemės prisiplojusi padanga, lemia platesnį sukibimo paviršių ir tuo tvirtesnį ryšį su žeme. Žemesnis slėgis taip pat reiškia minkštesnį, daugiau amortizuojantį nelygumų įveikimą. Kratus, nelygus riedėjimas, priešingai – lemia prastesnį sulipimą ir dažnai didesnį riedėjimo pasipriešinimą. Didesnio tūrio padanga šiuo atžvilgiu pranašesnė, kadangi toleruos žemesnį minimalų slėgį lyginant su plona. Siauros padangos mažesnis tūris lemia tai, jog ratlankis yra arčiau žemės paviršiaus, ir atsiranda tikimybė juo pramušti kamerą į kietą kliūtį, pavyzdžiui, lipant ant bortelio. Todėl ją turi palaikyti aukštesnis oro slėgis.

Atrodo, jog platesnė padanga turi visus sukibimo privalumus. Tačiau tam tikromis sąlygomis, važiuojant per gilią, palaidą masę – purvą ar sniegą, gali pasireikšti kiti dėsniai. Štai dviračių krose (cyclocross) vyrauja prielaida, jog plonos padangos pjauna purvą su mažesniu pasipriešinimu, ir lengviau nugrimzdusios į dugną, t.y. kietą gruntą, randa sau sukibimą. Todėl purvinės cyclocross padangos yra nedaug storesnės nei plentinės, tačiau labai dantytos. Šitoks pasirinkimas gali pasiteisinti važiuojant ankstų rytą per nenukastas pusnis ar panašiose situacijose miško takuose, kur storos padangos bereikalingai pasisavintų daug jėgos gniuždant plačią sniego masės dalį.

Raštas.

Tai tikrai svarbus veiksnys:  padangos paviršiaus iškilumai, kartu su kelio danga lems jųdviejų sukibimą. Atrodo, galime rasti pačių įvairiausių padangų rašto tipų, tačiau žiemiška kelio danga bus vistiek mišresnė ir sunkiau nuspėjama.

Dažnai mūsų žiemos dienos pasižymi tiesiog rudeniškai šlapiu asfaltu. Plikos, neturinčios rašto, plentinėmis vadinamos padangos, geriausiai pasižymės sukibimu tiek ant sauso, tiek ant šlapio asfalto, kadangi lygus gumos plotas ir yra tas paviršius, reikalingas geram sukibimui lygiame asfalto paviršiuje. Guminiai protektoriaus dantys ar kitoks protektoriaus raštas nesminga į kietą kelio dangą, todėl atėmę gumos sukibimo plotą su kelio plokštuma, jie neturėtų jokios reikšmės ant asfalto. Tai, žinoma, prieštarauja įspūdžiui, kad agresyviai dantytos padangos suteikia gerą sukibimą visur. Tik ne ant asfalto. Taip pat neteisinga manyti, kad ant šlapio asfalto dviratį gali ištikti akvaplanavimas, kuris būdingas automobiliams – dviratis neišvysto tokio greičio ir net storiausios dviračio padangos būtų per plonos, pasiekti pakilimo ant vandens efektą.

Pakankamai ilgą žiemos laikotarpį, ne tik vasarą, naudoju plentines padangas asfaltiniams keliams, kaip lengviausiai riedančias ir gerai limpančias. Taip pat reikia turėti minty, jog kai kurie gamintojai turi savo rudeninių/žieminių plentinių padangų seriją su minkštu, specialiu gumos mišiniu, skirtu šlapiajam metų periodui. Štai Continental turi Grand Prix 4 Season modelį, Schwalbe – Ultremo Aqua. Mane maloniai nustebino Maxxis Columbiere sukibimas; jau pirmą kartą išvažiavus pajutau apčiuopiamai kibesnį santykį, lyginant su kitom savo plentinėm (Maxxis Fuse, Maxxis Detonator, Continental Ultrasport). Tačiau užteks plonos šlapdribos masės, kad plikos padangos taptų sunkiai valdomos.

Dantytos, agresyvios padangos bus naudingos dangos paviršiuje, kuris savo klampumu leis dantims susmigti ir įsikabinti. Tai gali būti nestipriai suplūktas sniegas arba miško takai. Retu atstumu išdėstyti dantys turi gerą savybę, jog lengviau nusikrato limpančio sniego ar purvo. Lipnia mase apsitraukusios padangos praranda savo rašto savybes ir įgauna daug svorio. Tačiau vėlgi, agresyviai dantyta padanga visiškai praras prasmę ant kietos dangos, į kurią dantys nelenda, ir tuo pačiu turės didelį riedėjimo pasipriešinimą.

Kartais žiemos kelio danga gali būti kietai supluktas sniegas – per kietas, kad smigtų didelis guminis dantis, tačiau plentinė padanga tokiose sąlygose lengvai slidinėtų nelygiu paviršiumi. Galima tikėtis, jog pasiteisintų sausai miško dangai skirtos pusiau plikos padangos (angl. semislick). Smulkus, su daug lamelių, protektoriaus raštas atrastų santykį su presuota, bet į ledą nepavirtusia sniego danga. Toks padangos paviršius turės ir mažiausią riedėjimo pasipriešinimą asfaltui, neskaitant visiškai plikų plentinių.

Gumos sudėtis.

Nėra mato vieneto, kuris nusakytų gumos sudėtį. Padangos guma gali būti daugiau minkšta arba daugiau kieta. Sukibimo atžvilgiu minkšta guma vienareikšmiškai pranašesnė ant slidžios dangos nei kieta. Minkštos gumos trūkumas yra tik tas, jog dėvisi greičiau ant švaraus asfalto.

Tiesa, kartais gamintojas nurodo tam tikrą unikalią savo gaminio sudėtį. Pvz. Continental į kai kurių padangų sudėtį maišo savo taip vadinamą Black Chili sintetinį mišinį, o Top Contact Winter modelio viršutinis gumos sluoksnis sudarytas iš aštrių mikrogranulių, kurios turėtų užtikrinti gerą sukibimą ant slidžios dangos. Gaila, sunku rasti atsiliepimų apie pastarąsias.

Rimtos turistinės padangos, kaip Continental Travel Contact arba Scwalbe Marathon, būtų abejotinas pasirinkimas slidžiai žiemai, kadangi jos sukurtos būti ilgaamžės, su kietu gumos mišiniu, kuris tikrai bus slidus žiemos kelyje.

Skersmuo.

Didesnis padangos skersmuo lemia žymesnį jos išilgą susilietimą su kelio paviršiumi tiek posūkyje, tiek važiuojant tiesiai. Tai vėlgi sąlygoja geresnį sukibimą su paviršiumi.

Skersmuo dar lemia tai, kaip ratas įveiks kelio nelygumus. Didesnis ratas, dėl nuolaidesnio susidūrimo su kliūtimi kampo, lengviau jas perlips. Glotnesnis ir lygesnis važiavimas reiškia geresnį sukibimą ir stabilumą.

Rinkoje populiariausios yra 26-ių ir 28-ių colių skersmens padangos, kurių sukibimo skirtumas paprastai bus menkai apčiuopiamas. Tačiau visai maži ratukai, kokie būna pas sulankstomus dviratukus, jau gali turėti savų kaprizų.

Dygliuotos padangos

Žiemos metu ledas gali slėptis bet kur: po sniegu, vandeniu arba sunkiai įžiūrima plėvele ant asfalto, kuris dienos metu buvo vos drėgnas. Būtent šiom sąlygom yra sukurtos dygliuotos padangos su metaliniais dygliais. Kalbant iš neigiamos pusės, šios padangos sveria dvigubai daugiau nei tų pačių matmenų bespyglės. Ratų besisukantis svoris žymiai įtakoja riedėjimo inertiškumą, todėl šios padangos gali kiek nuslopinti gerai riedantį dviratį. Taip pat padangos  tampa beprasmiškom kai dygliukai, yra nereikalingi; jie papildo riedėjimo pasipriešinimą ir greitai dėvisi važiuojant nuogu asfaltu. Nors dygliai atlieka savo darbą tik kai kabinasi į ledą, tai vis dėlto yra saugiausias žieminės padangos pasirinkimas. (Čia galima rasti dygliuotojų padangų testo rezultatus).

Tiesa, rinkos lyderių Schwalbe ir Nokian (Suomityres) padangų dygliukai yra iš karbido – cheminio metalo junginio su anglimi. Ši medžiaga atsparesnė už plieną, todėl dygliai sunkiau dyla, ir gali būti svarbus pasirinkimo veiksnys.

Dygliuotos padangos yra brangios. Turbūt todėl savadarbiai spygliai, t.y. į padangas įsukami varžtai, turi savo pateisinimą. Internete galima rasti daug informacijos apie šį gamybos procesą. Žinau, kad Kaune velomanai yra tai darę. Bet spėju, kad toks gaminys svers dar daugiau nei gamyklinės spygliuotos, o lengvas padangas būtų neprasmiška badyti, nes jos kainuoja.

Dygliuotas padangas rinkčiaus tik nusprendęs, jog svarbiausia yra saugus stabilumas. Taip pat jos palengvintų galimybę pasimėgauti užšąlusiais ežerais ir mariomis. Užmiesčio dviračio takai ir šiaip šunkeliai dar ir pavasarį turi sukaupę storą, į vandenį bevirstančią, ledo plutą. Tai saugiausias padangos tipas visomis žiemiškomis sąlygomis. Bet gal nepats smagiausias, garsiai malant dygliukus į švarų asfaltą, su rotacinės masės prislopintu riedėjimu. Beje, tokių modelių, kaip Schwalbe Snow Stud vidurinė padangos dalis, išsipučia padidinus slėgį, o spygliukai lieka šonuose ir važiuojant tiesiai neliečia asfalto. Kai reikia slėgį galima sumažinti ir turėti ant kelio dangos nuleistus spyglius.

Tai vis dėlto, kurią padangą..?

Prieš pasirenkant, svarbu įvertinti, kuriam dangos tipui jūs labiausiai ruošiatės, ir kuris jums mažiau svarbus. Žiemą paviršius gali būti kuo įvairiausias: nuo sauso ar šlapio asfalto iki gilių pusnų, ir daugybė tarpinių variantų. Tam, kad prisitaikyti prie visų žiemos sąlygų, reikėtų turėti bent penkias poras skirtingų padangų. Siekiant tobulybės galima jas mainyti kekvieną žiemos dieną. Tačiau kelio danga ryte gali būti kitokia nei dieną ar vakare, arba varijuoti atkarpomis. Ieškant universalaus varianto reikia apsispręsti, kokios savybės yra svarbiausios ir kurias galima ignoruoti.

Greitis

Taigi, žiema sunkiau nuspėjama nei padangų raštai. Tiesa, pastarąsias suglaudina menkas pasirinkimas mūsų parduotuvėse. O žiemos išdaigas galima priimti su pagarba kaip  nedidelį iššūkį prieš savę – sotų, civilizuotą žmogų. Manau, būtų nesąmoninga iš žiemos norėti to, ką suteikia vasara. Visi mes žiemą tampame kiek kitokie. Štai lengvieji automobiliai turi didelę inertinę masę, todėl atsakingas vairuotojas slidžią žiemos dieną jį vairuoja daug mažesniu greičiu. Automobiliui paslydus, padariniai gali būti nelyginamai skaudesni nei nukritus nuo dviračio. Pėstieji taip pat nėra labai tvirti žiemą. Niekas turbūt nevaikšto su alpinistiniais batų apkaustais, ir apskritai retas renkasi apavą pagal pado protektorių. Sustabdžius dviratį dažnai paslystama padėjus pirmą koją ant žemės.

Ir visai normalu, jei slidi danga jusis net su tam skirtomis padangomis. Įvertinę tai, riedėsime lėčiau nei vasarą. Prieš posūkius gali tekti pristabdyti tam, kad išlikti kuo statesnėje padėtyje. Būtina jausti priekinio ir galinio rato stabdymo savybes; pradėjus slysti priekiniam ratui, vargu ar išsilaikysime stačiomis, o užblokavus galinį ratą, dar įmanoma išbalansuoti. Kai kuriais atvejais galinis stabdis gali tapti vieninteliu pasirinkimu. Ir iš viso stabdymas turi tapti kuo švelnesnis, jaučiant ribą, kada ratas užsiblokuoja ir slysdamas praranda savo išilgą trajektoriją. Ypatingai slidžiomis sąlygomis gali tekt įvertinti, ar apskritai stabdžiai yra naudotini. Labai svarbu justi savo ratų santykį su danga, ir tuo derinti savo važiavimo būdą net su tinkamiausiom padangom.

Pabaigai

Tęsiant apie greitį, normalu, jog taikantis prie žiemos būdo dažnai tapsime lėtesni. Tačiau ar lėteni už auto vairuotoją..? Net labai sunkią žiemą… Tam, kad tonas sverianti metalinė dėžė pajudėtų, gali tekti nusikasti sniegą, nusigramdyti apšąlusius stiklus, padūmyti tam, kad variklis įšiltų, kartais paprašyti kaimyno prikurti nusėdusį akumuliatorių, ar net pastumti, nes ratai prasisuka (jei turite mašiną arba mėgstate ryte pažiūrėti pro langą, lengvai suprantate apie šiuos žiemos malonumus). Išjudinus tą komfortabilią metalo masę ir išslydus iš kiemo, automobiliai tvarkingai stoja į lėtai slenkančią auto koloną. Tom sunkiom žiemos sąlygom net taip vadinamieji ereliai nuleidžia savo sparnus. Prie šviesoforo nuvalomi rasojantys langai, ir gerai jei nepamiršote pirštinių, nes per naktį įšalęs vairas gali rimtai nušaldyti pirštus. Ir jei tai vyksta Klaipėdos ribose, tai tikriausiai tikslą pasieksite su dar iki galo neįkaitusiu varikliu, aišku tik ne tuo atveju jei pusvalandį teko pastovėti kamštyje dėl kažkam įvykusios smulkios avarijos. Na, bet negaliu teigti, jog visas šis eigos kelias neteikia malonumo.

Dviratis, automobilis, viešasis transportas, – kiti sako, jog tai skonio reikalas. Bet siūlau pasvarstyti, gero ar blogo skonio reikalas, ypač turint omeny šiuos persirpusio vartotojiškumo ir fotelių laikus. Žinoma, daugelį mūsų būtų per anksti raginti vežti tris vaikus į darželį ant dviračio net vasarą, kaip tai įprasta Olandijoje ar Danijoje. Tačiau važiavimą vienam „komfortabilioje“ dėžėje, miesto ribose, jau labai sunku būtų gretinti su gero skonio pasirinkimu.

pabaiga