Lap 262009
 

Taigi, nuo pat vasaros pradžios gero dviračio forume planavę, bet dėl vienų ar kitų priežasčių niekaip negalėję susiderinti, į lapkričio galą 3 tandemų ekipažai ir vienas liudininkas pagaliau išsiruošėm į taip ilgai planuotą tandemų suvažiavimą.

Pasiruošimas paskutinėmis minutėmis truko gan ilgai, iki išnaktų Darius keitė vairus, reguliavo sėdynes, sukiojo išklerusius stipinus, montavo bagažines ir dirbo begalę kitų smulkių darbelių.

Iš Klaipėdos pajudėjom žymiai vėliau nei planavom, jau ir temti buvo pradėję, tačiau kadangi išsiruošėm visa diena anksčiau, penktadienį, o ir pirmoji distancija buvo gana neilga, per daug galvos sau dėl to nesukom.

Pastebėjom, kad saugumo sumetimais sutemus užmiesčio keliais apsimoka važiuoti užsiėmus visą juostą, nepaliekant vietos pavojingiems lenkiamiesiems manevrams – daugumos automobilių buvome be galo pagarbiai apvažiuojami saugiu atstumu, su visais posūkių signalais. Pasak Dariaus, Anglijoje toks dviračių važiavimas vienas šalia kito yra visiškai legalus.

Asfaltas baigėsi labai greitai, teko nelengva užduotis – pravažiuoti nemažą distanciją duobėtais, neapšviestais, o vietomis ir apsemtais žvyrkeliais. Dar kelionės pradžioje pastebėjau, kad nuolat atsilaisvina 4 galinio rato stipinai, dėl to jutau dar didesnę įtampą laikydama vairą ir, įsmeigus žvilgsnį į lempos skleidžiamą šviesą, stengiausi išvengti duobių.

Nors ir nuvažiavom netoli, tačiau dėl dienos (ir prieš tai buvusios nakties) darbų, o gal dėl anksti nusileidusios saulės jautėmės gan pavargę, tad ilgai nevakarojom ir gana anksti nuėjom miegoti užsistatę žadintuvus 6 valandai ryto, planuodami anksti judėti link Jurbarko.

Keltis buvo labai sunku, o Renatos įkalbinėjimai pamiegoti dar vieną valandą ir tamsa už lango padarė savo. Išsikapstėm tiktai apie pusę 10, na bet per daug dėl to nesigraužėm. Nusprendėm važiuoti per Šilutę, tad atkarpą iki jos teko įveikti su šiokiu tokiu vėjo pasipriešinimu. Nuo Šilutės pasukus link Jurbarko vėją palikome sau už nugaros, tačiau važiavosi gana sunkiai.

Pakeliui sustodavom paveržti mano išsiklaipiusius stipinus, pasistiprinti, iš pakelės prekeivio įsigyti pintą krepšį ar į parapiją užsipilti geriamo vandens. Nors buvom gerokai sukaitę, žmonės atrodė nustebę, o gal net išsigandę, matydami dviratininkus vėlyvą rudenį, dauguma teiravosi ar ne šalta.

Taip jau išėjo, kad ir mes, ir ekipažas iš Vilniaus dėl vienų ar kitų priežasčių riebiai vėlavom, tad Jurbarke turėjom pasirodyti panašiu metu, taigi susitarėm susitikti autobusų stotyje. Su nekantrumu laukėm iš tolo pasirodančių dviračio lempų.

Tuo tarpu spėjome pabendrauti ir su vietine fauna – tandemai traukia visų akį. Kiek vėliau paaiškėjo, kad žinia apie mūsų susitikimą jau pasklidusi po Jurbarką – Giedrės ir Tomo ekipažas susilaukė raginimo važiuoti į stotį, nes mes jau laukiame.

Džiaugsmo šūksniais pasitikę vilniečius ir šiek tiek susipažinę patraukėme į parduotuvę apsipirkti maisto ir kitų subtilių dalykėlių vakarui, ten pat sutikome ir kaip bitę iš Klaipėdos atskuodusį Simą. Iš šalia esančio daugiabučio gyventojų per langą ir kitais būdais apsirūpinę vandeniu arbatai ir grikiams virti, patraukėme ieškoti vietelės įsikurti. Darius kaip tik žinojo vieną – šiek tiek paklaidžioję vakarinio Jurbarko apylinkėmis ją radome. Iš pradžių manęs ji netenkino, pasirodė esanti pernelyg arti civilizacijos, tačiau kolegoms nutarus nusprendėm įsikurti atokiam kampelyje, kuris visgi buvo gana jaukus.

Pasistiprinę kaip visada gamtoje nepaprastai skania grikių koše ir pasišildę arbatėle susikūrėme lauželį, kuris dar ilgai teikė jaukų prieglobstį ilgoms keliautojų šnekoms, juokui ir kitoms smagybėms, kurių nelabai įmanoma, o gal ir neverta aprašinėti. Vakaro kulminacija – Dariaus maudynės lediniame upelyje.

Dėl spaudžiančių mokslų turėjau keltis anksti, bet kaip ir visada, šiek tiek pramigau. Atsikėlėme jau pradėjus švisti. Naktis buvo neapsakomai šilta – nepanaudojau krūvos su savimi temptų drabužių. Na, bet mano šio žygio šūkis buvo „geriau per daug, nei per mažai“, mat nesu patyrusi keliautoja, o ypač tokiu metų laiku.

Skubėjimo nuotaika kaip mat dingo, kol pusryčiavome ir kaitėmės arbatą. Išvažiavę ant asfaltuotos dangos dar pasibandėme vieni kitų tandemus, gaila, bet dėl per žemos (gale) ar per aukštos (priekyje) sėdynių nesugebėjau pilnai pasimėgauti Simo išgirtuoju elegantiškuoju „Bike Friday“. Dar šiek tiek pasišnekučiavę, įsiamžinę suvažiavimo nuotraukoje atsisveikinome, atsibučiavome ir pasižadėjom dar būtinai ne kartą susitikti.

Kelias link namų pasirodė greitesnis, nei važiuojant į Jurbarką, nors ir judėjome lėčiau. Dar keli sustojimai užkąsti, atsigerti ar tiesiog pasiilsėti, ir Šilutė jau netoli. Taip jau gavosi, kad atsiskyrėme su Dariaus ir Renatos ekipažu, sustojusiu užvalgyti, tačiau taip skubėjau į kitą dieną laukiantį kontrolinį (kuriam dar reikėjo ir pasiruošti), kad su Aleksandru ir Simu nusprendėm judėti toliau. Užėjęs lietutis, o gal tiksliau prasti Panther’ių purvasaugiai tuoj pat kiaurai permerkė mano kojas, tačiau šalta nebuvo. Netruko sutemti, pedalus spaudėm vis stipriau, nors ir pavargę, tačiau norėjosi kuo greičiau į Klaipėdą. Džiaugsmo teikė kultūringi vairuotojai, saugiai lenkiantys ar laukiantys kitame tilto gale, esant mūsų pirmenybei. Privažiavus prie Rimkų teko netikėtai atsiskirti su Simu, nuleidus jo dviračio padangai.

Per Klaipėdą pravažiavome labai greitai – užsiėmę visą juostą, pavargę, sušlapę, nuvažiavę apie 150 km, norėjome kuo greičiau užtempti tandemą į namus (8 aukštas kartais džiaugsmo neteikia) ir prisėsti ant minkštos sofos. O manęs dar laukė ilga bemiegė naktis prie užrašų.

Tačiau nuostabiai praleistas savaitgalis su nuostabiais žmonėmis dar ilgai neišėjo iš galvos…

Lap 252009
 

Praeitą savaitgalį buvau tandemų sąskrydžio liudininkas. Du ekipažai iš uostamiesčio ir vienas iš Vilniaus. Susitikimo vieta – pusiaukelė tarp Vilniaus ir Klaipėdos. Šį kartą buvo pasirinktas Jurbarko miestas.

Švelnus rudens vakaras, laužas, turistiniai delikatesai, nuogos medžių šakos virš sraunios upės, ir ypatūs pokalbiai, kokie gali būti tarp keliautojų. Vengiu perteikinėti visas vakaro nuotaikas dėl žodžių siaurumo. Čia kaip ir fotografijoje – gamtos pločiai sutalpinti foto objektyve dažniausiai tampa paprastu banaliu paveikslėliu. Tik liudiju – tandemų sąskrydis įvyko!

Kalbant apie tandeminę techniką, visi trys susitiko labai individualūs ir su skirtingom istorijom. Kadangi apžvelgti uostamiesčio tandemus bus daug kitų temų, truputį plačiau užsiminsiu apie tandemą iš Vilniaus – „Bike Friday“. Techniniais,  estetiniais bei kitais gyvenimiškais atžvilgiais jis vertas dėmesio.

Individualumas prasideda rėmo geometrija, kuri jau gamykloje pritaikyta prie abiejų tandemo narių fizinių proporcijų. Patiko plačiu žvilgsniu ir tuo pačiu taikliai parinkti techniniai mazgai, kurie atsižvelgiant į tandemo turistinę specifiką, susiveda į sodrų funkcinį vienetą. Tai modernios, protingos kategorijos važiuoklės dalys darinyje su klasikiniais elementais, kaip Brooks sėdynės. Šiuo atveju žodis eklektika įgauna išminties ir gero skonio atspalvį. Mobilumo elementai – maži ratai bei išnarstomas rėmas. Svarbiausia jokio atsitiktinumo ne tik funkcijų visumoje, ko dažnai stinga kitiems turistiniams monstrams, bet ir iš estetinės pusės. Tas elegantiškai lakoniškas spalvų derinys – baltas rėmas, ir rudi elementai (odinės sėdynės ir vairo juostos) suteikia jaukų pojūtį ir prisilietimui. Tokį įvairiapusiškai darnų tvarinį gali sukurti tik gražūs žmonės, kurie juo dar ir Indiją apkeliauja. Taip jau atsitiko, kad neturiu šio tandemo atskiros fotografijos. Žaviausi momentai paprastai neužfiksuojami.

Dar iš asmeninių įspūdžių; likau nustebintas jog visą  kelią, Panemunės plentu iki Jurbarko (143km), didžioji dauguma mašinų lenkė saugiu atstumu ir dažnai netgi posūkio signalus rodė (!). Kas tai? Pagarba dviratininkams? Gal per mažai Lietuvos plentais keliauju, todėl iš visumos nuotaikų tikiuos visai priešingo? Tiesa, važiavau su ryškia liemene ir šviesomis, gal tai prisidėjo prie abipusės pagarbos…

Taigi, apibendrinant, tiesiog geras dviratinis rudens savaitgalis. Ir galbūt mano kuklų rašinį papildys kitų dalyvių įspūdžiai…