Simonas Vaikasas

Kas naujo?

   Nuomonės  22 Atsakymai »
Sau 292010
 

Kelios dviratinės aktualijos iš dviratinės žiemos pusnies…

Automobilisto teisybė

Tyrėjai priėmė skundą ikiteisminio tyrimo byloje dėl dviratininko, kuris buvo partrenktas buvusios policijos pareigūnės Vaidos Pužaitės.

Priminsiu – dviratininkas iškart buvo pripažintas kaltu eismo įvykyje, nors tai ir prieštarauja KET turiniui. Pagal KET, automobiliai išvažiuodami iš kiemo privalo praleisti tiek pėsčiuosius tiek dviratinkus, kurių takas yra pagrindinio kelio dalis. (Taip pat verta prisiminti jog dviratininkas šioje situacijoje neprivalo nulipti ir persivesti dviratį, kaip kartais daug kas klaidingai tiki.)

Tai jau trečias skundas. Ankstesni du buvo atmesti motyvuojant vingiuotais argumentais. Vieni iš jų yra abstraktūs, susivedantys į nuosprendį, jog dviratininkas yra kaltas dėl savo neatsargaus vairavimo. Lyg tai reikštų, jog BMW vairuotoja buvo atsargi, nepraleisdama pirmenybę turinčio dviratininko…

O kitas argumentas turėjo klaidinantį teiginį, jog įvykio vieta buvo ne išvažiavimas iš kiemo, o Ryšininkų g. ir Taikos pr. sankryža. Nors teiginys abejotinai keičia pirmumo teisę, o plika akimi matosi, jog ši kelio dalis nesusiveda su Ryšininkų gatve – užklausėme savivaldybę. Gavome raštišką atsakymą, kuris tvirtina  – ši kelio dalis yra skirta patekimui į kiemų teritoriją.

Taigi, o trečias skundas priimtas, ir tuo dviratinė teisė sunkiai, tačiau pakilo iš išankstinio, aukštesnės automobilinės kastos pasmerkimo. Byla dar nebaigta, tačiau jau tai yra mažytis pavyzdys, jog teisybė randa sau vagą, jeigu tik nenuleidžiamos rankos. Tik tam reikia žinoti savo teises ir pareigas, su kuriom visus skatinu susipažinti.

Dvirtakių bėdos

Kita aktualija. „Vakarų Eksprese“ pasirodė jau trečias straipsnis apie dviračio takų problemiškumą miesto centre. Tai, kad dviračiui nėra vietos šaligatvyje miesto centre, yra aišku tiek dviratininkams, tiek pėstiesiams, nepriklausomai nuo religijos. Taip jau atsitiko, jog miesto valdžia pripaišė šių linijų, pavadino „dviračių takais“, ir tai verčia mus važiuoti per pėsčiųjų sprandus. Problema netgi pasiekė savivaldybę, kuri atrodo ėmėsi iniciatyvos ją taisyti.

Vien jau šios aktualijos iškilimas iki valdžios yra maloni žinia. Tuo labiau, kad ši ėmėsi veiksmų. Jei tai tik ir diskusija, tai jau yra veiksmas su teigiama intensija.

Problema atrodo lengvai išsprendžiama perkeliant taką į važiuojamąją dalį – pirmąją juostą skiriant tik dviratininkams ir viešajam transportui, kaip praktikuojama daugelyje Vakarų šalių.

Tačiau, panašu jog liekame ištikimi senoms sovietinėms ydoms, kai dviratis nepripažįstamas kaip pilnavertė transporto priemonė: „policijos pareigūnai kategoriškai teigė, jog geriau ne tokie pavojingi pėsčiųjų ir dviratininkų konfliktai negu pastarųjų konfrontacija su automobiliais“. Nemalonu dėl policijos kategoriškumo dviračio atžvilgiu, bet ką gi…

Jei H.Manto gatvė su dviem juostom ir lengvu transporto srautu priimtina kaip nesaugi dviratininkui, kaip turėtų atrodyti saugi gatvė? Panašu, kad atsitiktiniais argumentais dviratis vėl atmetamas kaip pilnavertė transporto priemonė kelyje, ir stumiamas į pėsčiųjų zoną. Ši idealogija labai patogi automobilistams, ir įtvirtina jų monopoliją gatvėje.

Taip, dviračių infrastruktūra gali būti ginčytinas dalykas (Valdas šią temą truputi lietė čia). Ir suprantu – daug kas iš mūsų bijome gatvės. Taip, maršrutininkai dažnai pasitaiko nervingi.. Bet nejau dėl jų mažumos liksime pasyviais pastumdėliais ant šaligatvių..?

Šiuos miesto ruožus važiuoju gatve ir norėčiau patikinti – nėra taip baisu, kaip gali atrodyti. Ir vairuotojų kultūra tik gerėja. Ne taip greitai kaip mes to norime, tačiau kodėl neįvertiname ir to..? Kodėl mes linke patys save pasistatyti „į vietą“ šalia pėsčiųjų..

Kitas labai keistas sutapimas – visuose straipsniuose minima jog  atkarpoje nuo senojo turgaus iki Biržos tilto lyg būtų dviračio takas..! Na nėra ten dviračio tako, ir nei mažiausio ženklo skelbiančio dviračio taką. Nei horizontalaus, nei vertikalaus žymėjimo… Todėl netgi eismo taisyklės šioje atkarpoje draudžia važiuoti šaligatviu, ir privalome važiuoti gatve. Ir raginu nesiskųsti tuo ~100m akmeninio grindinio. Dauguma juk važiuoja su amortizuotais kalniniais dviračiais, todėl turėtų būti gėda ropštis ten kur ir pėstieji sunkiai telpa. Jei kuris šią atkarpėlę (kaip aš) važiuoja kietai pripūstais plentiniais plonais ratais, ir neranda įkvėpimo – siūlau pažiūrėti Paris–Roubaix.

Tiesa, šios dviratinės bėdos VE yra minimos kaip „sezoninės“… O tęsiant mintį apie miesto gatves ir dviratį – Sausio 29-ą dieną, kaip ir kekvieno mėnesio paskutinį penktadienį, pasaulį ir Klaipėdą ištinka Kritinės Masės reiškinys. „Mes netrukdome eismui, mes esame eismas!“. Linkėčiau, kad šis KM šūkis būtų, ne tik šūkis kabutėse… Kviečiu to siekti nuosekliai.

Kiek kainuoja dviračio šviesa?

   Nuomonės, Patarimai ir apžvalgos  4 Atsakymai »
Sau 092010
 

Mano mažosios Sigma Trilled užtenka, kad tamsoje būčiau matomas kitų eismo dalyvių; ji dėl neišsenkančios baterijos ir universalaus tvirtinimo yra labai patogi turizmui, ir pakankama, pasišviesti kelią tam, kad nelėtinant važiuoti lygiame kelyje, kukliu tempu bekelėje, arba kitaip neprapulti tamsoje. Tačiau norint jaustis laisvai ir nesuvaržytam miško takuose ar nepažįstamame kelyje, jau norisi regėti toliau. Kaip matyti, galingesnis dviračio žibintas jau ir kainuos ne 10, ne 20 ir ne 40 litų.

Aišku, besirenkant dviračio šviestuvą, reikia įvertinti daugelį savybių: šviesos stiprumą, patogumą naudotis, baterijos tarnavimo laiką, šviesos spindulio pasiskirstymą ir pan. Šį kartą rašau apie rinkoje sparčiai plintančių galingesnių, diodinių žibintų šviesos stiprumo ir kainos santykį.

Pradėsiu rinkoje populiariausių dviratinių šviesų kainos ir liumenų santykio palyginimu. (Liumenas – šviesos srauto vienetas, nusakantis šviesos stiprumą).

žibintas liumenai kaina litais Kaina, litais už liumeną
Sigma Karma 200 439 2,19
Sigma Mirage Evo Pro 81 299 3,69
Sigma Powerled Black 300 589 1,96
Nite Rider Pro 600 LED 600 1900 3,16
Hope Vision 2 LED 480 741 1,54
Nite Rider Minewt 400 Dual 400 950 4,94
Nite Rider Minewt Mini USB Plus 110 494 4,49
Hope Vision 1 LED 240 342 1,43
Light & Motion Stella LED 120 120 570 4,75
Light & Motion Stella LED 200 200 855 4,28
Lupine Tesla 4   700 Lu 700 1045 1,49
Exposure Toro 700 1045 1,49

*Gaminių, kurių neradau Lietuvos parduotuvėse, kainas paėmiau iš populiariausių DB internetinių parduotuvių (be nuolaidų), ir svarus paverčiau į litus.

Pirmą kartą pasidomėjus dviračio šviesų kainomis galima nustebti – iš kur jos tokios..? Kaip gali tiek kainuoti..? Ir ne be reikalo nusistebėta. Šias kainas ir liumenus palyginkime su plataus panaudojimo žibintais, kuriuos galime rasti medžiotojų ir turistų parduotuvėse, bet ne tarp dviratinių prekių:

žibintas liumenai kaina litais Kaina, litais už liumeną
Fenix TK11 225 200 0,88
Fenix PD20 180 167 0,93
Fenix PD30 220 171 0,78

*Gaminių, kurių neradau Lietuvos parduotuvėse, kainas paėmiau iš populiariausių DB internetinių parduotuvių (be nuolaidų), ir svarus paverčiau į litus.

Fenix –  tai rimtas diodinių žibintų gamintojas, o  kai kuriuos jų modelius galima rasti  „Armijai ir civiliams“ lentynose. Taigi, kokybiško Fenix prožektoriaus liumeno kaina dvigubai ir keturgubai mažesnė, nei „spec.“ dviratinių. Ir nors šie žibintai populiarūs tarp medžiotojų, turistų, tačiau nedviratiniais jų pavadinti negalima, kadangi jiems taip pat yra pagaminti dėklai prikabinimui prie vairo, šalmo, ir pasižymi viskuo, ar net daugiau, lyginant su žibintais iš dviratinių parduotuvių.

O užbaigsiu kinų firmos Magiclight prožektoriais, su naujos kartos SSC P7 diodais – 700 liumenų (nors gamintojas nurodo ir teorinius 900). Kaina prasideda nuo $69.99 (168 Lt) čia.

žibintas liumenai kaina litais Kaina, litais už liumeną
Magiclight (Magicshine) 700 168 0,24

Taigi 700 liumenų už 168 litus (!) – Liumeno kaina 6-20 kartų mažesnė lyginant su „spec.“ dviratiniais (!)…

Šie nauji prožektoriai jau turi laikiklius ant vairo, šalmo, taip pat gaminami tradicinės formos tvirtinimui ant vairo, ir jau yra plačiai aptarinėjami dviratininkų bendruomenėse, forumuose. Kolkas Lietuvoje juos galima rasti tik skelbimuose (viename medžiotojų puslapyje mačiau už 100lt) arba užsisakyti iš Ebay. Užsieny kolkas jie plinta tik per Ebay ir kelias smulkias internetines parduotuves. Kol kas…

Magiclight gaminių modeliai turi įvairius pavadinimus, kaip MJ-812, MJ-808, o paieškoje tikslinga pridurti diodo pavadinimą – SSC p7.

Šiame puslapyje galime vaizdžiai palyginti spindulių formas. Galima pastebėti jog Sigmos žibintai turi kiek beprasmiškai siaurą koncentruotą spindulį, o štai Magicshine pasižymi plačiai apimančiu šviesos kampu. Palyginimų dar galima rasti čia, ir čia.

Magicshine spindulys

Grįžtant prie kainų.. Kadangi pažangūs p7 diodai taip pat naudojami ir šešis kart brangesnėse “formaliose” dviratinėse lempose (pvz. Lupine Tesla, Exposure Toro), panašu jog susiduriame su tam tikru kainodaros burbulu. Tačiau dėka technologinės plėtros ir dviratinės bendruomenės randamų alternatyvų, galima spėti, jog rinkoje atsiras daugiau šviesos. Jei tik neprisirišime prie savo senų įsitikinimų ir įpročių.

Paveikslėliai paimti iš www.fenixtorch.co.uk , www.magiclight.co.za ir http://fonarevka.lux-rc.com puslapių ir asmeninės kolekcijos.

Padangos žiemą

   Patarimai ir apžvalgos  2 Atsakymai »
Gru 112009
 

Natūralu, jog atėjus žiemai, susimąstome apie žieminius batus, galbūt slides, o jei jau spėjome suprasti, kad dviratis neturi sezoniškumo, tai ir apie padangas. (Apie aprangą jau rašiau čia). Pirmoji tūlo dviratininko mintis gali būti, jog žiemą yra slidu ir reikia „neslidžių“ padangų. „Neslidi“ asocijuojasi su grubia, dideliais dantimis padanga, kokias dažnai matome ant traktorių ar kitų bekelės mašinų.

Tai, be abejo,visiškai pagrįstas susirūpinimas – padanga ir žemės paviršius yra du esminiai dėmenys, rišantys dviratininką su žemės paviršiumi. Nuo jų santykio ir priklausys kaip jausitės ant žiemos patalo.

Siūlau pažvelgti detaliau. Padangos gali skirtis pagal skersmenį, plotį, raštą, gumos sudėtį. O kelio danga – visokia, kokia tik gali būti žiemą. Taigi, beieškant tvirčiausio žemės ir ratų ryšio, būtina įvertinti jų savybes.

Plotis.

Padangos pločiai būna nuo 18 iki 60mm ir daugiau. Didesnis padangos plotis reiškia didesnį sukibimo plotį su kelio dangos paviršiumi, ir tai lengvai suprantama.

Kitas storos padangos privalumas yra minimalus oro slėgis, kurį skirtingai toleruoja skirtingo pločio padangos. Žemesnis padangos slėgis pagerins sukibimą – tuštesnė, daugiau prie žemės prisiplojusi padanga, lemia platesnį sukibimo paviršių ir tuo tvirtesnį ryšį su žeme. Žemesnis slėgis taip pat reiškia minkštesnį, daugiau amortizuojantį nelygumų įveikimą. Kratus, nelygus riedėjimas, priešingai – lemia prastesnį sulipimą ir dažnai didesnį riedėjimo pasipriešinimą. Didesnio tūrio padanga šiuo atžvilgiu pranašesnė, kadangi toleruos žemesnį minimalų slėgį lyginant su plona. Siauros padangos mažesnis tūris lemia tai, jog ratlankis yra arčiau žemės paviršiaus, ir atsiranda tikimybė juo pramušti kamerą į kietą kliūtį, pavyzdžiui, lipant ant bortelio. Todėl ją turi palaikyti aukštesnis oro slėgis.

foto šaltinis: http://katescheider.blogspot.com

Atrodo, jog platesnė padanga turi visus sukibimo privalumus. Tačiau tam tikromis sąlygomis, važiuojant per gilią, palaidą masę – purvą ar sniegą, gali pasireikšti kiti dėsniai. Štai dviračių krose (cyclocross) vyrauja prielaida, jog plonos padangos pjauna purvą su mažesniu pasipriešinimu, ir lengviau nugrimzdusios į dugną, t.y. kietą gruntą, randa sau sukibimą. Todėl purvinės cyclocross padangos yra nedaug storesnės nei plentinės, tačiau labai dantytos. Šitoks pasirinkimas gali pasiteisinti važiuojant ankstų rytą per nenukastas pusnis ar panašiose situacijose miško takuose, kur storos padangos bereikalingai pasisavintų daug jėgos gniuždant plačią sniego masės dalį.

Raštas.

Tai tikrai svarbus veiksnys:  padangos paviršiaus iškilumai, kartu su kelio danga lems jųdviejų sukibimą. Atrodo, galime rasti pačių įvairiausių padangų rašto tipų, tačiau žiemiška kelio danga bus vistiek mišresnė ir sunkiau nuspėjama.

Schwalbe Ultremo

Dažnai mūsų žiemos dienos pasižymi tiesiog rudeniškai šlapiu asfaltu. Plikos, neturinčios rašto, plentinėmis vadinamos padangos, geriausiai pasižymės sukibimu tiek ant sauso, tiek ant šlapio asfalto, kadangi lygus gumos plotas ir yra tas paviršius, reikalingas geram sukibimui lygiame asfalto paviršiuje. Guminiai protektoriaus dantys ar kitoks protektoriaus raštas nesminga į kietą kelio dangą, todėl atėmę gumos sukibimo plotą su kelio plokštuma, jie neturėtų jokios reikšmės ant asfalto. Tai, žinoma, prieštarauja įspūdžiui, kad agresyviai dantytos padangos suteikia gerą sukibimą visur. Tik ne ant asfalto. Taip pat neteisinga manyti, kad ant šlapio asfalto dviratį gali ištikti akvaplanavimas, kuris būdingas automobiliams – dviratis neišvysto tokio greičio ir net storiausios dviračio padangos būtų per plonos, pasiekti pakilimo ant vandens efektą.

Pakankamai ilgą žiemos laikotarpį, ne tik vasarą, naudoju plentines padangas asfaltiniams keliams, kaip lengviausiai riedančias ir gerai limpančias. Taip pat reikia turėti minty, jog kai kurie gamintojai turi savo rudeninių/žieminių plentinių padangų seriją su minkštu, specialiu gumos mišiniu, skirtu šlapiajam metų periodui. Štai Continental turi Grand Prix 4 Season modelį, Schwalbe – Ultremo Aqua. Mane maloniai nustebino Maxxis Columbiere sukibimas; jau pirmą kartą išvažiavus pajutau apčiuopiamai kibesnį santykį, lyginant su kitom savo plentinėm (Maxxis Fuse, Maxxis Detonator, Continental Ultrasport). Tačiau užteks plonos šlapdribos masės, kad plikos padangos taptų sunkiai valdomos.

agresyvi dantyta ir “semi-slick”

Dantytos, agresyvios padangos bus naudingos dangos paviršiuje, kuris savo klampumu leis dantims susmigti ir įsikabinti. Tai gali būti nestipriai suplūktas sniegas arba miško takai. Retu atstumu išdėstyti dantys turi gerą savybę, jog lengviau nusikrato limpančio sniego ar purvo. Lipnia mase apsitraukusios padangos praranda savo rašto savybes ir įgauna daug svorio. Tačiau vėlgi, agresyviai dantyta padanga visiškai praras prasmę ant kietos dangos, į kurią dantys nelenda, ir tuo pačiu turės didelį riedėjimo pasipriešinimą.

Kartais žiemos kelio danga gali būti kietai supluktas sniegas – per kietas, kad smigtų didelis guminis dantis, tačiau plentinė padanga tokiose sąlygose lengvai slidinėtų nelygiu paviršiumi. Galima tikėtis, jog pasiteisintų sausai miško dangai skirtos pusiau plikos padangos (angl. semislick). Smulkus, su daug lamelių, protektoriaus raštas atrastų santykį su presuota, bet į ledą nepavirtusia sniego danga. Toks padangos paviršius turės ir mažiausią riedėjimo pasipriešinimą asfaltui, neskaitant visiškai plikų plentinių.

Gumos sudėtis.

Nėra mato vieneto, kuris nusakytų gumos sudėtį. Padangos guma gali būti daugiau minkšta arba daugiau kieta. Sukibimo atžvilgiu minkšta guma vienareikšmiškai pranašesnė ant slidžios dangos nei kieta. Minkštos gumos trūkumas yra tik tas, jog dėvisi greičiau ant švaraus asfalto.

Tiesa, kartais gamintojas nurodo tam tikrą unikalią savo gaminio sudėtį. Pvz. Continental į kai kurių padangų sudėtį maišo savo taip vadinamą Black Chili sintetinį mišinį, o Top Contact Winter modelio viršutinis gumos sluoksnis sudarytas iš aštrių mikrogranulių, kurios turėtų užtikrinti gerą sukibimą ant slidžios dangos. Gaila, sunku rasti atsiliepimų apie pastarąsias.

Rimtos turistinės padangos, kaip Continental Travel Contact arba Scwalbe Marathon, būtų abejotinas pasirinkimas slidžiai žiemai, kadangi jos sukurtos būti ilgaamžės, su kietu gumos mišiniu, kuris tikrai bus slidus žiemos kelyje.

Skersmuo.

Didesnis padangos skersmuo lemia žymesnį jos išilgą susilietimą su kelio paviršiumi tiek posūkyje, tiek važiuojant tiesiai. Tai vėlgi sąlygoja geresnį sukibimą su paviršiumi.

Skersmuo dar lemia tai, kaip ratas įveiks kelio nelygumus. Didesnis ratas, dėl nuolaidesnio susidūrimo su kliūtimi kampo, lengviau jas perlips. Glotnesnis ir lygesnis važiavimas reiškia geresnį sukibimą ir stabilumą.

Rinkoje populiariausios yra 26-ių ir 28-ių colių skersmens padangos, kurių sukibimo skirtumas paprastai bus menkai apčiuopiamas. Tačiau visai maži ratukai, kokie būna pas sulankstomus dviratukus, jau gali turėti savų kaprizų.

Dygliuotos padangos

Žiemos metu ledas gali slėptis bet kur: po sniegu, vandeniu arba sunkiai įžiūrima plėvele ant asfalto, kuris dienos metu buvo vos drėgnas. Būtent šiom sąlygom yra sukurtos dygliuotos padangos su metaliniais dygliais. Kalbant iš neigiamos pusės, šios padangos sveria dvigubai daugiau nei tų pačių matmenų bespyglės. Ratų besisukantis svoris žymiai įtakoja riedėjimo inertiškumą, todėl šios padangos gali kiek nuslopinti gerai riedantį dviratį. Taip pat padangos  tampa beprasmiškom kai dygliukai, yra nereikalingi; jie papildo riedėjimo pasipriešinimą ir greitai dėvisi važiuojant nuogu asfaltu. Nors dygliai atlieka savo darbą tik kai kabinasi į ledą, tai vis dėlto yra saugiausias žieminės padangos pasirinkimas. (Čia galima rasti dygliuotojų padangų testo rezultatus).

Tiesa, rinkos lyderių Schwalbe ir Nokian (Suomityres) padangų dygliukai yra iš karbido – cheminio metalo junginio su anglimi. Ši medžiaga atsparesnė už plieną, todėl dygliai sunkiau dyla, ir gali būti svarbus pasirinkimo veiksnys.

Dygliuotos padangos yra brangios. Turbūt todėl savadarbiai spygliai, t.y. į padangas įsukami varžtai, turi savo pateisinimą. Internete galima rasti daug informacijos apie šį gamybos procesą. Žinau, kad Kaune velomanai yra tai darę. Bet spėju, kad toks gaminys svers dar daugiau nei gamyklinės spygliuotos, o lengvas padangas būtų neprasmiška badyti, nes jos kainuoja.

Dygliuotas padangas rinkčiaus tik nusprendęs, jog svarbiausia yra saugus stabilumas. Taip pat jos palengvintų galimybę pasimėgauti užšąlusiais ežerais ir mariomis. Užmiesčio dviračio takai ir šiaip šunkeliai dar ir pavasarį turi sukaupę storą, į vandenį bevirstančią, ledo plutą. Tai saugiausias padangos tipas visomis žiemiškomis sąlygomis. Bet gal nepats smagiausias, garsiai malant dygliukus į švarų asfaltą, su rotacinės masės prislopintu riedėjimu. Beje, tokių modelių, kaip Schwalbe Snow Stud vidurinė padangos dalis, išsipučia padidinus slėgį, o spygliukai lieka šonuose ir važiuojant tiesiai neliečia asfalto. Kai reikia slėgį galima sumažinti ir turėti ant kelio dangos nuleistus spyglius.

Tai vis dėlto, kurią padangą..?

Prieš pasirenkant, svarbu įvertinti, kuriam dangos tipui jūs labiausiai ruošiatės, ir kuris jums mažiau svarbus. Žiemą paviršius gali būti kuo įvairiausias: nuo sauso ar šlapio asfalto iki gilių pusnų, ir daugybė tarpinių variantų. Tam, kad prisitaikyti prie visų žiemos sąlygų, reikėtų turėti bent penkias poras skirtingų padangų. Siekiant tobulybės galima jas mainyti kekvieną žiemos dieną. Tačiau kelio danga ryte gali būti kitokia nei dieną ar vakare, arba varijuoti atkarpomis. Ieškant universalaus varianto reikia apsispręsti, kokios savybės yra svarbiausios ir kurias galima ignoruoti.

Greitis

Taigi, žiema sunkiau nuspėjama nei padangų raštai. Tiesa, pastarąsias suglaudina menkas pasirinkimas mūsų parduotuvėse. O žiemos išdaigas galima priimti su pagarba kaip  nedidelį iššūkį prieš savę – sotų, civilizuotą žmogų. Manau, būtų nesąmoninga iš žiemos norėti to, ką suteikia vasara. Visi mes žiemą tampame kiek kitokie. Štai lengvieji automobiliai turi didelę inertinę masę, todėl atsakingas vairuotojas slidžią žiemos dieną jį vairuoja daug mažesniu greičiu. Automobiliui paslydus, padariniai gali būti nelyginamai skaudesni nei nukritus nuo dviračio. Pėstieji taip pat nėra labai tvirti žiemą. Niekas turbūt nevaikšto su alpinistiniais batų apkaustais, ir apskritai retas renkasi apavą pagal pado protektorių. Sustabdžius dviratį dažnai paslystama padėjus pirmą koją ant žemės.

Ir visai normalu, jei slidi danga jusis net su tam skirtomis padangomis. Įvertinę tai, riedėsime lėčiau nei vasarą. Prieš posūkius gali tekti pristabdyti tam, kad išlikti kuo statesnėje padėtyje. Būtina jausti priekinio ir galinio rato stabdymo savybes; pradėjus slysti priekiniam ratui, vargu ar išsilaikysime stačiomis, o užblokavus galinį ratą, dar įmanoma išbalansuoti. Kai kuriais atvejais galinis stabdis gali tapti vieninteliu pasirinkimu. Ir iš viso stabdymas turi tapti kuo švelnesnis, jaučiant ribą, kada ratas užsiblokuoja ir slysdamas praranda savo išilgą trajektoriją. Ypatingai slidžiomis sąlygomis gali tekt įvertinti, ar apskritai stabdžiai yra naudotini. Labai svarbu justi savo ratų santykį su danga, ir tuo derinti savo važiavimo būdą net su tinkamiausiom padangom.

Pabaigai

Tęsiant apie greitį, normalu, jog taikantis prie žiemos būdo dažnai tapsime lėtesni. Tačiau ar lėteni už auto vairuotoją..? Net labai sunkią žiemą… Tam, kad tonas sverianti metalinė dėžė pajudėtų, gali tekti nusikasti sniegą, nusigramdyti apšąlusius stiklus, padūmyti tam, kad variklis įšiltų, kartais paprašyti kaimyno prikurti nusėdusį akumuliatorių, ar net pastumti, nes ratai prasisuka (jei turite mašiną arba mėgstate ryte pažiūrėti pro langą, lengvai suprantate apie šiuos žiemos malonumus). Išjudinus tą komfortabilią metalo masę ir išslydus iš kiemo, automobiliai tvarkingai stoja į lėtai slenkančią auto koloną. Tom sunkiom žiemos sąlygom net taip vadinamieji ereliai nuleidžia savo sparnus. Prie šviesoforo nuvalomi rasojantys langai, ir gerai jei nepamiršote pirštinių, nes per naktį įšalęs vairas gali rimtai nušaldyti pirštus. Ir jei tai vyksta Klaipėdos ribose, tai tikriausiai tikslą pasieksite su dar iki galo neįkaitusiu varikliu, aišku tik ne tuo atveju jei pusvalandį teko pastovėti kamštyje dėl kažkam įvykusios smulkios avarijos. Na, bet negaliu teigti, jog visas šis eigos kelias neteikia malonumo.

Dviratis, automobilis, viešasis transportas, – kiti sako, jog tai skonio reikalas. Bet siūlau pasvarstyti, gero ar blogo skonio reikalas, ypač turint omeny šiuos persirpusio vartotojiškumo ir fotelių laikus. Žinoma, daugelį mūsų būtų per anksti raginti vežti tris vaikus į darželį ant dviračio net vasarą, kaip tai įprasta Olandijoje ar Danijoje. Tačiau važiavimą vienam „komfortabilioje“ dėžėje, miesto ribose, jau labai sunku būtų gretinti su gero skonio pasirinkimu.

pabaiga

Tandemų sąskrydis

   Kelionės  2 Atsakymai »
Lap 252009
 

Praeitą savaitgalį buvau tandemų sąskrydžio liudininkas. Du ekipažai iš uostamiesčio ir vienas iš Vilniaus. Susitikimo vieta – pusiaukelė tarp Vilniaus ir Klaipėdos. Šį kartą buvo pasirinktas Jurbarko miestas.

Švelnus rudens vakaras, laužas, turistiniai delikatesai, nuogos medžių šakos virš sraunios upės, ir ypatūs pokalbiai, kokie gali būti tarp keliautojų. Vengiu perteikinėti visas vakaro nuotaikas dėl žodžių siaurumo. Čia kaip ir fotografijoje – gamtos pločiai sutalpinti foto objektyve dažniausiai tampa paprastu banaliu paveikslėliu. Tik liudiju – tandemų sąskrydis įvyko!

Kalbant apie tandeminę techniką, visi trys susitiko labai individualūs ir su skirtingom istorijom. Kadangi apžvelgti uostamiesčio tandemus bus daug kitų temų, truputį plačiau užsiminsiu apie tandemą iš Vilniaus – „Bike Friday“. Techniniais,  estetiniais bei kitais gyvenimiškais atžvilgiais jis vertas dėmesio.

Individualumas prasideda rėmo geometrija, kuri jau gamykloje pritaikyta prie abiejų tandemo narių fizinių proporcijų. Patiko plačiu žvilgsniu ir tuo pačiu taikliai parinkti techniniai mazgai, kurie atsižvelgiant į tandemo turistinę specifiką, susiveda į sodrų funkcinį vienetą. Tai modernios, protingos kategorijos važiuoklės dalys darinyje su klasikiniais elementais, kaip Brooks sėdynės. Šiuo atveju žodis eklektika įgauna išminties ir gero skonio atspalvį. Mobilumo elementai – maži ratai bei išnarstomas rėmas. Svarbiausia jokio atsitiktinumo ne tik funkcijų visumoje, ko dažnai stinga kitiems turistiniams monstrams, bet ir iš estetinės pusės. Tas elegantiškai lakoniškas spalvų derinys – baltas rėmas, ir rudi elementai (odinės sėdynės ir vairo juostos) suteikia jaukų pojūtį ir prisilietimui. Tokį įvairiapusiškai darnų tvarinį gali sukurti tik gražūs žmonės, kurie juo dar ir Indiją apkeliauja. Taip jau atsitiko, kad neturiu šio tandemo atskiros fotografijos. Žaviausi momentai paprastai neužfiksuojami.

Dar iš asmeninių įspūdžių; likau nustebintas jog visą  kelią, Panemunės plentu iki Jurbarko (143km), didžioji dauguma mašinų lenkė saugiu atstumu ir dažnai netgi posūkio signalus rodė (!). Kas tai? Pagarba dviratininkams? Gal per mažai Lietuvos plentais keliauju, todėl iš visumos nuotaikų tikiuos visai priešingo? Tiesa, važiavau su ryškia liemene ir šviesomis, gal tai prisidėjo prie abipusės pagarbos…

Taigi, apibendrinant, tiesiog geras dviratinis rudens savaitgalis. Ir galbūt mano kuklų rašinį papildys kitų dalyvių įspūdžiai…

Kam dviratininkui tamsiu paros metu reikalingos šviesos?

   Nuomonės  4 Atsakymai »
Lap 112009
 

Šviesiajai paros daliai vis trumpėjant, išlindo tamsioji dviratininkų pusė – dviratininkai šešėliai. Tai dviratininkų kategorija, kuri dėl vienų ar kitų priežasčių neturi jokių šviesos signalų. Tiesa, ši dviratinkų rūšis reiškiasi ir vasarą, tačiau dėl trumpos nakties mažiau matoma.

dviratis nakty

Ar dviračiui reikalingos šviesos?

Transporto pasaulyje yra susiklosčiusi racionali praktika – šviesos signalai. Lėktuvai ir laivai turi įvairias šviesas, net jei jie savo erdvėje juda palyginti labai tolimais atstumais vienas nuo kito. Šviesos reikalingos tam, kad transporto priemonės orientuotųsi aplinkoje ir matytų vienas kito judėjimo kryptis. Sausumos keliai turi didžiausią transporto priemonių koncentraciją, todėl nekeista, kad automobiliai privalo judėti įjungę žibintus, rodyti posūkių signalus. Ar dviratininkas yra išimtis? Dviratis miesto gatvėse yra bendro transporto srauto dalis, todėl natūralu, jog auto vairuotojas privalo matyti dviratininką, o dviratininkas – būti matomu. Jo judėjimo kryptis turi būti aiški ne tik vairuotojams, bet ir kitiems dviratininkams, pėstiesiems, kertantiems gatvę ar esantiems šalia dviračio tako. Tai tiesiog pilnaverčio komunikavimo sąlyga.

Ar yra rimtų priežasčių nenaudoti šviesų?

  • „Lemputė per sunki mano lengvam sportiniam dviračiui“. Bandykime pasiaiškinti, kiek sunki yra lemputė. kepureKadangi didelių, generatoriais maitinamų, lempų laikai baigiasi, pasverkime Sigma Micro lemputę – 22 gramai. Ar tai daug? Palyginkime 22 gramus su mano mobilaus telefono svoriu – 92g, kepurė – 82g, pirštinės – 113g. Taigi ar daug sveria lemputė? Dar galime palyginti kiek sveria lemputė santykyje su karboniniu Scott Scale 20 sveriančiu lygiai 10kg. Paskaičiuojame ir gauname 0.22%. Daug? Dar galime pridėti 75kg sveriantį dviratininką, ir lemputė bendrame dviratininko ir dviračio svorio santykyje svers 0.06%. Taigi, ar 0.06% viso svorio yra daug?
  • „Lemputė gadina mano dviračio vaizdą“. Tai dar vienas argumentas, dažniausiai girdimas „rimtai sportuojančių“ tarpe. Dažniausiai jų dviračiai būna margesni už genį, tad lemputė dviračio dalių ir spalvų visumoje vaidintų vizualiai neapčiuopiamą ir procentais neišreiškiamą vaidmenį. Tačiau po šia priežastimi dažnai slepiasi garsiai neišreikšta poza: „aš esu sportininkas, lopams skirtos lemputės gadina mano cool įvaizdį“. Šiai problemai sprendimas ateina tik su branda, arba per išorinį įsikišmą – kontaktą su kita tranporto priemone, arba gauta kelių policijos bauda.
  • „Aš tiesiog neturiu lemputės“… Sprendimas galėtų būti labai paprastas – nusipirkti lemputę (dažnu atveju lėšų jai turi kekvienas dviratininkas). Bet kadangi lemputė iki šiol neįsigyta, realūs veiksmai galėtų būtų vėlgi saviaukla arba tiesiog branda. Provincijoje į šią bėdą reiktų žiūrėti kaip į bendras kaimo problemas.
  • „Aš turiu atšvaistus, todėl esu ir taip gerai matomas“. Atšvaitai turi trūkumą, jog tam tikrose sąlygose yra tiesiog nematomi. Jie gerai atspindi šviesą tik būdami ne didesniu nei 20 laipsniai kampu statmenai mašinos šviesai. Esant didesniam kampui atšvaitas atspindi labai mažai arba visai nieko. Taip pat atšvaito nemato kiti dviratininkai ar pėstieji, kurie turi mažą arba jokio šviesos šaltinio.
  • „Aš nevažinėju naktimis“. Kadangi rudenį tamsioji paros pusė prasideda nuo 18 val. ir anksčiau, vadinasi jūs nevažinėjate ir dieną. Ar tikrai vengiant įsigyti lemputę verta nesinaudoti dviračiu?
  • „Aš nevažinėju gatvėmis“. Važiuojant dviračių takais ar šaligatviais (važiuoti šaligatviu draudžia eismo taisyklės), taip pat turite būti matomi pėstiesiems ir kitiems dviratininkams. Reikia suprasti, kad dviejų dviračių, arba pėsčiojo ir dviratininko susidūrimas gali turėti labai rimtas ar net mirtinas pasekmes. Be to, ar sunkiai įžiūrimi ir greitai pralekiantys šešėliai turi teisę kelti psichologinę įtampą pėsčiajam?
  • „Gatvės yra apšviestos, aš ir taip matomas„. Gal ir matomas įtempus akis, tačiau turint omeny dviračio gabaritų menkumą, jūs esate sunkiai įžiūrimas. Mašinos būdamos daug didesnės ir tuo matomesnės, juk nevažinėja išjungtais žibintais apšviestose vietose nakty. Tuo labiau nėra jokio logiško pateisinimo tai daryti dviratininkui.

Panašių priežasčių gali būti ir daugiau, bet ar tikrai jos pagrįstos ir verta jomis vadovautis? Kaip minėjau, šviesos signalai yra būtina priemonė pilnaverčiui komunikavimui transporto pasaulyje, ypač tokiai pažeidžiamai transporto priemonei kaip dviratis. Be abejo, jaunas vairuotojas, turintis geras akis ir greitą reakciją, palankiomis aplinkybėmis pastebės jūsų tamsų šešėlį transporto sraute. Tačiau, natūralu, kad automobilius vairuoja ne tik pelėdos akis turintys žmonės. Be to, savo tamsiu šešėliu keliate pavojų tam pačiam vairuotojui, kuris atiduodamas didžiąją dalį dėmesio jums, mažiau jo skiria keliui ir aplinkinėms transporto priemonėms. Tai yra egoistiška, ir galbūt nusikalstama.

Tamsūs dviratininkų šešėliai taip pat daro žalą beužgimstančiai dviratininkų kultūrai Lietuvoje, kuri sunkiai skinasi kelią kaip pilnaverčiai eismo dalyviai. Tamsūs dviratininkai atitinka stereotipinį sovietinį dviratės transporto priemonės įvaizdį – nebrandaus, skurdaus, neatsakingo piliečio pasirinkimą. Tai nėra tinkamas įvaizdis, siekiant pilnaverčio buvimo kelyje. Dviratininkų reiklumas automobilių vairuotojų atžvilgiu teigiamai veikia bendrą eismo kultūrą, tačiau jis visiškai praranda prasmę jei dviratininkas elgiasi taip pat neatsakingai kaip ir auto vairuotojas. Kai auto vairuotojas nerodo posūkio signalų, mes pagrįstai piktinamės. Tačiau kaip iš šalies atrodo dviratis, kuris tamsoje visai neturi šviesų..?

sigma microNenorom turiu paminėti ir eismo taisyklių dalį: „Dviračio gale turi būti raudonas šviesos atšvaitas, iš abiejų šonų – oranžiniai šviesos atšvaitai arba kiti šviesą atspindintys elementai, pritvirtinti prie ratų stipinų. Važiuojant keliu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, dviračio priekyje turi degti baltos šviesos žibintas, o dviračio gale – raudonos šviesos žibintas, dviračio vairuotojas privalo dėvėti šviesą atspindinčią liemenę arba būti prie drabužių kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje prisisegęs šviesą atspindinčius elementus.“

Eismo taisyklės, atrodo, yra daug reiklesnės nei norėtųsi, o atsitikus eismo įvykiui gali turėti lemiamą argumentą nustatant įvykio kaltininką. Tai be abejo labai reikšmingas momentas, tačiau manau, kad svarbiausia pilnavertiško buvimo kelyje sąlyga yra priekinis baltos spalvos ir galinis raudonos spalvos žibintai. Dvi skirtingų spalvų šviesos reikalingos važiavimo krypčiai numatyti.

Visa tai nėra daug – laivai, lėktuvai, automobiliai turi daug sudėtingesnę šviesos signalų sistemą. Tad, kodėl dviratis kaip transporto priemonė, turėtų likti tamsiu šešėliu?

Dviratis žiemą. Kaip rengtis? Ar nešalta?

   Patarimai ir apžvalgos  14 Atsakymai »
Spa 292009
 

Gyvenimas sukasi kartu su planeta, kuri mums atneša ilgą žiemos ciklą. Žiemos metas daugumai mūsų atima visas pramogas gamtoje ar poilsį atvirame ore. Privalumą įgauna šildomos mašinos sėdynės ir vairas, patrauklios televizijos laidos ir kiti šilumos šaltiniai; dviratis (jei tik jis buvo naudojamas vasarą) ištrenkiamas į garažą. Važiuoti dviračiu žiemą, daugelio supratimu, būtų tokia pat nesąmonė, kaip čiuožti slidėmis vasarą – per karšta ir nėra sniego. Žiema tai metas kai padorūs, subrendę žmonės mėgaujasi keturiomis sienomis, o transportuojasi nuosavais šiltnamio tipo automobiliais. Na nebent vaikai žvaliai išsidirbinėja su sniegu, bet jie dar nieko nesupranta apie komfortą…

Naudodamas dviratį kaip pagrindinę transporto priemonę žiemos metu, dažnai sulaukiu tokios aplinkinių reakcijos: „Ar nešalta?“. Po neigiamo atakymo seka tokia išvada: „Tai čia jūs, ekstremalai ir fanatikai…“….

Ar tikrai dviračiu žiemą važiuoja tik ekstremalai ir fanatikai?

Jei atsisukti į Skandinavijos šalis, Suomiją, Vokietiją – dviračiu ištisus metus važiuoja įvairaus socialinio sluoksnio ir stiliaus žmonės (Danija ir Olandija, kuri dviračių turi daugiau nei gyventojų, verta atskiro dėmesio). Ir neatrodo jie ten ekstremaliai, ar kuo nors keistai. Vakarų Europoje tai žiūrisi taip pat natūraliai, kaip pas mus žmonės sukantys ratus aplink „Akropolį“. Kaip skandinavai sako: „Nėra blogo oro, yra tik netinkama apranga“. O kaip mūsuose žiemą žiūrisi jauna moteris su permatomom pėdkelnėm ir plonais aukštakulniais bateliais? Arba sužvarbęs vaikinas su pavasariniu paltuku ir „lakierkomis“? Labai nesigilinant, atrodo natūraliai ir niekuo ne ekstremaliai..

Ar nešalta važiuoti dviračiu žiemą?

Važiuojant dviračiu žmogaus kūnas išskiria gerokai daugiau šilumos nei judant pėsčiomis. Šiluma, be abejo, yra gerai, bet tik tol, kol jos nėra perdaug. Vengdamas perkaitimo, kūnas išskiria prakaitą, kuris atlieka organizmo aušinimo funkciją. Bėda ta, kad suprakaitavę šlapi rūbai praranda savybę kaupti šilumą, ir sumažinus fizinę įtampą arba nulipus nuo dviračio, atsiranda tikimybė atvėsti arba sušalti. Per didelis ir nesubalansuotas drabužių kiekis yra dažniausiai pasitaikanti mažiau patyrusio dviratininko klaida žiemą.

Iš asmeninės patirties tvirtinu, jog važiuoti dviračiu tokius nedidelius atstumus kaip Klaipėdoje galima apsirengus beveik kaip pakliuvo, tačiau keli apsirengimo principai gali suteikti daugiau patogumo ir laisvės mėgautis žiema ant dviejų ratų. Tai yra praktinė išmintis susiformavusi tarp keliautojų, alpinistų, slidininkų bei dviratininkų Vakarų šalyse. Bandysiu ją trumpai apibendrinti, remiantis internetiniais šaltiniais ir patirtimi.

3-jų sluoksnių taisyklė

Rūbų sluoksniavimas į trys dalis yra veiksmingas ir paprastas metodas. Jį sudaro apatinis, vidurinis ir išorinis sluoksniai. Laikantis sluoksniavimo principo galima lengviau suderinti kūno šilumos ir vėdinimosi pusiausvyrą. Keičiant sluoksnių skaičių, nesunku reaguoti į pasikeitusį orą ar fizinį aktyvumą.

Apatinis sluoksnis

apatinis sluoksnisApatinis sluoksnis yra pirmasis rūbas, dengiantis kūną. Jo paskirtis – nusausinti odą; sugerti ir perduoti prakaitą kitiems sluoksniams, kol drėgmė bus pilnai išgarinta į aplinką. Kad būtų efektyvus, jis turi glaudžiai apimti kūną bei būti plonas.

Kitas svarbus šio sluoksnio aspektas yra audinys. Jo vaidmuo yra pašalinti ant kūno atsirandančią drėgmę ir greitai ją išdžiovinti. Tam visiškai netinka medvilnė kuri pasižymi labai prastomis džiūvimo savybėmis ir sugėrusi drėgmę ilgai laiko ją savyje. Šaltame ore, šlapiam audiniui kontaktuojant su kūnu, galima rimtai peršalti. Todėl medvilnės visais atvejais reikėtų vengti kaip apatinio sluoksnio; ji ne tik nepadeda, bet netgi gali būti pavojinga. Kokybiški apatiniai rūbai yra gaminami iš modernių techninių audinių – polipropileno, poliesterio rūšių, arba natūralių – šilko ar vilnos.

Šie rūbai, dėl audiniui keliamų reikalavimų, kainuoja nepigiai, tačiau jų vaidmuo labai reikšmingas gerai savijautai.

Vidurinysis sluoksnis

Fleece JacketVidurinis yra storiausias iš trijų sluoksnių. Jo vaidmuo yra nepaleisti kūno šilumos. Šis rūbas savo audinio struktūroje sulaiko orą, taip sukuria uždarą izoliacinį sluoksnį aplink kūną, kuris skiria ir saugo nuo šaltos aplinkos.

Kūnas palaiko šio sluoksnio šilumą, tačiau per apatinį sluoksnį siunčia drėgmę. Todėl audinys taip pat turi pasižymėti geromis drėgmės šalinimo savybėmis. Medvilnė vėl šia savybe nepasižymi. Šio tipo rūbai siuvami iš vilnos arba sintetinių audinių. Vilna turi gerą savybę, jog net sušlapusi pakankamai veiksmingai palaiko šilumą. „Flyzas“ (angl. fleece) – labiausiai paplitęs aptariamos paskirties sintetinis audinys. Ši įvairaus storio medžiaga buvo sukurta atkartoti natūralios vilnos savybes, ir kai kuriais atžvilgiais ją pranoksta.

Vidurinysis sluoksnis gali susidėti iš vieno arba daugiau rūbų. Keli ploni sluoksniai yra efektyvesni už vieną storą; jie suteikia galimybę kombinuoti šiuos rūbus pagal situaciją. Šiltą dieną galbūt gali užtekti vieno flyzinio švarkelio, atvėsus jį galimą papildyti vilnoniu megztuku ir pan. Be to, tarp dviejų plonų sluoksnių susidaręs oro tarpas papildomai sulaiko šilumą.

Išorinis sluoksnis

išorinis sluoksnisViršutinį sluoksnį galima suprasti kaip kiautą. Jo vaidmuo yra apsaugoti nuo lietaus, sniego, rūko, vėjo. Kaip ir visi sluoksniai jis turi turėti kuo geresnes garinimo savybes. Šias funkcijas apjungti yra sukurta nemažai techninių audinių. Populiariausias jų – Gore-tex. Audinio membrana išleidžia kūno garą iš vidaus, tačiau yra per smulki, kad įsileistų vandenį iš išorės. Tačiau stebuklo iš šių audinių tikėtis neverta, ir kartais žiemą galima įtarti, kad šių audinių struktūra užšąla kartu su savo savybėmis. Privalumas jei striukė turi užtrauktukus, užtraukiant ir atitraukiant ertmes galima papildomai reguliuoti vėdinimąsi. Pašiltinimas tokiai striukei nereikalingas, tai vidurinio sluoksnio vaidmuo.

Kojos

Kadangi kojos yra mažiau jautrios šalčiui nei viršutinė kūno dalis, kartais užtenka mūvėti storesnės, pašiltintos medžiagos dviratininko ar bėgimo kelnes, kaip vieną vienintelį sluoksnį. Tačiau važiuojant nedidelį atstumą, manau, kartais užtenka ir paprastų džinsų, ypač jei naudojamas apatinis plonesnis sluoksnis. Jei krituliai – tada jau reikalingas neperšlampamos kelnės viršuje.

Galbūt dėmesį reikėtų akreipti į kelio sąnarius, vieniems tai gali būti jautri vieta žiemos metu; atsižvelgti į savo organizmo silpnasias vietas visada yra būtina.

Galūnės

Jei pagrindinę kūno dalį dėl psichologinių priežasčių labai lengva aprengti per daug ir turėti nemalonumo dėl drėgmės, su galūnėmis to gali neatsitikti. Kadangi šios kūno dalys minant dviratį nejuda, jos ypatingai linkusios šalti.

Delnams reikia šiltų dviratininko arba slidininko pirštinių. Šaltesnę dieną gali prireikti dviejų porų. Būtų gerai, kad jos turėtų neperpučiamą, vandeniui atsparų sluoksnį.

Su vasariniais dviratininko prisegamais (clipless) bateliais gali būti per šalta net su šilta kojine. Sprendimas gali būti antbačiai, kurie apsaugotų nuo vėjo ir kritulių, arba brangūs žieminiai dviratininkų batai, tačiau metalinės plokštelės po padais trauks šaltį ir gilesnę žiemą gali visiškai nepasiteisnti. Paprastesnis sprendimas būtų neperšlampami žieminiai arba žygio batai. Reikia turėti minty, jog ėjimui skirti batai dažnai turi storą, sunkų, amortizuojantį padą, kuris nereikalingas minant dviratį. Su lengvesniu apavu sukti pedalus yra pastebimai smagiau. Žiemai taip pat reikalingi erdvesni batai, kad būtų galima apsivilkti kelias arba daugiau kojinių porų, ir neužspaustų pėdos – šaltyje svarbu išlaikyti laisvą kraujo cirkuliaciją. Principas dėl medžiagos kojinėms išlieka tas pats – jokios medvilnės. Tam yra skirta vilna arba sintetinės medžiagos.

Jei yra poreikis turėti sukibimą su pedalais, paprastas sprendimas yra dirželiai, tokie kaip „Power grips“, arba to pačio principo savadarbis variantas.

Galva

buffŠilta kepurė svarbu, kad dengtų ausis. Ji turi būti pakankamai glaudi, jei ant viršaus dėvėsite šalmą. Kad šaltas vėjas nekoštų galvos, veiksminga sprendimas yra užklijuoti šalmo ertmes izoliacine juosta. Temperatūroje žemiau 0° C, arba esant stipriam priešiniam vėjui, galima pastebėti, kad oras kurį įkvepiate yra per šaltas plaučiams. Sprendimas gali būti įvairios veido kaukės. Svarbu, kad audinys nebūtų medvilninis arba per storas, tam kad medžiaga neapsunkintų kvėpavimo ir kuo mažiau kauptusi drėgmė.

Man labai pasiteisino firmos „Buff“ universali skraistė. Užsitempus ant veido jos pakanka, kad sušildytų įkvėpiamą orą, audinys minimaliai drėksta ir saugo veido odą nuo šalčio, atlieka šaliko vaidmenį ir gali būt naudojamas kaip kepurė. Žaviausia, šio paprasto, besvorio šalikėlio savybė yra universalumas; vasarą Ispanijoje jis saugojo galvą nuo karščio, žiemą bus nepakeičiamas šaltyje. Jis visada ras vietą bet kokiu sezono metu. Šis besiūlis mikropluošto audinys kainuoja nepigiai ir yra vertas savo kainos, tačiau jau galima rasti kitų firmų analogišką gaminį už daug pigiau.

Pabaigai

Naudojantis šiais principais svarbu dar yra pažinti savo organizmo toleranciją šalčiui ir orientuotis orų prognozėje. Stebėjimai ir bandymai padeda atsirinkti tinkamiausią aprangos kombinaciją konkrečioms oro sąlygoms, važiavimo atstumui ir tempui. Be temperatūros dar dėmesį reikia atkreipti į vėją, kuris sustiprina šalčio poveikį.

Šiltesniu oru galima pastebėti, kad viršutinis sluoksnis yra nereikalingas, o jei lyja gali užtekti vien apatinio ir viršutinio sluoksnių kombinacijos. Tikslas aiškus – apsirengti ne daugiau nei reikia šilumai palaikyti. Bet tai dažnai nėra paprasta, kadangi esame įpratę manyti, kad kuo storesnis kailis tuo šilčiau ir geriau bus. O tai negalioja ant dviračio, kadangi šilumą greitai gali pakeisti drėgmė. Būti šlapiam šaltyje, yra daug blogiau nei jausti vėsą, bet būti sausam.

Kadangi kūnas įšyla ne iš karto, natūralu, jei pirmuosius kilometrus bus vėsu. Tačiau vėliau gali tekti mažinti sluoksnių skaičių, ar atverti užtrauktukus. Jei tik pradėjus važiuoti iš karto jaučiatės šiltai – vadinasi apsirengta tikrai per daug.

Tačiau dviratininkas taip pat turi galimybę derinti minimo tempą prie aprangos. Jei jaučiatės, kad tuoj prakaituosite, galima prilėtinti tempą, jei vėsu – suaktyvinti.

Teisinga apranga suteikia galimybę mėgautis dviračiu nepriklausomai nuo sezono ir oro sąlygų. Jei jaučiate poreikį grynam orui, atvirai aplinkai, atsisakyti dviračio žiemą dėl visuomenėje susiformavusių mąstymo šablonų, būtų naivi klaida. Dviračio naudojimas žiemą ne tik išlaiko tuos pačius privalumus kaip vasarą, bet turi ir papildomos žiemiškos intrigos. Taigi, nereikia klausyti, ką žmonės iš šiltnamio sako…

 Naujesni įrašai