Dviratis žiemą. Kaip rengtis? Ar nešalta?

Gyvenimas sukasi kartu su planeta, kuri mums atneša ilgą žiemos ciklą. Žiemos metas daugumai mūsų atima visas pramogas gamtoje ar poilsį atvirame ore. Privalumą įgauna šildomos mašinos sėdynės ir vairas, patrauklios televizijos laidos ir kiti šilumos šaltiniai; dviratis (jei tik jis buvo naudojamas vasarą) ištrenkiamas į garažą. Važiuoti dviračiu žiemą, daugelio supratimu, būtų tokia pat nesąmonė, kaip čiuožti slidėmis vasarą – per karšta ir nėra sniego. Žiema tai metas kai padorūs, subrendę žmonės mėgaujasi keturiomis sienomis, o transportuojasi nuosavais šiltnamio tipo automobiliais. Na nebent vaikai žvaliai išsidirbinėja su sniegu, bet jie dar nieko nesupranta apie komfortą…

Naudodamas dviratį kaip pagrindinę transporto priemonę žiemos metu, dažnai sulaukiu tokios aplinkinių reakcijos: „Ar nešalta?“. Po neigiamo atakymo seka tokia išvada: „Tai čia jūs, ekstremalai ir fanatikai…“….

Ar tikrai dviračiu žiemą važiuoja tik ekstremalai ir fanatikai?

Jei atsisukti į Skandinavijos šalis, Suomiją, Vokietiją – dviračiu ištisus metus važiuoja įvairaus socialinio sluoksnio ir stiliaus žmonės (Danija ir Olandija, kuri dviračių turi daugiau nei gyventojų, verta atskiro dėmesio). Ir neatrodo jie ten ekstremaliai, ar kuo nors keistai. Vakarų Europoje tai žiūrisi taip pat natūraliai, kaip pas mus žmonės sukantys ratus aplink „Akropolį“. Kaip skandinavai sako: „Nėra blogo oro, yra tik netinkama apranga“. O kaip mūsuose žiemą žiūrisi jauna moteris su permatomom pėdkelnėm ir plonais aukštakulniais bateliais? Arba sužvarbęs vaikinas su pavasariniu paltuku ir „lakierkomis“? Labai nesigilinant, atrodo natūraliai ir niekuo ne ekstremaliai..

Ar nešalta važiuoti dviračiu žiemą?

Važiuojant dviračiu žmogaus kūnas išskiria gerokai daugiau šilumos nei judant pėsčiomis. Šiluma, be abejo, yra gerai, bet tik tol, kol jos nėra perdaug. Vengdamas perkaitimo, kūnas išskiria prakaitą, kuris atlieka organizmo aušinimo funkciją. Bėda ta, kad suprakaitavę šlapi rūbai praranda savybę kaupti šilumą, ir sumažinus fizinę įtampą arba nulipus nuo dviračio, atsiranda tikimybė atvėsti arba sušalti. Per didelis ir nesubalansuotas drabužių kiekis yra dažniausiai pasitaikanti mažiau patyrusio dviratininko klaida žiemą.

Iš asmeninės patirties tvirtinu, jog važiuoti dviračiu tokius nedidelius atstumus kaip Klaipėdoje galima apsirengus beveik kaip pakliuvo, tačiau keli apsirengimo principai gali suteikti daugiau patogumo ir laisvės mėgautis žiema ant dviejų ratų. Tai yra praktinė išmintis susiformavusi tarp keliautojų, alpinistų, slidininkų bei dviratininkų Vakarų šalyse. Bandysiu ją trumpai apibendrinti, remiantis internetiniais šaltiniais ir patirtimi.

3-jų sluoksnių taisyklė

Rūbų sluoksniavimas į trys dalis yra veiksmingas ir paprastas metodas. Jį sudaro apatinis, vidurinis ir išorinis sluoksniai. Laikantis sluoksniavimo principo galima lengviau suderinti kūno šilumos ir vėdinimosi pusiausvyrą. Keičiant sluoksnių skaičių, nesunku reaguoti į pasikeitusį orą ar fizinį aktyvumą.

Apatinis sluoksnis

Apatinis sluoksnis yra pirmasis rūbas, dengiantis kūną. Jo paskirtis – nusausinti odą; sugerti ir perduoti prakaitą kitiems sluoksniams, kol drėgmė bus pilnai išgarinta į aplinką. Kad būtų efektyvus, jis turi glaudžiai apimti kūną bei būti plonas.

Kitas svarbus šio sluoksnio aspektas yra audinys. Jo vaidmuo yra pašalinti ant kūno atsirandančią drėgmę ir greitai ją išdžiovinti. Tam visiškai netinka medvilnė kuri pasižymi labai prastomis džiūvimo savybėmis ir sugėrusi drėgmę ilgai laiko ją savyje. Šaltame ore, šlapiam audiniui kontaktuojant su kūnu, galima rimtai peršalti. Todėl medvilnės visais atvejais reikėtų vengti kaip apatinio sluoksnio; ji ne tik nepadeda, bet netgi gali būti pavojinga. Kokybiški apatiniai rūbai yra gaminami iš modernių techninių audinių – polipropileno, poliesterio rūšių, arba natūralių – šilko ar vilnos.

Šie rūbai, dėl audiniui keliamų reikalavimų, kainuoja nepigiai, tačiau jų vaidmuo labai reikšmingas gerai savijautai.

Vidurinysis sluoksnis

Vidurinis yra storiausias iš trijų sluoksnių. Jo vaidmuo yra nepaleisti kūno šilumos. Šis rūbas savo audinio struktūroje sulaiko orą, taip sukuria uždarą izoliacinį sluoksnį aplink kūną, kuris skiria ir saugo nuo šaltos aplinkos.

Kūnas palaiko šio sluoksnio šilumą, tačiau per apatinį sluoksnį siunčia drėgmę. Todėl audinys taip pat turi pasižymėti geromis drėgmės šalinimo savybėmis. Medvilnė vėl šia savybe nepasižymi. Šio tipo rūbai siuvami iš vilnos arba sintetinių audinių. Vilna turi gerą savybę, jog net sušlapusi pakankamai veiksmingai palaiko šilumą. „Flyzas“ (angl. fleece) – labiausiai paplitęs aptariamos paskirties sintetinis audinys. Ši įvairaus storio medžiaga buvo sukurta atkartoti natūralios vilnos savybes, ir kai kuriais atžvilgiais ją pranoksta.

Vidurinysis sluoksnis gali susidėti iš vieno arba daugiau rūbų. Keli ploni sluoksniai yra efektyvesni už vieną storą; jie suteikia galimybę kombinuoti šiuos rūbus pagal situaciją. Šiltą dieną galbūt gali užtekti vieno flyzinio švarkelio, atvėsus jį galimą papildyti vilnoniu megztuku ir pan. Be to, tarp dviejų plonų sluoksnių susidaręs oro tarpas papildomai sulaiko šilumą.

Išorinis sluoksnis

Viršutinį sluoksnį galima suprasti kaip kiautą. Jo vaidmuo yra apsaugoti nuo lietaus, sniego, rūko, vėjo. Kaip ir visi sluoksniai jis turi turėti kuo geresnes garinimo savybes. Šias funkcijas apjungti yra sukurta nemažai techninių audinių. Populiariausias jų – Gore-tex. Audinio membrana išleidžia kūno garą iš vidaus, tačiau yra per smulki, kad įsileistų vandenį iš išorės. Tačiau stebuklo iš šių audinių tikėtis neverta, ir kartais žiemą galima įtarti, kad šių audinių struktūra užšąla kartu su savo savybėmis. Privalumas jei striukė turi užtrauktukus, užtraukiant ir atitraukiant ertmes galima papildomai reguliuoti vėdinimąsi. Pašiltinimas tokiai striukei nereikalingas, tai vidurinio sluoksnio vaidmuo.

Kojos

Kadangi kojos yra mažiau jautrios šalčiui nei viršutinė kūno dalis, kartais užtenka mūvėti storesnės, pašiltintos medžiagos dviratininko ar bėgimo kelnes, kaip vieną vienintelį sluoksnį. Tačiau važiuojant nedidelį atstumą, manau, kartais užtenka ir paprastų džinsų, ypač jei naudojamas apatinis plonesnis sluoksnis. Jei krituliai – tada jau reikalingas neperšlampamos kelnės viršuje.

Galbūt dėmesį reikėtų akreipti į kelio sąnarius, vieniems tai gali būti jautri vieta žiemos metu; atsižvelgti į savo organizmo silpnasias vietas visada yra būtina.

Galūnės

Jei pagrindinę kūno dalį dėl psichologinių priežasčių labai lengva aprengti per daug ir turėti nemalonumo dėl drėgmės, su galūnėmis to gali neatsitikti. Kadangi šios kūno dalys minant dviratį nejuda, jos ypatingai linkusios šalti.

Delnams reikia šiltų dviratininko arba slidininko pirštinių. Šaltesnę dieną gali prireikti dviejų porų. Būtų gerai, kad jos turėtų neperpučiamą, vandeniui atsparų sluoksnį.

Su vasariniais dviratininko prisegamais (clipless) bateliais gali būti per šalta net su šilta kojine. Sprendimas gali būti antbačiai, kurie apsaugotų nuo vėjo ir kritulių, arba brangūs žieminiai dviratininkų batai, tačiau metalinės plokštelės po padais trauks šaltį ir gilesnę žiemą gali visiškai nepasiteisnti. Paprastesnis sprendimas būtų neperšlampami žieminiai arba žygio batai. Reikia turėti minty, jog ėjimui skirti batai dažnai turi storą, sunkų, amortizuojantį padą, kuris nereikalingas minant dviratį. Su lengvesniu apavu sukti pedalus yra pastebimai smagiau. Žiemai taip pat reikalingi erdvesni batai, kad būtų galima apsivilkti kelias arba daugiau kojinių porų, ir neužspaustų pėdos – šaltyje svarbu išlaikyti laisvą kraujo cirkuliaciją. Principas dėl medžiagos kojinėms išlieka tas pats – jokios medvilnės. Tam yra skirta vilna arba sintetinės medžiagos.

Jei yra poreikis turėti sukibimą su pedalais, paprastas sprendimas yra dirželiai, tokie kaip „Power grips“, arba to pačio principo savadarbis variantas.

Galva

Šilta kepurė svarbu, kad dengtų ausis. Ji turi būti pakankamai glaudi, jei ant viršaus dėvėsite šalmą. Kad šaltas vėjas nekoštų galvos, veiksminga sprendimas yra užklijuoti šalmo ertmes izoliacine juosta. Temperatūroje žemiau 0° C, arba esant stipriam priešiniam vėjui, galima pastebėti, kad oras kurį įkvepiate yra per šaltas plaučiams. Sprendimas gali būti įvairios veido kaukės. Svarbu, kad audinys nebūtų medvilninis arba per storas, tam kad medžiaga neapsunkintų kvėpavimo ir kuo mažiau kauptusi drėgmė.

Man labai pasiteisino firmos „Buff“ universali skraistė. Užsitempus ant veido jos pakanka, kad sušildytų įkvėpiamą orą, audinys minimaliai drėksta ir saugo veido odą nuo šalčio, atlieka šaliko vaidmenį ir gali būt naudojamas kaip kepurė. Žaviausia, šio paprasto, besvorio šalikėlio savybė yra universalumas; vasarą Ispanijoje jis saugojo galvą nuo karščio, žiemą bus nepakeičiamas šaltyje. Jis visada ras vietą bet kokiu sezono metu. Šis besiūlis mikropluošto audinys kainuoja nepigiai ir yra vertas savo kainos, tačiau jau galima rasti kitų firmų analogišką gaminį už daug pigiau.

Pabaigai

Naudojantis šiais principais svarbu dar yra pažinti savo organizmo toleranciją šalčiui ir orientuotis orų prognozėje. Stebėjimai ir bandymai padeda atsirinkti tinkamiausią aprangos kombinaciją konkrečioms oro sąlygoms, važiavimo atstumui ir tempui. Be temperatūros dar dėmesį reikia atkreipti į vėją, kuris sustiprina šalčio poveikį.

Šiltesniu oru galima pastebėti, kad viršutinis sluoksnis yra nereikalingas, o jei lyja gali užtekti vien apatinio ir viršutinio sluoksnių kombinacijos. Tikslas aiškus – apsirengti ne daugiau nei reikia šilumai palaikyti. Bet tai dažnai nėra paprasta, kadangi esame įpratę manyti, kad kuo storesnis kailis tuo šilčiau ir geriau bus. O tai negalioja ant dviračio, kadangi šilumą greitai gali pakeisti drėgmė. Būti šlapiam šaltyje, yra daug blogiau nei jausti vėsą, bet būti sausam.

Kadangi kūnas įšyla ne iš karto, natūralu, jei pirmuosius kilometrus bus vėsu. Tačiau vėliau gali tekti mažinti sluoksnių skaičių, ar atverti užtrauktukus. Jei tik pradėjus važiuoti iš karto jaučiatės šiltai – vadinasi apsirengta tikrai per daug.

Tačiau dviratininkas taip pat turi galimybę derinti minimo tempą prie aprangos. Jei jaučiatės, kad tuoj prakaituosite, galima prilėtinti tempą, jei vėsu – suaktyvinti.

Teisinga apranga suteikia galimybę mėgautis dviračiu nepriklausomai nuo sezono ir oro sąlygų. Jei jaučiate poreikį grynam orui, atvirai aplinkai, atsisakyti dviračio žiemą dėl visuomenėje susiformavusių mąstymo šablonų, būtų naivi klaida. Dviračio naudojimas žiemą ne tik išlaiko tuos pačius privalumus kaip vasarą, bet turi ir papildomos žiemiškos intrigos. Taigi, nereikia klausyti, ką žmonės iš šiltnamio sako…