Tema užgimė
purvasaugių aptarime, bet yra verta atskiros temos, tad galime pasimėtyti žodžiais ir nuomonėmis.
Mūsų „kalnuotoje“ Klaipėdoje fiksams aš matau praktišką galimybę gyventi
komuterių vaidmenyje ir galiniai sparnai nepatrukdytų jiems skraidyti miesto gatvėmis ir saugoti užpakalius nuo perteklinio peršlapimo lietaus sezono metu, tai reiškia, beveik visus metus.
Važiuodamas gatvėmis pasigendu vienos labai geros fikso savybės, tai galimybės „siurplesinti“ (
pastovėti vietoje ant dviračio nenukėlus kojų nuo pedalų) prie šviesoforų.
Atsiradęs su dviračio užgimimu fiksuotos pavaros dviratis išliko tik uždaroje erdvėje, t.y. dviračių treke, kur geriausiai pasiteisino ir atskleidė visus savo privalumus. Kam pirmam šovė mintis juos vėl išvaryti į gatvę, nežinau, bet tai tapo pasauliniu reiškiniu ir mada. Mane taip pat labai žavi šių dviračių minimalistinė estetika ir paprastumas, taip pat esu ir šališkas jų atžvilgiu, nes jaučiu nostalgiją jaunesniems laikams.
Dabartinė tendencija turėti dvipusį ratą (
seniai užmiršta ir vėl sugrįžusi) su galimybe vienoje pusėje turėti fiksuotą pavarą, kitoje laisvos eigos, praplečia fikso pritaikymo galimybes. Užsiknisi būti fiksuotas, apsiverti ratą ir pasidarai atsilaisvinęs... Dar galima variuoti su pavaringumu, kokiu vienu danteliu skirtingu skaičiumi užsisuki skirtingose pusėse žvaigždutes, ir jau jauti palengvėjimus pavėjui ir prieš vėją (
gana aktualu mūsų platumose), tik pasivartai ratą. Tai gal ir užknisa, bet tame ir visas žavesys.
Mane sudomino toks gana įdomus pasižaidimas su pavaringumu, kai yra galimybė užsisukti sudvigubintas skirtingo dantukų skaičiaus žvaigždutes ant galinio rato (
mačiau intike tokių pirkti), o sudėjus ir priekyje dvi skirtingo dantukų skaičiaus žvaigždutes galima turėti labai gerą pavėjinį ir priešvėjinį aparatą, nešneku apie įkalnes ir nuokalnes, kurių pas mus praktiškai nėra. Pavėjui sau mini pvz. 48x14, o prieš vėją 46x16 ir grandinės ilgis tinka, tik pažaidi su galinio rato varžtais ir pirmyn į šviesų fikso rytojų...