simas rašė:
... Būtų įdomu jei garas papasakotų kaip tais laikais treneriai mokindavo.
Anais laikais, taip pat ir šiais, profesionaliame ir mėgėjiškame dviračių sporte mokinama pedalus sukti ratu, įjungiant įvairias raumenų grupes, ne vien tik spaudžiant ir traukiant, kaip aš čia supaprastintai buvau parašęs. Toks pedalų sukimo būdas leidžia maksimaliai išnaudoti jėgą, kaip čia teisingai simas buvo pastebėjęs, spurtuojant ar lipant į kalną (šiuo atveju, tai ilgai nepavyksta daryti, labai greitai išsenka jėgos, tada visi lipa kaip gali), o taip pat starte iš vietos, kas aktualu trumpose distancijose treke ir plento prologuose bei „razdėlkėse“. O kad sąnariams tai gal ir netinka, nenuostabu, nes žmogus dar labai trumpą savo evoliucijos laikotarpį yra užlipęs ant dviračio, ateities kartos, manau, prisitaikys. Pasižiūrėjus į profesionalių dviratininkų kojas, pamatysime daug daugiau išvystytų raumenų, kurie kompensuoja sąnarių netobulybes. Tad vienokie ar kitokie pedalai su fiksavimo prie kojų galimybe sporte reikalingi. Nesportuojant – skonio, mados, patogumo reikalas.
Jei dar įdomu, šiek tiek kitokios informacijos iš atminties užkaborių. Tame jėgos sukimo ratu būde vis viena lieka vadinamas „mirties taškas“, kur joks raumuo (ar labai mažai) nepadeda, tai pozicija kai koja yra pačiame aukščiausiame rato taške, ten prasukama iš inercijos. Starto iš vietos metu, atrodo, kad įjungiami visi kūno raumenys, įskaitant ir mažuosius rankų pirštelius (išskyrus vieną visiems žinomą raumenį
), kam tai pavykdavo, pasiekdavo gerų rezultatų. Be to visi trekininkai, starto iš vietos metu, buvo mokinami pirmus tris (kas sugebėdavo ir daugiau) pedalų sukimo ratus sulaikyti kvėpavimą, tipo kvėpavimas šiuo metu nepadėdavo, taip ir darėme.