Geras tas straipsnelis, Valdai. Dažnai apie tą patį susimąstau.
Dėl dviratininkų įvaizdžio. Manau, kad kuo dviratininkai ir dviratinė kultūra bus įvairesnė tuo lengviau į ją įsilieti visiems kitiems individams, neindefikuojantis su kokia tai konkrečia grupe. Apie tą patį ir straispnis. Labiausiai, manau, pas mus trūksta to buitinio ar socialinio dviratizmo, kuris nepriklauso nuo jokios visuomenės ar subkultūrinės grupės. Mūsų visuomenėje, dviratininkai kol kas labiausiai asocijuojasi su sportininkais, vaikais, arba varganais žmonėm. O jei nei tai nei tai, vadinasi šiaip fanatikas
. Čia dar prisideda bendros mūsų bėdos; esame maža, baikšti visuomenė, sovietinis laikotarpis mums įskiepijo individualumo baimę.
Bet kalbant apie Kritinę Masę, manau tai turi truputi platesnę prasmę, nei dviračių populiarinimas. Tai daugialypis reiškinys, ypač pasaulio kontekste. Tai ir protestas ir šventė. Dar galima vertinti kaip anarchijos ir demokratijos santykį (sakydamas 'anarchija' turiu omeny nebūtinai tik jos neigiamas puses). Teigiamai vertinu tai, jog iškeliamas motorinio transporto problemiškumas ir jo monopoliškas įsigalėjimas. Sunku vienareikšimiškai vertinti KM įtaką dviratizmo populiarinimui. Čia gal reikėtų atskirai imti kekvienos šalies ir miesto kontekstą.
Lengviau tai apčiuopti mūsų mieste, ypač dėl mūsų masės mažumo. Iš teigiamos pusės, manau, jog gerai kai bet kokia dviratinė aktualija (išskyrus juodąją statistiką) primena žmonėms kad yra tokia priemonė kaip dviratis. Iš kitos pusės, mūsų masė kartais atrodo kaip nesubrendusių paauglių prasivažiavimas (nors nežinau tiksliai kaip iš šono tai atrodo). Šiaip, visada abejojau ar KM yra labai tiksli priemonė dviratizmo skatinimui. Ji turbūt turi kažkokią kitą, platesnę, sunkiau apibrėžiamą prasmę tiek dviratinėje, tiek miesto kultūroje.