Hmmm... Tas pirmasis klipukas. Tik piaras ir nieko daugiau. Dauguma dalyku galima atvizduoti kaip mes norime. Istorija, as ja labai megstu- tai didziausia melage, tai labiau permaininga nei filosofija, tai prostitute visiska. Lietuva lietuviams, taip sakant. O realybeje? Tai salis, kurioje sudetinga islikti normaliam ( deka okupacinio jungo ir degradacijos visuomenes), tai brangi salis (pragyvenimui), tai be perspektyvine salis, su slyksciais ir piktais gyventojais (atsiprasau uz issireiskima, bet atmerkite akis- taip yra juk). BET! Tai mano salis, tai mano gimtine, tai mano SUDAS (atsiprasau). Kuri mes sukureme ir toliau kuriame. Bet nors as neturiu nei laso lietuvisko kraujo. As esu LIETUVIS. Ir busiu naciu, nepaisant mano kosmopolitiskumo. Ir mylesiu sia sali labiau nei nekenciu. Ir as sutiksiu su jusu nuomone, ka begalvotumet, bet cia mano salis, mano LIETUVA (supy---ta, kaip sako mano draugas). Bet as stengsiuos, kad ji butu grazesne!
Va, prispangau.
Ir seip is istorijos variaciju paskaitymui:
Norėtųsi pakalbėti apie taip vadinamąją "lietuvių tautą". Kaip žinia, dabartiniai lietuviai didžiuojasi savo praeitimi, Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir pan., net nesusimąstydami, kaip atsirado lietuvių tauta.
Taigi, pažvelkime į kelis faktus:
1. Lietuvos valstybė iki XVIIa. naudojo senąją slavų (gudų, baltarusių) kalbą savo raštuose. Kodėl ne lietuvių? Kodėl senąją slavų? Kodėl ne lotynų? Net ne lenkų? Atsakymas akivaizdus: tai buvo vienintelė kalba, kurią suprato Lietuvos valdovai. Tai buvo gudų (senovės baltarusių) kalba.
2. Lietuvių kalba, kuria buvo rašoma iki pat XVII a. yra tiesiog nesuprantama dabartiniams lietuviams - net K.Donelaičio Ar M.Mažvydo raštai spausdinami išversti. O jei juos pavartytume - tai kas antras jų žodis - lenkiškas arba baltarusiškas, daug ir vokiškų skolinių.
3. Lietuva dar Vytauto Didžiojo laikais tapo valstybe, kuri ne tik legalizavo žydus, kaip atskirą, savus įstatymus ir religiją turinčią žmonių grupę, bet ir skyrė jiems išimtines, beveik bajoriškas privilegijas, kurių dėka Vilnius, Lietuvos sostinė, greitai tapo vienu svarbiausių pasaulyje žydų kultūros centru.
Ar jau kyla minčių? Jei ne, pratęskime.
Taigi, kaip matome, lietuvių kalba iki XVII a. tiesiog neegzistavo, valdovai kalbėjo baltarusiškai, o lietuviškais vadinami tekstai su mūsų lietuvių kalba panašumo turi mažiau, nei lenkų kalba su bulgarų.
Kyla klausimas - kaip gi susiformavo lietuvių tauta? Akivaizdu, kad vadinamoji LDK buvo ne lietuvių valstybė, o baltarusių, jau pats senasis baltarusių tautos pavadinimas, vėliau prikibęs žydams - Litvaki, rodo, kas valdė šią šalį.
Kaip žinia, XVII amžiuje centrinėje Lietuvoje, ypač Vilniuje, gyventojų daugumą ėmė sudaryti žydai, kuriems ilgą laiką buvo sudarytos išskirtinės gyvenimo sąlygos. Pvz., 1796 surašymo duomenimis, Vilniuje gyveno 17,5 tūkst gyventojų, iš jų - 16 tūkst (daugiau, nei 90 proc.) žydų. Ilgą laiką (iki pat XIXa. vidurio) žydai sudarė stabilią Vilniaus gyventojų daugumą.
Dabar grįžkime prie Lietuvos istorijos: po 1830-ųjų sukilimo Rusijos valdžia pradėjo stambius Lietuvos pertvarkymus, kas, žinoma, skaudžiausiai palietė žydus, o po 1863-iųjų sukilimo buvo imtasi netgi drastiškų priemonių. Akivaizdu, kad šiai tautai, kuri vienintelė turėjo pakankamai geras ekonomines ir kultūrines vystymosi sąlygas, prireikė konsoliduotis, apsijungti su vietiniais gyventojais ir sustiprinti savo pozicijas. Būtent tada ir prasidėjo tautiškumo sąjūdis, kurio žymiausi atstovai (Basanavičius, Jablonskis, kiti), kaip žinia, buvo žydai.
Apie XIXa. Vilnius buvo tapęs pasaulio žydų sostine, būtent čia buvo sukurta žydų naujakalbė - jidiš, būtent čia augo žymiausi žydų rabinai, iš čia po pasaulį plito žydų kultūra, Vilnius tapo pasauliniu kabalizmo centru, dar daugiau - faktiškai čia (dar LDK laikais) kabalizmas ir buvo sukurtas. Vilniuje aktyviai vystėsi ir naujosios, ir senosios judaizmo kryptys.
Ir būtent čia, šalyje, kur žydų bendruomenė buvo itin stipri, jiems ėmė kilti tautiškumo ir kultūrinio identitieto klausimas: kitos tautos turi savo valstybes, ar bent jau gyvenamas teritorijas, kurias galima ginti, kur galima vystyti savo kultūrą. O ką daryti žydams, kurių situacija dėl išsibarstymo po pasaulį išskirtinai kebli? Nors klausimai buvo tipiški, bet žymiai sudėtingiau išsprendžiami, nei kitoms tautoms. Galimų sprendimo variantų irgi turėjo būti taip pat ne vienas.
Vienu iš problemos sprendimų tapo "kosmopolitiškasis" - naujos, pasaulinės kalbos kūrimas, padėsiantis asimiliuotis įvairiausiose tautose, lengviau prisitaikyti ir naująja Palestina paversti visą pasaulį ir taip išspręsti tėvynės klausimą. Bene ryškiausiu šio judėjimo lyderiu tapo Veisiejuose dirbęs Lietuvos žydas Liudvikas Zamenhofas (Ludwig Zamenhof), XIXa. pabaigoje sukūręs naują, pasaulinę Esperanto kalbą. Sunku pasakyti, kiek ši kalba padėjo žydų tautai, tačiau akivaizdu, kad ji tapo vienintele paplitusia visiškai dirbtine kalba - šiuo metu netgi yra žmonių, kuriems Esperantas - tai gimtoji kalba.
Visai kito požiūrio laikėsi konservatyvioji dauguma, kurie nutarė pasirinkti ribotą teritoriją, kurioje būtų didžiausia žydų koncentracija ir geros sąlygos įtakoti vietos gyventojus. Paanalizavę XIX a. pasaulio tautų žemėlapį, pamatytume, kad tokios teritorijos buvo tik dvi: menkai išsivysčiusi, nuo civilizacijos tolima Palestina, kurioje beveik pusę gyventojų sudarė ivritu kalbantys žydai bei Europoje esanti Lietuva, kur keliasdešimt procentų gyventojų sudarė jidiš - daugybę baltizmų, slavizmų ir germanizmų turinčia kalba šnekantys žmonės.
Akivaizdu, kad abi alternatyvos buvo gana įdomios ir patrauklios: Palestina - istorinė žydų tėvynė, kur gyventojai buvo geriausiai išlaikę senasias tradicijas, kita vertus, XIXa. Lietuva buvo tapusi visos Europos, tuo pačiu - ir pasaulio žydų kultūriniu centru.
Deja, tuometinė Palestina, nors ir istorinė tėvynė, atrodė prarasta visiems laikams: ji priklausė Otomanų Imperijai, pagrindinę įtaką ten turėjo karingai nusiteikę musulmonai, o žydams teko pastumdėlių vaidmuo. XIXa. antroje pusėje prasidėjęs ir XXa. pradžioje įsisiūbavęs tautinis turkų atgimimas tik dar labiau pablogino tenykštę situaciją: tūkstančiais žudomi armėnai, graikai, kiti krikščionys, o vėliau - ir milijonų žmonių genocidas parodė, kad Otomanų Imperija su žydais nesiskaitys: musulmonų požiūriu, krikščionys dar buvo kažko verti, bet ir tai žudomi, o žydų... Ar dar verta apie tai kalbėti?
Taigi, žydų bendruomenės puoselėjo mintį atkurti Izraelį, tačiau daugumai ši mintis atrodė neįgyvendinama. Vienu iš realistiškesnių planų tapo naujos žydų valstybės sukūrimas Vidurio Lietuvoje (Litwa Srodkowa) su sostine Vilniumi. Tačiau ir čia kilo klausimų: ką daryti su nemažą dalį (apie 40-50 proc.) sudarančiais vietos gyventojais, daugumoje - baltarusiais ir lenkais bei arčiau jūros gyvenančiais suvokietėjusiais baltų palikuonimis žemaičiais?
Šioms problemoms spręsti ir buvo sukurti keli "lietuvybę" auginę judėjimai, ilgainiui virtę tikru lietuvių tautiniu sąjūdžiu. Iki XIXa. pabaigos šis sąjūdis pasiekė labai daug: buvo sukurta lietuvių kalba, sudaryta iš vietiniams baltarusiams, lenkams ir žemaičiams nesunkiai suprantamų naujadarų, sukurta nemažai naujųjų laikų mitų apie Lietuvos kunigaikščius, didžioji dalis žydų persirašė lietuviais (kaip ryškų pavyzdį žr. žydų dalies kitimą Vilniuje 1876-1941, kur kiekvienas žydų dalies sumažėjimas atitinka lietuvių dalies padidėjimą)
Taigi, atmeskime ideologines pseudotautiškumo širmas ir pripažinkime savo praeitį ir kilmę - mes esame bene primoji pasaulyje dirbtinai suformuota tauta, kilusi ne iš kažkokių neegzistavusių senovės lietuvių, o iš tų pačių Mozės palikuonių - žydų.