Prikabintas failas:
DSC_0015.jpg [ 199.11 KiB | Peržiūrėta 9906 kartus(ų) ]
Koks šeimininkas toks ir šuo, visiems teko tai girdėti, o laimingesniems net ir patirti. Visiškai tą pat, galiu pasakyti ir apie savo dviratį-valkatą kokių reta (sutapo charakteriai). Ištrauktas iš dėžės, dar tą pat vakarą gavo purvo krikštą. Na o estetinį ''neblizgėjimą'' būdinga tokio tipo arkliukui įgavo jau per pirmą mėnesiuką (po tokio virsmo tapo nebegėda važiuot). Taip pakankamai greitai su juo susidraugavom.
Nepoetas, tai eilių nebus. Noriu jam tik padėkoti
už mano neramios sielos nuvežimus TEN kur reikia, ir tada kai reikia.
p.s. Po vieno itin sunkaus pravažiavimo nejučiom paplekšnojau kaip žirgą, tai dabar tokia padėkos ''forma'' po gero važiavimo įprasmintas simbolis
Rinkausi šį modelį kaip viena iš ''kantriausių'' tokio tipo rėmų, kadangi esu ''vieno dviračio filosofijos'' kraštininkas (su laiku Simas apibraižys tinklaraštyje kas tai),visa kita irgi daugiau nei tenkino. Miškinis reikalingas irgi mano asmeniui, dėl neivertinto, nedavertinto, ir net paniekinto "nuotikinio dviračiavimo'' (liaudyje vadinamo tarpt. žargonu rekreacinio stiliaus), nes visada renkuosi natūralų miško-lauko-pamario-pajūrio KELIANEKELIA. Ūkiškai turiu tik jį viena, tai tenka naudoti kaip susisiekimo priemonę, bet būdamas gudrutis (ne maksvelas) randu kaip pervažiuoti mylimą Miestą su minimaliai asfalto
Dėl tų pat priežasčių prievartauju kietauodegį keliaudamas