aš tai patarčiau paeksperimentuoti.
kuo vairas žemiau, tuo daugiau kūno svorio persimeta kojoms, mynimui, kaip sako - 'vanojimas'. Tačiau jei intensyviai vanoti jėgos baigiasi ar tiesiog nėra nuotaikos, tai krūvis tenka rankoms ir tada tokia sedėsena nebekelia didelio pasitenkinimo. Tačiau žemesnis vairas taip pat reiškia geresnę aerodinamiką. Ir posūkius aštriau galima raižyti, nes geriau prispaudžiamas priekinis ratas.
tačiau jei važiavimas ilgesnis ar švelnesnis, kaip minėjau, žemas vairas tik išvargina rankas ir kaklą. Ilgose tarptautinėse kelionėse vairą pasikeliu iki maksimalaus aukščio t.y. iki sėdynės lygio ir vistiek po kelių tūkstančių kartais ima skaudėti kaklą. Tad vasarą pas mane vienoks aukštis, žiemą kitoks, o per keliones vairas aukščiausiai. Dar ir iškyšas 3 skirtingų ilgių atitinkamai dedu.
taip pat manau, kad labai nemaža dalimi čia priklauso ir nuo kūno proporcijų, ne tik nuo važiavimo stiliaus.
....
Jei apie kalnų dviračius; tai čia pas mus graudžiai juokinga kai vairą nusileidžia iki minimum, na nebent kalnų dviratizmą suprantame kaip 'vanojimą' žvirkeliais. Grubioje trasoje su žemu vairu sunkiau susigraibyti, ypač kas liečia nuokalnes.
mačiau tokią anekdotinę situaciją viename forume. 'Raideris' naujokas pagal kolegų rekomendacijas savo xc dviračiui vairą nusileido iki minimum. Balno ir vairo aukščių santykis gavosi maždaug toks kaip pas atskiro starto dviračius. Ir skundžiasi kad jam po važinėjimosi riešus skauda
. Situacija pasidaro dar linksmesnė, kai kolegos 'raideriai' kaip išeitį jam pataria vairą dar žemiau nuleisti t.y. pasikeisti vairą iš lenkto į viršų 'rizer' - į tiesų, kuris rankas dar labiau nuleis į apačią ir riešų skausmai ale dings
.
O jei vairą pakelsi iki sėdynės lygio - 'uniforminiai raideriai' į tave žiūrės kaip į rekreacininką (važinėtoją parkeliuose), turistą ir kitaip 'nekrūtą'.