Pagaliau galiu pasidalinti įspūdžiais apie dviratinėjimą Londono gatvėmis, kol dar šviežūs. Gaila, jog nutiko taip, kad ilgą laiką neturėjau čia dviratuko, nebuvo kur jo saugiai laikyti naktimis, tik persikrausčius į naujus namus su nuosavu kiemu, atsigabenau savajį žirgą šičia. Pusę metų važinėjau visuomeniniu transportu ir iš to ką mačiau gatvėse šiame didmiestyje, tiesą sakant, įvarė baimės dar nepradėjus važiuoti gatve. Džiaugiuos, jog jau pačią pirmą dieną su dviračiu išsipurčiau visas baimes. Linksmai sau važinėju, bet jau apturėjau visokiausių smulkių nuotykių. Visų pirma susidūriau su gps neturėjimo problema - Londonas vistik ne Klaipėda kur viena gatve gali pravažiuoti visą miestą. Pirmas dienas smagiai sau klaidžiojau gatvių zigzagais, saulės dėl orientyro kaip ir nesimatė. Orientavausi daugiausiai pagal metro stoteles, nes esu jau perpratusi šį tinklą.
Nuolatos girdžiu, kokie baisūs čia autobusų vairuotojai ir taksistai. Tai štai pirmasis mano susidūrimas su autobuso vairuotoju toks. Degant raudonam šviesoforui, gan grubiai užlindau prieš autobusą. Ir girdžiu vairuotojo barbenimą į langą. Pamaniau sau: tai štai, ilgai laukti nereikėjo, karas su autobusais prasideda.. Pamaniau, kad dabar apsižodžiausim. O jis tik paprašė pavažiuoti pirmyn, kad suveiktų šviesoforo sensorius ir užsidegtų ilgai laukta žalia šviesa. Tik pajudėjus, ji iškart persijungė, o mudu su vairuotoju dar susimojavom. Sakyčiau gražus bendradarbiavimas . Tiesa, Škotijoje buvau pratusi prie kitokio elgesio autobusų: jei jau parvažiuoji, tai iš stotelės nepajudės, kol nepravažiuosi, niekada neužlįs prieš nosį prieš pat sustojant autobusų stotelėje, o Londone viskas kitaip. Vairuotojai nepraleidinėja dviračių, bet jau matau, kad dėl labai paprastos priežasties: dviračių čia be galo daug ir visi visur landžioja. Tiek dviratininkai, tiek autobusų vairuotojai norime judėti pirmyn, tą mes ir darom, gana chaotiškai. Tačiau panašu, jog visi vieni kitus matom.
Dar mane buvo aprėkus policininkė, nes netyčia išlindau prieš eismą, norėdama aplenkti autobusą iš dešinės, o ten atsirado tvarkymo darbų tvorelės. Pakėliau ranką, atsiprašiau ir nurūkau visu greičiu, turbūt ant 100 km/h
. Pamaniau sau, jog landžioti teks ateity daug, bet vistik stengsiuos nepažeidinėt taisyklių.
Eismas visiška mišrainė, visokios įmanomos transporto priemonės ir tuntai žmonių vis besikėsinančių žengti gatvėn, bet įjungus budrumą kažkaip važiuoju laimingai ir kaip tokioje mišrainėje, palyginus greitai, spidometre vidutinis greitis gaunasi apie 21km/h, nors ir važiuoju pačiu nedėkingiausiu piko metu tiek ryte, tiek vakare, kai eismo srautai didžiuliai, su ilgiausiom užsikimšusiom autobusų virtinėm. Bet kokiu atveju greičiau nei su autobusu.
Dar vienas malonus dalykas, į namus vedantis Bicycle Highway, mėlynai nupieštos linijos dviračiams, kurias dalinai tenka dalintis su autobusais. Tik šviesoforai pristabdo smagų greitį.
O smagiausia, kad mūsų čia tiek daug, ir įvairiausių stilių, ir lėtų ir greitų ir kad nebereikia lįsti metro po žeme ir nuobodžiai bei brangiai dundėti..
Ir reikia nepamiršti, jog čia Londonas, kur renginių daugiau nei laiko juos visus aplankyti. Tad kartais patenki į kokį ir neplanuodamas. Taip man nutiko, kai važiuodama į darbą, atsidūriau vidury nuogų dviratininkų masės. Pasijutau kiek nejaukiai, nes buvau gana šiltai apsirengus
. World Naked Bike Ride vyksta kasmet visame pasaulyje, kai kur jis siejamas su kritinės masės pakitusia forma ir vadinamas Critical Ass vietoj Critical Mass
. Aprangos kodas siūlo išsinuoginti, tiek, kiek išdrįsti: čia buvo tiek visiškų plikšių, tiek pusiau išsirengusių, tiek nuogų, bet paslėpusių veidus. Vistik susidarė įspūdis, kad dauguma tų žmonių yra laisvos sielos. Kiti gal šiaip pozuotojai, arba kovoja už kokią idėją (Occupy, Eko idėjos, tolerancija mažumoms) arba reklaminiais tikslais rieda.
Pats nuogumas plačiai išdiskutuotas, ir nieko bendro neturintis su seksualumu, o tik būdas priminti žmonėms apie pozityvias vertybes tokias, kaip sveikas gyvenimo būdas draugaujant su aplinka, pagarba natūraliam grožiui ir kūno skirtybės. Bei savotiška antivartotojiškumo akcija, pasisakant prieš priklausomybę nuo naftos.
Tiesa, susidarė įspūdis, jog žmonių juos fotografuojančių buvo kurkas daugiau nei pačių nuogalių. Ir panašu, kad pastarųjų tai visai netrikdė, todėl ir aš išsitraukiau savąją kamerą, nors prieš tai ir svarsčiau, ar etiška tai daryti.