"Dviratizmo" perspektyvos, namo manymu, optimistinės. Vien išaugęs “dviratuotų” piliečių skaičius per paskutinius metus tik džiugina, o ekonominis sunkmetis ir kuro kainos šį pavasarį privers ne vieną prisidėti prie dviratininkų, apie tai byloja ir gana didelis skaičius važiuotojų dviračiais šios žiemos metu (niekad nebuvau tiek matęs). Važiuoti dviračiu tapo (
ar vėl) madinga.
Kas toliau? Kol kas dar skaičiumi
kritinės masės nepasiekėm. O siekis turėtų būti.
Žiūrint į tolimą perspektyvą, reikėtų pradėti nuo dabartinių vaikų, kaip kad kiekvienas olandukas nuo mažens žino, kad dviratis yra neatsiejama jo gyvenimo dalis. Vienas iš pavyzdžių darbo su jaunimu ir jo užimtumu būtą dar vienas filmukas iš to laikotarpio, kaip ir ši Zygfrid pradėta tema:
“Mūsų draugas dviratis”
http://tv.sportedu.ru/video/nash-drug-velosipedTen, kur dviratis išvedamas važiavimui kaip geriausias draugas, blogai tikrai nebus.
Lietuvoje matomos ir dviratinių subkultūrų užuomazgos: fixeriai, hipsteriai, streetai, XC crosseriai, plentininkai, turistai ir tt. Kuriasi draugijos, mėgėjiški sporto klubai ir komandos,
klubai realūs, klubai virtualūs (tarkim, kad ir ši Velouosto bendruomenė),
dviračių namai (gera nauja panevėžiečių iniciatyva). Šių metų
dviratiniame kalendoriuje, kaip niekad gausu įvairiausių renginių ir varžybų, maratonų, kuriuose be elito ir sportuojančio jaunimo gali dalyvauti ir mėgėjai, veteranai bei visi dviračių entuziastai. Judėjimas iš apačios vyksta ir gana didelis. Belieka sulaukti palaikymo ir teisingų sprendimų iš viršaus. Reikalinga kryptinga valdžios politika dviračių infrastruktūros kūrimui ir gerinimui.
O toks požiūris, kurį išdėsto gerbiamas doc. dr. LEONAS GASTILA savo straipsnyje
“Dviratis. Sportui ir transportui?”, beviltiškai paseno.
Cituoju:
“... Tad manyti, kad dviračiai pakeis automobilius, nerealu. Neprasminga gatvėse baltais dažais žymėti menamų dviratininkų takus, būtų geriau parkuose, aikštėse rengti aikšteles, trekus, kur dviratininkai galėtų saugiai sportuoti.”