Na va, smagu
, išsidaviau ir likau demaskuotas. Tikrai man patinka grožėtis dviračiais, kaip ir važinėtis, o važinėtis gražiais ir man gerais dviračiais - tikras malonumas. Kadangi yra nekuklu girtis savais padarytais dviračiais
(kurie man vis viena išlieka gražiausi ir mieliausi, nes kiekviena jų detalė pagal mano išgales surinkta iš skirtingų pasaulio vietų, apgalvota ir išglostyta, bet tai vis dar ne tobula, o siekiu to), tai pasidžiaugiu svetimais, kada nors taip pat sukurtais kieno nors rankų.
Labai gaila, bet savo šuns neturiu, kada nors jei turėsiu ir jis bus mėgėjas tokiu būdu keliauti, tai ką nors sugalvosiu, kad jam patogu būtų.
Kadangi tema daugiau apie svajones, tai svajonių dviračiu turbūt vis dar išliks De Rosa ir/arba Colnago, vienas arba antras - mano jaunatviškos 80-jųjų svajonės išlikusios iki šiol. Aišku, galėčiau supykęs pasidaryti sau tokį malonumą, bet vėl gi, ar man jau to labai ir bereikia, gal geriau tegu ir išlieka gražia svajone.
O jeigu dėl neaiškių aplinkybių būčiau priverstas atsisakyti svajonės kaip tokios, tai rinkčiausi būtent plieniniu klasikinės geometrijos rėmu, ne aliuminio ir ne karbono, o senos mokyklos dvasios dviratį. Kad ir tokį: arba/arba
↓ (tik greičiausiai susirinkčiau pats). Bet svajonė saldesnė...