Pėsčiųjų priešais pavadinti nenorėčiau. Jie gi nekalti, kad tokie yra. Tenka kartais ir pačiam kojų paslaugomis pasinaudoti, netampu juk savo priešu.
Labiausiai kvailos situacijos nutinka dviprasmiškuose takuose, kur ženklas ir dviračių tako, ir pėsčiųjų, o vietos tik vienam iš jų („gudročiai“ ženklų statytojai, jie gal priešai?). Abu dalyviai būna teisūs ir neteisūs įvykus nesusipratimui. Buvo toks vienas pernai tokioje vietoje. Ėjo dvi merginos pasipuošusios rugsėjo pirmajai, maloniai šnekučiavosi tarpusavy. Atvažiuoju iš paskos, pranešu apie save, bet kaip visuomet tokiose situacijose būna, išsigąsta ir šoka būtent į tą pusę, kuria ir aš ruošiuosi aplenkti, gaila neturi užpakalinės akies. Greitis, kad ir nedidelis, bet vis viena teko pečiu stumtelti vieną iš jų, gerai, kad mergina stipri sportiška pasitaikė, tai išsilaikė ant kojų, nenugriuvo. Abu iš streso aišku apsikoliojome. Gailiuosi, kad neatsiprašiau, o galėjau. Nes kiek pastebėjau, merginos pėdkelnės pabėgo, o ir skauda buvo, sugadinau rugsėjo pirmosios šventę.
Šiaip dažniausiai stengiuosi kitų dalyvių per daug negąsdinti, nes dėsnis yra dėsnis, visada visi į vieną pusę... Kai reikia einančius ar važiuojančius dviračių taku aplenkti iš užpakalio, tai skambutį panaudoju tik kai visai gluši ar užsisvajoję būna, naudoju kitą pranešimo apie save būdą, barškinu stabdžių rankenėlėmis, kaip kad gandras kalena, dažniausiai išgirsta, atsisuka pažiūrėti ir teisingai pasitraukia, tai ir nauda dvejopa, tuo pačiu pristabdau ir neišgąsdinu. Išmokau to kalenimo dar tada, kai važinėjau dviračiu, kuriam nedera skambutis.
O šiaip gal reikėtų, kaip vaikystėje prisisegti su skalbinių segtuku kartono gabalą, kad per stipinus barškėtų, visi iš tolo girdėtų ir pasiruoštų pasitraukimui nuo fronto linijos. Dar, manau, pradėsiu atsiprašinėti tų, kuriems panaudosiu savo dviračio skambutį. Patiko man tie vokiečiai, kurie taip su manimi elgėsi, kai svečiavausi jų sotinėje. Gal taip ir priešų nebeliks?
|