„Beach Cruiser“ dviračiai – pajūrio klajokliai

 Vienas didžiausių gyvenimo Klaipėdoje privalumų yra jūra, tiksliau galimybė bet kuriuo metu atsidurti šalia šio širdžiai mielo gamtos kūrinio. Vieni jūrą pasiekia pėsčiomis, kiti važiuoja automobiliu, o dar kiti – dviračiu.  Aš tarp tų, kurie mina dviratį, bet ne šiaip kokį, o labiausiai tam pritaikytą „Beach Cruiser“, vadinu jį „pajūrio klajokliu“. 

Turbūt jau daugelis kelyje yra pastebėję lenktų formų dviračius storomis padangomis ir plačiais vairais. Šie dviračiai su komfortiška vertikalia sėdėsena yra geriausiai pritaikyti maloniems pasivažinėjimams jūros pakrante, bet dar nepelnytai užgožti įvairiausių rūšių „kalniečių” (nors Šatrija ir tolokai), taip pat hibridų ar dar kitokio plauko prekybcentrių pilkosios dviratės masės. Esu subjektyvus „pajūrio klajokliams“, bet tie, kas yra bandę pavažiuoti dviračiu jūros pakrante, žino, koks tai smagus jausmas, ir mane supras. 

Mano pažintis su „Beach Cruiser“ dviračiais prasidėjo prieš aštuonerius metus, kai supratau, jog vėl noriu sėsti ant dviračio. Tada maniau, kad tai bus paprasta, tik reikia nusipirkti dviratį. Perėjau per visas tuo metu mieste buvusias dviračių parduotuves. Ir… Ir nieko, baisus nusivylimas. Matyt, buvau praleidęs kažkurią dviračių istorijos dalį. MTB, ATB, …, amortizatoriai (?), begalė pavarų (?), keistai išpūsti ir neįprastos geometrijos rėmai… Užaugusiam su klasikiniu dviračiu visos tos naujovės pasirodė ne prie širdies. Žinojau, kad noriu dviračio maloniam ir komfortiškam pasivažinėjimui, todėl nusivylimas atslūgo, kai atradau „Beach Cruiser“, išskirtinio dizaino dviratį. Tada mano paieškos persimetė į internetą, radau tuo metu Lietuvoje kelis dar retai siūlomus šios rūšies atstovus: „Baltikvairo“ gamintas Flycke Cruiser (1), Bulls Black Dog (2), Fuji Shangri-La (3) ir Giant Simple Seven (4).

Pasirinkau Giant dviratį. Pamatęs šio dviračio kiek netradicinį „kruizišką“ siluetą supratau, kad jis man. Nuėjęs į gerai žinomų brolių dviračių parduotuvę, užsisakiau dviratį, o po savaitės jau užsėdau ant šio gražuolio ir nebenorėjau nulipti. Patogus, gerai riedantis išskirtinis dviratis tapo puikus kasdienis pagalbininkas ir savaitgalio pramogautojas. 

Taip sugrįžau prie dviračių. Domėjimasis dviračiais tik auga, bet esu senosios mokyklos atstovas, todėl man mielos yra visokios senienos, klasikiniai ir retro dviračiai. Bet apie tai plačiau kitą kartą. 

Istorija 

„Cruiser“ dviračių istorija yra mums beveik nežinoma, kadangi prasidėjo už Atlanto, o sovietmečiu tokius dviračius pamatyti galėjome tik retuose Holivudo filmuose. 

Kruizeris kaip dviračių rūšis atsirado Amerikoje praėjusio amžiaus 30-ųjų metų pradžioje. Pradininku laikoma „Schwinn“ kompanija, kuri po Didžiosios depresijos smukus dviračių pramonei sėkmingai pasiūlė tvirtą, įperkamą dviratį, skirtą jaunimui. Tai buvo „Schwinn B-10E“, kuris priminė motociklą, tačiau be variklio. „Schwinn“ pritaikė savo 1920 metais gamintų motociklų savybes: sunkų ir tvirtą rėmą su dviem viršutiniais vamzdžiais, galintį atlaikyti dideles apkrovas, bei ratus su 2,125 colių (54 mm) pločio padangomis, kurios pasižymėjo geru pravažumu prastais keliais. Panašų dviratį dar 1917-1924 metais gamino „Harley-Davidson“, bet šis bandymas dėl mažų pardavimo kiekų buvo nesėkmingas. 

Po metų „Schwinn“ patobulino B-10E dviratį, pavadindamas jį „Streamline Aero Cycle“. Jame nebuvo jokių techninių naujovių lyginant su pirmtaku, tik kiek aptakesnis rėmas, atsirado dekoratyvus pseudo degalų bakas, pereinantis į priekinį žibintą, kurio energijos šaltinis buvo baterija. 

30–40-tieji metai buvo kruizerių „aukso amžius“. Antrojo pasaulinio karo metu kruizeriai talkino JAV kariuomenei. Šie dviračiai populiarūs buvo ir pokario metais. Dėl didelio svorio, vienos pavaros ir plačių padangų kruizeriai labiausiai tiko plokščiai vietovei, o dėl tvirtumo ir paprastumo buvo populiarūs tarp laikraščių išvežiotojų ir kurjerių. Konkuruojančios kompanijos „Roadmaster”, „Columbia”, „Shelby”, „Monark”, „Huffy” ir kitos gamino savitus modelius: tai ir Ančiuko Donaldo dviratis, įvairūs kaubojiška, indėniška ar dar kitokia tematika padaryti dviračiai. „Huffy-Radiobike“ net turėjo įmontuotą AM radiją (kas dabar trukdo įmontuoti kokį mp3 grotuvą į bazinę dviračio komplektaciją?). Buvo sukurta daug išskirtinio dizaino modelių, kai kurie perėmė tuo metu gaminamų automobilių dizaino elementus. 

60-tieji tapo kruizerių saulėlydžiu. Iš Europos atėjusi naujų dviračių banga išpopuliarėjo ir Amerikoje. Iš Didžiosios Britanijos ir žemyninės Europos pradėti importuoti daug lengvesni sportiniai-kelioniniai modeliai, vadinami „English Racer”, susilaukė didesnio amerikiečių dėmesio. Šie modeliai turėjo tris vidines pavaras, didesnius ratus, siauresnes padangas ir geriau važiavo kalnuotomis vietovėmis. Tuo metu JAV gamintojai taip pat pradėjo gaminti savas  „Angliško lenktynininko” versijas. 

Antroji lengvasvorių 10 pavarų (schema 2×5) dviračių iš Europos banga ir turizmo dviračiais bumas 70-ųjų metų pradžioje visiškai pribaigė sunkiuosius ir nerangiuosius kruizerius, kurie liko tyliai rūdyti garažuose ir sandėliukuose. Dalis kruizerių išliko pramogoms paplūdimuose, kur ir užsitarnavo „Beach Cruiser” pavadinimą. Terminas „Beach Cruiser” po 1976 metų pradėtas naudoti kaip prekės ženklas. Tuo metu senieji kruizeriai buvo prikelti naujam gyvenimui Amerikos pakrantėse kaip “praktinis transportavimas paplūdimio užpakaliams ir banglentininkams” (tiesioginis vertimas iš anglų kalbos). 

1970-ųjų pabaigoje ir 1980-ųjų pradžioje kruizeriai pasitarnavo kalnų dviračių išvystimui. Tuo metu grupė entuziastų atrado naują dviračių naudojimo būdą, kuriam geriausiai tiko tvirti ir sunkūs kruizerių rėmai. Greito bekelės nusileidimo nuo kalno neatlaikydavo jokie lengvi plentinių dviračių rėmai, tad naujos pramogos mėgėjai turėjo surasti kitą patvaresnę ir pigesnę alternatyvą. Tam pasitarnavo senieji visų užmiršti kruizeriai, kuriuos „garažų išpardavimuose“ buvo galima nusipirkti už 5 $. Jie puikiausiai iškęsdavo naują jiems skirtą bausmę. Toks senas kuinas, nuėmus sunkius purvasargius ir kitas nereikalingas detales, uždėjus motociklo tipo stabdžius, virsdavo eikliu “Downhill” nusileidimo žirgu. O vienas iš tų naujųjų raitelių, dabar jau gerai žinomas vardas dviračių pasaulyje, Gary Fisheris uždėjo pavaras ant savo senojo „Schwinn Excelsior“, kad galėtų važiuoti į kalną taip pat sėkmingai kaip ir nuo kalno. Netrukus prasidėjo kalnų dviračių masinė gamyba. 

Naujos pritaikymo galimybės vėl pakėlė senųjų kruizerių kainas. Taip pat išsivystė (ir iki šiol egzistuoja) nepriklausomų dviračių surinkėjų bendruomenė, kuri kaip ir pavieniai dviračių entuziastai užsiėmė senųjų kruizerių, kurie dar liko išsaugoti nuo mirties kalnuose, atstatymu ir restauravimu. Tokie klasikiniai egzemplioriai tapo dviračių entuziastų ir kolekcionierių grobiu. 

Šiandiena ir perspektyvos 

1990-ųjų viduryje visame pasaulyje prasidėjo klasikinių kruizerių atgimimas. Žmones vėl papirko šių dviračių patogumas, paprastumas ir stilius. „Schwinn“ 1995 metais švęsdama 100 metų jubiliejų pakartotinai į rinką išleido „Black Phantom“ modelį. 

Netrukus panašius pasiūlymus pateikė ir kitos kompanijos. „Harley-Davidson“ net davė licenciją kruizeriui su jų prekės ženklu. Beveik visų garsiausių pasaulinių dviračių gamintojų asortimente atsirado „Beach Cruiser“ modelis ar net visa serija. 

Vieni iš potencialių kruzeirų pirkėjų tapo jau senstelėję demografinio sprogimo metu gimusieji, kurie dar atsiminė originalus iš savo vaikystės, bet jau pasiekė amžių, kai patogus dviratis buvo labiau geidžiamas negu greitas dviratis. Klasikinis retro stilius, patikimos mechaninės eksploatacinės savybės, patogi sėdėsena ir palyginti žema kruizerių kaina patraukė ir naujosios kartos dėmesį. 

Prie senųjų kompanijų prisidėjo visiškai nauji gamintojai, kurie specializavosi kruizerių gamyboje. Tokios naujos kompanijos kaip „Electra“, „Nirve“, „Kustom Kruiser“, „SixThreeZero“, „Aero-Fast“ ir kt. gamina šiuos dviračius naudodamos šiuolaikines technologijas, bet išlaikydamos senąją dvasią. Šiuolaikinis kruizeris dažniausiai gaminamas su lengvesniu aliuminio lydinio rėmu, be vienos pavaros transmisijos, dar gali turėti trijų ar daugiau vidinių pavarų sistemas, o kai kurie sportiškesni modeliai turi išorinių pavarų sistemas. 

Naujųjų kruizerių pardavimai kilo per praėjusį dešimtmetį. Šiandien daugelis miestų turi klubus, vienijančius šio stiliaus gerbėjus, o lygumų miestuose įsikūrė turistinės kompanijos, siūlančios šiuos dviračius pažintinėms kelionėms po miestą. Tokią paslaugą mačiau siūlomą Berlyne, pritiktų tokia ir Klaipėdai. 

 

Dėl kitų trijų šiuolaikinio dviračio vystymosi tendencijų taip pat galima „apkaltinti“ kruizerius. Daugelį metų „Latino car“ automobilių entuziastai bandė žeminti senų amerikietiškų automobilių važiuokles, taip darydami „lowriderius“. O jų jaunesnieji broliai darė tą patį, bet su dviračiais. „Lowrider“ dviračiai dažniausiai daromi naudojant seną „Schwinn Stingray“ ar kitą panašų rėmą, panaudojant spyruoklinę priekinę šakę, kulkos pavidalo žibintus ir daug chromuotų tradicinių kruizerio detalių. 

 

Panaši buvo ir „Chopper” dviračių atsiradimo istorija, tik šios bangos įkvėpėjais tapo motociklų pagal užsakymą gamintojai bei didelis tokių motociklų populiarumas. „Chopper” dviratis turi pažemintą svorio centrą, amortizuojančią priekinę šakę, dar platesnę užpakalinę padangą, o taip pat dažnai meniškai dekoruojamas. 

  

Ir, galiausiai, atsirado „patogaus dviračio“ – „comfort bike“ kategorija.  Šie dviračiai pasižymi patogia kruizerių sėdėsena, bet yra tradicinio dviračio išvaizdos. „Electra“ kompanija neseniai rinkai pasiūlė naują patogių miesto dviračių kolekciją su skambiu „Townie“ pavadinimu. Šios linijos dviračiai perėmė visas geriausias kruizerių savybes bei gaminami  su „Electra“ kompanijos patentuota „Flat foot“ technologija, kurios esmė  – nauja dviračio geometrija, t.y. perstumta į priekį centrinė myniklio ašis, leidžianti dar labiau atsilošti minant, taip pat visa pėda, o ne kojų pirštų galais patogiau atsiremti dviračiui sustojus. Šią „Flat foot“ technologiją turi ir visa paskutinių metų šios kompanijos kruizerių kolekcija. 

 

„Flat foot“ – „Plokščios kojos“ (apačioje) geometrijos skirtumai, lyginant su tradicinio dviračio (viršuje) geometrija: 

 

 

Ši informacija, surinkta interneto platybėse bei papildyta šiokia tokia asmenine patirtimi ir nuomone, gal būt padės užpildyti žinių spragas dviračių istorijoje, o kai kam gal padės apsispręsti renkantis savo dviratį. 

  

Informacijos šaltiniai: 

• Wikipedia – Cruiser bicycle  http://en.wikipedia.org/wiki/Cruiser_bicycle
• History of Beach Cruisers http://www.beachbikes.net/index.php?p=page&page_id=history
• Urbanista bicycles, art et culture http://opusurbanista.blogspot.com/2009/08/pour-vos-yeux-seulement.html
• Antique Bicycles by Brian Kunzog http://oldbike.homestead.com/index.html
• 1918 Harley Davidson Bicycle at Auction http://www.dinosaursandrobots.com/2008/04/1918-harley-davidson-bicycle-at-auction.html
• Electra Bicycle Company http://www.electrabike.com/

Kitos su tema susijusios nuorodos: 

• Rat Rod Bikes – internetinė „Beach Cruiser“„Lowrider“, „Chopper” ir kitokių panašaus stiliaus gerbėjų bendruomenė http://www.ratrodbikes.com/
• NewportCruisers.Com’s photostream – Flickr.com „Beach Cruiser“ nuotraukų galerija http://www.flickr.com/photos/newportcruisers/
• A Visual History of Vintage Schwinn Bikes – Schwinn dviračių vizualioji istorija http://www.schwinncruisers.com/vintage-schwinn-bikes/
• Wikipedia – apie dviratį lietuviškai  http://lt.wikipedia.org/wiki/Dviratis